Išnykusios ir nykstančios Lietuvos totorių kapinės

Manoma, kad pirmieji totoriai Lietuvos žemėse kurtis pradėjo XIII–XIV a., kai Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, norėdami atremti priešų puolimą arba patys rengdami žygius. Vis dėlto daugiausia šios tautos atstovų į mūsų žemes atviliojo Vytautas Didysis (1392–1430 m.), kuris totorius, kaip gerus ir ištikimus karius, kvietė atvykti į LDK su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų. Šis Lietuvos didysis kunigaikštis totoriams svarbus iki šiol.

Kunigaikštis Vytautas iki šiol labai svarbus totoriams. Aliaus Koroliovo nuotr.

Vytauto laikais atsirado totorių gyvenviečių dabartinėse Vilniaus, Trakų, Kauno, Alytaus miestų ir rajonų ribose. O ilgainiui Lietuvos totoriai, dar žinomi kaip lipkos, išplito po visą Lietuvą (jų kaimų buvo ir Šiaurės Lietuvoje, pvz., Kupiškio rajone, Biržuose – 15min past.).

Ten, kur gyveno totoriai, visada buvo ir kapinės. Labai dažnai net ne vienos, kai kur – greta skirtų musulmonams ir krikščioniškos.

Nemažą dalį senųjų totorių kapinių ypač stipriai paveikė sovietinė okupacija, kuomet drausta bet kokia religija, taigi, nematyta prasmės saugoti ir religinių bei tautinių bendruomenių kapinių. Dėl to liūdną likimą patyrė ne tik totorių, bet ir, pavyzdžiui, istorinės žydų kapavietės. Vis dėlto dalį senųjų totorių kapinių pavyko išsaugoti: senosios totorių kapinės randamos Keturiasdešimties Totorių kaime, Raižiuose, Bazoruose, Pilkapių kaime, Padvariškių kaime, Vinkšnupiuose, Adamonių ir Kerų kaimų apylinkėse, taip pat Nemėžyje veikiančių kapinių senojoje dalyje.

Šiemet, minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, kai kurios jų buvo pažymėtos. Anksčiau tuo rūpinosi vietos totorių bendruomenių nariai ir privačios iniciatyvos.

Prisiminti nykstančias ir jau išnykusias totorių kapines, taip pat sužinoti apie Lietuvos totorių laidojimo tradicijas, kviečia paskutinė projekto „Totoriai. Kas jie?“ multimedija.

Kas tie mizarai ir ziretės?

Kapines totoriai vadina mizarais arba ziretėmis. Visose senosiose totorių kapinėse kapai nebuvo atitveriami vieni nuo kitų, kaip kad įprasta dabar.

 

Po mirties – visi lygūs

Totoriai kapų neaptverdavo tvorelėmis, nes tikėjo, kad po mirties visi žmonės yra lygūs, nepaisant savo socialinio statuso, turto ir kitų skirtybių žemiškajame gyvenime, todėl nevalia jų atskirti.

Senos Raižių totorių kapinės ir išlikę akmeniniai antkapiai. Eriko Ovčarenko nuotr.

 

Tačiau pačios kapinės galėjo būti aptveriamos akmenimis. Tokie pavyzdžiai – senosios Vinkšnupių kapinės, taip pat vienos iš kapinių Raižiuose. Kaip pasakojo iš čia kilęs Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, tokia tvora dažniausiai nebūdavo aukšta: maždaug 80–100 cm. Pasak jo, iki šių dienų Raižiuose išliko 7 totorių kapinės, kuriose buvo laidoti islamą išpažįstantys totoriai, ir 1 – išpažįstantiems krikščionybę. Tiesa, iš jų veikia tik vienos. Jose ir dabar laidojami totorių bendruomenės nariai.

Motiejus Jakubauskas. Eriko Ovčarenko nuotr.

Yra žinoma, jog seniausios Raižių totorių kapinės siekia XIV–XV a. – tą laiką, kai Raižiuose apsigyveno pirmosios totorių šeimos. „Rinkdamas medžiagą savo knygai „Sunaikinti ir išnykę Lietuvos totorių objektai“ radau šaltinių, kad vienu metu Raižių parapijoje (t.y. ne tik Raižiuose, bet ir aplinkinėse vietovėse) yra 13 nykstančių arba išnykusių totorių kapinių. Didžioji dalis, jau minėtos 7 islamiškos (+1 krikščioniškos), jų yra Raižiuose. Visas jas stengiamės išsaugoti. Tiksliau – jų atminimą.

Kartu su broliu savo lėšomis ir iniciatyva pradėjome žymėti kapines, šiemet esame gavę ir šiokios tokios paramos darbui tęsti. Tai – prasminga, nes norisi išsaugoti tokias vietas, jų istoriją ateities kartoms“, – kalbėjo M.Jakubauskas.

Dauguma Raižių parapijos kapinių nėra didelės – jų teritorija siekia iki 10 arų. Kai kurios jau sunkiai randamos, nes antkapiai vos matomi. Vienos tokių – Beliavščizna. Šios totorių kapinės yra kalvotoje vietovėje, apjuostos grioviu, tankiai apaugusios medžiais ir krūmais.

Tiesa, atrasti jas nėra sunku: kelią nurodo „rudoji atmintinų vietų lenta“ su kapinių pavadinimu. Ji pastatyta prie pagrindinio kelio, vedančio į Raižius. 

Beliavščiznos kapinėse seniausi išlikę antkapinių akmenų įrašai arabų kalba siekia XVII a. vidurį. Tačiau manoma, kad šioje vietoje totoriai buvo laidojami ir anksčiau, tik tuomet nebuvo tradicijos daryti įrašų ant antkapių.

Žvelgiant į antkapius, kurių seniausi – paprasčiausi lauko rieduliai, matyti vietos totorių istorija: pirmieji užrašai – arabiškais rašmenimis, vėlesni įrašai daryti jau rusų kalba, kirilica. Dar vėliau – jau lotyniškai (lenkų, lietuvių k.). Tačiau, nepaisant bėgančio laiko ir besikeičiančių amžių, ant visų jų yra vienas amžinas simbolis – musulmoniškas pusmėnulis su žvaigždute.

Islamo simboliai ir užrašai ant antkapio totorių kapinėse. Eriko Ovčarenko nuotr.

Pasak pašnekovo, dažniausiai arabiškais rašmenimis ant akmeninių antkapių išgraviruotas tikėjimo išpažinimas (eilutė iš Šventojo Korano), tačiau aptinkama ir kitokių užrašų. Tai – posakiai ar palinkėjimai, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data bei motinos vardas. Tai yra įdomi ir musulmonams svarbi detalė: motinos vardas visuomet minimas maldoje už mirusįjį.

Pagal pavardes ant antkapių galima atsekti, kad vieni šalia kitų palaidoti daug tos pačios giminės žmonių. Tačiau į vieną kapą visuomet buvo laidojamas tik vienas žmogus.

Kaip pasakojo Alytaus rajono Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius, mirusiojo kapą visuomet žymėjo du akmenys. Galvos vietą – didesnis, kojų – mažesnis. Atstumai tarp jų taip pat nevienodi – tai matyti ir dabar vaikštant po senąsias kapines. „Jei žmogus buvo aukštesnis, tai ir atstumas didesnis. O jei, pavyzdžiui, palaidotas vaikas ar žemesnio ūgio suaugęs žmogus – atstumas tarp galvos ir kojų vietą žyminčių akmenų yra mažesnis“, – kalbėjo totoris. Ties galva dedamas akmuo būdavo išraižomas anksčiau minėtais simboliais bei užrašais, t.y. tapdavo paminkliniu.

Istorinėse totorių kapinėse matyti, kad kapai išdėstyti aiškiomis eilėmis. M.Jakubauskas patvirtino: „Chaotiškai nelaidojama – eilės atkartoja tvarką mečetėje, kai meldžiamasi. Be to, mirusysis visuomet laidojamas galva į Mekos pusę.“

Senosios Lietuvos totorių kapinės. Eriko Ovčarenko nuotr.

Tebeveikiančiose Raižių totorių kapinėse puikiai matyti, kaip keitėsi ne tik antkapių mados, bet ir pati bendruomenė. Ilgą laiką dauguma vietos totorių išpažino išimtinai islamą. Tačiau XX a. daugėjant mišrių šeimų, totoriai, kaip bendruomenė, ėmė remtis ne religiniu, bet vis labiau kultūriniu pagrindu.

„Dabartiniai Lietuvos totoriai nėra vienos konfesijos. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, 50 proc. Lietuvoje gyvenančių totorių save įvardijo kaip musulmonus, 50 proc. – kaip krikščionis. Pastarieji taip pat apylygiai pasidalino į katalikus ir stačiatikius“, – pasakojo M.Jakubauskas. Anot jo, tiek metų gyvendami Lietuvoje totoriai visiškai įsiliejo į šio krašto istoriją.

„Lietuvių ir totorių tautos labai susijusios, daug mišrių šeimų, todėl kartais net sunku įvardinti, kas totoris, o kas – lietuvis. Todėl ir nykstančio totorių paveldo (taip pat ir kapinių!) išsaugojimas – bendras reikalas. Tai – ne tik totorių, bet ir visos Lietuvos paveldas“, – įsitikinęs M.Jakubauskas.

Jis vylėsi, kad daugiau niekada sąmoningai nebus naikinamos jokios tautos kapinės. Kalbėdamas apie tai, pašnekovas prisiminė skaudų atvejį, kai sovietų okupacijos metais (maždaug nuo 1968 m. iki 1980 m.) Raižiuose buvo su žeme sulygintos vienos iš seniausių vietos totorių kapinių. „Liko tik laukai – viską numelioravo“, – apgailestavo jis.

Tokie paminkliniai akmenys pastatyti 13 senųjų kapinių vietose. Eriko Ovčarenko nuotr.

Šiuo metu bendruomenės totoriai laidojami pagrindinėse Raižių kapinėse, kurių dalis yra ir senieji totorių kapai.

Išnykusios Kauno totorių kapinės: ši vieta vis dar slepia atsakymus

Panašių istorijų, deja, pilna visose vietovėse, kur gyveno totoriai. Kaip pasakojo Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius, prieš pradedant kalbėti apie senąsias, deja, išnykusias Kauno totorių kapines, reikėtų trumpai prisiminti čia gyvenusių totorių istoriją.

Daugiau apie Kauno totorių priemiesčio istoriją skaitykite čia: „Buvęs Kauno totorių priemiestis: ką apie jį žinome?“

Seniausias žinomas faktas skelbia, kad Kauno musulmonų kapinės buvo vietovėje, vadintoje Skavais. Dabar tai vieta Kauno Naujamiestyje, tarp A.Mickevičiaus ir S.Daukanto gatvių. Anot K.Z.Šafranavičiaus, tiksli išnykusių kapinių vieta žinoma, nes buvo pažymėta Kauno miesto detaliajame plane. Jis buvo sudarytas 1837 m. (arba 1847 m. – data nėra aiški – 15min past.). Šį planą, atlikdamas miesto inventorizaciją, paruošė tuometinis Kauno apskrities matininkas Paškovskis. Plane pažymėtos ir totorių kapinės. Tai – pagrindinė ikonografija, nustatant tikslią senųjų kapinių vietą. Vėliau šios kapinės dar kartą paminėtos 1854 m., kai buvo paruoštas Kauno Naujamiesčio planas. Pagal jį Skavai tapo Kauno miesto dalimi.

Senųjų Kauno totorių kapinių vieta Kaune. Eriko Ovčarenko nuotr.

Deja, įrašymas į planą nepadėjo išsaugoti totorių bendruomenės amžinojo poilsio vietos. Yra žinoma, kad XIX a. ši teritorija buvo užpilta maždaug penkių metrų žemės sluoksniu. Vėliau joje buvo įvairūs statiniai. Totorių bendruomenė apgailestauja, kad iki šiol išnykusių kapinių vieta Kultūros vertybių registre nėra pažymėta, taigi, archeologinis sluoksnis nesaugomas, jokie kasinėjimai neatlikti. Daugiau apie tai – videopasakojime.

Kapinių kaimai

Raižių kaimas, kaip ir Keturiasdešimties Totorių, kartais pavadinamas kapinių kaimu. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad aplink šiuos didelius totorių kaimus nuo pat jų įsikūrimo buvo kapinės ir jų vis daugėjo. Be to, dauguma kapinių yra pažymėtos – tuo pasirūpino vietos totorių bendruomenės.

Keturiasdešimt Totorių kaimo senųjų kapinių kompleksas. Žygimanto Gedvilos nuotr.

 

Laiko nesunaikinti istorijos paminklai

Vienos žymiausių zirečių, apie kurias iki šiol sklando legendos, yra iki mūsų dienų išlikusios Didžioji ziretė ir Drozdovskos ziretė Vilniaus rajone Keturiasdešimt Totorių kaime. Iš viso ši garsi Lietuvos totorių gyvenvietė turi keturias totorių kapines, trys iš jų neveikia.

Pasakojama, kad vietos totoriai Didžiąją ziretę laikė magiška vieta. Todėl stengėsi nedrumsti ramybės, saugoti ir prižiūrėti kapus. Tyrinėjimai rodo, kad dauguma paminklinių akmenų šiose kapinėse galėjo būti pastatyti XV–XVII a. O seniausias akmuo, datuojamas 1626 m., rastas Drozdovskos ziretėje. Ant jo esantis užrašas byloja, kad jis buvo skirtas vietos gyventojo Alahberdžio dukrai.

Bendruomenė siekia oficialiai įteisinti šių dviejų kapinių statusą, kad ateityje jos nebūtų sunaikintos.

Keturiasdešimt Totorių kaimo senųjų kapinių kompleksas. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Nemėžis – dar vienas istorinis kaimelis, į kurį verta užsukti domintis Lietuvos totorių istorija. Kaip teigiama kronikose, jame totoriai gyvena nuo 1397 m. Čia stovėjusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija tapo pirmuoju totorių prieglobsčiu. Kaimelyje iki šių dienų yra šimtmečio senumo medinė mečetė, kurią supa totorių kapinės. Dar vienos kapinės yra Nemėžio gyvenvietės pakraštyje.

Antrojo pasaulinio karo metais šalia Nemėžio mečetės esančiose kapinėse buvo pastatyta rusų raketinė sistema „Katiūša“, iš kurios buvo apšaudomas Vilnius. Šaudymo metu buvo stipriai suniokotos senosios totorių kapinės.

Šiuo metu šioje vietoje yra bendros totorių kapinės, sujungusios senąją kapinių dalį ir naująją. Tyrinėjimai rodo, kad istorinių kapinių dalyje seniausi palaidojimai vyko XVIII–XIX a. Dauguma antkapių – paprasti rieduliai (akmenys), ant kurių išraižyti užrašai (dažniausiai rusų, lenkų arba arabų k.) ir islamo simboliai. Naujosiose kapinėse vaizdas panašus, kaip ir lietuvių kapinėse, tik nėra kryžių.

Kalbant apie jau išnykusias Lietuvos totorių kapines negalima pamiršti ir Vilniaus. Pirmosios totorių kapinės sunaikintos caro laikais, kai buvo statomas dabar jau taip pat istorija tapęs Lukiškių kalėjimas. Priežastis kasdienė – tiesiog pritrūko žemės, tad buvo prijungtos ir totorių kapinės, atsidūrusios po kalėjimu.

Antrosios kapinės veikė dabartinėje A.Goštauto gatvėje, šalia buvusios mečetės. Šiuo metu čia stovi Turto bankui priklausantis pastatas. Anksčiau jame buvo Fizinių ir technikos mokslų centro puslaidininkių fizikos institutas. Šios kapinės sunaikintos sovietmečiu maždaug 1968 m.

Lukiškės, kuriose buvo Vilniaus totorių mečetė ir kapinės (atvirutė, 1830 m.). Kapinės sunaikintos 1968 m.

Lietuvos totorių bendruomenė ketina surengti parodą apie Lukiškių mečetės ir prie jos buvusių kapinių likimą, nes pavyko surinkti nemažai istorinės medžiagos, taip pat ir nuotraukų, atvirukų.

Daugiau apie totorių Vilnių galite paskaityti čia: „Totorių Vilnius: Mečetės gatvė be mečetės ir kapinės po kalėjimo sienomis“


Lietuvos totorių istorijos ir kultūros minėjimui 2021 metais skirtą turinio rubriką „Totoriai. Kas jie?“ rasite ČIA.