Gegužės mėnesio knygų vaikams ir paaugliams TOP 10

 

Vasara jau čia, kiek smagių nutikimų, džiaugsmo, poilsio ir, tikėkimės, šilumos mūsų laukia. Bet kokia gi vasara be vienos kitos vaizduotę žadinančios ir į neprastą nuotykį lydinčios knygos? 

Apžvalgoje rasite dešimt įdomių, vertingų naujų knygų vaikams ir jaunimui, kurias, būdama vaikų literatūros specialistė, kuo nuoširdžiausiai rekomenduoju atrasti tiek atitinkamo amžiaus vaikams, tiek ir jų suaugusiesiems. Juk skaitymas – nuostabi kelionė, o jei į ją leidiesi ne vienas, būna dar nuostabiau. 

Apžvalgą parengė Eglė Baliutavičiūtė

Mamyte, aš tave myliu

Iliustravo Denise Hugdes

Leidykla „Baltos lankos“

Iš anglų k. vertė Reda Puodžiukė

0–3 m. vaikams, 10 puslapių

Neišmatuojama vaikų ir tėvų meilė vienas kitam – dažna paveikslėlių knygų tema. Juk tai iš tiesų ypatingas ir labai svarbus dalykas. Kartais net sunku atsistebėti, kaip kūrėjai atranda būdų kaip naujai, įdomiai ir kūrybingai interpretuoja šią temą. „Mamyte, aš tave myliu“ – tarsi mažylių meilės laiškas mamytėms. Knygoje įvairių gyvūnų jaunikliai (baltieji lokiukai, ančiukai, orangutangiukai ir kt.), glausdamiesi prie savo mamų, pasakoja, kad jas myli ir už ką vertina: „Mamyte, aš tave myliu. Nebaisūs man jokie šaltukai, nes šildo tavo bučinukai.“

Tai kartoninė knygelė pritaikyta patiems mažiausiesiems – lapų kampai užapvalinti, lapai kieti ir patvarūs, tad atlaikys daugybę mažylių skaitymų ir vartymų. 

Be to, knyga interaktyvi – joje yra taktilinių (liečiamų) elementų, puslapių, kuriuose atsiverčia ar išsitraukia papildomi puslapiai, juda knygos personažai. Tai tikrai patiks mažiesiems smalsuoliams, kuriems viską reikia paliesti, išmėginti, pajudinti. 

Šią knygą turėtų būti miela bei gera skaityti ir mamoms. Juk mažyliai dar nesugeba taip artikuliuotai ir poetiškai išreikšti savo minčių, bet, net neabejoju, pritaria kone kiekvienai knygelėje išsakomai minčiai.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Gabi Gliori „Mylėsiu, kad ir kas nutiktų“ ir Eleni Zabini, Susanne‘ės Lutje „Geriausia pasaulyje mamytė“. 

Raimondas Jurgaitis „Žirafa netelpa į lapą“

Iliustravo Dainius Šukys

Leidykla „Jūsų Flintas“

Vaikams nuo 2 m. 24 puslapiai

Žirafa tokia aukšta, kad vargšelė niekaip netelpa į knygos lapą. Visi kiti gyvūnai – vištos, šuo, kiaulė, gausi zuikių šeimyna, trisdešimt varlių ir netgi meška, tiesa, susilenkus – sutilpo. O žirafa niekaip nesutelpa. Laimei, po įvairiausių nevykusių patarimų pelėda sugalvoja puikią išeitį. Pagaliau visa žirafa į knygą sutilpo!

Tai eiliuota paveikslėlių knygelė – juokinga ir nuotaikinga. Prie tokio jos tono puikiai dera ir itin išraiškingos, šmaikščios Dainiaus Šukio iliustracijos, kuriose netrūksta veiksmo, žaismės, kurioziškų situacijų. Štai meškutė ant paspirtuko, į kamuoliuką susisukusi žirafa, visaip besivaipančios varlės, kurias su mažyliais bus galima ir suskaičiuoti – ar tikrai jų į lapą tilpo tiek, kiek parašyta? 

Tačiau tai ne tik smagus nuotykis, bet ir svarbi pamoka – niekada nenuleisk rankų, pasuk galvą ir iškilusias problemas spręsk kūrybingai, o jei pritrūkai idėjų, drąsiai kreipkis pagalbos.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Tomo Fletcherio „Atsargiai! Monstriukas knygoje“.

Selemonas Paltanavičius „Pati geriausia uodega“

Iliustravo Rasa Joni

Leidykla „Alma littera“

Vaikams nuo 3 m. 32 puslapiai

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius vienas produktyviausių šių dienų mūsų vaikų literatūros kūrėjų, įvertintas ne viena svarbia vaikų literatūros premija. Pastaraisiais metais kasmet pasirodo kelios naujos jo pasakinės ar pažintinės knygos. Pati naujausia autoriaus knyga – „Pati geriausia uodega“.

Tai švelniai komiška paveikslėlių knyga, pasakojanti apie meškiuką, kuris pametė uodegą. Meškiukas bastosi po girią visų klausinėdamas, ar kas matė jo pradingusią uodegėlę. Bėda, kad visai iškrito mažyliui iš galvos, kaip ta jo uodega atrodė... Ar ji buvo ilga ir pūkuota? Plika kaip bebro? Plona kaip pelytės? Laimei, vargšą nelaimėlį galiausiai nuramina mama – juk jis turi uodegėlę, tik ji visai nedidukė, vos matoma, kaip ir visų meškų!

Knyga kviečia vaiką pastebėti gamtos įvairovę – kokios skirtingos būna gyvūnų uodegos. O taip pat ir ragina vertinti tai, ką turi ir koks esi, nekompleksuoti dėl savo kūno. Nors mintyse meškiukas jau matavosi įvairiausias uodegas, slėpė savo pasturgalį, tačiau galiausiai supranta, kad jam jo uodega pati geriausia. 

Tekstas skaidrus, nesudėtingas, todėl tinka ne tik mažiesiems klausytojams, bet ir jau besimokantiems skaityti vaikams. O jaukios Rasos Joni iliustracijos gražiai papildo autoriaus pasakojimą.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Dryžuota istorija“.

Lina Mickutė „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“

Iliustravo Ieva Babilaitė

Leidykla „700 eilučių“

Vaikams nuo 4 m. 32 puslapiai

„Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ – pažintinė paveikslėlių knyga apie Žygimantą Augustą. 

Pasakojimas itin glaustas, juk knyga galėtų tapti pirma vaiko pažintimi su šiuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovu. Daugiau detalių, valstybės valdymo ypatybių, konteksto vaikas sužinos vėliau, o dabar pakanka skaidraus ir apibendrinto, tarsi supasakinto žvilgsnio į Žygimanto Augusto gyvenimą nuo pirmųjų dienų iki paskutiniųjų: kaip jis buvo auklėjamas, kodėl gavo būtent tokius vardus, kokie buvo jo santykiai su motina, kuo išgarsėjo. Be abejonės nepraleista ir viena įspūdingiausių mūsų šalies meilės istorijų – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė istorija.

Ieva Babilaitė – išradinga iliustruotoja, kiekvienoje knygoje išbandanti vis naujas technikas ir stilistikas. Šiai knygai ji sukūrė sodrų, prabanga dvelkiantį Lietuvos valdovų pasaulį, ornamentuotą senųjų gobelenų estetika, bet sušvelnintą ir priartintą prie vaiko pasaulio primityvistiniais elementais. Tai tikrai išskirtinis sumanymas, kažko panašaus Lietuvos vaikų knygų iliustratorių darbuose dar neteko aptikti. 

Nepaprastai džiugu, kad atsiranda gerų knygų vaikams, patraukliai ir nesudėtingai pasakojančių apie svarbius mūsų valstybės veikėjus, ilgą laiką tokių knygų itin stigo. 

Šios knygos autorė Lina Mickutė taip pat yra parengusi vyresniems vaikams ir jaunesniesiems paaugliams pažintinę knygą „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Zigmo Vitkaus, Ingo Dagilės „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ ir Nelės Kostinienės Živilės Mikailienės, Linos Itagaki „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“.

Karl Newson „Paslapčių skrybėlė“

Iliustravo Wazza Pink

Leidykla „Alma littera“

Iš anglų k. vertė Vainius Bakas

Vaikams nuo 4 m. 96 puslapiai

Kiek daug paslapčių gali tilpti visai mažutėje paveikslėlių knygelėje!

Henris pamato kai ką, apie ką nenori niekam prasitarti. Tai jo paslaptis. Senelis pasiūlo tą paslaptį anūkui laikyti po skrybėle. Bet Henris neturi savo paslapčių skrybėlės, todėl senelis atiduoda savąją. Na ir prasideda – viena po kitos iš skrybėlės pabyra senelio paslaptys. Senelis mielai jas visas išpasakoja anūkui, na, o tada jau ir Henriui nebe taip baisu parodyti savąją.

Juokinga ir kartu labai miela knyga apie tai, kad paslapčių turime visi, ir kartais tik todėl, kad mums nedrąsu, kad mumis niekas nepatikės, išjuoks, įskaudins. To ir bijojo Henris, juk pamatė tokį neįtikimą dalyką... Tačiau senelis sugeba savo pašėlusiomis istorijomis padėti Henriui prabilti ir patikėti, kad seneliui tikrai galima papasakoti viską.

Be abejonės, tai ir miela bei graži istorija apie glaudžius senelio ir anūko santykius, beribę fantaziją, šeimos žaidimus ir ritualus.

Jeanne-Marie Leprince de Beaumont „Gražuolė ir pabaisa“

Iliustravo Manuela Adreani

Leidykla „Nieko rimto“

Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė

Vaikams nuo 4 m. 80 puslapių

Tai klasikinė pasaka apvilkta nepaprastai dailiu, ornamentuotu rūbu, sukurtu italų menininkės Manuelos Adreani. Ši folkloriškų šaknų turinti klasikinė pasaka kalba apie svarbiausias vertybes, kurios svarbios ir šiandien. 

Gražuolė – graži ne tik išore, dar gražesnė savo būdu, charakteriu, vidiniu pasauliu. Ji geraširdė, kukli, dora, mėgsta skaityti, besąlygiškai myli savo tėvą, brolius ir net seseris, kurios iš pavydo su Gražuole elgiasi itin bjauriai. 

Vieną dieną jos vargšas nuskurdęs tėvas jodamas namo pasiklysta miške. Ten aptinka nuostabius rūmus, kur juo kuo puikiausiai pasirūpina. Savo nelaimei, išvykdamas jis nuskina rožės šakelę, kurią pažadėjo Gražuolei, ir pakliūva į rūmų valdovo – Pabaisos – nemalonę. Jis grasina mirtimi už nusikaltimą, bet pažada atleisti, jei kuri nors vargšo nelaimėlio duktė pasiryš pasiaukoti vietoj tėvo. Gražuolė nė nesudvejoja, bet, pasirodo, kad rūmuose jos laukia ne mirtis, Pabaisa trokšta visai ko kito... Jei jį nuoširdžiai pamils kokia nors graži mergina, jis atvirs į princą. 

Ši pasakos versija, ypač turint omeny, kad buvo parašyta XVIII siekiant auklėti jaunas mergaites, yra iš tiesų gana feministiška, nors joje nuolat pabrėžiamas pagrindinės veikėjos grožis, bet taip pat ir dorybės, išsilavinimas, sumanumas, negana to, jai nuolat suteikiama teisė spręsti pačiai, kaip elgtis su savo gyvenimu. Be to, tai nėra saldi pasaka apie meilę iš pirmo žvilgsnio – čia meilė užauga po truputį ir nejučia. Tai iš tiesų graži, įkvepianti ir vertinga istorija.

Adreani iliustracijos įtaigiai perteikia emocijas, nuotaikas, atmosferą ir perkelia į senovinės pasakos pasaulį, o kiek dėmesio skirta dailiai ir prabangiai veikėjų aprangai! 

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju tos pačios iliustruotojos apipavidalintą Hanso Christiano Anderseno knygą „Sniego karalienė“.

Philip Pullman „Aš buvau žiurkė!“

Leidykla „Nieko rimto“

Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas

Vaikams nuo 8 m. 144 puslapiai

Ar prisimenate pasaką apie Pelenę, moliūgą, virtusį karieta, ir pelytes, vienai nakčiai tapusias pasiuntinukais? O kas, jei vienas jų nebuvo atverstas į pirminį savo būvį? Kas tokiam sutvėrimui nutiktų žmonių pasaulyje? Ar žiurkiukas galėtų tapti žmogumi ne tik fiziškai, bet ir visomis kitomis prasmėmis? „Aš buvau žiurkė!” kaip tik ir kviečia vaikus apie tai pasvarstyti. 

Vieną dieną prie geraširdės siuvėjos ir batsiuvio durų pasirodo vaikas, tvirtinąs, kad buvo žiurkė. Elgiasi iš tiesų keistai – viską graužia, nemoka elgtis su stalo įrankiais, niekas jo neieško, niekur jis nepritampa, tik įsivelia į krūvas nemalonių situacijų. Maža to, jis tvirtina, kad pažįsta naująją princesę! Nepaisant keistenybių, pagyvenusių bevaikių pora nuoširdžiai  pamilsta berniuką ir nori tapti jo globėjais, tačiau jiems reiks gerokai pasistengti. Piktavalių rankos ir nelaimingi nutikimai berniuką stumia vis toliau ir toliau nuo jį mylinčių žmonių. 

Tai išmoningas, siužeto posūkių nestokojantis pasakojimas, o intriga, ar iš tiesų šis vaikas buvo žiurkė, išlaikoma iki pabaigos. Tiesa, labiau patyręs skaitytojas galbūt tai iš pateiktų užuominų išnarplios ir anksčiau. 

Knygoje susipina „Pelenės“ ir Charles‘o Dickenso „Oliverio Tvisto nuotykiai“ motyvai. Daug pasakotojo kritikos strėlių krinta ne tik į niekšus, bet ir bulvarinę žiniasklaidą, kurį iš degtuko sugeba priskaldyti vežimą, t. y. vargšą pasimetusį vaiką paversti grėsminga pabaisa, ir visai nesvarbu, kad tai neturi nieko bendro su realybe. Šią knygą puikiai galima būtų galima pasitelkti medijų raštingumo ir kritinio mąstymo ugdymui. 

Philipas Pullmanas – garsiosios maginės fantastikos trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ autorius. Į lietuvių kalbą versta ir jo hofmaniškos dvasios šiurpi pasaka „Laikrodžio širdis“.

Kristina Ohlsson „Vaiduoklių namo paslaptis“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė

Vaikams nuo 8 m. 216 puslapių

Švedų baugių istorijos kūrėjos Kristinos Ohlsson knygas jaunieji skaitytojai Lietuvoje labai pamėgo. Pirma šios autorės knyga į lietuvių kalbą išversta prieš šešerius metus, o ta, kurią dabar laikau rankose – detektyvinė siaubo apysaka „Vaiduoklių namo paslaptis“ – jau dešimta.

Knygoje pasakojama apie sesutes, prieš Kalėdas atvykusias pasisvečiuoti pas dėdę. O šis joms parengė staigmeną – nupirko ne šiaip lėlių namelį, o tikro miestelio namo miniatiūrinį modelį. Kalbama, kad šios miniatiūros kūrėjas buvo keistas žmogus ir labai bijojo Kalėdų... Netrukus tame namelyje pradeda dėtis keisti dalykai: kažkas šnabždasi, įkuria ugnį... Radusi po nameliu paslėptą laišką, Alba suvokia, kad jos jaunėlei sesutei gresia didžiulis pavojus. Prasideda lenktynės su laiku – juk iki švenčių beliko kelios dienos, o išsiaiškinti reikia tiek daug!

Šiurpias istorijas mėgstančio skaitytojo knyga nepaleidžia nuo pirmųjų, kiekviename skyriuje paliekama mįslingų ir baugių užuominų. Detalėms atidesnis skaitytojas pats galės pasijusti it detektyvas ir greičiau už Albą išsiaiškinti, kas kėsinasi į jos sesutę, o jei ne – skaitytojo lauks netikėtumas!

Baugus nuotykis – labai svarbu, tačiau knygoje daug dėmesio skiriama ir seserų santykiams – ypač Albos meilei jaunesnei sesutei. Alba kartais jaučiasi jaunėlės užgožta, skaudu, kad jai suaugusieji skiria daugiau dėmesio, norisi pabūti nuo jos atskirai, tačiau ištikus bėdai Alba nė karto nesudvejoja ir daro viską, kad išgelbėtų sesutę. Kitaip tariant, kalbama apie tai, kad trintis tarp brolių ar seserų yra natūralus dalykas, nereikia to slėpti ar gėdytis, bet ne kliūtis jiems nuoširdžiai mylėti ir brangi vienas kitą.

Kadangi šiame knygų tope atkreipiu dėmesį į pora siaubo elementų turinčių knygų ir žinodama, kad kartais tėvams kyla dvejonių, ar tokia literatūra neišgąsdins, pernelyg neįbaugins vaiko, turiu atsakyti, kad gali nutikti visaip – vieniems gali būti baisoka, kitiems kaip tik gali būti malonu patirti šiurpuliukus ir pajusti įsismarkavusią fantaziją. Svarbu čia pabrėžti tai, kad siaubo išgyvenimas per meną – literatūrą, kiną – yra saugus stiprių jausmų išgyvenimas. Kontrolė visada yra skaitytojo ar žiūrovo rankose – jis bet kada gali užversti knygą. Tai suteikia saugumo. Be to, skirtingai nei suaugusiųjų literatūroje, siaubo pasakojimai vaikams kone visada baigiasi laimingai.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju: Felicity‘ės Everett „Laiškai iš kapo“, Neilo Gaimano „Koralaina“.

Kotryna Zylė „Siela sumuštinių dėžutėje. Nelabai baisios istorijos“

Leidykla „Aukso žuvys“

Vaikams nuo 10 m. 164 puslapiai

Kiekviena savo knyga rašytoja ir iliustruoja Kotryna Zylė sugeba nustebinti skaitytojus – jos visos tokios skirtingos: mitologinė pasaka „Milžinas mažylis“, pažintinė knyga apie mitines lietuvių būtybes „Didžioji būtybių knyga“, mistinis romanas paaugliams „Sukeistas“. Tačiau, kad ir kur kūrybiniais keliais nueitų autorė, visose jos knygose, tiesa, su nedidele išimtimi – filosofiška kartonine paveikslėlių knyga patiems mažiausiesiems „Mažas kaip vabalėlis“ – rasite lietuvių mitologijos. Ne išimtis ir tik ką pasirodęs dešimties mistinių apsakymų rinkinys vyresniems vaikams ir jaunesniesiems paaugliams „Siela sumuštinių dėžutėje“.

Lietuvių mitologija betarpiškai susijusi su pačios autorės gyvenimu, galima sakyti, šį susidomėjimą paveldėjo ir perėmė iš savo tėčio, aistringo pasakoriaus. Neįtikėtinai gražu, kad „Siela sumuštinių dėžutėje“ yra bendras jų darbas. 

Kotryna Zylė, atsispirdama nuo tradicinių pasakojimų apie laumes, raganas, vėles ir kitas mitines būtybes, kuria originalias istorijas, vykstančias mūsų dienomis. Nesvarbu, kur vyksta veiksmas – baseine, namuose ar sode, vyrauja paslaptimi, nerimu, išgąsčiu dvelkianti atmosfera, kai nežinia kokiu būdu tokiame buitiškame mūsų pasaulyje susiduri su kažkuo svetimu, nepažįstamu, keistu, antgamtišku. Nors istorijos baugokos – miręs brolis siunčia iš dausų sms‘us jaunėlei sesutei, laumė bando sukeisti vaikus, artėja pasaulio pabaiga – tačiau buitinis pasakojimų sluoksnis įneša lengvo humoro (tą liudija jau pavadinimas) ir šiek tiek sušvelnina istorijas. 

Skaitytojas, mažiau žinantis apie lietuvių mitologiją, gali apsakymus suprasti kaip tiesiog autorės išmonę. Tad kiekvieną istoriją lydintys trumpi Kotrynos Zylės tėčio pasakojimai apie mitines būtybes, padeda istoriją pamatyti platesniame kontekste, suprasti iš kokių mūsų tautosakos lobynų gimė šie modernūs pasakojimai. 

Neabejoju, nors metai dar tik įpusėja, kad tai yra viena įdomiausių ir geriausių šių metų lietuvių autorių knygų vaikams. Knyga įdomi ne tik literatūriniu atžvilgiu, bet ir knygos meno, knygos iliustracijos, dizainas, papildo istorijas ir sustiprina jų atmosferą.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikos“.

Daina Opolskaitė „Kur dingo Edvinas Kratas?“

Leidykla „Tyto alba“

Jaunimui nuo 13 metų, 256 puslapiai

Daina Opolskaitė – kritikų pripažinta ir premijomis apdovanota suaugusiųjų bei paauglių rašytoja, kuri mokyklinio amžiaus jaunimui skirtose knygose renkasi kalbėti apie sudėtingas problemas ir situacijas, į kurias pakliūva paaugliai: skurdą, nesaldų gyvenimą vaikų namuose, šaltus santykius su suaugusiaisiais, ankstyvą nėštumą, tapatybės problemas ir t. t. Ne išimtis ir naujausia autorės noveliškos struktūros apysaka „Kur dingo Edvinas Kratas?“. Tai daugiasluoksnis kūrinys, kurio centre atsiduria patyčių problema, tačiau knyga yra apie kur kas daugiau.

Nors iš pavadinimo gal mėgintume spėti, kad tai detektyvas, iš tiesų tai būsenų, jausmų, potyrių knyga, kitaip tariant, psichologinė. Autorė nesiūlo atsakymų ar patarimų, kaip spręsti patyčių problemą, ji leidžia savo veikėjams – dvidešimt dviem aštuntokams – kalbėti patiems apie tai, kas jiems rūpi, kuo jie gyvena, apie ką mąsto, kas juos jaudina, kaip juos paveikia (arba ne) bendraklasio Edvino Krato dingimas. Tokio daugiabalsiškumo lietuvių paauglių literatūroje dar nebūta, teprisimenu vieną panašiu būdu parašytą knygą, tai serbų rašytojos Jasminkos Petrovi

 „Viskas bus gerai“.

Apie patyčias knygoje kalbama daug – apie tuos, iš kurių tyčiojamasi, apie tuos, kurie tyčiojasi, apie tuos, kuriems paprasčiausiai nerūpi, ir tuos, kurie tik bailiai stebi, bet nieko nedaro, net jei patyčios įgauna vis žiauresnes formas, arba susiima tik tada, kai kažkas įvyksta, pavyzdžiui, dingsta fizinę negalią turintis vaikinas. Vis dėlto knyga atskleidžia mokyklos ir klasės gyvenimą, kurioje atsitiktinumo suvesti mokosi labai skirtingi jauni žmonės – ieškantys savęs, mėginantys susidoroti su savo problemomis, bandantys perprasti pasaulį ir atrasti save. Nori jie to, ar ne, tačiau jie visi neišvengiamai susiję vieni su kitais, tad ir jų poelgiai gali turėti didelę kainą visai klasei.

Pasakojimo stilius, kaip būdinga autorei, taupus, bet daug dėmesio skiriama detalėms, rodos, net ir mažiausiems veikėjų sąmonės krustelėjimams, kurie, gebantiems skaityti tarp eilučių, pasirodys labai iškalbingi.

Ieškantiems panašių knygų rekomenduoju Eglės Ramoškaitės „Ne tik blogi, ne tik geri“, Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“.