Nuotraukų ir teksto autorius – Vidmantas Balkūnas
Šimtmečius Lietuvos pelkėse gyvenęs balinis vėžlys dar neseniai buvo beveik išnykęs. Dabar biologai, savanoriai ir aplinkosaugininkai bando sugrąžinti juos atgal. Jie saugo lizdus, inkubuoja kiaušinius, augina jauniklius ir po to paleidžia juos į gamtą. Tai sudėtingas ir įvairių sričių žinių reikalaujantis darbas, tačiau jau dabar matomas jo rezultatas – vis daugiau vėžlių sutinkama Dzūkijos balose.
Balinis vėžlys – vienintelis natūraliai Lietuvoje gyvenantis vėžlys ir vienas seniausių mūsų krašto roplių. Jis šiose žemėse gyveno gerokai anksčiau nei atsirado pirmieji žmonių kaimai, tačiau šiandien pats tapo viena rečiausių Lietuvos gyvūnų rūšių. Jo išlikimas priklauso nuo nedidelių, žmogaus mažai paliestų pelkių, balų ir seklių ežerėlių.
Paskutinis Lietuvos pelkių senbuvis
Lietuvoje gyvena apie 1000. Didžiausios jų populiacijos yra Lazdijų rajone – Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje. Čia gyvena apie 160 individų. Negausios, bet pakankamai gyvybingos populiacijos aptinkamos Varėnos, Marijampolės, Jonavos rajonuose. Kitur gyvena tik pavieniai seni gyvūnai, išlikę dėl savo ilgaamžiškumo.
Gyvenimas, kurį sunku pastebėti
Didžiąją gyvenimo dalį baliniai vėžliai praleidžia vandenyje. Saulėtomis dienomis jie išlipa ant virtuolių ar pakrantės kupstų pasišildyti, o pajutę pavojų akimirksniu panyra atgal į vandenį. Dėl tokio atsargumo net vietose, kur jų gyvena nemažai, žmogus jų gali nepamatyti daugelį metų.
Kelionė, nuo kurios priklauso ateitis
Vasaros pradžioje patelės palieka saugų vandenį ir leidžiasi ieškoti tinkamos vietos kiaušiniams sudėti. Kartais jos nueina dešimtis ar net daugiau nei šimtą metrų nuo vandens telkinio, ieškodamos saulės gerai įšildomos atviros vietos. Kiaušinius jos deda vakare, tarp 18 ir 22 val. Šis periodas trunka keletą savaičių.
Dėties laukia daugybė priešų
Vos tik patelė užkasa kiaušinius ir grįžta į vandenį, prasideda kova dėl jų išlikimo. Lapės ir kiti plėšrūnai puikiai užuodžia ką tik iškastą žemę ir neretai sunaikina visą dėtį per vieną naktį. Dėl to natūraliai išsiristi pavyksta tik nedidelei daliai jauniklių. Nuotraukoje - lapių išplėšti kiaušiniai.
Pavojai nesibaigia
Pavasarį iš žemės išsikapstę vos kelių centimetrų dydžio vėžliukai turi patys pasiekti artimiausią vandens telkinį. Pakeliui jų laukia įvairūs pavojai – paukščiai, smulkūs žinduoliai, net skruzdės. Specialistų vertinimu, geriausiu atveju iki suaugusio vėžlio amžiaus išgyvena tik vienas iš šimto jauniklių.
Kodėl žmogus nusprendė įsikišti?
Natūralių atvirų smėlingų aikštelių Lietuvoje lieka vis mažiau. Todėl balinių vėžlių patelės vis dažniau kiaušinius deda miško keliukuose, žvyrkelių pakraščiuose ar net dirbamuose laukuose. Tokiose vietose dėtims gresia sunaikinimas. Paaiškėjus, kad kai kur dėl nepalankių žiemų ir kitų grėsmių žūsta beveik visi vienų metų jaunikliai, buvo nuspręsta imtis aktyvios apsaugos. Taip prasidėjo ilgalaikė balinių vėžlių išsaugojimo programa, kurioje svarbiausias tikslas – padėti jaunikliams įveikti pačius pavojingiausius pirmuosius gyvenimo metus ir sugrąžinti juos į gimtąsias buveines.
Kiekviena vasara prasideda paieškomis
Vos prasidėjus balinių vėžlių kiaušinių dėjimo sezonui, Veisiejų ir Metelių regioninių parkų specialistai vakarais leidžiasi į Pietų Lietuvos pelkes ir pievas ieškoti naujų dėčių. Patyrę specialistai mokosi matyti tai, ko nepastebi atsitiktinis praeivis. Vos pastebimai supurenta žemė, smėlyje likusios roplio pėdos ar šviežiai užlyginta duobutė išduoda vietą, kur prieš kelias valandas buvo padėti kiaušiniai. Dažnai vienintelis įrodymas, kad čia apsilankė balinis vėžlys, yra vos keli dirvoje palikti pėdsakai.
Šienaujamos pamiškės
Dėl sumažėjusios smėlingų atvirų plotelių baliniai vėžliai praranda savo dėtavietes. Tam kad padėti jiems, saugomų teritorijų specialistai dar prieš prasidedant kiaušinių dėjimo laikotarpiui nušienauja tinkamus kiaušiniams dėti plotus.
Ne kiekviena dėtis paliekama gamtai
Suradus lizdavietę pirmiausia įvertinama, ar ji pakankamai saugi. Jei kiaušiniai padėti natūralioje vietoje ir jų neiškyla grėsmė sunaikinti, dėtis lieka gamtoje. Tačiau pakelėse, miško keliukuose ar dirbamuose laukuose padėti kiaušiniai dažniausiai pasmerkti žūti, todėl priimamas sprendimas juos gelbėti.
Pirmoji apsauga – metalinis tinklelis
Natūraliose lizdavietėse dažnai įrengiama paprasta, bet veiksminga apsauga. Virš dėties pritvirtinamas metalinis tinklelis apsunkina lapių bandymus iškasti kiaušinius, tačiau netrukdo saulės šilumai pasiekti besivystančius embrionus. Tokia paprasta priemonė leidžia išsaugoti bent dalį natūralių dėčių.
Kiekvienas kiaušinis turi savo padėtį
Jeigu vis dėl to nusprendžiama kiaušinius perkelti į Lietuvos zoologijos sodą, prasideda kruopštus darbas. Ankstyvoje vystymosi stadijoje embrionas prisitvirtina prie viršutinės lukšto dalies. Net nedidelis pasukimas gali lemti būsimo jauniklio žūtį. Todėl kiaušinius perkelti stengiamasi per parą nuo jų padėjimo. Ankstyvoje vystymosi stadijoje embrionas dar nėra tvirtai prisitvirtinęs prie lukšto, todėl rizika jį pažeisti yra mažesnė..
Ši dėtis buvo nepilnai užkasta, dėl to jai grėsė pavojus.
Kiaušinių kelionė
Iškasti kiaušiniai dedami į plastikines dėžutes su drėgnu smėliu. Maždaug du trečdaliai kiekvieno kiaušinio panardinami į gruntą, kad transportuojant būtų išlaikyta drėgmė ir sumažinta smūgių rizika.
Dirbtinis lizdas
Surinkti kiaušiniai ir kai kurie jau gamtoje išsiritę jaunikliai išvežami į Lietuvos zoologijos sodą. Čia prasideda svarbiausia populiacijos atkūrimo programos dalis – dirbtinis inkubavimas, kruopštus jauniklių auginimas, žiemojimo imitavimas ir pasirengimas gražinti juos į natūralias buveines. Inkubatoriuje atkuriamos sąlygos, kuo artimesnės natūraliam lizdui. Čia kontroliuojama temperatūra, drėgmė ir aplinkos stabilumas, kad embrionai galėtų vystytis be gamtoje tykančių pavojų.
Kas išsiris priklauso nuo temperatūros
Perinamiems vėžliukams palaikoma maždaug 28,5 laipsnio temperatūra. Tai daroma, nes išsiritusių jauniklių lytis priklauso būtent nuo temperatūros, kurioje kiaušiniai bręsta. 28 laipsnių temperatūroje išsirita patelės, o 29 – patinai. Dėl šios priežasties stengiamasi šilumą laikyti tokią, kad iš vienos dėties išsiristų abiejų lyčių jaunikliai.
Išsirita beveik visi kiaušiniai
Ne visi inkubuojami kiaušiniai būna apvaisinti. Kai kuriuose embrionai nustoja vystytis dar ankstyvoje stadijoje, kituose randami žuvę gemalai. Vis dėlto Lietuvos zoologijos sodo specialistams pavyko pasiekti daugiau kaip 95 procentų išsiritimo rodiklį nuo apvaisintų kiaušinių – tai išskirtinis rezultatas.
Vėžliukai išsirita
Išsiritęs balinis vėžliukas tėra maždaug 20 euro centų monetos dydžio. Kai jaunikliai sustiprėja, jie perkeliami į specialius terariumus. Čia jie mokosi plaukti, ilsėtis, nardyti ir maitintis – elgsenos, kuri vėliau bus būtina natūraliose buveinėse.
Išsiritę vėžliukai perkeliami į terariumus
Virš terariumų įrengtos kaitrinės ir UVB lempos atstoja saulę. Jos ne tik sušildo jauniklius, bet ir padeda organizmui gaminti vitaminą D, būtiną stipriam šarvui ir kaulams formuotis.
Kiekvienai vadai – atskira vieta
Vienos dėties jaunikliai laikomi atskirame akvariume. Kiekvienam jų naudojami atskiri tinkleliai, kempinėlės ir kiti priežiūros įrankiai. Taip sumažinama rizika tarp skirtingų grupių išplatinti galimus ligų sukėlėjus.
Sušaldyti vabzdžiai
Vabzdžiai prieš šeriant vėžliukams yra šiek tiek pašaldomi, kad taptų vangesni ir ne tokie aktyvūs. Jauniems ir nepatyrusiems jaunikliams būtų dar sunku pagauti labai judrų maistą. Be to terariume likę negyvi vabzdžiai pūdami užterštų vandenį, dėl to tektų jį dažnai valyti ir keisti.
Palaipsniui keičiamas racionas
Praėjus maždaug savaitei po išsiritimo, vien uodo trūklio lervų nebeužtenka. Racioną papildo specialus želė pašaras, vėliau – sliekai, vabzdžiai ir jų lervos. Tokia įvairovė padeda formuotis stipriam organizmui ir ruošia jauniklius natūraliam maistui gamtoje.
Vėžliukai sveriami ir matuojami
Kiekvienas jauniklis reguliariai stebimas, sveriamas, vertinamas jo augimas ir viskas užrašoma į specialius žurnalus. Specialistai siekia, kad visi vystytųsi tolygiai ir būtų pakankamai stiprūs išgyventi pirmąją žiemą.
Kuo mažiau žmogaus
Visas jauniklių auginimas organizuojamas taip, kad jie nepriprastų prie žmogaus. Kontaktas ribojamas tik tiek, kiek būtina jų priežiūrai ir sveikatos kontrolei. Kiekvienas balinis vėžlys nuo pat pradžių ruošiamas ne gyvenimui nelaisvėje, o sugrįžimui į pelkes.
Kiekvienas kiautas – tarsi piršto atspaudas
Nors visi ką tik išsiritę baliniai vėžliukai atrodo labai panašūs, kiekvieno jų kiautą puošia savitas gelsvų linijų ir dėmelių raštas. Šis piešinys yra unikalus, todėl specialistai gali atpažinti pavienius individus pagal jų kiauto ornamentą – panašiai kaip žmones pagal pirštų atspaudus. Tokia natūrali „žymė“ padeda stebėti atskirų vėžlių augimą ir, prireikus, juos atpažinti net po daugelio metų.
Kelionė atgal į Dzūkija
Praėjus beveik metams nuo kiaušinių atvežimo, balinių vėžlių jaunikliai leidžiasi į paskutinę savo kelionę žmogaus globoje. Transportavimo dėžėse jie vežami atgal į Dzūkijos balas ir ežerėlius – ten, kur kadaise buvo padėti jų kiaušiniai arba iš kur jie buvo paimti dar prieš pirmąją žiemą. Netrukus ši kelionė baigsis, o toliau jų likimą lems tik gamta.
Paleidimo diena
Balinių vėžlių paleidimas į gamtą jau seniai tapo ne tik gamtosauginiu darbu, bet ir kasmetiniu renginiu. Į Dzūkijos balas susirenka biologai, gamtosaugininkai, savanoriai ir vietos bendruomenės nariai, kad savo akimis pamatytų akimirką, kai jaunikliai grįžta ten, kur jiems ir priklauso. Tai simbolinė projekto kulminacija, vainikuojanti beveik metus trunkantį darbą.
Jaunimo ir žurnalistų dėmesys
Kasmet į paleidimo renginius atvyksta moksleivių grupės, šeimos ir gamtai neabejingi žmonės. Vaikai ne tik stebi paleidimą, bet ir klausinėja biologų, lygina vėžlių kiautų raštus, mokosi atpažinti rūšį bei supranta, kodėl jos išsaugojimui prireikė žmogaus pagalbos. Taip kiekvienas renginys tampa ir gyva gamtosaugos pamoka.
Pamoka, kurios nepakeis vadovėlis
Didžiausią įspūdį vėžliukų paleidimas palieka vaikams ir jaunimui. Jiems tai nauja patirtis ir galimybė iš arti pamatyti retą rūšį. Kartu - suprasti, kiek daug darbo reikia vienam mažam gyvūnui sugrąžinti į gamtą. Tokios akimirkos neretai tampa pirmuoju žingsniu į domėjimąsi biologija ar aplinkosauga.
Nuo automobilio iki balos
Automobilis sustoja miško pakraštyje, tačiau tikroji kelionė baigiasi pėsčiomis. Biologai ir savanoriai dėžutes su jaunikliais neša siaurais takeliais per pievas, kol pasiekia jų gimtąsias balas. Tai paskutinė rūšies atkūrimo programos grandis prieš sugrįžimą į laisvę.
Vardas lieka, vėžlys – išplaukia
Kiekvienas mažasis balinis vėžlys prieš paleidimą trumpam tampa kažkieno Ąžuolu, Pele, Smilte ar Perlu. Tačiau vos pasiekęs balos pakrantę jis palieka žmogaus sugalvotą vardą ir grįžta ten, kur jam priklauso – į laukinę gamtą. Žmonėms lieka prisiminimas, o vėžliui – visas gyvenimas prieš akis.
Kelios sekundės ir jis dingsta
Paleidimo akimirka trumpa. Mažas, vos delne telpantis vėžliukas keliais judesiais pasiekia pakrantę ir netrukus pradingsta drumzliname balos vandenyje. Po metų ar dvejų žmogaus priežiūros jis vėl tampa laukinės gamtos dalimi.
Antroji galimybė Lietuvos vėžliams
Balinių vėžlių populiacijos atkūrimo istorija nėra vien pasakojimas apie retą roplį. Tai istorija apie žmones, kurie nusprendė įsikišti tada, kai vien gamtos jėgų jau nebepakako išsaugoti rūšį. Kiekvienas į laisvę sugrįžęs vėžliukas primena, kad kantrus, ilgalaikis ir mokslu pagrįstas darbas gali sugrąžinti gyvybę ten, kur atrodė, jog ji pamažu nyksta.
Tekstas ir nuotraukos – Vidmantas Balkūnas
Įgyvendinimas – Lina Zaveckytė
Dėkojame
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai
Kauno zoologijos sodo darbuotojams
Veisiejų regioninio parko specialistams