Išlikti fotografijose: partizanų kovos ir gyvenimo kronikos 

Lietuvos valstybės, taip pat ir fotografijos, istorijoje išskirtinę vietą užima partizanų, jų ryšininkų bei rėmėjų nuotraukos. Šios 1944–1953 metų laisvės kovos kronikos liudija ne tik šalį ištikusios okupacijos faktą bei jai pasipriešinusių žmonių ryžtą ginklu ginti šalies bei savo pačių laisvę, bet ir tampa atmintį pratęsiančiu dokumentu, įamžinusiu tai, kas istorinėje perspektyvoje turėjo paneigti sovietų propagandos, nukreiptos prieš laisvės kovotojus, suformuotus pasakojimus. Ilgus dešimtmečius išslapstytos bidonuose po žeme ar namų slenksčiu, įmūrytos stiklainiuose sienoje, užkištos dėžutėse kamaroje, užkrosnyje ar malkinėje, šiandien, ištrauktos į dienos šviesą, šios fotografijos bei jose įamžinti veidai yra jaudinantis kovojusios ir nepasidavusios Lietuvos portretas.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai fotografuojasi. Fotoaparatą laiko ir bendražygius fotografuoja Juozas Makarevičius-Žilvitis. 1950 m.
Vyčio apygardos partizanai. 1946 m.
Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1945 m.

„Kad greičiau praeitų laikas, mes vėl išsirengėme pas savo naujuosius draugus. Šį kartą ėjome trise, nes naktį atėjo Anupras. Jis atsinešė fotoaparatą, ir mes fotografavomės. Fotografavome savo pasivaikščiojimų vietas, gyvenamąją aplinką. Kai kurie partizanai fotografavosi prausdamiesi, valgydami, valydami ginklus, grupėmis ir po vieną, su ginklais ir be jų. Fotografu vėl buvau išrinktas aš, tačiau fotografavausi ir aš, nes aparatas buvo su automatiniu išlaikymo mechanizmu. Su mumis, apsivilkęs uniforma, fotografavosi ir vienas civilis, kuris buvo atvedęs į pievą ganytis karvę“, – šitaip savo partizaniniame dienoraštyje rašė Geležinio Vilko rinktinės partizanas, buvęs vokiečių vermachto kareivis Heinrichas Rossemannas-Povas. 1949 metų lapkritį čekistams užpuolus bunkerį, partizanai turėjo bėgti palikę uniformas, amuniciją, spausdinimo priemones, muzikos instrumentus, fotografijas ir dienoraštį. Tokie dokumentai, sovietų saugumiečių rasti bunkeriuose, slėptuvėse ar šalia nužudytų partizanų kūnų, paprastai tapdavo vienu iš įkalčių laivės kovotojų bylose, neretai saugumiečiams padėdavo identifikuoti ir kitus fotografijose užfiksuotus asmenis. Tačiau paradoksalu tai, kad būtent MGB bylose istorijai ir buvo išsaugotas didžiausias kiekis geriausios kokybės partizanų fotografijų. 

Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1946 m.
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1946 m.
Lokio rinktinės Vyties kuopos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas ir Andrius Dručkus-Kerštas. 1946 m.
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. 1952 m.

1944 m liepą prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai, krašte kilęs partizaninis judėjimas buvo stichiškas, kilęs be jokio įsakymo iš viršaus. Didelį vaidmenį čia suvaidino ne tik vidinė žmonių būtinybė priešintis sovietams, bet ir pastarųjų vykdyta priverstinė jaunuolių mobilizacija į Raudonąją armiją. Burdamiesi savo apylinkių miškuose netoli namų, nemaža dalis jų pradžioje dar bandė derinti civilį gyvenimą su partizaniniu: dienomis grįždavo į namus apsidirbti ūkio darbų, naktimis – slapstydavosi miškuose vengdami sulaikymų. Neretai tokius būrius sudarydavo šimtas ir daugiau partizanų. Ginkluoti įvairiais būdais susiveiktais ginklais, jie drąsiai stodavo net ir į atviras kautynes su Raudonosios armijos būriais, traukiančiais iš pradžių Vakarų, o vėliau, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, ir atgal, Rytų kryptimi. Netrukus šie partizanų būriai tapo gerai organizuoti, jų vadovybės ėmė megzti ryšius su kaimyniniuose rajonuose veikusiais būriais ir ilgainiui jie priminė reguliariosiose kariuomenės dalinius – uniformuotus ir neblogai ginkluotus. Būtent toks pastatyminis siužetas – pasitempusių vyrų miško fone – ir dominuoja partizanų fotografijose. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai. 1948 m.
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1948 m.
Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai. 1947 m.
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1946 m.

Tiesa, pradžioje partizanai fotografuotis vengė, daugelyje apygardų tai daryti net buvo draudžiama. Neatsitiktinai mus pasiekusių nuotraukų iš 1944–1946 laikotarpio yra mažiausiai. Be abejo, to buvo siekiama dėl konspiracijos: patekusios į netinkamas rankas, fotografijos galėjo tapti pagrindiniu įkalčiu ilgiems įkalinimo metams priverstinio darbo lageriuose Sovietų Sąjungos šiaurėje ar net pasmerkti mirčiai.  

Vis dėlto jau šiuo laikotarpiu partizanus fotografavo čekistai: siekdami dar labiau pažeminti, taip pat nuotraukas naudodami asmenų atpažinimui, jie fotografuodavo nukautus ir išniekintus partizanų kūnus, sumestus miestelių aikštėse, prie bažnyčių ar stribynų. Apie tai savo atsiminimų knygoje „Daugel krito sūnų“ partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė: „Partizanų lavonai iš pradžių būdavo fotografuojami. Fotografuodavo tik tas pats fotografas, iš kurio buvo reikalaujama nepasilikti lavonų fotografijų ar negatyvų. Man žinoma, kad kai kurie fotografai miesteliuose, rizikuodami savo laisve, rinko tokių fotografijų kolekcijas, tikėdami sulaukti tokio laiko, kada jas galės viešai parodyti.“ 

Partizanai fotografuojasi. 1950 m.
Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. 1950 m.
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai Domas Alekna-Klevas ir Zuzana Montvidaitė-Eglaitė. Fotografuota 1950 m. liepos 20 d. per partizaniškas vestuves
Kęstučio apygardos partizanai. 1949 m.

Partizanų vadovybės požiūris į fotografiją pasikeitė maždaug 1947 m. Tai nulėmė kovai prieš partizanus sovietų valdžios sutelkti didžiuliai pajėgumai ir dėl to nepaprastai išaugęs laisvės kovotojų žūčių skaičius. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjo Daliaus Žygelio, parengusio partizanų fotografijų knygas „Už laisvę ir Tėvynę“ bei „Lietuvos partizanai 1944–1986“, būtent šiuo laikotarpiu partizanų vadovybė suvokė, kad savo kovoje už laisvę ir demokratiją jie liko vieni, kad vargu ar sulauks laisvos Lietuvos, todėl atsirado būtinybė fotografuotis, kaupti archyvus, rašyti dienoraščius ir atsiminimus. Tai įvardyta net vadų įsakymuose siekiant tokiu būdu apie save ir savo kovą palikti nesufalsifikuotą liudijimą. 

Fotografija atminčiai. Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai Feliksas Daugirdas-Šarūnas ir Vincas Kalanta-Nemunas.
Užrašas kitoje šios nuotraukos pusėje „Prisiminti sužeistą partizaną. Zosei – Nemunas. 1949. I. 11
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1947 m.

„Neabejotina, kad fotografijos turėjo ir labai žmogišką, įprastą paskirtį – tapti atminimo ženklu artimiausiems: mylimajai, tėvams, broliams ir seserims. Tačiau kartu jos tapo ir autentišku pačių partizanų buvimo dokumentu. Taip pat ir liudijimu to, kad partizanai yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Baimė būti demaskuotiems buvo mažesnė už norą ateities kartoms parodyti savo pačių apsisprendimą kovoti už laisvę“, – teigė D.Žygelis. 

Dainavos apygardos Visuomeninės dalies viršininkas Mikas Babrauskas-Vaišvilkas ir apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m.
Tauro apygardos partizanai įrenginėja bunkerį. 1948 m.
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. 1950 m.

Didžiausią fotografijų kiekį sudaro būry, po kelis ar vieną nusifotografavę partizanai iš 1947–1950 metų laikotarpio. Tai akivaizdūs nuotraukų atminčiai ir istorijai pavyzdžiai. Laisvės kovotojai jose – tikri kariai, kurie savo išvaizda bei laikysena demonstruoja esantys Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tąsa. Vadai ir eiliniai partizanai nevengė fotografuotis sąskrydžiuose, mokymuose, pratybose, žvalgyboje, žygiuose, susitikimuose, apdovanojimuose, bendražygių laidotuvėse, spaudos leidimo darbe, bunkerių įrengime ir kt. Daugelyje tokių fotografijų matome prieš fotokamerą pozuojančius uniformuotus, ginkluotus partizanus: jie sustoję grupėmis, dažnai priekyje išrikiuoti sunkieji ginklai, kai kurie vaizduoja šaudančius ar tiesiog demonstruoja savo ginklus.  

Matydami negailestingai tirpstančias bendražygių gretas ir apie save pačius vis labiau siaurėjančią sovietų spendžiamo melo, išdavysčių bei teroro kilpą, partizanams buvo labai svarbu išlikti bent nuotraukose ir tokiu būdu ateitiems kartoms paliudyti „paralelinės“, nepriklausomos Lietuvos egzistavimą miškuose, taip pat savo pačių gyvenimą, kovą ir žūtį. 

Lokio rinktinės partizanai Ignalinos apylinkėse. 1949 m
Biržų girios partizanai miško stovykloje. 1952 m.
Kęstučio apygardos vadas Antanas Bakšys-Klajūnas. 1952 m.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. 1949 m.

Tiesa, nuotraukos buvo ir dalis informacinės kovos prieš okupaciją ir įrodymas to, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje nesibaigė. Neatsitiktinai partizanai slapta veržęsi per Geležinę uždangą į Vakarus su savimi nešėsi įvairių įrodymų, tarp jų – ir fotografijų. Štai kaip savo atsiminimų knygoje A.Ramanauskas-Vanagas įvardijo Juozo Daumanto-Lukšos žygį: „Rimvydas man papasakojo apie su Vakarais susijusius reikalus ir apie savo kelionę į Gdynę bei atgal. Su Skrajūnu-Skirmantu, pavarde Lukša, tuomet perėjo sieną. Jie buvo apsirengę civiliškais drabužiais ir su savimi nešėsi surinktą medžiagą, skirtą Vakarams. Daugiausia tai buvo okupanto ištremtų, areštuotų ir nužudytų lietuvių sąrašai, kiti priešą demaskuojantys dokumentai, spaudos iškarpos ir t.t. Be to, čia buvo ir partizanų veiklos aprašymai, jų fotonuotraukos, įvairūs raštai, įsakymai ir kt.“ 

Algimanto apygardos partizanai pastatę Gedimino stulpus. 1949 m.
Jaunas fotografas ir pats nori įsiamžinti su partizanais. Konspiracijos sumetimais žiūronais maskuoja veidą. Tai, kad jis ne karys išduoda netinkamai dėvima amunicija. 1950 m.
Didžiosios Kovos apygardos Plieno (B) rinktinės partizanai. 1949 m.
Lokio rinktinės partizanai. 1949 m.

Tačiau į patį fotografavimąsi galima žvelgti ir kaip į savotišką pramogą, vieną iš nedaugelio likusių partizanų poilsio užsiėmimų, žaidimą, leidusį šiek tiek atsitraukti nuo kasdienės įtampos ir pamiršti, jog esi medžiojamas gausių sovietų pajėgų. 1948 m liepos mėn. 7 d. dienoraščio įraše Lionginas Baliukevičius-Dzūkas užfiksavo tokią sceną: „Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit, parodėm štabą darbo metu.“  

Laisvės kovų archyve esama ir ne tokių iškilmingų pastatyminių fotografijų, kuriose fiksuojama partizanų kasdienybė, jų poilsis, valgio ruoša, žaismingi dūkimai ir nuotaikingi pozavimai. Jose partizanai – daugiausia jauni vyrai – labiau atsipalaidavę, su šypsenomis lūpose, juokaujantys ir žaidžiantys. Viena tokių fotografijų – partizanai prie sniego senio – Stalino. Šitokios nuotraukos gan retos, išskirtinės, tačiau jų poveikis ne ką mažesnis už tų surežisuotų, mat pačius kovotojus, priešingai sovietinei propagandai, vaizduoja labai žmogiškus. 

Ankstyviausia žinoma partizanų fotografija. Tauro apygardos partizanai. 1945 balandžio 17 d.

Partizaninio karo fotografijos datuojamos nuo pirmųjų būrių atsiradimo 1944 m. iki partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties 1965 m. bei paskutinės jo – žuvusio – nuotraukos, darytos KGB pareigūnų ir įsegtos į šio laisvės kovotojo bylą. Pasak D.Žygelio, yra keletas būdų nustatyti fotografijos padarymo laiką. Vienas paprasčiausių – tai data, užrašyta kitoje nuotraukos pusėje, dokumentiškai fiksuojant jos padarymo laiką. 

„KGB archyve yra išlikęs unikalus Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro sudarytas fotografijų albumas, kuriame sudėta arti šimto nuotraukų. Visos šios fotografijos yra kruopščiai aprašytos spausdinimo mašinėle ant kalkinio albumo popieriaus įklijų ir tai svarbiausia informacija identifikuoti ne tik laiką, bet ir nuotraukose įamžintus asmenis. Anksčiausia fotografija šiame albume yra 1945 m. balandžio 17 d. ir tai apskritai yra pirma žinoma datuota partizaninė fotografija. Vėliausios nuotraukos šiame albume yra pažymėtos 1949 m. data. Būtent šis albumas buvo padovanotas A.Ramanauskui-Vanagui vizituojant Pietų Lietuvos srities Vytauto rinktinę. Albumo pabaigoje Vanagas ranka užrašė, kad dovanų gavo du albumus, kuriuos padės į štabo archyvą. Deja, iki šiol nėra jokių žinių apie antrąjį albumą. Tikėtina, kad jis po šiai dienai yra kažkur paslėptas ir dar neatrastas“, – pasakojo D.Žygelis.

Vėliausia šiuo metu žinoma partizanų nuotrauka, kurioje įamžinti Kęstučio apygardos partizanai. 1955 vasara.

Tiesa, ne visada istorijos tyrinėtojai gali pasitikėti nuotraukos reverse užfiksuota data. Kadangi viena šių fotografijų paskirčių buvo nuotraukos atminčiai su dedikacija konkrečiam žmogui, dažnu atveju būdavo pažymima ne fotografavimosi, bet nuotraukos įteikimo data. Tokiu atveju, siekiant nustatyti bent apytikslią fotografavimo datą, atsižvelgiama į įvairias detales: metų laiką, nufotografuotus asmenis bei kitas aplinkybes. 

Tokiais atvejais, kai ant nuotraukos nėra nurodyta jokia data, jos datavimas skaičiuojamas pagal fotografijoje identifikuotus asmenis, tiksliau, pagal tą, kuris, istorikų turimais duomenimis, žuvo pirmas. Tuomet nuotraukos padarymo data fiksuojama „ne vėliau kaip...“. Pasak D.Žygelio, šiuo metu vėliausia gyvų užfiksuotų partizanų fotografija yra žinoma iš 1956 metų vasaros. Joje įamžinti trys Kęstučio apygardos paskutiniai kovotojai Petras Oželis-Jaunutis, Feliksas Urbonas-Algirdas ir Juozas Urbonas-Jonukas. Žinoma, kad Jonukas į partizanų gretas įstojo 1956 metų pavasarį, o žuvo – tų pačių metų rudenį. Remiantis šia informacija bei akivaizdžiomis nuotraukos aplinkybėmis, tyrėjai gali nustatyti ir gan tikslų šios nuotraukos padarymo laiką.  

Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. 1946 m.
Didžiosios Kovos apygardos partizanai prie palapinės. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje „Po kautynių apžiūrime sudaužytus stribų ginklus“. 1949 m.
Sužeisto Tauro apygardos partizano gydymas. Metai nežinomi.
Neatpažinti partizanai bunkeryje. 1953 m.

Kas gi buvo tie partizanų fotografai? Istorijos – labai įvairios. Kai kuriuos būrius fotografuodavo miestelių fotografai, turėję savo įrangą. Viena tokių – Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Vaikystėje iš savo tėvo išmokusi fotografijos amato, po karo Gardine įsigytu fotoaparatu ji fotografavo laisvės kovotojus ir slapta spaudė jų nuotraukas. 

Laisvės kovotojus fotografuodavo ir ryšininkai, pažįstami rėmėjai ar giminaičiai, įsigiję fotoaparatus, o nuotraukas spausti atiduodavę profesionalams arba darydavosi patys. Šiuo atveju paminėtinas partizanų ryšininkas bei fotografas Kazimieras Giedraitis, kuriam juostas ryškindavo kino operatorius ir fotografas Algimantas Mockus. Nors istorijos tyrinėtojams žinomos kelios dešimtys partizanų fotografijų autorių, tačiau, tikėtina, didžioji dalis jų buvo patys partizanai, vengdami į būrio gyvenamąją vietą atsivesti pašalinį žmogų, fotoaparatą pasiskolindavo ir nusifotografavę, juostas ryškinti ir daryti nuotraukas atiduodavo patikimiems fotografams. 

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono partizanų rikiuotė. Sužymėta MGB. 1948 m.
Vyčio apygardos partizanai prie Kalėdinės eglutės. Centre partizanė Marytė Štarolytė. 1949 m.
Vyčio apygardos partizanai. Apie 1948-1949 m.

Šios nuotraukos, atrastos bunkeriuose, suėmus ar nužudžius partizanus ar pas jų rėmėjus, sovietų saugumiečių buvo panaudojamos prieš pačius laisvės kovotojus. MGB bylose tokios nuotraukos buvo kruopščiai aprašomos, nufotografuoti asmenys, juos pažymint skaičiukais, identifikuojami. Pasak D.Žygelio, saugumiečiai didelį dėmesį skyrė fotografijoms: panaudodami įvairias spaudimo ir prievartos priemones, jie stengdavosi iškvosti nuotraukose įamžintų asmenų vardus, pavardes, slapyvardžius, fotografavimo vietą, datą ir aplinkybes. „Sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis buvo išgauna visa ši informacija, tačiau šiandien visos šios bylos, tarp jų ir saugumiečių aprašytos fotografijos, yra tapusios svarbiu laisvės kovų dokumentu“, – teigia D.Žygelis.

Kokybiškiausi atspaudai mus pasiekia daryti iš stiklo negatyvų. Tokiu būdu partizanus fotografavo vienetai. Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. Metai nežinomi.
Laiko sugadinta fotografija. Tokios nuotraukos fragmentus dar galima išgelbėti ją konservuojant. Turint analoginį atspaudą, ją galima ir restauruoti. 1948 m.

Penkis dešimtmečius slapstytos fotografijos į dienos šviesą masiškai buvo iškeltos pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Tiesa, dažnai nutikdavo ir taip, kad nuotraukų saugotojai, bijodami būti demaskuoti sovietų valdžios ir apkaltinti ryšiais su miško broliais, ilgainiui patys sunaikindavo šiuos potencialiai galimus įkalčius. Vis dėlto mūsų dienas įvairiuose Lietuvos archyvuose, muziejuose bei privačiose kolekcijose pasiekęs partizaninės tematikos fotografijų kiekis yra didžiulis.  

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vygando būrio partizanai. 1948 m.
Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo darbas. 1949 m.
Tauro apygardos partizano susitikimas su šeima. Apie 1948 m.
Tauro apygardos partizanai Klemensas Stačiokas-Klemensas ir Algirdas Šermukšnis-Žilvinas. 1953 m. balandį suimtas ir užverbuotas paskutinysis Geležinio Vilko rinktinės vadas A.Šermukšnis-Žilvinas.

Pasak laisvės kovų tyrėjo D.Žygelio, ir šiais laikais skirtingose Lietuvos vietose vis dar yra atrandami partizanų archyvai su įvairiai dokumentais, susirašinėjimais bei fotografijomis. „Tiesa, dabar paprastai tai įvyksta „sausose vietose“, pavyzdžiui, įmūrytas aplankas su fotografijomis surandamas po namo palange, sienoje ar griaunant seną pastatą. Šios aplinkybės yra labai svarbios, nes būtent tokios sąlygos iki šiol leidžia nuotraukoms ar kitiems dokumentams išlikti mažai pažeistiems. Deja, archyvai, kurie iki šiol buvo slepiami po žeme, dažniausiai jau yra paveikti drėgmės, o žinant to laiko nuotraukų gamybos technologijas, paprastai jų restauruoti jau nebeįmanoma. Tiesa, tokiomis sąlygomis išsilaikiusius įvairius dokumentus atkurti dar įmanoma“, – pasakoja D.Žygelis.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono Kęstučio grupės partizanai. 1950 m.
Vytauto apygardos Tigro rinktinės Erškėčio kuopos partizanai. 1947 m.
Vyčio apygardos partizanas. Taujėnų apylinkės. 1949 m.

„Verta prisiminti, kaip fotografavome savo partizaninį gyvenimą, – savo dienoraštyje rašė jau minėtas partizanas Povas. – Su barzda kaip užsienio atstovas, su parengtu, žemyn nuleistu ginklu, su už diržo užkištomis granatomis ir vagies žvilgsniu aš atrodau gana įdomiai – tikras partizanas, tačiau gražus, nes mano drabužiai visai neblogi – Lietuvos karininko uniforma. Fotografavimas įvairiomis pozomis su savo damomis ir be jų buvo baigtas. Kadangi aš namuose esu daug fotografavęs, jaučiau, kad apytamsyje fotografuotos nuotraukos neišeis. Kitą dieną tai mes ir pamatėme. Paėmęs aparatą, aš pats padariau keletą nuotraukų.“ 

Partizanų fotografijos – unikalus istorijos dokumentas, liudijantis jaunų vyrų ir moterų žūtbūtinę kovą už orų ir laisvą gyvenimą pavergtoje tėvynėje. Tačiau kartu kiekviena atskira nuotrauka – tai labai konkreti istorija, su savo veikėjais ir jų likimais, jų žvilgsniais ir nuotaikomis, aplinka ir situacijomis, kurios, lyg gija susipina į vieną – tragišką ir kartu herojišką – partizaninio karo kroniką. 

Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios. 1947 m.

Fotografijos iš Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus fondų bei Andriaus Dručkaus asmeninio archyvo 

Fotografijas parinko ir aprašus parengė Dalius Žygelis  

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Vadyba Lina Zaveckytė