Įamžinti savąjį laiką: Antano Mickaus fotoregėjimai

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Veliuonos krašto istorijos muziejumi – Jurbarko krašto muziejaus padaliniu, įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Tarpukario Lietuvos miestelių kasdienybę bei šventes, žmonių portretus bei tuometę aplinką įamžino daugiausia savamoksliai fotografai, turėję drąsos ir išmonės užsiimti tokiu neįprastu ir kartu labai novatorišku verslu. Daugelis jų buvo labai nagingi: savo rankomis kūrė fotoateljė aplinką, darė dekoracijas ir gamino nuotraukas. Kadangi vien iš fotografijos mažame miestelyje pragyventi buvo ne taip paprasta, lygiagrečiai jie užsiėmė ir kitomis veiklomis. Visa tai kuo puikiausiai tinka ir Veliuonos fotografui bei siuvėjui Antanui Mickui.

Būsimasis fotografas gimė 1898 m. Armeniškių kaime netoli Veliuonos. Jo tėvas Jonas Mickus – vietinis kalvis, turėjęs didelį pomėgį technikai, buvo įsigijęs kuliamąją, kuria aplinkiniams ūkininkams kuldavo javus, vėliau pasistatė motorinį malūną ir net nusipirko lokomobilį. Deja, pastaruoju džiaugėsi neilgai, mat kraštą okupavusi sovietų valdžia lokomobilį nacionalizavo ir nugabeno į Veliuonos lentpjūvę. 

Mažasis A.Mickus – vyriausias šeimos sūnus – nuo vaikystės buvo smalsus vaikas ir viskuo be galo domėjosi. Nors žinių apie jo eitus mokslus ir nėra, tačiau žinoma, kad skaityti ir rašyti mokėjo. 1919-1921 m. jis tarnavo Lietuvos kariuomenės 3-iajame Vytauto Didžiojo pėstininkų pulke. Vedęs persikėlė gyventi į Veliuoną ir čia apsistojo visam gyvenimui, tapo šio miestelio gyvenimo metraštininku, įamžinusiu svarbiausius to meto įvykius, žmonių susiėjimus bei jų portretus.  

Fotografija A.Mickus susidomėjo 1925 metais šio amato subtilybių išmokęs savarankiškai. 1928 m. gavęs leidimą netoli miestelio centro statyti medinį gyvenamąjį namą, čia jis ir įrengė fotoateljė, darbą kurioje derino su pirmuoju savo amatu – siuvimu. Iškaba antrojo aukšto balkone skelbė: „A.Mickaus vilnų karštuvai ir fotografija“. Vienoje išlikusioje fotografijoje įamžintas pats A.Mickus, sėdintis ant žirgo, o už jo matyti namas ir pirmosios Veliuonos fotoateljė iškaba. 

1932 m. A.Mickus namą perstatė, tuo metu atnaujino ir fotoateljė, o iškaboje ant namo sienos buvo užrašyta trumpai ir aiškiai: „Fotografija. A.Mickaus“. Pirmajame aukšte iš gatvės pusės buvo siuvykla, kitoje pusėje – žmonos prižiūrima vilnų karšykla, antrajame aukšte – fotoateljė. Likusioje namo dalyje gyveno A.Mickaus šeima, kurioje augo duktė ir sūnus. 

Šiuo laikotarpiu jis papildė savo fotoateljė ir naujomis, tam laikui ypač būdingomis dekoracijomis. Vienos jų kairiajame krašte buvo nupiešta dekoratyvinė kolona, laipteliai, vedantys į terasą prie medžiais apaugusio, rūkuose skendinčio upės vingio, dešiniajame – baliustrada, priekyje – žolynai ir gėlės. Esant reikalui prieš dekoraciją fotografas pastatydavo dar vieną – su nupieštu lengvuoju automobiliu. Ant grindų buvo patiestas raštuotas kilimas, žmonės būdavo fotografuojami ne tik stovintys, bet ir sėdintys ant pintų kėdžių. 

A.Mickaus kūrybinis palikimas – apie 2 tūkstančiai stiklo negatyvų. Nemažą jų dalį sudaro fotoateljė padaryti žmonių portretai – po vieną ar poromis, vaikų bei jaunų porų, šeimų ir bičiulių. Šių fotografijų paskirtis buvo nuotraukos atminčiai, todėl, tradiciškai, žmonės užsukdavo į fotoateljė ir svarbių šeimos švenčių proga: per krikštynas, Pirmąją Komuniją ar vestuves. 

Tačiau A.Mickus nebuvo užsidaręs vien savo studijoje, o su fotoaparatu išeidavo ir pasižmonėti į miestelį ar gamtą. Jo archyve gausu pastatyminių fotografijų – įamžinti mokiniai su mokytojais, vaikai su kunigais prie bažnyčios po Pirmosios Komunijos iškilmių, tradiciniai laidotuvių siužetai, įvairių Veliuonoje veikusių organizacijų – šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių – sambūriai, jaunimas, sporto šventės, choristai, vaidybos ratelio dalyviai ir daugelis kitų to meto veliuoniškių. 

Taip pat fotografo akiratyje atsidūrė ir kasdienis to meto žmonių gyvenimas bei darbai: bulviakasis, cukrinių runkelių nuėmimo talka, javų kūlimas, namo apkalimas, naujos pradinės mokyklos statyba, šveicariškų sūrių gamyba, baržos statyba, sielių rišimas ir kt. 

1925 m. liepos 28 d. A.Mickus nufotografavo Gedimino paminklo atidengimo iškilmes ant Gedimino kapo kalno Veliuonoje, o 1930 m. birželio 29 d. paminklo Vytautui atidengimą centrinėje miestelio aikštėje bei Vytauto Didžiojo paveikslo išlydėjimą į Seredžių 1930 m. liepos 16 d. minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį. Dalis šių nuotraukų buvo išspausdintos periodinėje to meto spaudoje, o Vytauto paminklas išlikęs per karo metus bei visą sovietmetį, iki šiol stovi centrinėje miestelio aikštėje. 

Šių paminklų svarba žmonių bei tautos sąmonėje puikiai išryškėja ir A.Mickaus nuotraukose: mokiniai ir jaunimas, šauliai bei kitų organizacijų dalyviai fotografuodavosi šalia šių istorinių atminimo ženklų. Ne vienoje nuotraukoje šalia Vytauto paminklo tiek jauni vyrai, tiek ir vaikai pozuoja sustatę Gediminaičių stulpų figūrą. 

1940 m. A.Mickus nufotografavo ir istorinių verpetų atneštus siužetus bei įvykius: Veliuonos savanorius gaisrininkus su plakatais bei Stalino ir Markso portretais, vietos komunistus ir komjaunuolius, mitinguojančius su sovietų vadų portretais, žemės dalijimą varguoliams, Veliuonos valstiečius su raudonąja javų gurguole – duokle sovietų valdžiai bei Raudonosios armijos karius savo fotoateljė. 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. pavasarį, netoli Veliuonos ėjo fronto linija. Gyventojai buvo evakuoti, tačiau A.Mickus su šeima buvo paliktas, nes sovietams buvo reikalingas fotografas. Už fotografavimą kariškiai daugiausia atsilygindavo cukrumi, amerikoniška tušonka, sriubų koncentratais, kartais ir vienu kitu rubliu ir būtent tai padėjo šeimai išgyventi pačiu sunkiausiu metu.

Praūžus karui ir Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, jis fotografavo veliuoniškių portretus naujiems sovietiniams pasams. Šiame darbe A.Mickui padėjo ir jo sūnus Kazys Vytautas vėliau pats perėmęs iš tavo fotografo amatą.

1951–1952 m. A.Mickaus namuose rinkdavosi pogrindinės organizacijos „Lietuvos laisvės varpas“ dalyviai, kurios nariu buvo jo sūnus. Organizaciją susekus, 1952 m. spalio 29 d. A.Mickus sovietinio saugumo buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams. Pradžioje kalėjo Šilutėje, vėliau Kurske. Po Stalino mirties buvo amnestuotas ir 1955 m. sugrįžo į Veliuoną. 

Jo sūnus Kazys Vytautas taip pat buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo Intos ir Mordovijos lageriuose. Čia sugebėjo pagaminti fotopopierių, ant kurio buvo spausdinamos politinių kalinių padarytos unikalios nuotraukos. Grįžęs iš lagerio nuo 1961 m. dirbo fotografu tėvo fotoateljė. 

A.Mickus mirė 1973 m. spalio 19 d. Veliuonoje sulaukęs 75 metų. Palaidotas vietos kapinėse. Jo fotografijos saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Veliuonos krašto istorijos muziejuje bei šeimos archyve. 

Nuotraukos Antanas Mickus iš Veliuonos krašto istorijos muziejaus 

Nuotraukas atrinko muziejininkas Gediminas Klangauskas 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Antano Stravinsko bei Stanislovo Žvirgždo medžiagą 

Vadyba Lina Zaveckytė