Gruodžio knygų vaikams ir paaugliams  TOP 10

Metų pabaigoje it iš gausybės rago pasipylė puikių ir labai gražių knygų vaikams. Tiek, kad ne tik skaityti vos spėjau, bet ir atsirinkti buvo nelengva. Į gruodžio lentyną sugulė tikrai išskirtinių knygų dešimtukas, priversiančių susimąstyti, pažvelgti į pasaulį kiek kitaip, geriau suprasti save ir kitus, gyvenimo grožį bei laikinumą. O svarbiausia ne viena iš šių knygų kvies jaunąjį skaitytoją ir suaugusįjį bendram pokalbiui apie didelius ir svarbius dalykus.

Tekstas Eglės Baliutavičiūtės

Apipavidalinimas Linos Zaveckytės

Lukas labai vienišas, nes yra vienintelis voveriukas parke. Vieną dieną jis sutinka tokį patį pilką padarėlį Tuką ir labai apsidžiaugia, kad dabar jie du. Jiems kartu labai smagu, jie laksto su riedlente, gąsdina balandžius ir net šunelį Bimą paerzina.

Visi bando įspėti Luką, kad jo naujasis draugas visai ne voveriukas, kad jis bjaurus žiurkiukas ir su juo draugauti neverta. Bet juk tikrai draugystei tokie menki skirtumai nesvarbus, ar ne?

Tai puikios lietuvių vaikų poetės Violetos Palčinskaitės išversta juokinga, pamokanti ir eiliuota britų autorės paveikslėlių knygelė ikimokyklinukams yra apie tikrą draugystę, stereotipų žalą ir tai, kad tikriems draugams išvaizda nerūpi, svarbiausia, kad jiems gera ir smagu kartu.

Broliai ir seserys dažnai pykstasi, bet juk tai nereiškia, kad jie nemyli vienas kito, ar ne?

Ši komiška ispanų rašytojos ir iliustratorės paveikslėlių knygelė kaip tik ir kalba apie visą brolių ir seserų santykių spektrą – nuo pykčio, pašaipų, prasivardžiavimų iki supratimo, kad vis dėlto jie vienas kitam patinka, kad jiems kartu būna smagu ir įdomu.

Knygą dar įdomesne daro jos forma – knyga skaitoma iš abiejų pusių, tai reiškia, kad vienoje pusėje pasakojimas pateikiamas iš brolio perspektyvos, t. y. kaip jis mato savo seserį, o apvertus knyga, įvairios situacijos vaizduojamos iš sesers perspektyvos.

O smagiausia, kad pačiame knygos viduryje brolis ir sesė pripažinę, kad „būti dviese – ne taip ir blogai“, atsiduria prie kambario durų, už kurių sklinda kūdikio verksmas. Taip, nuo šiol jie bus trise... ar trise bus taip pat kaip ir dviese?

Tai pasakojimas apie mažylį Nuką, kuris kažkodėl kartais viską girdi, bet nieko nemato. O kartais viską mato, bet nieko negirdi. Nukas dėl to nė kiek nesijaudina, taip gyventi jam labai įdomu!

Kai nematai – paaštrėja klausa, pasaulis atrodo pilnas garsų, o matyti padeda rankos, uoslė bei tie patys garsai. O kai negirdi – sustiprėja rega. Tiek visko matai, kad kartais net nebeaišku, kur čia realybė, o kur fantazija. Ir net nebūtina girdėti, kaip mama prieš miegą sušnabžda „myliu“ ir palinki „saldžių sapnų“, nes ir taip žinai, ir taip jauti.

Knyga žaisminga ir miela, skatina įsiklausyti ir įsižiūrėti, kviečia pamėginti kartu su Nuku pažaisti, išmėginti savo pojūčius: kaip jaustumei neturėdamas vieno ar kito? Kaip kiti pojūčiai tau padėtų susiorientuoti aplinkoje? Knyga taip pat liudija ir apie tai, kad pasaulyje yra vaikų, kurie negirdi ar nemato, tačiau dėl to jų gyvenimas nėra kuo nors prastesnis ar skurdesnis, kad jie tuos pačius dalykus gali patirti kiek kitaip.

Beje, „Nukas“ – antra dvipusė knyga šiame tope. Vienoje knygos pusėje pasakojama, kaip Nukas viską girdi, bet nemato, o kitoje – kaip viską mato, bet negirdi.

Britų rašytoja ir iliustratorė Nikola Kinear, rodos, greitai atrado savo skaitytojus Lietuvoje, nes viena po kitos pasirodė jau kelios autorės knygos: „Kaip kiškelis mokėsi drąsos“, „Ššš... Tyliau!“, o dabar ir „Slibinai nesidalina“.

Kūrėjos knygos mažiesiems – pamokomos, orientuotos į labai konkrečias problemas, su kuriomis susiduria vaikai kasdienybėje, tačiau apie jas kalbama pasitelkus pasakos kalbą.

Pagrindinė paveikslėlių knygos „Slibinai nesidalina“ veikėja Rubė yra pavyzdinga slibinukė, nes atidžiai laikosi visų slibinų taisyklių, užfiksuotų Slibinų vadovėlyje. Taigi grobia įvairiausius turtus ir jais su niekuo nesidalina.

Kalno viršūnės oloje turtus saugančio drakono vaizdinys čia žinoma ateina iš mitologinių pasakojimų, tačiau tolimesnė istorijos plėtotė – moderni. Vieną dieną Rubė pameta vadovėlį, o kadangi slibinai – užmaršūs padarai, greit visai nebežino, kaip jai derėtų elgtis... Gal daug geresnes taisykles galima susikurti pačiam ar su draugų pagalba?

Smagi ir žaisminga istorija kviečia mažuosius ne tik patirti dalijimosi ir draugystės džiaugsmą, suprasti, kad godumas atneša tik vienatvę ir daro mus nelaimingus, bet taip pat ir suabejoti iš anksto nustatytomis taisyklėmis, pagalvoti, ar jos tikrai visada tik geros ir teikia naudą?

„Berniukas, kuris piešė kates“ – garsi tradicinio japonų folkloro motyvais parašyta pasaka, pirmą kartą išleista 1898-aisiais. Ją užrašė Lafcadio Hearnas, XIX a. pabaigoje tiesęs tiltus tarp Vakarų ir Japonijos kultūros ir leidęs Vakarų pasauliui akies krašteliu pažvelgti į turtingą ir dar mažai pažįstamą Rytų šalies kultūrą. Autorius ne tik daug metų gyveno Japonijoje, buvo priėmęs japonišką vardą, bet ir iki šiol japonų laikomas savu autoriumi.

Pasaka nukelia į senus senus laikus į neturtingo valstiečio gausią šeimą. Visi šeimos vaikai prisideda prie ūkio darbų, tik jauniausias sūnus, regis, „nebuvo sukurtas darbui“, nes buvo silpnas ir smulkus. Tad tėvai nutarė atiduoti jį į kaimo šventyklą, kad taptų patarnautoju ir išmoktų visko, ką dera kunigui žinoti. Tačiau berniukas, užuot mokęsis, nuolat tapė kates, vien tik kates... Taip ir netapęs kunigu, berniukas klajoja, kol vieną atsiduria goblino užgrobtoje šventykloje, iš kurios dar nė vienas gyvas negrįžo... Ar talentas tapyti kates berniukui padės išsigelbėti?

Tai pasaka apie menininką, apie tai, kaip menininkas mato pasaulį ir pasitelkęs savo talentą gali sukurti nepaprastus dalykus. Ir tai, kad nebūti ūkiškam nėra blogai – kiekvienas gyvenime turime savo kelią.

Kaip įprasta liaudies pasakojimams, pasakojimas yra apibendrintas, nėra daug detalių, aplinkybių. Todėl pasaką itin praplečia latvių iliustruotojos Anitos Kreitusės piešiniai su japoniškais motyvais, atskleidžiantys kaip berniukas mato pasaulį, kaip katės jį lydi kiekviename objekte ir vaizduotėje, kaip menas gimsta iš jo esybės ir iš esmės yra jo dalis.

Nors gal skamba ir kiek sudėtingai, pasaka iš tiesų visai nesudėtinga, tik vaikas ir suaugusysis supras skirtingus jos sluoksnius.

Lietuvių vaikų poezijos klasikės Ramutės Skučaitės, kol kas vienintelės lietuvių vaikų literatūros autorės, apdovanotos Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, naujausia eilėraščių knyga „Liepos mėnesį po liepa“ tęsia kūrėjos poetinę tradiciją.

Šviesūs ir lengvi poetės eilėraščiai, nukeliantia į gamtos pasaulį, šį kartą apribotą nedidelėje erdvėje aplink medį. Eilėraščiai ramūs, lyriški, tačiau juose netrūksta subtilios žaismės, smagumo. Dažniausiai eilėraščiuose kalbama apie įvairius gyvūnus, o kartais ir jie patys prabyla. Kalbama apie tai, kaip jie gėrisi gamta, su kokiomis problemomis susiduria (lapė skundžiasi, kad jai jau atsibodo, jog pasakose dėl visko lapės lieka kaltos), kokius patiria džiaugsmus, kaip atrodo jų kasdienybė ar filosofavimai... štai ežiukas tariasi esąs erškėčio giminė, nes gi abu dygliuoti, ir gal vieną dieną jis pats imsiąs ir pražysiąs!

Eilėraščiai neretai yra apie mažyčius dalykus, kuriuos norint pajusti, pastebėti ar išgirsti, reikia akimirką sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Viena vertus, dauguma eilėraščių nesudėtingi, tinkami ir ikimokyklinukams, tačiau eilėraščių tonas ir ramybė bei bendra knygos estetika kviečia ir kiek vyresnį skaitytoją.

Šią kaip ir daugelį kitų poetės knygų iliustravo jos dukra – dailininkė Jūratė Račinskaitė. Iliustracijos minimalistiškos, negausios, neretai paremtos šviesos žaidimu lyg vasarą stebint liepos šakų metamus šešėlius.

„Baltoji Lokė prisiminė, kaip vieną kartą jos

draugas išgirdo būtent tai, ką ji ir norėjo pasakyti! Šitai

atminusi ji ėmė taip krykštauti ir šokinėti iš džiaugsmo,

kad pievoje kilo baltų Lokės plaukelių audra.“

Tai itin trumpų istorijų knyga – kai kurias sudaro dvi trys pastraipos, bet dažniau vos du trys sakiniai. Tačiau ilgis be galo apgaulingas, nes šios istorijos skirtos augesniems vaikams, jau galintiems mėgautis, kad ir su suaugusiojo pagalba, abstrakcijomis, absurdo poetika, paradoksais, pafilosofavimais, suprasti skleidžiamą gyvenimišką išmintį, kuri, beje, skirta ne mažiesiems, bet vienodai gali būti aktuali ir mažam, ir dideliam, inspiruoti jų dviejų pokalbį.

Apie ką pasakoja Baltoji Lokė? Apie gyvenimą, draugystę, meilę, laiką, pasaulio grožį ir panašius dalykus.

Baltosios Lokės literatūrinis pusbrolis tikrai yra Vytauto V. Landsergio „Rudnosiukas“, tik Lokė kiek santūresnė, taupesnė, kiek lyriškesnė, nėra šioje knygoje anekdotų, o juokai tik labai subtilūs.

Leidinį puošia taip pat į dvigubą adresatą orientuoti iliustratorės Ievos Babilaitės, kuri su kiekviena knyga vis kitaip nustebina skaitytojus, piešiniai.

Knygos „Laimė yra lapė“ bei kitų jau skaitytojų pamiltų knygų autorė Evelina Daciūtė parašė visai kitokios poetikos knygą nei iki šiol. Ankstesnės autorės knygos vaikams daugiau buvo paremtas žaisme, pasakos pasauliu, veikėjų santykių dinamika, gyvenimiškais paradoksais, vertingomis pamokomis mažiesiems. Tuo tarpu naujausia ir visiškai realistinė autorės knyga „Duobė“ – apie mirtį. Retai tokių temų rašytojai, rašantys vaikams, imasi, o dar rečiau tokias knygas mažiesiems išdrįsta leisti leidyklos. Tad norisi labai labai pasidžiaugti, kad ši knyga atsirado!

„Duobė“ – pasakojimas apie šešiametę ir jos šeimą, netekusią tėčio tėtės, t. y. mergaitės senelio. Mergaitė prisimena, kaip gražiai su seneliu bendravo iki mirties, ir kaip jaučiasi dabar, ką išgyvena. Autorė jau ir ankstesnėse knygose demonstravo gebėjimą į viską pažvelgti vaiko akimis, o šioje knygose šis žvilgsnis be galo nuoširdus ir tikras. Vaikas mirtį išgyvena kitaip nei suaugusieji, jis nebūtinai verkia ir nebūtinai paiso rimties, jis žaidžia ir dūksta, o kartais jo mintis perskrodžia liūdnos, skaudžios ir brandžios mintys: „Galvojau, kaip ji [močiutė – pastaba E. B] dabar gyvens viena“, tik nebūtinai jos išauga į kažką didesnio, esmingo. Bet vaikas jų  bei įvairių potyrių nepamirš, nešiosis, kol suaugs, ir supras daug daugiau nei galėjo būti šešerių.

Knygos kulminacija – duobės kasimas. Mergaitės tėtis gavęs patarimą užkasti savo skausmą, išeina į laukus su kastuvu. Jį nuseka dukra. Tėčiui kasant jiedu šnekasi – ir pokalbio metu mergaitei paaiškėja kur kas daugiau dalykų apie netektis nei per pačias laidotuves, ji supranta, ne tik koks didelis tėčio skausmas (jis sakosi nusikasęs net iki Afrikos), bet ir tai, kad visi šiame pasaulyje laikini – ir tėtis, ir mama, ir ji pati...

Knyga dvelkia ne tik praradimo skausmu, bet ir nostalgija vaikystei pas senelius, vaikystei, kai pasaulis atrodė kitaip ir buvo kur kas mažiau suprantamas, vaikystei, kurios liko šiek tiek mažiau pažinus mirtį.

Nostalgišką pasakojimo toną sustiprina debiutuojančios iliustruotojos akvarele ir pieštuku kurtos iliustracijos. Ji žaidžia nespalvotų ir spalvotų iliustracijų dinamika, dažnai pasirenka piešti tam tikrą charakteringą priartintą detalę, dalis didesnio plano iliustracijų primena senas nuotraukas, o judesys išgaunamas įterptais peršviečiamo popieriaus puslapiais. Tikrai išskirtinis knygos dizainas!

Ar būna gyvenime sutapimų? Ar juos nulemia likimas, Visata, žvaigždės? O gal viskas tėra atsitiktinumas?

Šioje istorijoje susiduria keturi labai skirtingi moksleiviai: Virgilijus Salinas – drovus, artimųjų nesuprastas berniukas; Valensija Somerset – protinga, atkakli mergaitė, turinti klausos negalią; Kaori Tanaka, burianti ateitį ir skaitanti žvaigždes, bei Četas Bulensas pravarde Bulius – didžiausias rajono peštukas.

Kartą Četas iškrečia bjaurią išdaigą Virgilijui ir gyvenimas netikėtai suveda šiuos vaikus. Po nuotykio nė vienas nebebus toks, koks buvo anksčiau. Kiekvienas išmoksta kai ko svarbaus apie draugystę, drąsą, buvimą savimi ir šiek tiek paauga.

Knygoje „Labas, Visata“ į realistinį pasakojimą, įsisuka mitai, legendos, liaudies pasakojimai, knyga byloja, šie pasakojimai ne tik kultūriškai įdomūs, bet kad apskritai pasakojimai ugdo mūsų vaizduotę, plečia pasaulio supratimą, o jų išmintis gali mums padėti įveikti įvairius gyvenimiškus iššūkius.

Tai gana lengva ir nesudėtinga knyga, kalbanti apie svarbius dalykus ir įkvepianti vaikus būti tvirtesnius ir drąsesnius. Skaitydami knygą vaikai greičiausiai atpažins daugybę ir jų gyvenime nutikusių situacijų, jausmų, potyrių.

Verta pažymėti, kad knygoje nemaža humoro ir ironijos, kuri atidų skaitytoją ir prajuokins, ir padės geriau suprasti knygos siužetą.

Knyga 2018 m. laimėjo prestižinę Newbery‘io premiją, teikiamą už reikšmingiausią metų knygą vaikams ar paaugliams, išleistą JAV anglų kalba.

Knyga nukelia į Antrojo pasaulinio karo metų Angliją, kur Erškėtrožių kalvos ligoninėje gyvena vienuolių slaugomi džiova sergantys vaikai. Emalinai, pagrindinei knygos veikėjai, čia visai patinka – kadaise tai buvo turtingos princesės rūmai, po kuriuos ji dabar gali klaidžioti, čia ji turi gerą vyresnę draugę Aną, o įstabiausia, kad čia, gausiuose rūmų veidrodžiuose, ji vienintelė regi sparnuotus žirgus.

Vieną dieną uždarytame sode mergaitė randa į mūsų pasaulį kažkokiu būdu persikėlusį sparnuotąjį žirgą. Žirgas sužeistas ir jam gresia didžiulis pavojus, tad Emalina, nepaisydama savo pačios menkstančių jėgų, deda viskas pastangas, kad jį išgelbėtų.

Tai nepaprastai jautri, skaudi ir kartu graži istorija apie gyvenimą ir mirtį, gerumą ir viltį bei vaiko fantaziją, padedančią pakelti didžiausias netektis, skausmą ir karo laikų kasdienybės niūrybę.  

Knygos puslapius puošia nepaprastai talentingo britų iliustruotojo Levio Pinfoldo nespalvoti piešiniai, kurie prie skaitytojo priartina ir seniai praėjusius laikus, ir Emalinos spalvų stokojančią kasdienybę, ir prieš jos akis vykstančius neįtikėtinus dalykis.