Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

 

Su Jehošua Šochotu susitinkame Izraelyje, kuriame jis gyvena jau nuo 1972-ųjų. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jis pasakoja ramiai ir itin sklandžia lietuvių kalba. Jehošua istorija puikiai iliustruoja laikotarpio sudėtingumą: 15 lietuvių šeimų rizikavo gyvybėmis, kad išgelbėtų jo šeimą, tačiau kraštiečiai lietuviai prisidėjo ir prie žudynių.

 

Antrasis pasaulinis karas Jehošua užklupo, kai šiam buvo vos aštuoneri: su mama Reizl ir broliu Chaimu Telšiuose gyvenęs berniukas tuo metu buvo baigęs pirmąją žydų mokyklos klasę.

Jehošua žurnalistams rodo nuotraukas – iš bendraklasių jis vienintelis liko gyvas.

Vežė valstiečiai. Lietuviai“

Jehošua mama Reizl, prisimindama Pirmojo pasaulinio karo patirtis, labiausiai bijojo bombardavimo. Todėl nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ji visą naktį siuvo sau ir vaikams kuprines. Susikrovusi mantą, šeima pėsčiomis išėjo į netoli Telšių esantį ūkį ieškoti prieglobsčio.

„Kitą dieną ūkyje atsirado baltaraiščiai – grupė jaunų vyrukų. Vienas nešėsi kulkosvaidį ir savo vyresniojo paklausė: ar nereikia žydams kulkosvaidžio? Nuotaika buvo tokia, kad mus visus vietoj sušaudys, ir reikalas baigtas“, – genocido pradžią prisimena Jehošua.

Tačiau mirtis žydų laukė vėliau – buvo duotas įsakymas juos nuvežti į Rainių dvarą, kurioje buvo įkurta stovykla.

– Kas vežė? – klausiame Jehošua.

– Valstiečiai, vietiniai, iš aplinkinių kaimų. Lietuviai, – atsako jis.

Budeliais prie genocido vykdymo prisidėjusius asmenis vadinantis Jehošua tarsi bando juos suprasti. „Žinote, ateina ginkluoti vyrai, sako daryti tą ir aną. Niekas nesipriešino – darė tai, ko jų prašė“, – sakė Jehošua.

Telšių ješiva XX a. 4 deš.
Telšių „Alkos“ muziejaus nuotr. / Telšių ješiva XX a. 4 deš.

Nepagailėjo net vaikų

Stovykloje Rainiuose atsidūrusi Šochotų šeima sutiko mamos seserį Rachelę, jos kaklas ir rankos buvo apibintuotos. Kai į namus atėjo baltaraiščiai ir sumušė jos brolį, Rachelė bandė nusižudyti persipjaudama venas, bet greičiausiai įpjovimai nebuvo pakankamai gilūs. Rachelė išgyveno ir Holokaustą.

Pasak Jehošua, vokiečiai Rainiuose pasirodė liepos 14-ąją. Jie žydams užkūrė vadinamąjį „velnių šokį“:

 

Dar tą patį vakarą duobių kasimui buvo atrinkta grupė jaunų vyrų. Kas nutiko su jais? Yra dvi versijos. Vieni tikina, kad juos sušaudė, kiti sako, kad, nenorėdami šūviais gąsdinti daržinėse uždarytų žydų, vyrus kūdroje „prigirdė“ surištomis rankomis ir užkimšta burna.

„Visus sunaikino ir paskui sumetė į jų iškastas duobes“, – sako Jehošua.

Pirmosios vyrų šaudynės surengtos jau liepos 15-ąją. Jehošua prisimena, kaip stovykloje klausėsi kelias valandas trukusių šūvių. Kitą dieną buvo nužudyti likusieji vyrai, greitai moterys ir vaikai buvo pervežti į stovyklą Geruliuose.

Jehošua pasakoja, kad žydės dažnai eidavo pas Telšių apskrities viršininką prašyti, jog šis pagerintų sąlygas stovyklose. Taip mama Reizl užmezgė šeimą išgelbėjusią draugystę su viršininko sekretoriumi, visada tiksliai žinodavusiu, kas nutiks.

Išgirdęs apie artėjančias žudynes, jis dviračiu iš Telšių atlėkė į Gerulius: įspėjo Šochotus, kad reikia bėgti. Nors šeima buvo suradusi ūkininkus, kurie juos priglobė, galiausiai jie buvo suimti.

Kalėjime Holokausto vykdytojų godulio aukomis tapo ir vaikai – Jehošua, brolis Chaimas ir dar vienas iš stovyklos atvežtas berniukas.

Telšių turgus Pirmojo pasaulinio karo metais
Telšių „Alkos“ muziejaus nuotr. / Telšių turgus Pirmojo pasaulinio karo metais

„Telšių policijos viršininkas, buvęs kūno kultūros mokytojas ir karininkas, suvarė mus tris į kambariuką. Išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant žemės ir sako: jei turite kokių nors brangenybių, atiduokite. Jei rasiu nors pas vieną, aš jus visus sušaudysiu. Mes, vaikai, nieko neturėjome. Pradėjo mus nurenginėti – netikėjo, kad nieko neturime“, – pasakojo Jehošua.

Iš kalėjimo šeima pateko į Telšių getą, kuris, kaip sako Jehošua, „buvo kaip reikiant“. Į miestą žydams leista išeiti tik prisisiuvus Dovydo žvaigždę, jie galėjo eiti tik grindiniu, o ne šaligatviu. Pasak Jehošua, tai – ne tik nepatogumas, bet ir pažeminimas.

Jis pasakoja, kad mama daugiausia eidavo pas pagrindinę jų gelbėtoją, auklę Domicelę Pagojutę, kuri šeimoje atsirado dar prieš gimstant Jehošua. Gete maisto žydai beveik negaudavo, tačiau Šochotams jį tiekė Domicelė. „Jos dėka niekada nebuvom alkani“, – tikino jis.

Atėjus rudeniui, aplinkiniams ūkininkams buvo leista išsivežti gete gyvenančias žydes, kad jos padėtų nukasti bulves. Taip Šochotai atsidūrė Kalnėnuose: suaugusieji dirbdavo, o vaikai žaisdavo – turėjo tarsi normalią vaikystę.

Tačiau, pasak Jehošua, „visi suprato, kad getas po rudens darbų pabaigos bus išžudytas“, todėl reikės slapstytis.

Dieną, kai ūkininkas gavo raštą, kad reikia žydus grąžinti į getą, Jehošua vadina liūdniausia savo gyvenime:

Taip prasidėjo beveik trejus metus trukęs slapstymasis.

Eikite ir mirkite“

Slapstymasis, kurį Jehošua vadina „gyvenimu nelegaliai“, truko beveik trejus metus.

Besislapstančių Šochotų galvose gimė išsigelbėjimo planas: „Gal krikštytų žydų nežudys?“.

Taip žydų septyneriukė 1941-ųjų Kūčių dieną buvo pakrikštyta Telšių bažnytėlėje, kurioje dar kurį laiką slėpėsi. Jehošua tapo Stasiu. Dabar jis juokauja esąs ir tikras žydas, ir tikras katalikas.

Jis prisimena, kad dieną po krikšto į bažnyčią užsuko jo mamos pažįstama. Ji, sulaukusi klausimo, ką Šochotams daryti toliau, pateikė visiškai netikėtą patarimą.

„Žinote, ponia, jus tik dabar pakrikštijo, dar nepadarėte jokių nuodėmių – eikite ir mirkite. Mirusi eisite tiesiai į dangų“, – mamai patarė jos pažįstama moteris.

Anot Jehošua, „tiems, kurie žudė, tas krikštas jokio efekto nedarė“, vis dėlto jam asmeniškai tai galbūt padėjo išgyventi – karui einant į pabaigą, jis pakliuvo į labai religingos moters globą. „Jei nebūčiau krikštytas, nežinau, ar būčiau gavęs tokią didžiulę pagalbą“, – mano jis.

Jehošua Šochotas su broliu Chaimu ir Domicele Pagojute. Nuotrauka daryta Chaimo Kaplanskio fotosalone
Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotr. / Jehošua Šochotas su broliu Chaimu ir Domicele Pagojute. Nuotrauka daryta Chaimo Kaplanskio fotosalone

Namus tekdavo pakeisti dėl įvairių priežasčių: pavyzdžiui, jį priglaudusios šeimos suprasdavo, kad tapo pernelyg pavojinga jį laikyti.

Naujus namus surasdavo arba tuo metu jį globoję žmonės, arba Domicelė.

Štai Vagnorių šeima, kai Jehošua pas juos tapo pernelyg pavojinga, jį į Budzinskų duris belstis paleido vieną – baiminosi, kad antraip nepriims:

Jehošua teko slėptis ir pas itin religingą katalikę. Jai nebuvo pasakyta, kad berniukas – žydas, o pasiūlė priimti kaip samdomą piemenį. „Bet ji iš karto suprato“, – prisimena Jehošua. O jis pats stengėsi neišsiskirti iš kitų piemenų: ėjo į bažnyčią, atlikdavo išpažintį. Domicelės dėka jis puikiai kalbėjo žemaitiškai, o ir išvaizda nelabai skyrėsi nuo kitų vaikų.

Visą slapstymosi laikotarpį Šochotai gyveno atskirai – mamą ir brolį Jehošua matydavo labai retai. Iš viso nuo šeimos atskirtą berniuką gelbėjo 15 šeimų.

Sovietams išstūmus vokiečius, žydų šeima pagaliau gavo laisvę, tačiau neturėjo, kur eiti: rusų armija buvo užėmusi jų namus, jie neturėjo jokio turto. Todėl Jehošua ir toliau liko tarnauti pas Šimkų šeimyną, ir iš viso prarado ketverius mokyklos metus.

Klausiame: ar buvo tokių, kurie iš pagalbos norėjo pasipelnyti? Juk apie tokius atvejus girdėta ne kartą.

„Mama sakė, kad mūsų laimė ta, jog iš mūsų viską atėmė ir nieko neturėjome, todėl pakliūdavom pas dorus žmones. Bet man atrodo, kad būdami tose vietose dorai užsidirbome savo darbu. Sako, kad tie žmonės labai rizikavo, bet aš nežinau nė vienos šeimos, kuri būtų nukentėjusi dėl to, kad laikė žydus“, – tikina jis.

Jehošua Šochotas
A.Ožalo nuotr. / Jehošua Šochotas

Karui pasibaigus šeima apsigyveno Ylakiuose – ūkyje, kuris anksčiau priklausė mamos dėdei. Prie Šochotų prisijungė ir Domicelė bei dvi pabėgėlių šeimos.

Galiausiai Šochotai sugrįžo į Telšius, vėliau persikėlė į Izraelį.

14 Šochotų šeimos gelbėtojų neliko užmiršti – jie buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Tačiau Jehošua liudija ir tai, ką nelengva pripažinti – Holokaustas buvo vykdomas ir lietuvių, kartais kaimynų, rankomis.

„Kelis vokiečius mačiau per žudynes Rainiuose, Geruliuose viskas apsiėjo be vokiečių, visi buvo vietiniai. Telšių gete irgi nė vieno vokiečio nemačiau – visi sargybiniai buvo vietiniai“, – sakė Jehošua.

 

Dalį žurnalistės kelionės į Izraelį išlaidų apmokėjo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Holokausto atminties centras „Yad Vashem“. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi.