Iki Sausio 13-osios
M.Gorbačiovo reformos pabiro būtent Lietuvoje

Kruvinų Sausio įvykių priežasčių reikėtų ieškoti skirtinguose kontekstuose. Žvelgiant būtent į tas dienas, SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas nutarė pamokyti neklusnius lietuvius, nors vėliau melavo, esą lemtingą naktį miegojo ir nieko nežinojo. Bet platesne prasme Sausio 13-osios link pradėta žengti dar 1985 metais, kai M.Gorbačiovas pradėjo perestroiką.

Sausio 13-osios įvykiai AFP/„Scanpix“ nuotr.

Būtent perestroika išjudino svarbius procesus ir parodė, kad sovietinė internacionalizmo dvasia tėra ciniškas mitas – kad tautybių klausimas, skirtingai nei manyta Kremliaus bokštuose, nėra išspręstas. Kitaip tariant, būtent tautos – lietuviai, estai, ukrainiečiai ir kiti – atsiliepė į M.Gorbačiovo šūkius apie „glasnost“, o tušti lozungai virto pagrindu okupuotų ir pavergtų šalių pavasariui. Čia vieną svarbiausių vaidmenų suvaidino Lietuva.

Pirmasis viešas Lietuvos laisvės lygos mitingas, skirtas paminėti 1941 m. masinių trėmimų į Sibirą aukas. LYA nuotr.

 

M.Gorbačiovo idėjos glumino Lietuvos komunistų partiją (LKP), kuri ne tik nesuprato, ko nori Maskva, bet ir šiaip buvo kitokia. Disidentas, geologas Vytautas Skuodis sovietmečiu teigė, kad pusė LKP narių įstojo todėl, kad tai buvo būtina jų profesinėje veikloje, kur, „jų manymu, jie Lietuvai ir lietuvių tautai galės būti daug naudingesni“. Esą kiti 40 proc. buvo tiesiog materialistai, dar 5 proc. – karjeristai ir tik paskutinieji 5 proc. – tikri „internacionalistai“.

Irmanto Gelūno nuotr.

Kai 1987-ųjų rugpjūčio 23 dieną buvo surengtas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kitų metų vasario 16-ąją LKP užgniaužė bet kokias demonstracijas. Bet kai 1988 metų birželį susikūrė ir greitai iki galingos jėgos užaugo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kurį papildė tuo metu patriotiškesne vadintos Lietuvos laisvės lygos pasiviešinimas, LKP aparatas pradėjo blaškytis ir spalį jos vadovu buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Pastarojo kandidatūrą rėmė ir Sąjūdis.

LYA nuotr.

Tiesa, atlydys buvo prasidėjęs dar anksčiau. Rugpjūčio viduryje LKP sutiko įteisinti lietuvių tautinius simbolius – Vilniaus „Žalgirio“ stadione iškart pasirodė didžiulės trispalvės. Be to, Sąjūdžiui leista surengti Molotovo-Ribbentropo pakto minėjimą – į Vingio parką susirinko per 150 tūkstančių žmonių.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Sąjūdis netrukus visiškai atvirai žengė į politinę areną, o jo mitinguose dalyvaudavo ir A.Brazauskas, kuris jau buvo įsakęs paleisti politinius kalinius ir mėgavosi populiarumu. Tiesa, sujudusiems lietuviams A.Brazausko politinė programa atrodė pernelyg skysta – jis kalbėjo tik apie Lietuvos „suverenitetą“, smerkė nacionalizmą ir, regis, ieškojo vidurio kelio. Vėliau A.Brazauskas aiškino bijojęs, kad M.Gorbačiovas, atsikandęs decentralizacijos, gali Lietuvoje jėga įvesti geležinį prezidentinį valdymą. Tuo metu apskritai abejota, ar A.Brazauskas – Maskvos žmogus Lietuvoje, ar Lietuvos žmogus Maskvoje, o tai tik parodo, kokios dilemos jį kamavo.

LKP CK vadovai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitinge, skirtame Vasario 16-ajai paminėti. LYA nuotr.

01_7
01_7

Maždaug tuo pat metu, 1988-ųjų rugsėjį, ne be Maskvos paramos susikūrė „Socialistinis judėjimas už persitvarkymą Lietuvoje – Jedinstvo“, kuris skleidė dezinformaciją apie rusų ir lenkų tariamą diskriminaciją. Beje, Lenkijos lyderiai Varšuvoje anuomet ragino Lietuvos lenkus paremti lietuvius, bet lenkų mažuma atmetė visus patarimus – esą Varšuva nesupranta situacijos.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr.

Jau 1989 metų sausį A.Brazauskas leido visoms politinėms grupėms, įskaitant Laisvės lygą, paminėti Vasario 16-ąją. Be to, LKP savo rinkimų į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą (LDS) programą papuošė šūkiu „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Kremlius pyko, bet negalėjo prieštarauti – žodis „suverenitetas“ buvo sovietinėje konstitucijoje. Maskvoje imta rašyti apie A.Brazausko „flirtavimą su nacionalistais“ – pakviestas pasiaiškinti į Maskvą jis M.Gorbačiovo net pareikalavo išspausdinti slaptus nacių ir sovietų susitarimų protokolus.

Vasario 16-osios minėjimas 1989 m. LYA nuotr.

1989-ųjų kovo 25 dieną Sąjūdis užtikrintai laimėjo rinkimus į Lietuvos darbininkų sąjungą (LDS). A.Brazauskas Vilniaus Antakalnio rajone triumfavo iš esmės todėl, kad Sąjūdis atšaukė populiaraus Arvydo Juozaičio kandidatūrą, bet LKP patyrė nesėkmę. Sąjūdis iškart konstatavo, kad balsavimas parodė visuomenės nepasitikėjimą LKP. Netrukus Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė ir kiti Sąjūdžio atstovai Maskvą patikino, kad lietuviai „vis dar laikosi socializmo principų“, bet pasiskundė, kad perestroika vyksta per lėtai.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

Tuo metu A.Brazauskas SSRS jau buvo išgarsėjęs kaip žmogus, ryžtingai stojantis prieš Maskvą. Jis nuolat tarėsi su Sąjūdžio lyderiais, dažnai susitikdavo su V.Landsbergiu: „Jis užeidavo ir pas mane į kabinetą, ir po kavos puodelį išgerdavome.“ Juos sekdavo KGB, bet politikai kalbėdavosi „apie opiausius Lietuvos valstybingumo ir ekonominio savarankiškumo klausimus“. M.Gorbačiovas, kaip tuo metu konstatavo ne vienas analitikas, toliau su neviltimi stebėjo, kaip stiprėja išcentrinės jėgos.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. 

Praraja tarp Vilniaus ir Maskvos netrukus tapo per didelė – M.Gorbačiovo nuolaidos daug kam atrodė niekinės. Į LDS išrinkti lietuviai 1989 metų pavasarį ir vasarą pirmą kartą bendravo su vėliau pirmuoju Rusijos Federacijos prezidentu išrinktu Borisu Jelcinu. Rugpjūtį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos komisija paskelbė, kad Lietuvos inkorporavimo į SSRS 1940-aisiais procesas buvęs neteisėtas, o netrukus Vilnių su Talinu sujungė gyva žmonių grandinė „Baltijos kelias“. Kremlių ištiko apopleksija – Baltijos šalys buvo apkaltinos nacionalizmu ir ekstremizmu. Bet Maskva auditoriją Baltijos šalyse turėjo mažesnę, nei manė.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

1989 metų rudenį Sąjūdis ir LKP dar bendradarbiavo, o Lietuva sparčiai judėjo nepriklausomybės link. Taip sparčiai, kad prasidėjo vidaus politinės kovos – pirmieji susirėmimai kilo dėl klausimo, ar Lietuvai reikalingas prezidentas. A.Brazausko šalininkai tokią idėją ir pamėtėjo, bet Sąjūdžio lyderiai nenorėjo matyti jo stiprios vykdomosios valdžios priešakyje. Kivirčai įsibėgėjo – Sąjūdis LKP jau vadino „Maskvos valdžios agente“, išeiviai privengė A.Brazausko. Kai šis gruodį išdrįso paskelbti LKP savarankiška, M.Gorbačiovas Maskvoje esą atsiduso: „Na, Algirdai, ką tu padarei su komunistų partija, ką pridarei, kas už tai atsakys!“

 LYA nuotr. 

A.Brazauskas nuo puolimo iš Maskvos gynėsi aiškindamas, kad būtina atsigręžti į žmones, jei LKP nori geriau pasirodyti Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose 1990 metų vasarį. Bet Sąjūdis ir jo remti kandidatai sutriuškino varžovus bei taip nutiesė kelią nepriklausomybės atkūrimui. Nepadėjo ir M.Gorbačiovo viešnagė Vilniuje sausį – čia jis stengėsi sužavėti vietos žmones, bet lietuviai kaip tik su juo energingai ginčijosi. Maskvoje patyliukais pradėta kalbėti, kad Lietuvą reikia sutramdyti, nes priešingu atveju nomenklatūrai baigsis taip, kaip ką tik baigėsi Rumunijos diktatoriui Nicolae Ceausescu.

Michailas Gorbačiovas Lietuvoje. „Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. 

M.Gorbačiovas jau buvo visiškai pasikeitęs ir ėmė kliautis jėgomis, kurios praeityje priešinosi jo programai, pats atsiribojęs nuo Lietuvos reformatorių, beje, palaikiusių perestroiką. Tuo tarpu lietuviai sparčiai judėjo į priekį – nors Gorbis siuntė į Vilnių delegacijas su gąsdinimais, kad atsiskyrimas Lietuvai kainuos 33 mlrd. JAV dolerių, V.Landsbergis atšovė, kad „jei vieni kitiems pateiktų sąskaitas, Lietuvos sąskaita būtų dešimteriopai didesnė“. O kovo 11-ąją buvo priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo/Algirdo Sabaliausko nuotr. 

Griežtos M.Gorbačiovo reakcijos, panašu, nesitikėta – dar prieš kelis mėnesius V.Landsbergis apie galimą šalies blokadą kalbėjo taip: „Neįtikėtina, kad Sovietų Sąjunga per savo dabartinę vyriausybę pradėtų smaugti Lietuvą tokiu būdu.“ Bet Maskvoje pyktis liejosi per kraštus – LDS iškart suteikė M.Gorbačiovui įgaliojimus įvesti prezidentinį valdymą (karo padėtį) bet kurioje sovietinėje respublikoje, o kariškiai siūlė surengti invaziją į Lietuvą. M.Gorbačiovas nesipriešino, o išdrįsusius prieštarauti varė šalin tarsi raupsuotuosius. Sovietų kariai Lietuvoje irgi ėmė elgtis vis įžūliau.

Vida Press nuotr.

M.Gorbačiovas akivaizdžiai galvojo, kad vien karinis ir ekonominis spaudimas privers lietuvius palūžti. 1990-ųjų balandžio 18 dieną pradėta Lietuvos blokada: į Mažeikius nebetekėjo nafta, smarkiai sumažintas dujų tiekimas, sulaikyta daug produktų – kava, cukrus. Bet Lietuva nepasidavė – blokada nesugriovė ekonomikos, o M.Gorbačiovas sulaukė net demonstracijų Maskvoje, kuriose buvo mojuojama lietuviškomis trispalvėmis. Blokada tęsėsi 75 dienas, bet Vilniaus koziriais tapo Ignalinos atominė elektrinė ir grasinimai sustabdyti elektros tiekimą Kaliningradui, taip pat – faktas, kad Lietuva gamino žemės ūkio produktus eksportui. Dėl blokados daugiau tokių prekių pasiliko šalyje ir badas nekilo.

 „Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. 

O ką Vakarai? Lietuva ypač daug tikėjosi iš JAV, bet Amerikos prezidentas George'as W.H.Bushas atkakliai laikėsi M.Gorbačiovo pusėje ir nekritikavo Kremliaus dėl Lietuvai daromo spaudimo. Vakarų spaudoje daug kas žavėjosi V.Landsbergiu, bet šalių vyriausybes gąsdino ir pykdė jo moralizavimai bei užuominos, jog Vakarai „pardavė“ Lietuvą, kalbos apie antrąjį Miuncheno susitarimą. Kaip „The New Yorker“ rašė Elizabeth Drew, JAV vyriausybės pareigūnai „vengė tiesiogiai kalbėtis su Landsbergiu ir kitais Lietuvos lyderiais, jausdami, kad susiduria su diletantais, kurie gali viešai apibūdinti kiekvieną privatų JAV siūlymą būti lankstesniems kaip siūlymą pasiduoti“.

George'as W.H.Bushas „Capital Pictures“/„Scanpix“ nuotr.

M.Gorbačiovas toliau atkakliai reikalavo atšaukti Kovo 11-osios aktą, ir gegužės 16-ąją Lietuvos Aukščiausioji Taryba bei ministrų kabinetas paskelbė bendrą pareiškimą, kad Lietuva pasiruošusi „laikinai“ pristabdyti „realizavimą tų sprendimų“, kurie kyla iš valstybės nepriklausomybės atkūrimo akto. V.Landsbergis dar paaiškino, esą įmanoma paskelbti „pereinamąjį laikotarpį“ kelyje į nepriklausomybę. Galiausiai birželį toks žingsnis – Kovo 11-osios akto moratoriumo paskelbimas – buvo žengtas.

Wikimedia Commons/Rimanto Lazdyno nuotr.

Tiesa, laikas nebuvo M.Gorbačiovo sąjungininkas. 1990 metų birželį jis išvyko sėkmingo vizito į JAV, bet tuo metu Maskvoje Rusijos Respublikos Aukščiausioji Taryba išrinko B.Jelciną savo pirmininku ir kartu respublikos prezidentu. Netrukus B.Jelcinas visą valandą kalbėjosi su V.Landsbergiu ir iš esmės sutarė dėl vyriausybių bendradarbiavimo, o Vilnius nutarė pagrindinį dėmesį derybose skirti būtent B.Jelcinui, o ne M.Gorbačiovui.

AFP/„Scanpix“ nuotr.

1990-ųjų vasara Lietuvoje buvo audringa vidaus politikos prasme. Sąjūdžio lyderiai kartojo: „Pirmiausia nepriklausomybė, po to demokratija.“ Bet oponentai, įskaitant K.Prunskienę ir R.Ozolą, tikino, kad Sąjūdis savo vaidmenį jau atliko ir kad jau laikas pereiti prie naujo politinio gyvenimo, toleruojančio skirtingas nuomones. Kai Aukščiausioji Taryba nutarė apriboti vyriausybės galias, dešinieji aršiai užsipuolė tokius veiksmus viešu „Kreipimusi į Lietuvos žmones“ sukritikuoti drįsusius intelektualus. Kvietimą rinkti Atkuriamąjį Seimą dešinieji lygino su spaudimu kurti „Liaudies Seimą“ 1940 metais.

 „Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. 

Vilniuje ir kituose miestuose tą vasarą vienas po kito griuvo kariniai paminklai ir sovietinę praeitį šlovinančios lentos. Sovietų kariai važinėjo po sostinę, bet miesto nekontroliavo – tiesa, rudenį padaugėjo požymių, kad Maskva planuoja akciją Baltijos šalyse. JAV tuo metu rūpėjo krizė Persijos įlankoje, o Vilniuje po V.Landsbergio perspėjimo, kad Lietuva yra pavojuje, pradėta diskutuoti apie pasipriešinimą – ar jis turėtų būti ginkluotas, ar pasyvus pilietinis?

Vida Press nuotr.

1991 metų Sausio įvykiai iš esmės truko savaitę ir baigėsi M.Gorbačiovo politikos bankrotu bei SSRS kelionės į žlugimą staigiu pagreitėjimu. Tuo pat metu Lietuvoje smarkiai pakilo maisto produktų kainos – dėl to dar labiau pakilus įtampai premjerė K.Prunskienė nutarė atsistatydinti, bet jedinstvininkų protestai tęsėsi. Taip akivaizdžiai siekta prisišaukti sovietų karių pagalbos ir karinės padėties paskelbimo.

LRS archyvo/Alfredo Girdziušo nuotr.

Kruvino puolimo sulaukta, bet „prezidentinio valdymo“ – ne. Nors Kremlius tikėjosi, kad Lietuva izoliuota ir kad pasaulis apie smurtą nesužinos, žinia iškart pasklido po planetą. Vilniuje dirbo minia užsienio korespondentų, užfiksavusių desantininkų šturmą ir taikų lietuvių priešinimąsi. M.Gorbačiovas, Nobelio taikos premijos laureatas, vėliau teigė miegojęs ir nežinojęs, kas vyksta. Ir nors amerikiečiai sukandę dantis viešai skelbė tikintys M.Gorbačiovo paaiškinimais, būtent Vilniuje prasidėjo pastarojo ir visos SSRS žlugimas.

 

Atkūrus nepriklausomybę ir ją po 1991 metų rugpjūčio nesėkmingo pučo Maskvoje pripažinus pasauliui, V.Landsbergio populiarumas ėmė staigiai mažėti – jo stovykla 1992-ųjų Seimo rinkimus beviltiškai pralaimėjo. Tuo metu prie nepriklausomybės slenksčio manevrais LKP viduje šalį atvedęs A.Brazauskas lemiamu metu turėjo iš šono stebėti, kaip kovoja kiti, bet tais pačiais 1992 metais su Lietuvos demokratine darbo partija laimėjo daugumą Seime, o kitų metų vasarį buvo išrinktas prezidentu.

Lietuvos Respublikos Seimo archyvo nuotr.