Į Sibirą – su duonos kepale paslėptu fotoaparatu. V.Janiselio tremties kronika

Tremties bei lagerių fotografijos – ypač retas reiškinys, apie kurį pusę amžiaus trukusios okupacijos metais nieko nežinota. Tačiau Atgimimo pradžioje iš pašalių bei slėptuvių į dienos šviesą buvo ištrauktos ne tik laisvės kovas liudijančios nuotraukos, bet ir Sibiro platybių kronikos, kurias įamžino tremtyje atsidūrę fotografai mėgėjai. Tokių šiandien priskaičiuojama bent dešimt.

Vienas ryškiausių tremties fotografų dokumentalistų – nuo Pasvalio kilęs Vilhelmas Janiselis, su visa savo šeimyna išvežtas į Sibirą 1949 metais ir praleidęs čia devynerius metus. Reikia pripažinti, kad pokario tremtis gerokai skyrėsi nuo sovietų vykdytų masinių deportacijų 1941 m. į amžino įšalo žemes. Tai, beje, puikiai atspindi ir išlikusios nuotraukos – absoliuti jų dauguma yra iš antrosios tremčių bangos. Būtent todėl šios fotografijos pirmiausia liudija labai konkrečią V.Janiselio, jo šeimos bei kitų lietuvaičių tremties istoriją 1949–1958 metais tolimojoje ir atšiaurioje Irkutsko srityje – maždaug už 6 tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų.

Janiselių šeima prie savo namo, 1949 m.
Staraja Zima miesto vietinių gyventojų namai
Sakų rinkėjai
„Gidrolizės“ barakai. Vaikai grįžta iš ožkų ganymo

V.Janiselis gimė 1913 m. kovo 13 d. Dagilynės dvare, pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, visa šeima, bėgdama nuo artėjančio fronto, nusigavo net iki Maskvos ir tik 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Naują gyvenimą Janiseliai ėmė kurti Žadeikiuose, Pasvalio valsčiuje, kur pasistatė namelį bei kalvę, o dar po dešimtmečio už sutaupytus pinigus ir banko paskolą tėvas įsirengė lentpjūvę, kurioje pjovė lentas bei sijas aplinkiniams ūkininkams. Jaunasis Vilhelmas tėvui pagelbėjo šiuose darbuose.

Dar jaunystėje jis susidomėjo fotografija, o jo bendrininku šioje veikloje tapo keleriais metais vyresnis bičiulis J.Adamkevičius vėliau į Sibirą iš Lietuvos jam siųsdavęs juostų bei chemikalų nuotraukoms spausdinti. Mėgėjiškose fotografijose Vilhelmas fiksavo artimiausią savo aplinką – draugus, šeimyną, gamtą bei kaimo kasdienybę.

1936 metais V.Janiselis vedė, o ilgainiui šeima susilaukė keturių atžalų – dviejų sūnų ir dviejų dukrų. Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželį prasidėjo pirmieji trėmimai, kurie Janiselių šeimą aplenkė. Mirus tėvui, ūkio bei lentpjūvės darbai tapo V.Janiselio rūpesčiu.

„Kaganovičiaus“ kolūkio kontora, 1949 m.
Bulviakasis kolūkio laukuose
Kolūkio šieno daržinė, 1949 m.
Liesozavode dirbo apie 2000 lietuvių

Tačiau, tikėtina, kaip tik dėl šių pastatų, kurių prireikė steigiamam kolūkiui, 1949 metais. V.Janiselis buvo apšauktas buože ir įtrauktas į deportacijos sąrašus. 1949 m. kovo 26 d. Pasvalyje areštuota jo žmona ir viena iš dukterų, o nuvykęs sužinoti už ką, į MGB rūsį buvo uždarytas ir pats V.Janiselis. Netrukus čia atsidūrė ir likę trys vaikai. Paryčiais jie ir dar keletas šeimų sunkvežimiais buvo nugabenti į Panevėžį ir sugrūsti į gyvulinius vagonus. Šitaip prasidėjo daugiau nei dvidešimt dienų trukusi varginanti kelionė per Vitebską, Omską, Novosibirską, Krasnojarską, Taišetą iki Zimos miesto. O iš ten – dar 30 kilometrų per taigą iki atokaus Kaganovičiaus kolchozo.

V.Janiselis taigoje, 1949 m.
Janiselių vaikai su taigoje pasigautu kiškiu, 1949 m.
V.Janiselio dukros Emilija ir Aldona prie Okos užliejamų pievų

Ant kolchozo vartų didžiulis plakatas „Dobro požalyvaty“ – Sveiki atvykę. Kolchozo bakūžėse, kur niekas jau nebegyveno, paruošti mums būstai gyventi. Sienos išbalintos kalkėmis (nuo blakių), nei stalo, nei kėdės, nei lovos. Prie pečiau glėbys malkų – pradžiai. Šiaip taip ant maišų pernakvoję, rytą atsikėlę (tai buvo balandžio 17 d., Šv. Velykų rytas), apžvelgėme aplinką.

Aplinkui kelmuoti šlaitai, apaugę mišku. Plati kolchozo gatvė, kurioje daugybė didžiulių metrinių kelmų, iš abiejų pusių, pakraščiuose kolūkiečių bakūžės, dengtos skaldytų medžių lentom. Vidury kolchozo buvusios cerkvės sienos, apardytų stogu, be langų, durų. Iš ten mums liepė pasiardyti lentų ir pasidaryti stalą, suolą, gultus ir kt.

Noriu priminti, kad čia įsikūrusi gyvenvietė dar caro laikais vadinosi Ikonikai. Čia, taigos vidury, apsigyveno persekiojami ir tremiami rusai. Paskui prasidėjus kolektyvizacijai čia į taigos gilumą subėgo kiti gyventojai. Iš buvusių padoresnių pastatų čia liko tik griaunama cerkvė ir buvęs pašto ar popo namas, kuriame apgyvendino mūsų tremtinių keturias šeimas, po vieną kambariuką kiekvienai.

Iš Vilhelmo Janiselio dienoraščio

Vietinių gyventojų jaučiu kinkytas vežimas
V.Janiselio sūnus Algirdas su kolūkio veislinėmis kiaulėmis
Iš miško rogėmis vežasi malkas

Tarp daiktų, kuriuos pasiėmė į tremtį, buvo ir fotoparatas, kurį V.Janiselis paslėpė duonos kepale. Jis dar nežinojo, kad atsidurs tokioje tolybėje, kur niekam nerūpės, kaip jie gyvena, todėl ir fotografuoti galės nesivaržydamas. Vis dėlto, prieš apsispręsdamas prigriebti ir fotoaparatą jis to dar nežinojo, tačiau jautė, kad būtina užfiksuoti visa tai, ką matys ir patirs. Beje, dėl tos pačios priežasties kelionės metu, o vėliau ir atsidūręs Sibire, jis kruopščiai fiksavo dienos įvykius, kad nieko nepamirštų ir galėtų paliudyti, kas su jais nutiko.

Šienpjoviai taigoje statosi palapinę
V.Janiselio dukra Emilija su ožiuku prie Okos
Statomi barakai

Šiek tiek apsitvarkius, po poros dienų, jau liepė pasiimti kirvius, pjūklus ir išvarė į darbą. Kirtom, pjovėm, rovėm taigoj medžius, vertėm į krūvas ir deginom, nors buvo ir geriausios statybinės medžiagos. Turėjome paruošti kolchozui dirbamo žemės ploto. Ir taip kasdien, brigadininkas raitas perjodavo iš ryto gatvę šaukdamas „na karčiovku“ – reiškia miško rovimui. Taip paruošėme keletą hektarų žemės, nors dirvoj likdavo daug storų kelmų, kurių nepajėgdavom išrauti.

Pavasarį čia su kastuvais pasodinom bulves, kurios užaugdavo nuostabiai geros, nes taigos žemė labai gera, juodžemis su pjuvenom. Dirbti tekdavo rankiniu būdu su kastuvais ir kauptukais, nes trukdė kelmai.

Maitinomės savo atsivežtu maistu. Turėjome šiek tiek miltų, bulvių, lašinių, retkarčiais nusipirkdavome iš vietinių gyventojų pieno.

Iš karto vietiniai į mus žiūrėjo įtariamai, nes jiems buvo pasakyta, kad čia atvežė blogus žmones, liaudies priešus. Bet pamatę mūsų darbštumą, tvarkingumą, požiūrį pakeitė. Bendrai tai, vietiniai žmonės geri, nuoširdūs, tik užguiti sovietinės valdžios, bado ir vargo.

Iš Vilhelmo Janiselio dienoraščio

 

V.Janiselis aria paties pasigamintu plūgu
V.Janiselio padarytas vežimas malkoms pervežti, 1949 m.
Lietuvių susiėjimas Liesozavode, pas Čirgelius

Kolchozo dirbama žemė po keletą ar keliolika hektarų buvo išblaškyta po taigą, tai nežinojai, nei kur prasideda, nei kur baigiasi rubežiai. Šienaudavome taip pat taigos aikštelėse, su dalgiais, kur mažiau krūmų. Šieną turėdavo išvežti su valuškom prie kelio ir sukrauti į stirtas. Šieną, sulig reikalo, atsiveždavo į vadinamą „fermą“ šerti gyvuliams.

Kviečiai vasariniai (žieminiai iššaldavo) užaugdavo geri, be jokių trąšų. Bet derlių visą rudenį pasiimdavo valstybė, nes reikėdavo išpildyti didžiuliai prievolių planai, o kolūkiečiams telikdavo pabiros iš nubukteliuotų grūdų.

Prie namo davė po keletą arų žemės individualiam daržui, čia pasisodinom bulvių, daržovių, bet derlius buvo nekoks. Pasisėjom savo atsivežtų žirnių, bet jie išaugo iki kokių dviejų metrų, bet ankščių subrandinti nespėjo, nes čia trumpos vasaros, apie pora mėnesių. Matyt mūsų sėkla nepritaikyta tos gamtos sąlygoms.

Iš Vilhelmo Janiselio dienoraščio

V.Janiselis su ukrainiečiais šienpjoviais
Pirmasis derlius. V.Janiselio vaikai – Aldona, Emilija, Algis, 1949 m.
Kolūkio pirmininko „brička“
Lietuvių susibūrimas Liesozavode pas Čirgelius

V.Janiselis fotografavo visas dvylika į šį kolchozą atvežtas lietuvių šeimas, kolchozo kontorą, keltą per Okos upę, malkų pjovimą taigoje, sugriautą buvusio Ikonikų kaimo cerkvę, „veislines kolchozo kiaules“, bulvių atarimą, šienapjūtę taigoje, pasiruošimą javapjūtei, maudymąsi Zimos upėje, sakų rinkėjų palapines, jaučių traukiamą vežimą, Sekminių šventimą 1949 m. ir dar daugelį kitų tų dienų Sibiro kasdienybės įvykių.

Sūnus Algirdas svečiuose pas Čirgelius Liesozavode
1957 Naujųjų Metų sutikimas pas Grigus
V.Janiselio sūnus Algirdas svečiuose Liesozavode

Nuo pusės metų mane paskyrė prie kalvio per padėjėją. Remontuodavome javų pjaunamas mašinas, ratus ir atlikdavome kitus kalviškus darbus. Taip pat iš vielos gamindavome vinis, kolūkio reikmėms, sukapodavom, užlenkdavome galą ir už šimtą vinių užskaitydavo vieną darbadienį. Darbas jau buvo lengvesnis nei mišką rauti.

Taigoj per vasarą labai kankindavo uodai ir įkyrūs mašalai, mažos musytės (maška), tai turėdavome galvą prisidengti iš merliaus pasidarytais sieteliais (kaukėmis). Kvėpuoti būdavo sunku, bet ką darysi, jei sukandžios, tai kūnas labai ištinsta. O naktimis neduodavo ramybės blakės, kurių čia kiekvienoj troboj pilni sienų plyšiai. Čia matyt joms tinkamas klimatas.

Kas savaitę atvažiuodavo „nazdiratelis“ iš komendatūros MGB, turėdavome visi eiti registruotis, tikrindavo, kad nebūtų koks pabėgęs.

Iš Vilhelmo Janiselio dienoraščio

Svečiuose pas kolūkio kalvį, 1950 m.
V.Janiselio dukra Aldona pionierių stovykloje
Okos pakrantė. Ant uolų V.Janiselio dukra Emilija

 

Kadangi V.Janiselis nepriklausomoje Lietuvoje turėjo savo lentpjūvę, po pusmečio jis buvo išvežtas į Zimą ir paskirtas gateristu: turėjo galąsti pjūklus ir juos sureguliuoti pagal reikiamų išpjauti lentų ar sijų storį. Neilgai trukus iš kolchozo buvo atvežta ir visa jo šeima. Už darbą čia buvo mokamas pastovus atlyginimas, tad gyvenimas palengvėjo – galima buvo parduotuvėje, kad ir normuotai, nusipirkti maisto. Gyvendamas Zimoje, V.Janiselis taip pat tęsė fotografavimą.

1958 m. gegužės 1-osios eisena
1958 m. gegužės 1-oji
V.Janiselio dukra Aldona ir sūnus Jonas prie 1953 m. pastatytos mokyklos
Grupė ukrainiečių prie barakų, 1952 m.

„Kaip mėgėjas, turėjau nusivežęs fotoaparatą, tai stengiausi užfiksuoti, sulig išgalių, savo ir kitų bendro likimo žmonių gyvenimo akimirkas. Taip pat nusifotografuodavo ir vietiniai kolchoznikai, nes čia fotografų nebuvo, o už tai gaudavom iš jų tai pieno kokį litrą ar bulvių kibirą. Tai palengvindavo gyvenimą, nes savo atsivežto maisto atsargos baigėsi, o valgytojų buvom 6 žmonės (fotografuoti čia nedrausdavo). Nuotraukoms padaryti sąlygos buvo nepalankios, nes kolchoze elektros nebuvo, reikėdavo naudotis dienos šviesa arba prie žibalinės lempos...

Jus įdomauja, kaip fotografuodavau ant rentgeno filmų ir jas pritaikydavau 6 cm juostai. Aparatą turėjau vokišką „Voigtländer“ – 3,5 plačiajuostį 6x9 cm. Filmą atsiųsdavo pažįstamas fotografas J. Adamkevičius iš Lietuvos. Filmos būdavo plačios, jas tekdavo supjaustyti juostomis. Pasidariau iš lentos padėklą, sulig reikiamo filmos ilgio, liniuotę sulig filmos pločio ir patamsy pjaustydavau. Paskui suvyniodavau į jau naudotas kasetes. Tik tiek būdavo blogiau, kad nežinodavai tų filmų jautrumo.

Didintuvą pasidariau iš seno „Fotokor“ 9x12 cm aparato su dvigubom dumplėm, panaudodamas dienos šviesą (kolchoze elektros nebuvo). Laboratoriją pasidariau užtamsinęs sandėliuko kampą, prie lango. Chemikalų, metolo, hidroksinono, sodos ir kt. kai kada gaudavau nusipirkti rajono vaistinėj. Kai ko atsiųsdavo iš Lietuvos.

Gyvendamas Zimoj turėdavau daugiau laisvo laiko, stengdavausi visus savo ir likimo draugų įdomesnius gyvenimo momentus įamžinti fotonuotraukose. Fotomedžiagų išsirašydavau per „Sojuzposyltorgą“ paštu iš Krasnojarsko, Novosibirsko. Pasidariau fotodidintuvą. Čia jau fotografuoti buvo geresnės sąlygos negu kolchoze, nes buvo elektra.“

Iš Vilhelmo Janiselio dienoraščio

Pirmoji komunija „Gidrolizėje“ pas Grigus. Kunigas Kiškis
1957 Naujųjų Metų sutiktuvės pas Grigus
Ukrainiečiai švenčia Tris Karalius Gidrolizėje

Fotoaparatas V.Janiseliui tapo ir galimybe savo šeimai uždirbti papildomą duonos kąsnį – ilgainiui jis ėmė fotografuoti vietinius gyventojus ir spausdinti jiems nuotraukas. Apdairiai pasielgė ir jo žmona į Sibirą pasiėmusi rankinę siuvimo mašiną, su kuria taip pat galėdavo prisidurti šiokių tokių pajamų bei maisto.

1950–1958 m. V. Janiselis Zimos mieste užfiksavo daugybę įvairiausių įvykių: žuvusio lietuvio laidotuves, gegužines pamaldas, statybas, lentpjūvės darbininkus, žvyro karjerą, kapinaites, Gegužės pirmosios mitingą prie rajono partijos būstinės ir šventines eitynes, vestuves, Šv. Kalėdų maskaradą ir daugelį lietuvių, ukrainiečių bei kitų gyventojų švenčių.

Prano Krištaponio laidotuvės
Grigų šeimos palydos į Lietuvą, 1958 m.
V.Janiselio sūnus Algirdas su draugais prie Okos vingių
Tamošiūnų šeimos palydos į Lietuvą

1958 m. V.Janiselio šeimai buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Su savimi jis pasiėmė ne tik didžiąją dalį negatyvų bei fotoaparatą, bet ir savo rankų darbo didintuvą. Visą sovietmetį Sibiro laikotarpio negatyvus jis laikė atokiau nuo akių. Atėjus Atgimimui, V.Janiselis atspausdino nemažą dalį nuotraukų ir sudėjo jas į albumus, viską kruopščiai sudokumentavęs ir aprašęs. Iki mūsų dienų išliko apie 250 fotografo negatyvų iš Sibiro tremties laikotarpio.

Janiselių šeimos palydos į Lietuvą, Gidrolizė, 1958 m.

Grįžęs į Lietuvą jis ir toliau fotografavo. Tačiau dar su didesniu entuziazmu ėmė piešti ir tapyti. Iki gyvenimo pabaigos jis nutapė per du tūkstančius darbų, aktyviai dalyvavo parodose. 1984 m. jam suteiktas meno saviveiklos žymūno vardas.

2000 metais Čikagoje išleistas V.Janiselio fotoalbumas „Sibiras 1949–1958: iš tremtinio dienoraščio“, kuriame pirmą kartą publikuota apie 180 fotografijų. 2011 m. ši fotografijų kolekcija įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

V.Janiselis, 1998 m. Nuotraukos autorė Aida Dulkienė

Fotografas ir tautodailininkas V.Janiselis mirė 2007 metais. Jo namuose Žadeikiuose ir šiandien tebeveikia šeimos namai-muziejus, kur galima išvysti ne tik gausią jo tapybos kolekciją, bet ir Sibiro kroniką, kurią įmažino šis tremties metraštininkas.

 

Nuotraukos Vilhelmo Janiselio iš Pasvalio krašto muziejaus fondų

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal V.Janiselio dukters Aldonos Ulskienės atsiminimus bei Stanislovo Žvirgždo straipsnį „Sibiro tremtinys Vilhelmas Janiselis“.

V.Janiselio atsiminimai iš knygos „Vilhelmas Janiselis. Sibiras 1949–1958“ (Čikaga, 2000)

Vadyba Lina Zaveckytė