Gegužės vaikų ir paauglių knygų TOP10

Vasaros nuotykius, žaidimus ir linksmybes žada dauguma šio mėnesio tope atsidūrusių knygų vaikams ir jaunimui. Tačiau rasite čia ir pasakojimų, paliečiančių rimtas, sudėtingas ir skaudžias temas: nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo kenčiantis berniukas netikėtai įsivels į detektyvinę bylą, du vieniši vaikai per vieną savaitę patirs, kaip staigiai gali gyvenimas apsiversti aukštyn kojomis, ir vėl būti atstatytas, o nauja pažintinė knyga kvies pažinti svarbią Lietuvos asmenybę nenuobodžiu būdu.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Interaktyvi knyga mažiesiems skaitytojams dovanos atradimo džiaugsmą!

Vėžliukė jūros gelmėse žaidžia slėpynių su draugais. Jie puikiai moka pasislėpti – todėl juos vėžliukei padėti surasti turės skaitytojai pasitelkę specialų ieškiklį, t. y. ultravioletinių spindulių šviestuvą, pridėtą prie knygos. Jį spaudžiant pasislėpusieji ima švytėti, kadangi ieškiklio spinduliai neapima didelio ploto, visus puslapius galima tyrinėti pamažu.

Tiesa, pastebėjau, kad ryškioje dienos šviesoje elementai švyti silpniau, todėl verčiau knygą skaityti ir pasislėpusių vėžliukės draugų verčiau ieškoti atsitraukus toliau nuo lango ar vakare.

Nors dėl smulkių išimamų detalių (ieškiklio) knyga rekomenduojama vaikams nuo 3 metų, tačiau su suaugusiųjų priežiūra ja mėgautis gali ir mažesni vaikai. Pats ieškiklis yra maždaug vaiko delno dydžio, o knygos lapai saugūs mažiesiems – itin storo kartono, su užapvalintais kampais.

Leidykla išleido dvi šios serijos knygas, tad kam labiau prie širdies – miško, o ne vandens gyvūnai, gali susirasti knygą „Miško draugai“.

Ne vienas tėtis ar mama yra susidūrę su vaikų nenoru ar net baime kirptis, eiti į kirpyklą. Prieš apsilankymą kirpykloje nerimauja ir pagrindinė taikomosios paveikslėlių knygos „Žvėrių kirpykla“ veikėja – lama. Tačiau belaukdama eilėje ir stebėdama, kaip puikiai ir skirtingai maloni kirpėja pasirūpina kitais klientais, jau ir lama su džiaugsmu sėdasi į kirpėjos kėdę.

Skaitydami knygą vaikai pamatys, kad kirpykloje visai nebaisu, net smagu, susipažins su skirtingais gyvūnėlių įvaizdžiais, stiliais, šukuosenomis. Smagus, švelnaus humoro, žaidybiškas, knygos pasaulis tikrai gali padėti vaikams sukurti teigiamą santykį su kirpykla, kirpėjomis, plaukų kirpimu apskritai.

Eiliuotos paveikslėlių knygos pagrindinis veikėjas Drambliukas Benukas dar visai mažytis... savo mamai Dramblei, tačiau kai jis nueina į žaidimų aikštelę, jis tampa tikru milžinu tarp pelyčių, varlyčių, kiškučių ir kitų draugų. Kuo tik užsimano žaisti Benukas – viskas lūžta, plyšta. Todėl Beždžionė nusprendžia drambliuko į savo gimtadienį nekviesti, esą be jo bus daug linksmiau. Tačiau nutikus nelaimei vienintelis jis gali išgelbėti visus draugus. Netrukus pasirodo, kad ir su drambliu labai linksma žaisti, tik tai daryti reikia kiek kitaip.

Ši ryškiaspalvė, džiugių spalvų ir žaidimų kupina knyga kalba apie tai, kaip svarbu priimti kitą tokį, koks jis yra, ir kad tam tikri mūsų skirtumai gali virsti didžiausiais privalumais.

Sigitos Gedos eilėraščiai skaitomi jau kelių kartų vaikų ir suaugusiųjų. Poeto eilės vaikams išsiskiria melodingumu, todėl ne viena jų iš tiesų ir tapo daina „Mėlynas autobusiukas“, „Baltoji varnelė“, „Du maži balti pingvinai“ ir kt.

Poetas sovietmečiu ne tik prisidėjo prie suaugusiųjų, bet ir vaikų literatūros modernėjimo, atnaujinimo. Jo eilės visai neprimena ankstesnių kartų vaikų poetų eilių, jose nėra tiesioginės didaktikos, nesiekiama aiškių taikomųjų tikslų, pavyzdžiui, ugdyti patriotiškumo, elgesio normų ir t. t. kuriamas poetinis pasaulėvaizdis kupinas gyvybės, netikėtumų, įsižiūrėjimo į smulkiausius ir tuo stebinančius dalykus, lengvo filosofiškumo, originaliai interpretuojamų tautosakinių motyvų.

Deja, jau kurį laiką Gedos poezijos knygos vaikams nebuvo atnaujintos, o juk niekam ne paslaptis, kad vaikai mieliau į rankas ima naujas, gražias, jiems estetiškai artimas knygas, senesni leidimai, kad ir kokią jiems jaustume nostalgiją mes, suaugusieji, ne taip vilioja šiandieninius vaikus. Todėl klasikinių vaikų literatūros kūrinių pervilkimas nauju rūbu – labai svarbus.

O „Laiškų namelis“ naujas ne tik dėl švelnių ir svajingų Viltės Žumbakytės-Haisch iliustracijų, bet ir tuo, kad pati poeto dukra Uršulė Gedaitė į knygą atrinko skaidriausius, šviesiausius eilėraščius, tinkamus ir visai mažiems vaikams.

Tai viena iš tų lietuvių vaikų klasikos knygų, kurią labai rekomenduotina ne tik skaityti, bet ir savo namų bibliotekoje turėti, nes prie jos galima grįžti ir gerokai paaugus.

Rusijai užpuolus Ukrainą ir į Lietuvą atkeliaujant vis daugiau karo pabėgėlių iš Ukrainos susidomėjimas ukrainiečių kultūra auga. Šaunu, kad į tai reaguoja ir leidyklos.

Iki šiol teturėjome sovietmečiu leistas arba nelabai išvaizdžias po Nepriklausomybės pasirodžiusias ukrainiečių pasakas, laimei, ką tik pasirodė naujas, šiuolaikiškos vizualinės estetikos, naujai verstų ukrainiečių liaudies pasakų rinkinys „Ukrainiečių pasakos“.

Knygoje rasite aštuonias įvairias liaudies pasakas, tiesa, daugiausia gyvulines, pasakojančias apie sužmogintus gyvūnus ir jų santykius, pokštus, gudrumą, teisingumo atstatymą – piktadarys gauna, ko nusipelnęs, nevengiama iš jo ir pasišaipyti, pabrėžti, kad blogas elgesys prie gero nepriveda. Yra ir etiologinė pasaka, dėl trumpumo artima sakmei, tai „Sniegas ir Zuikis“, kurioje aiškinama, kodėl zuikiai skirtingais metų laikais keičia savo kailio spalvą.

Vyresnis skaitytojas netruks pastebėti, kad dauguma pasakų artimos ar net labai mūsų, t. y. lietuvių liaudies pasakoms, tai nieko keisto, juk liaudies pasakų siužetai senais laikais keliaudavo, jas šiek tiek savaip perpasakodavo įvairios tautos. Ypač atpažįstamos bus, pavyzdžiui, pasakos „Pasaka apie Katinėlį ir Gaidelį“, „Laputė sesutė ir Vilkelis brolelis“.

Pasakos neilgos, puikiai tinka trumpiems pasiskaitymams, jų ilgis varijuoja nuo vos pusės iki kelių puslapių.

Trečiokas Benas irzus ir liūdnas, neapsikentusi močiutė išprašo jį į lauką tardama keistus žodžius: „Zyzi čia nuolat. Verčiau eitum laukan. Tuojau atvažiuos Šiukšlių Dievas. Susirinks šiukšles, kartu ir savąsias susižers.“ Ir iš tiesų netrukus kieme pasirodo žmogysta, kiek primenantis kiemsargį, o Benas iš karto nusprendžia, kad tai ir turi būti tas močiutės minėtas Dievas.

Bet ar tikrai jis Dievas? Ar Dievas gali rinkti šiukšles, garsiai kvatoti ir suptis ant sūpynių? Ar jis tikrai Dievas, o gal tik keistuolis kiemsargis? Kad ir kaip ten būtų – tai paliekama atsakyti pačiam skaitytojui – Beno ir jo kiemo draugų gyvenimas pasirodžius Šiukšlių Dievui tampa įdomesnis ir geresnis. Šiukšlių Dievas susirenka ne tik tas šiukšles, kurios teršia mūsų aplinką, bet ir mūsų vidų, apsunkina mus, daro nelaimingus.

Knygos pasakojimas subtilus, lyriškas, jame nesileidžiama į gyvenimiškas smulkmenas, bet iš karto neriama gilyn kartu išlaikant švelniai mistišką atmosferą. Ši knyga vaikams, norintiems ir galintiems įsiskaityti, įsiklausyti, pastebėti svarbias smulkmenėles, nuotaikas, užminimus. Nors neilga, tai nėra greita istorija, ją verčiau skaityti pamažu ir pagalvojant, be to, joje paliečiam ir nemažai skaudžių, sudėtingų temų.

Vis dažniau knygose vaikams kūrėjai linksta vaizduoti kitokius vaikus, ne tik kitokius charakteriu, pomėgiais, bet ir turinčiais įvairių fizinių, psichologinių, psichinių sunkumų, ligų, iššūkių. Jei tai daroma su atida ir jautrumu, tai be abejonės teigiamas poslinkis literatūroje – su panašiomis problemomis susiduriantys vaikai gali knygose atrasti save, pasijusti esantys ne vieni tokie pasaulyje, rasti palaikymą ar galimas išeitis, kiti vaikai – pažinti kitokius, mokytis juos geriau suprasti ir priimti, apskritai suvokti, kad mes visi esame skirtingi ir visi savaip įdomūs, vertingi, verti bendražmogiškos pagarbos.

Debiutinėje britų rašytojos Lisos Thomson knygoje pagrindinis veikėjas – Metju kenčia nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo. Jis taip bijo visokiausių mikrobų, virusų ir nešvarumų, kad nė nedrįsta išeiti iš namų, nuolat dezinfekuoja savo kambarį, o rankos nuo plovimo jau nuėjusios žaizdomis.

Neturėdamas ką daugiau veikti, jis nuolat stebi kaimynus pro langą ir netgi vedasi išsamų visų dienos nutikimų dienoraštį. Iki tol toks Metju pomėgis susilaukdavo tik pašaipų ir kreivų kaimynų žvilgsnių, tačiau kaimynystėje dingus mažamečiam berniukui, paaiškėja, kad būtent Metju jį matė paskutinis. Netrukus berniukas įsitraukia spręsti šią bylą. Šis nuotykis Metju padės po truputėlį išlįsti iš savo susikurto kiauto, pradėti pripažinti ir spręsti savo problemas.

Skaitytojai knygoje ieškosiantys įtempto detektyvinio siužeto, greičiausia liks nusivylę, nors detektyvinė linija čia svarbi, vis dėlto tai daugiau problemų prozos kūrinys, kuriame daug stipresnė yra pagrindinio charakterio linija, Metjų patirtys, sunkumai ir parodymas, kaip galima ieškoti išeičių net atsidūrus sudėtingiausiose situacijose, kai atrodo, kad jokios išeities nėra.

Tai pasakojimas apie dvylikametę Šarlotę ir vienuolikmetį Beną, jų kasdienybę, mokyklines patirtis, santykius su šeima ir bendraamžiais. Jiedu vienas kito beveik nepažįsta, bet jau kelerius metus internetu kartu žaidžia žodžių žaidimą „Scrabble“. Abu jie labai protingi ir gan vieniši, maža to, abiem tą pačią dieną gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis – Šarlotės tėtį ištinka širdies priepuolis, o Beno tėvai praneša apie sprendimą skirtis. Šie įvykiai abu vaikus paskatina atidžiau įsižiūrėti į save ir savo aplinką, geriau suprasti savo klaidas ir stiprybes, o kartais ir griebtis ne pačių protingiausių sprendimų...

Knygos veiksmas trunka vos šešias dienas, bet per tiek pasaulis gali sugriūti ir vėl būti atstatytas, bent jau Šarlotės ir Beno tikrai.

Žavi itin lengvas pasakojimas, autorės gebėjimas užkabinti daug rimtų temų, parodyti sudėtingas vaikų patirtis, tačiau kartu neįsileisti į ilgus išvedžiojimus, palikti kai kuriuos klausimus iki galo neatsakytus, kaip nors didingai ir prasmingai neišspręstus, nes juk taip gyvenime būna, ne viskas turi už širdies veriantį grandiozinį finalą, kartais kai kurie dalykai baigiasi tyliai ir paprastai, o kiti tiesiog ramiai, palengva bręsta, štai kad ir Šarlotės bei Beno draugystė.

Nors pasakojimas parašytas iš tiesų nesudėtingai, vis dėlto jo struktūra gerai apgalvota, mėgstantys analizuoti su šia knyga tikrai ras ką veikti. Kiekvienas skyrius pradedamas kokiu nors daiktavardžiu ir jį lydinčiu paaiškinimu, vėliau poskyriuose šis užminimas išsiskleidžia siužete, pavyzdžiui, pirmame skyrius pradedamas taip „Pusiausvyra dkt.: darni ko nors būsena“, o pradėję skaityti matome kaip staiga pagrindinių veikėjų gyvenimų pusiausvyra staiga pakrinka, viskas ima byrėti, trupėti, eižėti. Panašiai žaidžiama Šarlotei skirtais poskyriais, jie pradedami kokiu nors moksliniu faktu, iš pirmo žvilgsnio nieko neturinčiu bendro su pasakojimu, tačiau iš tiesų metaforiškų sąsajų apstu ir atidesnis skaitytojas jas aptiks.

Atrodo, galėtumei tiesiog mėgautis vasara – nuo ryto iki vakaro dūkti su draugais, džiaugtis gerais orais ir patirti nuotykių. Bet kai tau dešimt, kartais gyvenimas būna kupinas neteisybių. Štai Šarūnė, dar vadinama tiesiog Šarka, augdama 2001 metų Utenoje tai puikiai žino. Vasaros privalumus dažnai nustelbia nepasitenkinimas, pavydas, nesusipratimai ir pykčiai: ji vis dar neturi išsvajotosios Nokios 3310, kažkodėl nuolat įsivelia į ginčus su tėvais ir draugais bei į konkuravimą su sese, o kur dar nepasiekiamos svajonės apie Vilnių, gyvenimą it iš žėrinčio žurnalo, draugus iš didmiesčio... Benis norėtų kuo nors padėti draugei, bet kartais pati Šarka elgiasi ne visai kaip draugė.

Tai vasara ir atostogomis dvelkianti knyga apie draugystę, šeimą, žaidimus ir apskritai vaikystę, esant prie pat brendimo pradžios slenksčio. Vaikystėje pykčių ir nesusipratimų dar daugiau nei suaugusiųjų gyvenime, tad ir čia pagrindiniai veikėjai tai pykstasi, tai taikosi, bando susigaudyti šiame paprastame ir kartu sudėtingame pasaulyje ir kartais neišeina, o kartais aplanko nušvitimai.

Vieną iš savo ankstesnių knygų paaugliams autorė pavadino „Ne tik geri, ne tik blogi“, norėdama pabrėžti, kad mes visi turime ir stiprybių, ir silpnybių, ne visada elgiamės tik gerai, ar tik blogai. Panašūs veikėjų charakteriai ir šioje knygoje, taigi natūralūs, tokie panašūs į mus pačius. Todėl skaitytojas greičiausiai kartais norės veikėjus tiesiog apkabinti ar paspausti jiems ranką, o kitą akimirką gerai aprėkti ir atskaityti moralą.

Suaugusiems praėjusių dešimtmečių realijos greičiausiai sukels didžiulę nostalgiją, o jaunieji skaitytojai leisis į nuotykius laikais, kai išmanieji buvo reta prabanga, kai žaidimai kieme buvo didžiausia ir smagiausia pramoga, o su draugais bendraudavai tik akis į akį.

Patraukliai kalbėti apie senus laikus ir istorines asmenybes šiuolaikiniams vaikams nelengva. Kad mūsų istorijai svarbios asmenybės neatrodytų lyg apkerpėję paminklai, lietuvių kūrėjai pasitelkia įvairias vaikams ir jaunimui patrauklias žanro ir pasakojimo formas – paveikslėlių knygas, komiksus, humorą, įdomias iliustracijas.

Panašia kryptimi eina ir knygos „Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija“ kūrėjos – Lina Mickutė ir Birutė Bikelytė. Datų ir faktų gausus pasakojimas knygoje išdėstytas erdviai, todėl neatrodo perkrautas, patrauklus skaityti. Dažname puslapyje rasime su lengvu humoru palytėtų iliustracijų, trumpų komiksų.

Knygoje apie Vaižganto asmenybę ir jo darbus pasakojama su pagarba, jis pats nėra sukarikatūrinamas, tačiau nevengiama pabrėžti jo karšto, tiesmuko būdo, dėl kurio buvo mėtomas ir vėtomas iš vienos klebonijos į kitą, taip pat nepaprasto, net karštligiško veiklumo, pasišventimo lietuvių kalbai ir tautai.

Vis dėlto šiek kiek pritrūkau labiau stipriau atskleisto Vaižganto būdo ir kūrybos, nes stipriau autorės orientavosi į svarbiausius gyvenimo faktus, kurie galiausiai galvoje ilgai neišlieka... Tačiau tai tikrai smagi, patraukli ir paranki knyga pasitelkti paaugliams mokykloje istorijos ar literatūros pamokose priėjus šią asmenybę.

Beje, antra šių autorių knyga apie svarbią lietuvių istorinę asmenybę. Pirma kone identiško dizaino knyga vadinosi „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“.