Gliukozė ir lėtiniai uždegimai: kas iš tiesų vyksta mūsų organizme?

Gliukozė – reikalingas jos kiekis, funkcijos ir medžiagų apykaitos sutrikimai šiandien kelia klausimų daugeliui žmonių. Kai informacijos viešojoje erdvėje tiek daug, nesunku kasdienybėje pasimesti – ar iš viso reikia ir kiek organizmui reikia gliukozės? Kokie rodikliai signalizuoja, kad žmogaus organizmas siunčia pavojaus signalus? Kaip suprasti, kad kūnas išsiderino, siunčia signalus apie lėtinį uždegimą, metabolinius sutrikimus, o mes tiesiog jų negirdime? 

Nors šiomis dienomis vyrauja daug įvairių nuomonių, didžioji dalis specialistų vis tik pirmiausia, kalbėdami apie gliukozę, primena, jog ji – esminis žmogaus organizmo energijos šaltinis, kitaip tariant, kuras. 

O po to seka esminiai klausimai – kokios kokybės „kurą“ į save pilame? Ar neperdozuojame? Ar pastebime, jei „kuro“ apdorojimo sistema sutriko? Taigi – išsamiau apie gliukozę ir lėtinį uždegimą iš specialistų lūpų. Ką darome ar suprantame ne taip, jei jaučiamės blogai, ir kokie yra esminiai principai, kurių turėtume laikytis, siekdami neturėti bėdų nei dėl gliukozės rodiklių, nei dėl lėtinio uždegimo vystymosi.

Kam organizmui reikalinga gliukozė? 

Pagrindinis žmogaus organizmo kuras yra gliukozė – ji reikalinga ląstelėms pamaitinti ir energijai suteikti. 

Gliukoze dažniausiai vadinamas paprastasis cukrus, kuris gaunamas žmogaus organizmui skaidant angliavandenius. Taigi – natūralu, kad esminė gliukozės dalis gaunama iš maisto. Būtent čia, anot specialistų, ir reikėtų sustoti – baubas, kaip šiais laikais įvardijamas cukrus, yra ne pati gliukozė, o tai, iš ko mes pasirenkame ją gauti. Ir, aišku, kiekiai bei saikas.

Mokslininkas Marius Nakrys sako, kad gliukozės organizmui reikia. „Bendra rekomendacija dėl angliavandenių yra tarp 45–60 proc. Jei žmogus suvartoja apie 2000 kcal, 1000 kcal turėtų būti iš angliavandenių. O dėl gryno cukraus, gliukozės, yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, kad jis turėtų sudaryti apie 10 proc. energijos. Kitaip tariant, to pridėtinio cukraus – 50 gramų per dieną. Geriau būtų, jei norime būti sveiki, – 25 gramai per dieną. Iš viso, kodėl atsirado tie 50 gramų? Nes su dabartine maisto pramone išlaikyti 25 gramus per dieną yra labai sunku“, – aiškino mokslininkas. 

M. Nakrys atkreipia dėmesį, kad cukrus ir gliukozė šiandien yra demonizuojami, bet greičiausiai taip yra nutikę dėl painiojamos ir ne visai tinkamai suprantamos terminologijos – cukrus, gliukozė, fruktozė...

Anot 11 metų cukraus poveikiu organizmui besidominčio mokslininko, straipsniai, įrodymai, kad cukrus kelia priklausomybę, atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Ir iš esmės tai, ko link visus tuos metus einama, – suvokimas, kad jis nėra blogis, bet, kaip ir viskam, turi būti saikas. 

„Evoliuciškai mūsų sistema sukurta taip, kad mes ieškotume cukraus. Yra du keliai. Kai mes įdedame į burną kažką saldaus, receptoriai siunčia signalą smegenims – yra saldu. Beje, tai prasidėjo nuo ankstesnių laikų. Seniau žmonės įsidėdavo į burną uogą, ji saldi, smegenys siunčia signalą – labai gerai. Jų reikia – valgyk kiek įmanoma daugiau. Tas pats mechanizmas vyksta, kai apdorojame – gliukozė patenka į kraują, insulinas pakyla, duoda signalą smegenims – tai mūsų maistas, reikia kuo daugiau. 

Smegenys nespėjo taip greitai evoliuciškai adaptuotis kaip mūsų maisto pramonė. Dabar mes gauname tą patį signalą suvalgydami ką nors saldaus – mums reikia kuo daugiau“, – aiškino mokslininkas, atkreipdamas dėmesį, kad dabar jau žmogus turėtų įjungti sąmoningumą prieš rinkdamasis „maistą“ savo kūnui.

Kas nutinka po valgio? 

Po valgio gliukozė patenka į kraują, o tuomet insulinas padeda ja aprūpinti visas ląsteles. Organizmas patiria didžiulį iššūkį tuomet, kai šis procesas sutrinka ir gliukozės kiekis kraujyje neatitinka normų – yra arba per didelis, arba per mažas. Tuomet kyla cukrinio diabeto, sklandaus organizmo funkcionavimo ir medžiagų apykaitos problemų rizika. 

Norint įsitikinti, ar žmogaus gliukozės kiekis atitinka normas, reikėtų nevalgius atlikti gliukozės kiekio kraujyje tyrimą. Dažniausiai laikoma, kad gliukozės norma kraujyje nevalgius turėtų būti maždaug nuo 3,9 iki 5,5 ar 5,6 mmol/l. Tokį tyrimą, pasitarus su gydytoju, rekomenduojama atlikti kiekvienam, kam kyla įtarimų dėl gliukozės kiekio kraujyje svyravimų ar medžiagų apykaitos sutrikimų. Tiesa, periodiškai jį atlikti ne pro šalį būtų ir kiekvienam savo sveikata besirūpinančiam žmogui.

Kokie simptomai rodo, kad žmogui reikėtų sunerimti dėl gliukozės kiekio kraujyje? 

• Dažnas troškulys 

• Dažnas šlapinimasis 

• Greitas nuovargis 

• Svorio netekimas 

• Dažnos infekcijos 

• Gliukozė šlapime 

• Lėčiau gyjančios žaizdos 

Lėtinis uždegimas – kas tai? 

Dėl netinkamos mitybos, perteklinio pridėtinio cukraus vartojimo, ydingų gyvenimo įpročių, antsvorio, per didelių gliukozės kiekio kraujyje svyravimų ir dar daugybės veiksnių darnus mūsų kūno orkestras pamažu ima „išsiderinti“. 

Metabolinis sutrikimas, lėtinis uždegimas – tokius terminus, įvardijančius procesus, dažniausiai prisidedančius prie lėtinių ligų, kraujagyslių ir širdies sistemos pažeidimų bei onkologinių ligų, girdime vis dažniau. 

Ir vis dėlto, kas gi yra tas lėtinis uždegimas? Kaip žmogui sužinoti, ar jis jau prasidėjo jo organizme, ir ką daryti, jei nori užkirsti tam kelią? 

„Pati lėtinio uždegimo sąvoka, kaip tokia, klinikinėje aplinkoje neturi savo tikslinių klinikinių algoritmų“, – apie vieną iš iššūkių apčiuopti / konstatuoti lėtinį uždegimą kalba mokslininkas, gyvensenos medicinos ekspertas Tomas Vaičiūnas.

Pats lėtinis uždegimas, anot jo, nėra liga, kitaip tariant, Tarptautinėje ligų klasifikacijoje neturi savo kodo. 

„Tačiau yra kita medalio pusė – tas pats lėtinis uždegimas šiandien yra tapatinamas mažiausiai su keturiomis ar net šešiomis lėtinėmis arba infekcinėmis ligomis. Manoma, kad tai yra pirminis veiksnys, pavadinkime, „degusis skystis“, kuris inicijuoja, pavyzdžiui, insulino rezistenciją, antro tipo cukrinio diabeto vystymąsi, metabolinius procesus žmogaus organizme – antsvorį, nutukimą ir pan. Visceralinis, pilvinis nutukimas labai stipriai siejamas su lėtiniu uždegimu. O žanro klasika – širdies ir kraujagyslių sutrikimai“, – aiškino T. Vaičiūnas. 

Anot mokslininko, kiekvienam žmogui, norinčiam labiau rūpintis savo sveikata ir nerizikuoti „užkurti“ lėtinio uždegimo procesų, būtina peržiūrėti savo racioną, gyvenseną – ar nėra taip, kad jis jau pamažu kursto tą procesą?

Anot mokslininko, savimi pasirūpinti nėra taip sunku, tiesiog produktus, kurie gali skatinti lėtinio uždegimo procesus, reikėtų keisti tais, kurie yra palankūs sveikatai ir netgi prisideda prie lėtinių uždegimų „gesinimo“. 

„Grįžtame prie to, kas turi didžiausią įmanomą teigiamą efektą. Tie junginiai, kurie paskui save atneša didelį kiekį mikroelementų ir makroelementų. Jie kovoja arba veikia kaip gesintuvai tiems junginiams, kurie įjungia lėtinį sisteminį uždegimą. Deja, ir mokslas, ir gerosios praktikos rodo, kad mes niekur jų nerandame, tik fotosintezę atliekančiuose junginiuose. Pabrėžiu, kad kalbame apie sąlyginai sveiką žmogų. 

Taigi – kalbame apie viso grūdo kultūras, vaisius, daržoves, sėklas, riešutus. Jie – tiek dėl savo gerųjų riebalų, tiek nesukeldami gliukozės ir insulino šuolių, tiek dėl oksidacinį stresą mažinančių junginių – veikia kaip apsauga“, – kalbėjo mokslininkas. 

Ir tuomet, anot T. Vaičiūno, atsiranda sinergija. Tai nereiškia, kad žmogus turi visiškai atsisakyti junginių, kurie skatina uždegiminius procesus, – turi atsirasti protingumo kriterijus. Mokslinės rekomendacijos, pasak pašnekovo, svyruoja tarp tokių skaičių, kad apie 65–70 proc. suvartojamo maisto turi sudaryti teigiamą efektą sukeliantys junginiai, o likusi dalis – kaip jau norite: mėsa, gerai būtų mažiau perdirbta, pieno produktai, kiaušiniai ir pan. 

„Taip mes sumažiname perteklinį maisto suvartojimą, įtraukiame maksimaliai daug produktų, turinčių pridėtinę vertę, ir mažiname oksidacinį stresą bei lėtinį uždegimą sukeliančius procesus“, – apibendrino T. Vaičiūnas.