XIV Dalai Lama – brolis, draugas, lyderis

Pirmą kartą Jo Šventenybę sutikau 1956-ųjų žiemą per Budos gimimo metinių iškilmes. Iš tos kelionės mažai ką prisimenu – tik tiek, kad buvau apimtas didelio jaudulio, užtat atmintyje ryškiai įsirėžė mano pirmoji audiencija pas Jo Šventenybę per 1963-iųjų liūčių sezoną.

Kaip Jo Šventenybės vertėjas ir asmeninis sekretorius, vykau kartu su juo į daugumą kelionių. Pirmaisiais metais kartais apsistodavome vienuolynuose ir kliaudavomės mūsų geradarių prielankumu. Jo Šventenybė, kupinas neišsenkančios energijos, stengėsi susitikti su kuo daugiau žmonių, siekė pabendrauti su kitų kultūrų bei tikėjimų atstovais, niekuomet nepamiršdamas visiems priminti apie sunkią Tibeto žmonių padėtį.

2007-aisiais išėjau į užtarnautą poilsį. Jo Šventenybė dukart pratęsė man tarnybos laiką, bet atėjo metas, kai panūdau užleisti vietą jaunesniems. Per keturiasdešimt darbo drauge metų Jo Šventenybės populiarumas ir reikšmė pasaulyje nuosekliai didėjo. Žmones traukė jo kuklumas, nesavanaudiška atjauta, nuolatos kaip mantra kartojami žodžiai, kad visi esame lygūs, bei mokymai, padedantys suvokti kančią ir apmąstyti į amžinąjį išsivadavimą vedantį dvasinį kelią.

Ši knyga toli gražu neaprėpia viso Jo Šventenybės gyvenimo, įsitikinimų, mokymų ir įtakos. Pasistengiau pateikti Dalai Lamos istoriją – tokią, kokią ją pamačiau aš – įpindamas savo pastebėjimų ir atskleisdamas savo patirtis iš drauge praleistų metų. Šiame leidinyje pateikiamos nuotraukos – nepaprastos, kai kurios yra paimtos iš asmeninių Jo Šventenybės albumų.

Knygos „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, į lietuvių kalbą vertė Saulius Repečka) autorius Tenzinas Geičė Tetongas

Šiame multimedijos pasakojime pateikiame ištraukas ir nuotraukas iš šios knygos. Ši XIV Dalai Lamos biografija – palaiminta paties Jo Šventenybės – liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą. Knygos autorius Tenzinas Geičė Tetongas keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas, asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones.

Išsyk po XIII Dalai Lamos mirties vienas pirmųjų uždavinių buvo ištyrinėti įvairius pranašiškus ženklus ir atpažinti Didžiojo Tryliktojo įpėdinį. Grupei, kuri galiausiai atrado XIV Dalai Lamą, vadovavo Kevcangas Rinpočė iš Seros vienuolyno. Jis turėjo įvairių daiktų, kokiais paprastai tikrinami kandidatai į atgimėlius. Grupės nariai keliavo persirengę. Jiems atvykus į Takcero kaimą – buvo šiltai priimti. Išvydęs tarnu persirengusį Kevcangą Rinpočę, mažas berniukas apsidžiaugė ir norėjo atsisėsti jam ant kelių. Paskui paprašė Rinpočei ant kaklo kabančių meditacijos karolių. Paklaustas, kas yra Kevcangas Rinpočė, berniukas atsakė, kad šis esąs Aka (vyresnysis) iš Seros. Vienuolių nuostabai berniukas nedvejodamas išvardijo ir kitus paieškos grupės narius. Kevcangas Rinpočė liko Takcere ir ilgai stebėjo berniuką, kurį, rodos, labai domino meditacijos karoliai.

Nė vienam iš kitų kandidatų nepasirodžius tinkamam, Lamo Tondupas, berniukas iš Takcero, atrodo realiausias kandidatas. Buvo paprašyta jam parodyti asmeninius XIII Dalai Lamos daiktus. Po kelių dienų grupės nariai leidosi atgal į Takcerą, pakeliui regėdami daug sėkmę žadančių ženklų. Jie atvyko vakare, kai buvo geriama arbata. Namas ir jo aplinka priminė regento prie ežero regėtą viziją. Gavę leidimą išbandyti berniuką, jie išdėliojo priešais jį asmeninius XIII Dalai Lamos daiktus. Vaikui parodė dvejus meditacijų karolius – autentiškus ir kopiją. Išsyk pačiupęs autentiškuosius, berniukas užsidėjo ant kaklo. Šitaip, rinkdamasis daiktą po daikto, jis nė karto nesuklydo. Sonamas Vangdu, vienas iš keturių atpažinimo grupės narių, vėliau pasakojo, kad tuomet, kai vaikui buvo pasiūlyti du būgneliai – nudėvėtas, Dalai Lamos naudotas paprastas damaru, ir naujas, puošnus, berniukas, pasirinkęs pirmąjį, ėmė jį džiaugsmingai mušti.

„Dar vienas mano mėgstamas užsiėmimas vaikystėje buvo krauti į maišą daiktus, tarytum būčiau rengęsis į ilgą kelionę. Keliauju į Lhasą, keliauju į Lhasą, kartodavau. Vėliau buvo sakoma, kad šis pomėgis ir mano atkaklavimas atsisėsti stalgalyje bylojo, jog aš nuo seno žinojau apie man skirtus didingesnius dalykus“, – Jo Šventenybė XIV Dalai Lama.

Nors buvo jauno amžiaus, Dalai Lama privalėjo eiti sudėtingus tradicinius Tibeto vienuolystės mokslus. Dalai Lama prisimena, kad jo asmeninis kambarys buvo labai šaltas ir prastai apšviestas. Po ryto maldų Dalai Lama valgydavo tradicinius tibetietiškus pusryčius, kuriuos sudarydavo arbata ir campa, pasaldinta medumi arba karamele. Tas ankstyvasis laikotarpis Lhasoje Dalai Lamai paliko keletą ryškių prisiminimų. Jis su nekaltu vaikišku humoru pasakoja, kaip Ritualų meistras, giedodamas klasėje ryto maldas, imdavo snausti. Tokiomis akimirkomis Jo Šventenybė galėdavo stebėti lauke, medžiuose, tupinčius paukščius. Jis rašo, kad Ceremonijų meistro balsas skambėdavo juokingai, it sulėtintas gramofono įrašas – vis lėtėdavo, kol meistras užsnūsdavo, bet staiga krūptelėjęs pabusdavo. Pametęs minties giją senasis vienuolis susipainiodavo ir dažnai pradėdavo iš naujo.

Lemtingą 1959 m. kovo 17-ąją Tibeto gyvenimas iš esmės pasikeitė ir Dalai Lama pajuto, kad iš šios aklavietės galima išeiti tik paliekant Tibetą. Trys pabėgėlių grupės išvyko viena po kitos kelių valandų skirtumu. Artėjant dešimtai valandai vakaro, jis apsirengė kaip kareivis – apsimovė kelnes, apsivilko tibetietišką čubą (chuba – toks apsiaustas) ir pėsčias išėjo iš Norbulingkos. Užsikabino ant kairio peties cilindro formos dėklą, į kurį buvo įsidėjęs nepaprastai brangų daiktą – deivę gynėją Palden Lamo vaizduojančią thanką, kuri kadaise priklausė II Dalai Lamai. Ši thanka turėjo didžiulę dvasinę vertę. Ant kito peties Dalai Lamai kabojo šautuvas. Kinų atakos suintensyvėjo, o kovo 20 d. jie pradėjo bombarduoti Norbulingkos rūmus. Tik kitą dieną kinai sužinojo, kad Jo Šventenybė pabėgo.

Su palyda jis ketino vykti į Bomdilą ir ten kelias dienas atsikvėpti. Assam Rifles organizacijos kariai per Arunačal Pradešo džiungles palydėjo Dalai Lamą į Bomdilos miestą, esantį už 185 kilometrų į pietus nuo Tavango. Jo Šventenybės laukė sunkus neatidėliotinų politinių sprendimų priėmimo metas – prasidėjo naujas jo, kaip Tibeto lyderio tremtyje, gyvenimo etapas.

Po sekinančios kelionės Dalai Lama kelias dienas ilsėjosi Bomdiloje. H. M. Singhas pasakoja, kad pasiekęs Indiją Dalai Lama pasakė: „Visas mane kamavęs nerimas ir įtampa dabar pranyko. Laisvė – tai laimė... kiek džiaugsmo.“ Ištaręs šiuos žodžius jis kurį laiką giliai susimąstęs patylėjo. Paskui tęsė: „Didžiuma mūsų tautos kenčia. Kadangi atvykome į laisvą šalį, privalome narsiai ir ryžtingai dirbti, dėl Tibeto laisvės turime padaryti viską, ką galime, atiduoti visą širdį.“

1960 m. balandžio 29 d. Jo Šventenybė išvyko iš Birla’ų rūmų ir pirmiausia traukiniu nukeliavo iki Patankoto Pandžabo valstijoje, o tada automobiliu pasiekė Dharamšalą. Jis aiškiai prisimena savo kelionę į naujuosius namus, kuriems buvo lemta tapti jo vyriausybės tremtyje buveine, daugelio tibetiečių pabėgėlių prieglobsčiu ir įkvepiančiu lankytojų iš viso pasaulio traukos centru. Kaip pasakoja Dalai Lama, pučiant „plaukus kedenančiam“ vėjui, džipu važiuodamas stačiais, vingiuotais keliais, vedančiais į kalnų miestelį Makleod Gandžą, jis grožėjosi nuostabiais peizažais. Jo būstas vykusiai buvo pavadintas Svargos ašramu – dangiškojo atsiskyrimo vieta. Anksčiau šis pastatas vadinosi Haikrofto namais ir priklausė kolonijinės eros valstybės tarnautojui. Dabar jame įsikūręs Alpinizmo institutas. Ant kalno, su atsiveriančiu panoraminiu vaizdu, Dalai Lamai jis puikiai tiko. Naujuosiuose namuose Jo Šventenybė apsigyveno su savo šeimos nariais ir dviem augintiniais – Lhasos apsais. Gretimuose pastatuose įsikūrė jo vyriausybės nariai. Prieš akis driekėsi vaizdingas Dauladaro kalnynas. Dalai Lama ir jį supantys žmonės pradėjo naują gyvenimą, dabar jau nuolatiniuose savo namuose.

Įsikūręs Dharamšaloje, Dalai Lama po kelių savaičių įsteigė pirmąjį darželį iš Tibeto atvykstančių pabėgėlių vaikams – kai kurie jų buvo našlaičiai. Tibetiečių pabėgėlių vaikų darželio vadove jis paskyrė savo vyresniąją seserį Cering Dolmą Taklą. Ji įrodė, kad yra puiki vadovė. Kaip rašo Dalai Lama, sesuo niekada nepasiduodavo nevilčiai ir visada išlaikydavo pozityvų požiūrį. Ji paveldėjo šeimoje vyravusį karštą temperamentą, bet jos širdis buvo sklidina gerumo ir atjautos.

Jo Šventenybės teigimu, ankstyvasis tremties laikotarpis buvo labai sudėtingas dėl išteklių trūkumo. Metų gale vaikų atvykdavo vis daugiau – atėjo laikas, kai vienai šeimai skirtame bungale jų gyveno daugiau kaip 120, kartais lovoje turėdavo išsitekti keturi ar penki vaikai. Pasak Dalai Lamos, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, lankant vaikus jį kaskart apimdavo džiaugsmas: „Šie tėvų netekę varguoliai tiek juokėsi, tiek džiaugėsi, kad atrodė, jog jie šaiposi iš savo vargo.“

1973-ieji tapo permainų metais Dalai Lamos gyvenime – jis pirmą kartą apsilankė Europoje, apskritai Vakaruose. Turas po vienuolika Europos šalių prasidėjo nuo Vatikano, kur Dalai Lama įžvelgė panašumų tarp Šv. Petro Bazilikos ir Potalos rūmų, turėdamas omeny jų dydį ir senumą. Šios svarbios kelionės metu ir gimė jo troškimas plėtoti tarpreliginį dialogą. Jis trumpai susitiko su popiežiumi Pauliumi VI ir pareiškė tikįs bendra dvasinių žmonijos vertybių prigimtimi.

Po Vatikano apsilankėme Šveicarijoje – šioje šalyje buvo įkurtas pirmasis Europoje Tibeto biuras. Man didelį įspūdį padarė švara Europoje ir žmonių drausmingumas – ypač Šveicarijoje. Negalėjau patikėti, kaip punktualiai čia kursuoja traukiniai – net ne minutės, o sekundės tikslumu!

Paskui aplankėme Nyderlandus, Belgiją, Islandiją, Norvegiją, Švediją, Daniją, Jungtinę Karalystę, Vakarų Vokietiją ir Austriją. Jo Šventenybės tryško entuziazmu ir smalsumu. Jis labai domėjosi viskuo, ką matė.

Tiesą sakant, ankstyvaisiais metais mūsų kelionės buvo ramesnės. Tuomet Dalai Lama dar nebuvo vienas labiausiai atpažįstamų pasaulio žmonių ir dažnai eidavo pasivaikščioti gryname ore arba užsukdavo į kokią parduotuvę (nors retai ką nors nusipirkdavo).

Nors Europos valstybės ir JAV nesuteikė Tibetui oficialios paramos, devintojo XX a. dešimtmečio viduryje pasaulyje ėmė steigtis nedidelės įtakingų šalies rėmėjų grupės. 1987 m. Jo Šventenybė buvo pakviestas sakyti kalbą JAV kongreso Žmogaus teisių grupės nariams Vašingtone – pasitaikė puiki proga paviešinti savo idėjas. Jis vylėsi, kad Kinija dėl vykstančių permainų pajus šiokį tokį spaudimą. Išraiškingoje rugsėjo 21-osios kalboje Dalai Lama, prabilęs apie Tibeto žmonių genocidą, pasakė: „...nors tibetiečiai prarado savo laisvę, pagal tarptautinę teisę Tibetas vis dar yra nepriklausoma, neteisėtai okupuota šalis.“

1989 m. spalio pradžioje, kai Tibete vis dar galiojo karo padėtis, mes su Jo Šventenybe nuskridome į Niuportą Kalifornijoje dalyvauti iškilių Amerikos neuromokslininkų konferencijoje. Ten mus pasiekė žinia, kad Dalai Lamai už ilgalaikį taikos siekį paskirta Nobelio taikos premija. Pasak Norvegijos Nobelio komiteto atstovų, Dalai Lama nusipelnė apdovanojimo, nes stengdamasis pažaboti Kinijos smurtą savo šalyje „nuosekliai pasisakė prieš prievartą“. Mes nedelsdami surengėme spaudos konferenciją. Joje Dalai Lama pasakė: „Nepaprastai vertinu tai, kad dėl savo įsitikinimų sulaukiau tokio pripažinimo. Tiesą sakant, aš visada tikėjau meile, atjauta ir visuotine pagarba. Kiekvienas žmogus tai gali. Mano atvejis niekuo neypatingas. Aš tik paprastas budistų vienuolis – nei daugiau, nei mažiau.“

Keletu aspektų šią premiją galima laikyti tam tikru lūžio tašku. Nuo šiol Dalai Lama tapo vienu įtakingiausių pasaulio lyderių, jam buvo lengviau atkreipti dėmesį į Tibeto padėtį. Taip pat ir asmeninis Jo Šventenybės gyvenimas įgavo naują kryptį. Laureato kalbą jis pradėjo žodžiais apie skirtumų nepaisančią visų žmonių vienybę: „Visi mes iš esmės esame tokie patys žmonės. Visi siekiame laimės. Visi jaučiame tuos pačius pagrindinius poreikius ir rūpesčius.“

Dalai Lamos brolis Tendzinas Čiogjalas, Ngari Rinpočė apie šios knygos autorių Tenziną Geičę Tetongą: „Rėmiau šios knygos sumanymą nuo pat jo užgimimo dienos, nes Jo Šventenybės istorija svarbi visai žmonijai. Niekas jos nepapasakos geriau nei senas mano draugas, ištikimas Tibeto vadovybės narys Tenzinas Geičė Tetongas. Jo šeima suvaidino svarbų vaidmenį Tibeto istorijoje tarnaudama ne vienam Dalai Lamai. Tęsdamas šeimos tradiciją, jis beveik keturis dešimtmečius dirbo Jo Šventenybės asmeninėje tarnyboje. Per šiuos metus mes visi, kaip draugai, kolegos, o dabar ir kaip į užtarnautą poilsį išėję vyrai, dalijomės didžiausiais džiaugsmais ir sunkiausiais rūpesčiais. Tenzinas Geičė mane lankydavo pačiomis tamsiausiomis akimirkomis, kai mane kamuodavo depresija, ir kviesdavo pasivaikščioti ar paplaukioti. Kartą jo įkalbinėjamas aš atkakliai atsisakinėjau, bet staiga atsisukęs pamačiau, kad jis stovi ant rankų, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Tuo metu jis buvo vienuolis ir vilkėjo vienuolio drabužius, tad aš tik nusikvatojau ir paklusau jo raginimui. Rašydami šią knygą turėjome progos ilgas valandas diskutuoti, prisiminti daugelį panašių istorijų ir krėsti juokus – taip mudu bendravome ir visus ankstesnius penkiasdešimt metų.“

Jo Šventenybė visada pasisakė už lyčių lygybę ir ją skatino. Jo paties šeimos moterys suvaidino svarbų vaidmenį perkeliant ir įkurdinant pabėgėlius. Mergaitėms Tibete nebuvo draudžiama lankyti mokyklos, bet moterys niekada nespręsdavo politinių reikalų. Tačiau visuotinis moterų sukilimas, įvykęs 1959 m. kovo 12 d. Lhasoje, parodė, kokios jos stiprios, kai veikia išvien. Moterų įsitraukimas į aukščiausių valdžios organų veiklą – ilgametis Dalai Lamos siekis. 2012 m. gegužę Tibeto centrinė administracija, priėmusi istorinį sprendimą, paskelbė, kad nuo šiol visoms moterims vienuolėms leidžiama įgyti gešemos mokslinį laipsnį.

Kalačakros praktika priskiriama budizmo vadžrajanos tradicijai, ceremonija atliekama viešai, stebint žiūrovams. Ji apima tantrą, filosofiją, astrologiją, meditaciją ir kitas mistines praktikas. Pirmoji Kalačakros iniciacija Vakaruose buvo atlikta 1981 m. liepą šalia Medisono miesto Viskonsino valstijoje JAV, Elnių parko budistiniame centre. Ceremonija sukėlė nemenką vietinės bendruomenės susidomėjimą, įtakos tam turėjo ir didelis Medisono studentų skaičius.

Atlikdami iniciaciją Namgjalo vienuolyno vienuoliai supylė smėlio mandalą, meldėsi, meditavo ir šoko tantrinius šokius. Panirę į šventumo kupiną atmosferą, apeigas stebėjo tūkstančiai žmonių – jų akivaizdoje vyko sudėtingi ritualai. Ceremonija buvo skirta taikai palaikyti, laimės jausmui puoselėti, žmonių protams palaiminti ir sukurti visiems palankias gyvavimo sąlygas. Daugeliu atžvilgių ši iniciacija bylojo apie naują Tibeto budizmo erą.

Iniciacijos pabaigoje mandala buvo sunaikinta, o Jo Šventenybė išpylė smėlį į gretimą Mendotos ežerą, šitaip paskleisdamas Kalačakros dvasią ir praturtindamas „milijonų amerikiečių dvasinį gyvenimą“. Jo Šventenybė dažnai kartoja, kad jo tikslas – demistifikuoti svarbią mūsų dvasinės tradicijos dalį, atliekant viešas iniciacijas ir siekiant naudos žmonijai.