Išrinktas pirmasis „Urban Poetry apdovanojimų“ laimėtojas
Šįmet pirmąjį kartą įvyko „URBAN˙/ Poetry apdovanojimai 2020“, visuomenėje sulaukę didžiulio susidomėjimo. Susumavę komisijos ir skaitytojų balsus, 15min skelbia nugalėtoją ir geriausiųjų penketuką.
Komisijos ir skaitytojų sutarimu geriausia 2020-ųjų publikacija „URBAN˙/ Poetry“ tapo Artūro Dubinsko eilėraštis „Vasarvidžio naktis“. Poetas bus apdovanotas URBAN˙/ Poetry statulėle.
Skaitytojams ir komisijai įspūdį taip pat paliko Jovaro Kelpšos eilėraštis „Baika“, atsidūręs antroje vietoje. Toliau rikiuojasi – Dovilės Kuzminskaitės „XXX“, Anonimės Martynos Gulbinės „Gražus“ bei Rūtos Vyžintaitės „Lenkija“. Apie visus eilėraščius kviečiame skaityti 15min parengtoje multimedijoje.
Tiesa, nuo balandžio 5 d. norinčius pasidalyti savo kūryba, kviečiame ją siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt.
Daugiau apie šių metų konkursą
Specialiai konkursui „URBAN˙/ Poetry apdovanojimai 2020“ komisija išrinko 20 geriausių eilėraščių.
Komisiją sudarė portalo 15min L.e.p. vyr. redaktorius Audrius Ožalas, kultūros žurnalistas Gediminas Kajėnas ir „URBAN˙/ Poetry“ projekto koordinatorė Monika Bertašiūtė.
„Jau tikiu, kad „URBAN˙/ Poetry apdovanojimai“ taps kasmetine tradicija, padėsiančia atkreipti visuomenės dėmesį į vieną seniausių meno rūšių – poeziją. Kaip ir minėjome platformos įkūrimo pradžioje, vienintelis kriterijus renkant eilėraštį yra kokybė, o rašytojo žinomumas, stilius, juolab amžius, lytis, pažiūros ar kitos asmens detalės, atrankoje išvis nedalyvauja. Viliuosi, kad tęsiantis projektui, jis tobulės, prie jo prisidėti norės vis konceptualesni balsai.
Šie poezijos skaitymo metai parodė, kad Lietuvoje esama nemažai žmonių, vis dar rašančių į stalčių. Norėčiau, kad šalia jau žinomų vardų vis jungtųsi nauji debiutai. Tikintys savo tekstais nebijotų rodyti iniciatyvos bei neįsižeistų, jog tą kartą jų eilėraštis nebuvo išspausdintas“, – pasakojo M.Bertašiūtė.
Susipažinkite su „URBAN˙/ Poetry“ 2020 metų geriausiųjų penketuku ir jų publikacijomis.
Artūras Dubinskas | „Vasarvidžio naktis“
Artūras Dubinskas eiliuoti išmoko skaitydamas klasikų poeziją: Williamą B.Yeatsą, Johną Keatsą, Dylaną Thomasą. Tiesa, 2020 metų URBAN˙/ Poetry apdovanojimų laureato titulą laimėjusiame eilėraštyje „Vasarvidžio naktis“ ryškios aliuzijos į Williamą Shakespeare'ą.
„Man įdomus jį supantis mitas. Iki galo neaiški tapatybė jaudina, įkvepia. Tai primena, jog visgi galiausiai išlieka kūryba, o ne autorius, – sakė poetas. – Skaitant eilėraštį paslaptis įtraukia, užkabina. O perskaičius visą knygą jau kirba noras demaskuoti poetinę apgaulę... Rašant eilėraštį man svarbi ironija, komizmo ir absurdo efektas.“
Kalbėdamas apie savo literatūrines ambicijas jis teigia, kad nėra kaip Makaulė iš gerai žinomo filmuko ir nenori užvaldyti pasaulio. „Kol kas tiesiog norėčiau sugrįžti prie savo anksčiau rašytų tekstų ir parašyti naujų (poezijos, prozos, esė, knygų apžvalgų...). Jei jie bus verti dėmesio – ketinu juos ir toliau publikuoti. Kaip ir kiekvienas jaunas rašytojas, viliuosi kada nors išleisti savo knygą. Tačiau save suvokiu kaip autsaiderį, kartais net triksterį – tokiu ir norėčiau išlikti“, – pasakojo jis.
„Artūro Dubinsko eilėraštis – tai sustabdyta akimirka, kurioje prieš akis sukasi vien tik į orą išmesta moneta. Visa kita – bet kokie galimi siužetai, nuspėjamos scenos, veikėjų likimai, dramos ir tragedijos pakimba nežinioje, nenuspėjamume, netikėtume. Skaičiai ir herbai, laimėtojai ir pralaimėtojai mainosi vietomis ir šioje vasarvidžio naktyje viskas yra įmanoma. Poetui negalioja traukos dėsnis – išmesta moneta taip ir lieka suktis pakibusi ore. O drama tiesiog neįvyksta. Dubinskas nukautuoja Šekspyra nepraliedamas nė lašelio“, – teigė Kultūros žurnalistas Gediminas Kajėnas.
Vasarvidžio naktis
Rozenkračas į orą meta monetą,
Nejau šis metimas mūs dalią nulems?
Kurią iš tiesų mes pakeistume oriai,
Išliedami tamsai dailias žvakides.
Visai nesimato nė skaičių, nė herbo,
Laimėtojai šaudo šampano žvaigždes,
O pralaimėtojai galvas nuleidę
Velkasi mūsų gyslotas rankas.
Užkliudo ir hamletą girtą it tapkė,
Šiepia jis savo tigrinius dantis.
Šekspyras įdarbint kumščius pasiruošęs,
Tik kam susitepti išvis?
Jovaras Kelpšas | „Baika“
Jovaras Kelpšas yra jaunasis poetas, slemeris, kilęs iš Šiaulių. Šiuo metu jis gyvena Kaune ir Vytauto Didžiojo universitete studijuoja meno istoriją, kritiką ir medijas.
„Visi eilėraščiai gimė man šaltakraujiškai prisėdus prie kompiuterio. Taip pat jie visi egzistuoja šiam pasauly šiaulietiškos tarmės būsenoj“, – apie savo kūrybą 15min pasakojo J.Kelpšas.
URBAN˙/ Poetry apdovanojimuose išryškėjo eilėraštis „Baika“, kuris buvo specialiai kurtas slemo varžyboms. „Slemas mane verčia rašyti tekstus kiekvieną mėnesį, bent po tris. Aš, visų pirma, esu garsinės poezijos atstovas. Mano tekstai yra sleminiai, nes aš juos atlieku, todėl literatūriškai jie yra neįprasti. Šiuo metu atlieku praktiką Kauno menininkų namuose ir rašau straipsnius. Esu patenkintas savo pirmaisiais publicistiniais kūriniais, bet nematau savęs vien straipsnių rašyme. Toliau noriu save išbandyti rašant ilgesnės apimties kūrinį, galbūt romaną. Noriu parašyti ką nors visiškai absurdiško, kadangi man puikiai sekasi linksmai žongliruoti žodžiais. Dėl leidimo dar nieko negalvoju, nes pirma reikia parašyti.“
„Jovaro Kelpšos eilėraštis visų pirma patraukia savo skambesiu, ne veltui autorius sako, kad yra garsinės poezijos atstovas – poetas žongliruoja žodžiais, sąskambiais taip, kad skaitydamas visų pirma ir įsivaizduoji, kaip eilės skamba scenoje, galbūt ir kaip muzikinio kūrinio dalis. Eilėraštis traukia savo energija, humoru, gal net naivumu, tačiau potekstėje jaučiamos ir gilesnės prasmės. Suprasti save, save pasaulyje, santykyje su aplinkiniais, įsisąmoninant, kad viskas išties tėra „baika“. Šviesus ir kiek su nuostaba į viską žiūrintis žvilgsnis“, – teigė 15min vyr. redaktorius, knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas.
Baika
Baika, kai nesisek.
Baika, jeigu būni viens.
Baika, jei esi namisėda.
Baika, jei surūga piens.
Baika, nes nemoki.
Baika, jei prakiura kibirs ir grindų tu plaut negali.
Baika, nes kapitalizmas virvę riša.
Baika, nes vėluoji į sava laidotuves.
Baika, net jei apsirengt nerandi ką.
Baika, kai tave pavadin kažkas tai PLŪGU.
Baika, kai pamiršti kiek tava sesei metų.
Baika, kad esi tik menininks, o tik po to gezas.
Baika, net jei į Šiaulius taip dažnai nebegrįžti.
Baika, kai tau įkand balandis su pasiutlige.
Baika, nes tava tėvs gava algą.
Baika, nes dar bent kelis metus nežadi numirt.
Baika, kai acikeli ryte ir kažkodėl taip acitink kiekvieną rytą.
Baika, kad esi normalus.
Baika, kad kartais būni asocialus latras.
Baika, kad nuo mirties greitūškėj gelbėj buvęs klasioks.
Baika, nes pažįsti kartais dievą.
Baika, net jei nagus nelygiai nusikirpt sugebėjai.
Baika, kai tave cituoj komuniagos.
Baika, kai kažkas vis tiek tavęs nesuprant.
Baika, kai prie kasos ateini su saldainiais ir šikpoperium.
Baika, jeigu pamiršai, kad egzistuoji.
Baika, net jei guli šuns chatoj, o jis tava lovoj.
Baika, kai pamiršti Eugenijaus vardą.
Baika, jei nemoki dviračiu važiuot.
Baika, jeigu teises išlaikai iš penkta karta.
Baika, jeigu kelnes apsimauni iš septinta karta.
Baika, jeigu zagironui turi tik aliejų.
Baika, kad tave be sutikima pakrikštija.
Baika, kad išleidai visus pinigus tatūškei.
Baika, kad pavargai kvėpuot.
Bet ne baika,
Jei tavęs pasiilga tava šaika.
Dovilė Kuzminskaitė | „XXX“
Dovilė Kuzminskaitė – Lietuvoje žinoma kaip poetė, vertėja, publicistė, kūrusi laidą „Literatūros akiračiai“. Nuo 2019 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Antai 2013 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą su eilėraščių rinkiniu „Namas su paukščio ženklu“, 2018 metais išleido knygą „Obsesijos“.
Šiuo metu Vilniaus universitete ji dėsto Lotynų Amerikos literatūrą, šiuolaikinę ispanakalbę literatūrą bei ispanų kalbą pirmakursiams.
„Dovilės Kuzminskaitės eilėraštis – vienas tų pavyzdžių, kuriame forma ir turinys, mintis ir jos raiška, melodija ir ritmas sutampa ir šitokiu būdu yra sukuriamas eilėraščio kosmosas. Gali justi jį čia pat gimstant vos imi skaityti patį tekstą ir, rodos, kaip mat, nejučia, įkrenti į tą rudeniškai apniūkusią melancholiją, kurią gerai pažįsti iš savo paties buvimo. O gal kitų eilėraščių ar fotografijų? Nes Vilniui tiesiog tinka tokia nuotaika: rūko prislopinta šviesa vis blėsta tykiai lyjant už lango ir galiausiai, nieko nelieka daugiau, kaip tik tai – „O paskui – tik migla...“, – teigė G.Kajėnas.
XXX
O paskui – tik migla, į rugsėjį pasviręs dangus
ir pro pienišką prieblandą sunkiasi kvapas rudens,
ir apsnūdusį Vilnių, ir viską, ko darsyk nebus
nuskalauja įnirtusios strėlės vandens,
į alsavimą gatvių įsmingančios taikliai lyg burtas,
tarsi kristų kalbėjimais, žodžiais užpiltų liūtis.
Iš palaikės šviesos ir garuojančios žemės sudurtas
aš esu vien tik miegas užspaudžiantis tavo akis.
Anonimė Martyna Gulbinė | „Gražus“
Birželį į URBAN˙/ Poetry paštą atėjo skaitytojo laiškas su pasiūlymu publikuoti anoniminį eilėraštį. Siuntėjas rašė, kad „jei jie būtų mano, mielai prisiimčiau laurus, nes, mano galva, jis puikus“. Vėliau, su „tarpininko“ pagalba, paslaptingoji poetė prisistatė Martyna Gulbine ir pasidalijo komentaru: „Rašau, nes noriu išsaugoti nuotaikas. Faktai palieka pėdsakus CV, algalapiuose, duomenų saugyklose, spintose, nuotraukų albumuose. O nuotaikos, kuriose tie faktai sudygsta, išauga, iškeliauja į pasaulį, nuotaikos lieka tik atminty, kuri jas nuolat kramto ir perdirba. Užrašau, kad išliktų, kad galėčiau į jas sugrįžti.“
„Kūrinys „Gražus“ – vienas iš mėgstamiausių URBAN˙/ Poetry publikuotų eilėraščių. Jis išsiskiria savo forma, paprastumu, kurį lengva supainioti su banalumu. Vis dėlto, nereikėtų tam vidiniui cinikui duoti kelio, o atvirkščiai – pasiduoti poetės kuriamam romantizmui, gebėjimui laisvomis rankomis valdyti plunksną. Tiesa, nereikėtų paneigti fakto, kad intrigą kuria ir poetės anonimiškumas. Interpretuočiau tai kaip žaidimą su skaitytoju, ant kurio kabliuko iškart pakibau ir iki šiol kybau“, – M.Bertašiūtė.
Gražus
Užrašyti, kad grožis išliktų:
Šviesoforo, pabirusio uogomis ant šlapio stiklo,
Pirmą žiedą atmerkusios vyšnios stebuklo,
Tėvo balso švelnumo, kai kalbina dukrą.
Kad susigertų į sapnus ir į odą,
Kaip susigeria bičių dūzgimas į sodą,
Ir lyg vynas, kvapnus ir tirštas,
Virstų šiluma galiukuose pirštų.
Kad užpildytų sklidinai, tarsi korį,
Maudžiantį plyšį tarp galiu ir noriu,
Ir išsiskleistų lengvumu ryto
Virš bedugnės tarp manęs ir kito.
Rūta Vyžintaitė | „Lenkija“
Rūta Vyžintaitė buvo viena pirmųjų poečių, susidomėjusi URBAN˙/ Poetry. Tuomet ji teigė eilėraščius „medžiojanti“ mieste. „Jaučiu, kad esu iš tų autorių, kurie verčia ne save į lauką, o lauką verčia į save – dažniausiai aprašau ne išgyvenimus, o pastebėjimus“, – pasakojo.
„Lenkija R.Vyžintaitės eilėraštyje įgyja kūną, kuriame susijungia kultūrinės aliuzijos ir ta kažkokia keista rytų Europos būsena. Ją mačiau lenkų kine, skaičiau literatūroje, o dabar pamačiau eilėraščio subjektės akimis. Šis eilėraštis gyvas”, – 15min kultūros redaktorė, URBAN˙/ Poetry kuratorė Monika Bertašiūtė.
Lenkija
Mėgstu naktį važiuoti per Lenkiją
Nes Europa yra ne prancūzai
Ne britai prie arbatėles
Ne ispano austrėje pirštas
Europa – tai miegantys lenkai
Agnieškos, Mateušai ir Darekai
Filipai, Zuzanos ir Hanos
Ir pilki jų namukai prie kelio
Ir šviesa – kažkas ruošias į fabriką
Ir tamsa – kažkas pradeda Jakubą
Kažkas kaičias prieš miegą arbatą
Kažkas galva į pravirą langą
Už Katynę meldžiasi baba
Babų – šeši milijonai.