Fotografas Juozapas Čechavičius – gidas po XIX a. pabaigos Vilnių

15min kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi kviečia pasivaikščioti po praėjusių amžių Vilnių ir pamatyti jį žymiausių to laikmečio fotografų akimis.

1818 metai yra laikomi Lietuvos fotografijos pradžių pradžia, nors dar prireiks 22 metų, kai Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje fizikas Dominique‘as Fransois Jeanas Arago praneš apie fotografijos išradimą – dagerotipiją. Tad kuo čia dėti 1818 metai ir kaip jie susiję su fotografija? Ogi tiesiogiai – tais metais Vitebsko gubernijoje gimė būsimasis fotografas Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz), palikęs unikalų ir meistriškai įamžintą XIX a. antrosios pusės Vilniaus paveikslą.

Didesnę gyvenimo pusę – beveik 50 metų – Čechavičius gyveno ir dirbo įvairiuose Rusijos imperijos miestuose: Kijeve, Černigove, Vitebske. Tuo metu jis daug keliavo, lankėsi Varšuvoje, Liubline, Paryžiuje, Peterburge. 1865 metų rugpjūtį fotografas įsikūrė Vilniuje ir čia praleido visą likusį gyvenimą iki pat mirties 1888 m. sausio 1 d. Fotografas ir palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Ilgą laiką jo kapo vieta buvo nežinoma, ir tik 2009 m. kapas identifikuotas, o dar po metų čia atidengtas ir pašventintas paminklas.

Čechavičiaus vaikystė tikriausiai prabėgo Mitkovičių dvare Polocko srityje, kur jis augo su metais jaunesniu broliu Aleksandru Desiderijum bajoro Justino Čechavičiaus ir Pranciškos Podgurskaitės šeimoje. 1830 m. pradėjo mokytis Vitebsko gimnazijoje, kurioje ėmė ruoštis karinei karjerai. Tačiau karininku netapo, o pradėjo valstybės tarnybą karinėje žinyboje.

Kada Čechavičius susidomėjo fotografija, tikslių žinių nėra. Pirmasis liudijimas apie šį pomėgį užfiksuotas laikraštyje „Kurjer Warszawski“, kuriame 1853 m. pasirodė trumpa žinutė: „Liubline viešintis ponas Juozapas Čechavičius, pamėgęs fotografijos meną, taip jį ištobulino, kad greičiau nei per dvi minutes pagamina tikroviškus portretus už kelis rublius, nieko netaisydamas ranka.“

Juozapas Čechavičius. Autoportretas. Apie 1880 m.

Tačiau tais pačiais metais prasidėjus Krymo karui, Čechavičius buvo priverstas sugrįžti į kariuomenę. Po karo jis pasitraukė į atsargą ir vėl ėmė fotografuoti. Štai kokį autobiografinį įrašą fotografas paliko 1863 m. liepos 10 d. rašte Vitebsko gubernatoriui: „Panaikinus Vidurio armiją <...>, išvykau į Paryžių mokytis fotografijos meno ir, grįžęs iš užsienio, užsiėmiau šviesoraščiu. Norėdamas savo darbus padaryti plačiai prieinamus, ketinau fotografuoti istorinius Rusijos vaizdus, taip pat suteikti galimybę publikai vaizdžiai susipažinti su istoriniu požiūriu vertingomis vietovėmis. Tuo tikslu pradėjau keliauti po Rusiją, tačiau neturėdamas kapitalo šalia vaizdų fotografijų dariau ir portretus“.

Tikėtina, kad Paryžiuje, susipažinęs su naujausiomis fotografijos technologijomis, jis apsirūpino modernesne fotografavimo įranga, nes, grįžęs iš užsienio, iš pradžių Kijeve, paskui Vitebske atidarė fotografijos studijas. 1863-iųjų metų sukilimo metu jis pateko į valdžios nemalonę, mat patikrinimo metu pas jį buvo rasta vieno sukilėlio fotografija. Studija buvo uždaryta, o ją vėl atverti leista tik fotografui parašius gausybę paaiškinimo raštų, sumokėjus 200 sidabrinių rublių ir raštu pažadėjus nefotografuoti sukilimo dalyvių bei „politinę suirutę primenančių vaizdų“.

Čechavičiaus norui nuotraukose įamžinti įvairias to meto žemės ūkio ir pramonės sritis pasipriešino liūdnai pagarsėjęs generalgubernatorius Michailas Muravjovas. Tai paskatino fotografą uždaryti savo fotoateljė Vitebske ir 1865 metų pavasarį, jau bebaigiant penktąją dešimtį, visam laikui persikelti į Vilnių. Po metų Čechavičiui buvo išduotas leidimas fotografuoti Šiaurės Vakarų krašte. Ilgą laiką jis buvo vienintelis turėjęs oficialų to meto valdžios leidimą fotografuoti Vilnių ir jo apylinkes.

Vilniaus bažnyčios nuo Užupio. 1873 m.

1868 m. Pilies kalno papėdėje, priešais Botanikos sodo vartus išsinuomotame sklype, Čechavičius pasistatė namą su paviljonu, nors galimybę čia atidaryti šešių aparatų fotoateljė gavo tik dar po aštuonerių metų. Įspūdingas faktas yra tai, kad šis pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų, tik ne toje pačioje vietoje – 1892 m. namas perkeltas į Šnipiškes, kur iki šiol stovi adresu Giedraičių g. 32.

Gyvendamas Vilniuje Čechavičius stačia galva pasinėrė į miesto bei jo apylinkių fotografavimą. Jo akį traukė Vilniaus panoramos, architektūros paminklai bei miesto erdvės, bažnyčių interjerai – antkapiniai paminklai ir paveikslai. Tačiau įspūdingiausi – miesto kraštovaizdžiai, kuriuose justi dailininkų romantikų įtaka. Daugelis pastatyminių fotografijų sukurtos iš priemiesčių perspektyvos, kurios atveria to laiko miestovaizdžius.

Neris ir Pilies kalnas nuo dešiniojo Neries kranto. 1869 m.
Petrinių mugė prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Apie 1873 m.
Užmiesčio užeigos „Geležinė trobelė“ apylinkės
Vilnia ties Paplauja. Apie 1882 m.

Savo ateljė Čechavičius taip pat fotografavo ir to meto vilniečių portretus. Iš jo nuotraukų akivaizdu, kad tarp jų buvo nemažai to meto garsenybių: dailininkai, architektai, gydytojai, dvasininkai, valdininkai, kariškiai bei kiti miestiečiai. Tačiau, pasak kito žymaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako, „portretavimas Čechavičiui buvo tik uždarbis, o tikrasis pomėgis labiau atsiskleidė gamtovaizdžiuose ir architektūriniuose Vilniaus peizažuose“.

Čechavičius yra užfiksavęs ir tai, ko mieste nebeliko dėl carinės Rusijos vykdomos kolonizacijos bei rusifikacijos politikos: Pranciškonų bažnyčios varpinę, Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią ir net jų griovimus.

Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia. Apie 1873 m.
Griaunama Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia. Dabar bažnyčios vietoje, tarp Visų Šventųjų, Karmelitų ir Arklių gatvių, įrengtas skveras. Apie 1876 m.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpinė. 1870 m.
Griaunama Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpinė. 1873 m.

Tačiau jis matė ne tik negatyvius to meto reiškinius, bet ir miesto modernėjimą. Pavyzdžiui, geležinkelio stotį, kanalizacijos tiesimo darbus, žemės ūkio darbus ar muges.

Mūrinio kanalizacijos kanalo tiesimas Antakalnio (dabar T.Vrublevskio) gatvėje. 1887 m. Redaguoti
Geležinkelio tunelis Paneriuose. Apie 1873 m. Redaguoti
Tuskulėnai. 1873 m.

Nors to meto Vilniuje buvo ir kitų fotografų, tačiau jie savo ateljė darė išimtinai portretines nuotraukas. Nevaržomas konkurencijos, Čechavičius miestą fotografavo pasikliaudamas savo profesinėmis žiniomis, meniniu skoniu, gamtos grožio, architektūros kompozicijos pojūčio ir vedamas noro visa tai perteikti fotografijose. Štai kodėl, kaip teigia albumo „Juozapas Čechavičius. Fotografijos“ sudarytoja Jūratė Gudaitė, „šioje srityje Čechavičius buvo nepralenkiamas, o jo miesto vaizdų fotografijos jau tada buvo vertinamos kaip istorinio Vilniaus praeities dokumentas“.

Šnipiškių Jėzaus koplyčia
Vilnia ties Bernardinų sodu nuo Užupio. Dešiniajame krante – Bekešo kalnas, toliau – Pilies kalnas. 1873 m.

Padaręs pirmąsias miesto fotografijas, Čechavičius ėmė sudarinėti autorinius albumus, į kuriuos dėjo nuo keliolikos iki maždaug pusšimčio didelio formato nuotraukų. Juose buvo Vilniaus panoramų, bažnyčių, gatvių, aikščių nuotraukos bei miesto apylinkių peizažai. Fotografo sudaryti Vilniaus vaizdų albumai yra išlikę ir saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve bei Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Beje, prabangiausias fotografo Vilniaus vaizdų albumas išlikęs Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Tai vilniečių lietuvių moterų dovana popiežiui Leonui XIII, įteikta jam 1887 m.

Neris. Tolumoje – Sluškų rūmai ir Pilies kalnas. 1873 m.
Šnipiškių panorama nuo Pilies kalno. Apie 1874 m. Redaguoti
Šnipiškių Jėzaus koplyčia. Apie 1873 m.
Aleksandro (dabar Maironio) gatvė. Viduryje – Šv. Onos bažnyčia. Apie 1873 m.

Kadangi didelio formato albumai buvo brangūs, apie 1879 m. Čechavičius pradėjo platinti 60x80 mm dydžio nuotraukų reprodukcijų albumus, kuriuos pardavinėjo savo ateljė, Juozapo Zavadskio bei Elizos Ožeškienės knygynuose. Štai kas yra rašoma E.Ožeškienės knygyno istoriją apžvelgiančiame leidinyje: „Knygyne buvo skyrius, kuris platino tuo metu žinomo fotografo Čechavičiaus nuotraukas su Vilniaus ir jo apylinkių vaizdais. Tai buvo istorinę vertę turinčios įdomių pastatų, bažnyčių, priemiesčių, miesto, taip pat Trakų ir Verkių fotografijos, vaizduojančios jau pražuvusio Vilniaus fragmentus. Beveik šimte nuotraukų įamžinti 78 nufotografuoti objektai. <...> Fotografijos buvo pardavinėjamos vienetais ir albumais po 12 nuotraukų. Viena visit formato fotografija kainavo 20 kapeikų, cabinet formato – 50 kapeikų, didelio formato – rublį, o visit formato fotografijų aplankas – net 2 rublius.“ Čia taip pat buvo parduodamos ir pakabinamos fotografijos.

Evangelikų reformatų bažnyčia Pylimo gatvėje. Apie 1885 m.
Neris ties Plikakalnio atodanga Karoliniškėse. Kitoje pusėje – Vingio šilas
Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse. 1874 m.

Savo nuotraukas Čechavičius siųsdavo į parodas, kuriose sulaukdavo ir garbingų apdovanojimų. Taip nutiko 1872 m. Maskvos politechnikos parodoje bei 1876 m. XI Prancūzijos fotografijos draugijos parodoje Paryžiuje. Po šios sėkmės jis buvo priimtas į Prancūzijos fotografijos draugiją. Dar po dvejų metų savo fotografijas jis rodė Paryžiuje vykusioje Pasaulinėje parodoje, o 1882 m. – Maskvoje, už Vilniaus vaizdų ir interjerų fotografijas, buvo apdovanotas sidabro medaliu.

Rotušė ir skveras. Apie 1884 m.
Pilies skveras. Už tvoros – cirko paviljonas. Apie 1880 m.
Šventojo Kryžiaus bažnyčia ir bonifratrų vienuolynas. Apie 1873 m.

Čechavičius sukūrė ir pirmąjį Lietuvos fotografijoje kelionių reportažą. Plaukdamas laivu iš Vileikos (Baltarusija) į Kauną, fotografas fiksavo Vilniaus priemiesčių, dvarų, bažnytkaimių vaizdus, paupio peizažus, Kauno pilies griuvėsius, Nemuno prieplaukas su burlaiviais ir tiltu. 28 nuotraukas iš šios kelionės Čechavičius sudėjo į jo paties parengtą „Neries pakrančių vaizdų albumą“.

Neris ties Trinapoliu
Antakalnis ir Viešpaties Jėzaus bažnyčia nuo Tuskulėnų. 1873 m.

„Europinio masto estetas“ – šitaip Čechavičių įvardijo fotografijos istorikai Stanislovas Žvirgždas bei Skirmantas Valiulis. O Bułhakas apie jį rašė: „Peizažo fotografas privalėjo būti atradėju, savo užsiėmimo pionieriumi, ieškančiu naujų, nežinomų kelių <...> Negirdėjome, kad Čechavičius būtų turėjęs pirmtaką, todėl turime teisę laikyti jį pirmuoju fotografu menininku, būtent tokiu, kuris savo darbuose įamžino ne tik meninį pomėgį, bet ir temos pasirinkimo detales ir šviesaus žmogaus rūpestį dėl gimtojo miesto senųjų paminklų.“

Žaliasis tiltas ir Šv. Rapolo bažnyčia. 1874 m.
Neris ir Antakalnio (dabar Arsenalo) gatvė. Toliau – Sluškų rūmai. Apie 1874 m.
Pilies kalnas ir Vilniaus panorama nuo Plikojo kalno. Apie 1885 m.

Talentingo menininko sukurtos Vilniaus ir jo apylinkių fotografijos yra vienas svarbiausių dokumentų miesto ikonografijos istorijoje. Tai vizualus Vilniaus praeities įamžinimas, miesto istorijos pasakojimas, liudijantis apie radikalius ideologinius, architektūrinius ir kitokius pokyčius, kuriuos miestas patyrė XIX a. 7–9 dešimtmečių laikotarpiu.

Neris ties Tuskulėnais. Kairiajame krante – Antakalnis ir Viešpaties Jėzaus bažnyčia. 1873 m.
Vilniaus bažnyčios nuo Užupio. Apie 1873 m.
Sluškų rūmai ir Pilies kalnas nuo dešiniojo Neries kranto. 1869 m.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma dalis fotografo archyvo, kurią sudaro per 300 fotografijų bei stiklo negatyvų su Vilniaus panoramų, bažnyčių, gatvių, aikščių, apylinkių vaizdais, taip pat portretinėmis nuotraukomis. J.Čechavičiaus fotografijų fondai taip pat yra Lietuvos dailės, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejuose, Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos valstybės istorijos archyvuose, Vilniaus universiteto bei Kultūros paveldo centro Paveldosaugos ir Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekų rinkiniuose. Kita dalis fotografo archyvo išlikusi Krokuvoje, Varšuvoje, Poznanėje bei Balstogėje.

Pilies ir Šv. Jono gatvių sankirta. Dešinėje – buvę Radvilų rūmai (Kardinalija), kur 1850 m. įsikūrė Vilniaus centrinis paštas ir telegrafas. Apie 1873 m.
Vilniaus panorama nuo Užupio. 1873 m.