Fotografas Vytautas Augustinas – tarpukario Lietuvos metraštininkas

15min kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi kviečia prisiminti žymiausią tarpukario fotografą Vytautą Augustiną ir kartu su juo pasivaikščioti po to meto modernėjančią, o drauge legendų sklidiną Lietuvą.

2492 – šitoks tarpukario fotografo Vytauto Augustino negatyvų skaičius išliko iki mūsų dienų. Juose – Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas – modernėjanti valstybė, tarpukario Kauno architektūra, miesto kasdienybė bei šventės, taip pat ir lietuviško sodžiaus idilija, miestelių bažnyčios ir ilgesingoje ramumoje stūksantys piliakalniai, pilys bei dvarai. Vos per devynerius aktyvaus fotografavimo metus gimtajame krašte (1935–1944), V.Augustinas sukūrė vienu metu ir romantiškos, ir kartu, koja kojon su šiuolaikine Vakarų Europa žengiančios Lietuvos paveikslą.

Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visas Nepriklausomybės epochos iliuzijas. V.Augustinas, kaip ir nemaža dalis tautiečių, 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Pilkame mediniame rankų darbo lagaminėlyje fotografas sudėjo visą savo turtą – negatyvus ir dviračiu saugiai juos išvežė į Vakarus.

Jų klajonė po pasaulį tęsėsi kiek daugiau nei pusę amžiaus, kol, galiausiai, 1996 m. visus išlikusius negatyvus, nuotraukas bei dalį asmeninių daiktų fotografas padovanojo Nacionaliniam muziejui. Šitokiu būdu Lietuvos fotografijos, o kartu ir šalies istorijai, buvo sugrąžintas penkiasdešimt metų nutylimi V.Augustino pasakojimai apie savo grožiu niekam neprilygstamą Lietuvą.

Panemunėje. 1935–1939 m.

V.Augustinas gimė 1912 m. liepos 25 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje. Beje, šiame miestelyje po aštuoniolikos metų gimė ir būsimasis poetas Algimantas Baltakis – V.Augustino giminaitis. Vaikystė buvo varginga – augo didelėje, devynių vaikų šeimoje. Nuo mažens teko padėti prie šeimos ūkio, dirbti samdiniu, ganyti kiaules. Paūgėjus, tėvo – geriausio miestelio siuvėjo – pamokytas ir pats ėmėsi siuvimo. Taip pat mėgo ir piešti, o savo kūrinėliais buvo nukabinęs namų sienas. Šis potraukis įkvėpė ir svajones apie dailę, tačiau buvo baigęs tik keturias gimnazijos klases, tad apie mokslus dailės mokykloje negalėjo būti nė kalbos.

Tačiau būdamas maždaug penkiolikos V.Augustinas atrado fotografiją, kuri tapo viso jo gyvenimo palydove. Tuomet vyresnis brolis Kazimieras iš Kauno jam atvežė fotoaparatą, o Leliūnų policininkas pamokė fotografuoti. Taip būdamas dar paaugliu jis ėmė vietiniams gyventojams daryti pasines nuotraukas. Pasak fotografijos istoriko ir knygos „Vytautas Augustinas. Fotografavau Lietuvą...“ sudarytojo Stanislovo Žvirgždo, „gyvendamas Leliūnuose, jaunasis fotografas neapsiribojo pasinėmis fotografijomis ar nuotraukomis atminimui, pradėjo fotografuoti ir peizažus. Pirmasis peizažas – apšarmoję gimtieji Leliūnai. Pradėjęs nuo gimtinės gamtos fiksavimo, Augustinas visą gyvenimą žavėjosi Lietuvos gamtovaizdžiais, ypač Aukštaitijos kalvomis ir ežerais.“

Utenio piliakalnis. 1935–1939 m.
Taurapilio piliakalnis. 1935–1939 m.
Tiltas per Asvejos ežerą ties Dubingiais. 1935–1939 m.
Anykščiai. 1938 m.

Brolio Kazimiero paragintas, septyniolikmetis V.Augustinas persikėlė gyventi į Kauną, kur iškart pradėjo darbuotis firmoje „Viskas fotografijai“. Čia buvo prekiaujama garsių gamintojų fotomedžiagomis ir fotoaparatais, be to, firma buvo įsirengusi ir modernią fotolaboratoriją. Jaunuolis pradėjo nuo paprasčiausių laboratorinių darbų: vonelių ir bakelių plovimo, ryškalų, fiksažo gaminimo, fotografijų apipjaustymo. Tik po kurio laiko jam buvo patikėtas juostelių ryškinimas ir fotografijų spausdinimas.

Na, o savo laisvalaikiu jis ėmė fotografuoti Kauną ir jo apylinkes.

Kauno panorama žiemą. Apie 1938 m.
Rytas Kaune. Apie 1935 m.
Botanikos sodas Aukštojoje Fredoje. 1937–1939 m.

1935 metais žurnale „Jaunoji karta“ publikuojama ir pirmoji V.Augustino nuotrauka „Laisvės alėja naktį“. Nuo to laiko jo bendradarbiavimas su to meto įvairiais leidiniais taps reguliarus ir labai vaisingas. Pirmoji kaip fotokorespondento redakcija tapo dvisavaitinis laikraštis „Policija“. Beveik visos šiame leidinyje publikuotos fotografijos buvo susijusios su policininkų tarnyba.

Vėlesniais metais V.Augustinas bendradarbiavo ir kituose periodinės spaudos leidiniuose: „Skautų aidas“, „Židinys“, „Kardas“, „Savaitė“, „Naujoji sodyba“, „Trimitas“, „Karys“, „Geležinkelininkas“, „Mūsų Vilnius“. Dalis šių leidinių buvo skirtų ginkluotosioms krašto pajėgoms. Štai kodėl V.Agustino archyve galima rasti nemažai karinės tematikos medžiagos: pratybos, manevrai, žygiai.

Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė. 1938 m.
Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Kaune. 1936 m.
Kariuomenės manevrai Gaižiūnų poligone. 1938 m.

Jis taip pat įamžindavo įvairias miesto šventes, iškilmes, todėl galėjo fotografuoti ir aukščiausius valstybės asmenis, nes su fotoaparatu būdavo nesunkiai visur įleidžiamas.

Antroji tautinė skautų stovykla Kaune. 1938 m.
Lietuvių tautinė olimpiada Kaune. 1938 m.
Jaunalietuviai. Apie 1937 m.
Gimnastika mokykloje. 1935–1939 m.
Antroji tautinė skautų stovykla Kaune. 1938 m.

V.Augustinas taip pat bendradarbiavo su Užsienio reikalų ministerijos Informacijos skyriumi. Čia jis gaudavo užsakymus nufotografuoti Lietuvą reprezentuojančius objektus bei vaizdus: modernius pastatus, bažnyčias, kryžius, kraštovaizdžius, tautiniais drabužiais apsirengusias lietuvaites. Už kiekvieną pateiktą fotografiją V.Augustinui buvo mokamas vienas litas. Šios nuotraukos būdavo dalijamos užsienio šalių žurnalistams, o jie jas užsienio leidiniuose nesivaržydavo pristatyti kaip savas.

Trakų pilis. 1941 m.
Nidos kopos. Apie 1938 m.
„Kubilas“. 1938 m.

Visoje V.Augustino kūryboje dominuoja realistiškas vaizdas, o siužetas – gan paprastas. Jo nuotraukoms, kaip ir daugelio to laikmečio fotomėgėjų darbams, būdingos nesudėtingos kompozicijos, vykusiai parinkti fotografavimo taškai, nostalgija ir lyrizmas.

Apie 1935 ar 1936 metus fotografas įsigijo prancūzų gamybos „Citroen“ automobilį, tad juo galėjo leistis į savo fotografines keliones. Tarp V.Augustino negatyvų yra ir kadrų, kuriuose matyti prie kelio ar kur nuošaliau stovintis šis automobilis. Matyt, neatsitiktinai būtent nuo šių metų jo archyvas ima sparčiai gausėti vaizdais iš visos Lietuvos – kraštovaizdžiais, miesteliais, bažnyčiomis, išskirtiniais gamtos, architektūros ar paveldo objektais.

Tiltas per Nemuną ties Alytum. 1938 m.
Kėdainių dvaras. 1935–1939 m.

Savo credo – „jei Lietuva – tai tik graži, jeigu lietuvaitė – tai tik tautiniais rūbais“ fotografas laikėsi nuosekliai ir be jokių išlygų. V.Augustino nuotraukose matyti labai gražus, sudvasintas kraštovaizdis, tvarkingos sodybos ir šviesūs žmonės. Savo fotografijomis jis įtvirtino legendomis apipintos Lietuvos įvaizdį.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1937 m.
Kryžių kalnas. 1937 m.
Palanga. 1938 m.
Pažaislio vienuolynas. 1938 m.

Kai kurie jo darbai primena Balio Buračo etnografinėse ekspozicijose surinktą medžiagą. Rodos, V.Augustino net eita pastarojo keliais fotografuojant pakelės kryžius, koplyčias, kapines, piliakalnius, bažnyčias ar kaimo gyvenimą.

Senos kapinės Aukštaitijoje. Apie 1936 m.
Žeimių koplytėlė. 1936 m.
Jaunųjų ūkininkų šventė prie Kauno. 1938 m.
Šv. Roko atlaidai Panemunėje. 1935–1939 m.
Tauragnų bažnyčia. Apie 1938 m.
Turgus Kaune. Apie 1935 m.
Zapyškio bažnyčia. 1935–1939 m.

Vis dėlto išskirtinį dėmesį jis skyrė modernėjančiam kraštui ir šiuolaikinio miesto – ypač Kauno – gyvenimui. Galima sakyti, kad savo nuotraukomis V.Augustinas propagavo tuometinę Lietuvą kaip galimybių kraštą.

Kauno panorama nuo Linksmakalnio. Apie 1938 m.
„Laisvės“ kino teatras Laisvės alėjoje. Apie 1935 m.
Klaipėdos uostas. 1938 m.
Plento Kaunas–Vilnius tiesimas prie Vievio. 1940 m.
Pramonės rajonas. 1936–1939 m.
Nuo geležinkelio tunelio. 1935–1939 m.
Kauno prieplauka rudens rūkuose. 1935 m.

Knygos apie V.Augustiną sudarytojas S.Žvirgždas yra pastebėjęs: „Rengdamas albumą susitikau su pažįstamu iš Maskvos, kuris šiandieninės Rusijos propagandos stiliumi ėmė kalbėti, kad iki II pasaulinio karo Lietuva skendėjo varge, skurde ir tamsoje, čia nebuvo nei laikraščių, nei fabrikų, nei miestų, o civilizaciją, tvarką ir šviesą atnešė sovietai. Tuomet aš jam parodžiau V. Augustino fotografijas ir jis liko labai nustebęs to, ką pamatė. Šie vaizdai visiškai neatitiko jo sąmonėje gyvuojančio mito apie „necivilizuotus“ Baltijos kraštus. Štai kodėl V.Augustino fotografijos yra lyg priešnuodis priešiškai propagandai – jos parodo, kokie mes buvome ir kokiais galėjome tapti, jei ne raudonasis ir rudasis marai, ištikę mūsų kraštą XX a. viduryje.“

Rotušės aikštė. 1935–1939 m.
Vytauto Didžiojo muziejus pavasarį. 1938 m.
Tiltas per Nevėžį ties Raudondvariu. 1937 m.
Vienybės aikštė. 1935–1939 m.
Vasario 16-oji Kaune. Apie 1938 m.

Fotografas dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos, 1936 m. pervadintos į draugiją, veikloje. Nors įvairiuose straipsniuose teigiama, kad jis buvo ir vienas šios organizacijos įkūrėjų, tačiau pirmą kartą kaip draugijos narys jis paminimas tik 1937 m. Nuo tada jis tapo gerai matomu šios organizacijos nariu: 1938 m. išrinktas į jos valdybą, 1939 m. paskirtas reikalų vedėju, o 1940 m., paskutiniame narių susirinkime prieš sovietams likviduojant draugiją, dar sykį patvirtintas šioms pareigoms.

V.Augustino debiutas įvyko 1935 m. Vytauto Didžiojo muziejuje veikusioje Antrojoje fotomėgėjų parodoje, kur jis rodė 22 savo fotografijas. Po metų ten pat vykusioje Trečiojoje fotomėgėjų parodoje eksponavo 23 darbus, o už fotografiją „Rūko simfonija“ jam paskirta premija.

1937 m. parodoje jau rodė 45 darbus, o jo darbai įvertinti pirmąja pinigine premija. Aprašydamas šią parodą fotografas ir publicistas Kazys Laucius negailėjo pagiriamųjų žodžių: „Iš visų stipriausias yra V.Augustinas. Jo nuotraukos geros ir menišku, ir technišku atžvilgiu, ir jis įskaitytinas į geriausių mūsų fotomėgėjų kategoriją.“ Prie tokios pat išvados priėjo ir Marijonas Chmieliauskas: „I premiją pelnytai gavo gabus fotomėgėjas p. Augustinas. Jisai moka pagauti smulkius gyvenimo objektus, kas suderinta su puikia technika ir duoda tikrus šedevrus.“ Tais pačiais metais jo bei kitų Lietuvos fotografų darbai kaip tik iš šios parodos išstatyti Lietuvos paviljone Paryžiaus technikos ir meno parodoje. Joje V.Augustinas, kartu su kitais aštuoniais Lietuvos fotografais bei Lietuvos fotomėgėjų draugija, buvo apdovanotas aukso medaliu.

Per labai trumpą laiką – nuo 1935 iki 1943 m. – vietinėse parodose ir Lietuvos periodinės spaudos konkursuose, taip pat tarptautinėse konkursinėse parodose bei Paryžiaus pasaulinėje parodoje fotografas pelnė net devynis apdovanojimus.

Išskirtinis V.Augustino reportažas yra 1939 m. spalio 27–29 d. žygis į Vilnių. Fotografas nuosekliai dokumentavo žygio eigą, o atgautoje sostinėje padarė ir nemažą pluoštą Vilniaus vaizdų: kariuomenės sutikimą Gedimino prospekte ir Katedros aikštėje, miesto panoramas, bažnyčias, skersgatvius, aikštes, trispalvės iškėlimą Gedimino bokšte, mišias Aušros Vartų koplyčioje. Tikėtina, kad vėliau sostinėje jis lankėsi dar bent kelis kartus, nes miestas fotografuotas ne tik rudenį, bet ir žiemą.

Žygis į Vilnių. 1939 m. spalio 27 d.
Žygis į Vilnių. 1939 m. spalio 27 d.
Žygis į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d.
Žygis į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d.
Žygis į Vilnių. 1939 m. spalio 28 d.
Vilnius nuo Užupio kalvų. 1939–1940 m.
Vilniaus panorama nuo Trijų Kryžių kalno. 1939–1940 m.
Misionierių vienuolynas nuo Užupio. 1940 m.
Pilies gatvė. 1939–1940 m.
Lukiškių aikštė. 1939–1940 m.
Bonifratrų bažnyčia. 1939–1940 m.
Šv. Jono gatvė. 1939–1940 m.
Prezidentūros rūmų kiemas. 1939–1940 m.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, atsakingasis „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas, pakvietė V.Augustiną padirbėti laikraštyje. Fotografo užduotis buvo įamžinti pirmuosius sovietizacijos žingsnius Lietuvoje: „Stalino saulės“ parvežimo mitingą Vilniuje, panašų mitingą Ukmergėje, sovietinę demonstraciją Kaune. Tačiau pasibodėjęs tokiomis temomis, neatlaikęs redaktoriaus nustatyto darbo tempo, fotografas netrukus perėjo dirbti į žurnalą „Liaudies ūkis“. O iš čia – matydamas sovietinės tikrovės grimasas ir gavęs redakcijos komandiruotę – išvyko į gimtuosius Leliūnus.

Per 1941 m. birželio 14–18 dienomis Lietuvoje vykusius masinius trėmimus į Sibirą V.Augustinas kartu su draugais slapstėsi gimtinės miškuose. Miestelį užėmus vokiečiams, vietos gyventojai iš visų pašalių traukė sovietinę atributiką: vėliavas, Stalino portretus ir juos degino. Šias akcijas V.Augustinas taip pat įamžino savo fotoaparatu.

Deginama sovietinė atributika. Leliūnai, 1941
Deginama sovietinė atributika. Leliūnai, 1941 m.

Nepriklausomybės metais fotografui lankantis Vilniuje, į fotografijos tyrinėtojo Skirmanto Valiulio klausimą, kodėl karo metais pasitraukė iš Lietuvos, V.Augustinas atsakė: „Kai kilo karas, į tėviškę atvažiavau, į Leliūnus. Žiūriu, kaimo jaunimas neša iš mokyklos Stalino, Lenino portretus, raudonas vėliavas su kūjais ir pjautuvais, krauna į krūvą ir degina. Tai negi susilaikysi nefotografavęs. Paskui tos mano nuotraukos buvo karo metų lietuviškoje spaudoje. O kai vokiečiai traukėsi, supratau, kad man rusai už tas nuotraukas nedovanos. Sako, po karo vien dėl to ieškojo, kvaršino gimines, esą labai nusikaltęs.“

Karo metais V.Augustinas dirbo mėnraštyje „Policija“, bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji sodyba“ ir „Savaitė“. Šiems leidiniams padarė nemažai montažų viršeliams, publikavo dar prieš karą sukurtus peizažus ir miestovaizdžius, taip pat fotografavo ir vokiečių okupacijos metų įvykius.

1944 m. prie Lietuvos priartėjus sovietams, fotografas pasiėmė medinį lagaminėlį su negatyvais, sėdo ant dviračio ir išvažiavo į Vakarus. Kaip vėliau pats pasakojo: „beveik iki Berlyno juo (dviračiu – red. pastaba) nuvažiavau. Paskui traukiniu – iki Vienos. Tada pradėjau kaip čigonas gyventi. Vėliau – pabėgėlių lageriai.“

Išskirtinės savo dramatiškumu yra paskutinės V.Augustino nuotraukos, darytos Lietuvoje prieš pasitraukiant iš gimtinės bei kelyje į Vakarus. Viena tokių – „Paskutiniai pietūs Lietuvoje. Leliūnai. 1944“. Nuotraukoje idiliškas vaizdas – šeima lauke pietauja už stalo po kaštonu, toliau matyti troba. Veidai giedri, viena kita šypsena ir ramybė – niekas čia nepranašauja siaubingų artimiausių dienų įvykių. Nebent tik data po nuotrauka ir jos pavadinimas.

Paskutiniai pietūs Lietuvoje. Leliūnai. 1944 m.

Štai tada ir prasidėjo fotografo negatyvų kelionės po pasaulį: Kaunas – Berlynas – Viena – Berlynas – Stokholmas – Anglija – Špakenbergas – Niujorkas – Florida ir galiausiai – Vilnius. S.Žvirgždo teigimu, šioje istorijoje yra keletas įdomybių. Viena jų: bijodamas dėl negatyvų likimo, V.Augustinas susitarė su Švedijos karo atašė, kad juos išvežtų į Stokholmą ir persiųstų lietuvių emigrantams į Vieną. Jo archyvu taip pat buvo susidomėjusi ir britų žvalgyba, mat nemažoje dalyje fotografijų buvo užfiksuotas landšaftas su horizonto linija – tokia informacija buvo labai svarbi žvalgybiniais tikslais.

Šių klajonių metu apie 500–600 negatyvų pradingo. Tikėtina, kad dalis jų nusimetė Stokholme, kažkiek išsibarstė Vienos lietuvių bendruomenėje, kur buvo leidžiama spauda su V. Augustino fotografijomis, dalį „priglaudė“ britai. S. Žvirgždo teigimu, nors dabar ir galime džiaugtis tuo, kad didžioji dalis fotografo darbų išliko, tačiau kartu tenka pripažinti, kad tie istorijos verpetuose pradingę darbai, tikėtina, buvo pati geriausia menininko kūrybos dalis.

Vytautas Augustinas Kaune, 1938 m. K.Baulo nuotr.

1949 m. atgavęs likusią archyvo dalį V.Augustinas persikėlė gyventi į JAV. Čia, kaip ir daugelio išeivių gyvenimas pradžioje nebuvo lengvas: teko sugrįžti prie dar vaikystėje išmokto amato – siuvimo. Tiesa, pasitaikydavo ir užsakymų fotografuoti lietuvių šeimų šventes, susitikimus, parodas, demonstracijas bei kitus renginius. Vėliau jis įsidarbino didelėje spalvotos fotografijos laboratorijoje, kuri daugiausia gamino reklamas.

Būtent darbas tokioje įstaigoje jam leido užsiimti fotopanoramų montavimu. 1978 m Lietuvos nepriklausomybės 60-mečio proga V.Augustinas padarė du didžiulius fotomontažus. Vienas jų buvo sulipdytas iš 30, kitas – maždaug iš 20 atskirų fragmentų. Šiuose kūriniuose dominavo Lietuvos istorijos, kultūros, architektūros bei tautiniai motyvai. Jie buvo eksponuojami Wayne State universitete Detroite, kur tais metais atidarytas Lietuvių kambarys. Abu fotomontažai buvo nuo grindų iki lubų per visą kambario sieną.

V.Augustino darbai buvo spausdinami išeivijos leidiniuose ir puikiai tiko prarastos Tėvynės ilgesiui iliustruoti. Amerikoje išleisti du jo albumai: „Our Country Lithuania“ („Tėvynė Lietuva“, 1951) bei „Lithuania“ („Lietuva“, 1955).

Sovietų Lietuvoje šios fotografijos nebuvo rodomos, o paties V.Augustino vardas buvo žinomas tik vienam kitam fotografijos istorija besidominčiam tyrinėtojui. Pirmą kartą po okupacijos jo darbai parodyti 1989 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose veikusioje fotografijų parodoje, kurioje pirmą kartą susitiko lietuvių išeivių bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių kūryba.

Pirmoji personalinė jo paroda „Fotografavau Lietuvą“ atidaryta Lietuvos nacionaliniame muziejuje 1997 metais. Dar po 20 metų pasirodė ir išsamus to paties pavadinimo fotografo darbų albumas, kuriame publikuota 1935–1947 m. kūryba.

Vienas iškiliausių prieškario Lietuvos fotografų savo gyvenimo kelią baigė 1999 m. spalio 22 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.

S.Žvirgždo teigimu, „V.Augustiną galima laikyti vienu iškiliausių po įvairių negandų, karų, nelaisvės ir praradimų metų atsikuriančios valstybės įvaizdintojų. Jis – greta Buračo, Daugėlos, Naruševičiaus, Kolupailos ir kitų fotografų – viena kertinių kultūros kolonų, kurios sovietinės okupacijos metais Lietuvoje ir išeivijoje padėjo išsaugoti per trumpą laisvės laikotarpį sukurtą nepriklausomo krašto, besikuriančios modernios šalies įvaizdį“.