Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Joniškis prieš Antrojo pasaulinio karo negandas buvo ir labai žydiškas miestas – štetlas Yanishok su gyvybinga bei aktyvia žydų bendruomene. Viso to neliko po Holokausto, kurį čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno tik pavieniai žydai. Dabar tą Joniškį primena restauruotos dvi sinagogos ir vienintelė čia gyvenanti žydė.

 

Pirmą kartą apsilankius Joniškyje ir prasukus ratą pro dvi restauruotas XIX amžiuje pastatytas sinagogas dingtelėjo mintis: o ar belikę mieste žydų, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą sudarė didelę dalį gyventojų? Holokaustą čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno vienetai.

Ne vienas vietinis joniškietis minėjo, kad dar neseniai mieste gyveno dvi žydų tautybės moterys. Tačiau viena jų prieš kurį laiką išsikraustė.

Likusi vienintelė Joniškio žydė, save taip pat laikanti ir latve, ir lietuve, Irena Gečienė papasakojo tragišką savo šeimos, o kartu ir visos žydų bendruomenės Lietuvoje istoriją nacių okupacijos metais.

Irena Gečienė savo namuose. Arno Strumilos nuotr.

Užsidėjo baltus raiščius ir ėjo šaudyti žydų

I.Gečienė gimė, kai karas dar nebuvo pasibaigęs, 1944 metų lapkričio 27 dieną, Žagarės miestelyje.

„Tame pačiame, kur baisiausias karas dar ėjo“, – pasakojo ji.

Jos mamai Mirjam Šneiderytei, vėliau turėjusiai pasikeisti vardą į lietuvišką, nacių okupacijos laikotarpiu tik per stebuklą pavyko išvengti egzekucijos.

Holokausto metu Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 190 tūkstančių žydų.

I.Gečienė, pas kurią lankėmės Joniškyje, parodė knygą „Žydų gyvenimas Lietuvoje“. Joje pasakojama ir jos mamos istorija.

Karas septyniolikmetę M.Šneiderytę ir jos šeimą – tėvą, motiną ir brolį – užklupo Pašvitinyje (Pakruojo r.).

Knygos „Žydų gyvenimas Lietuvoje“ puslapio centre – Šneiderių šeimos nuotrauka. Arno Strumilos nuotr.

I.Gečienė pasakojo, kad jos močiutė buvo namų šeimininkė. Senelis, kaip šypteli, „kupi-pradaj“ – prekeivis. Anot moters, tai buvo tradicijų besilaikanti žydų šeima.

Dalis jų giminių gyveno tame pačiame Pašvitinyje, dalis – Žagarėje, Obeliuose. Dar kiti buvo atsidūrę tuomečiame Gorkyje (dabar – Žemutinis Naugardas). „Žinote, liaudis judanti“, – sakė ji.

Naciams okupavus šalį visi Pašvitinio miestelio žydai buvo išvežti į Žagarės getą.

Gyvenimas gete, kaip prisiminusi mamos pasakojimus sako ponia Irena, buvo tiesiog baisus.

„Ir mušė, ir spardė, ir valgyti nedavė, ir tyčiojosi kaip išmanydami. Gi žmogus žmogui tai nelygus. Vieni vienokie buvo, kiti – kitokie. Mama sakė, kol nebuvo karo, visi Pašvitinyje į šokius kartu vaikščiodavo. O paskui užsidėjo baltus raiščius ir ėjo žydų šaudyti. Ot, prašau, ir „draugai“. Kas buvo, tegul palieka“, – susigraudina moteris.

Pokalbis su Irena Gečiene. Arno Strumilos nuotr.

Judkis kelias dienas gulėjo nepalaidotas

Ponios Irenos mamos M.Šneiderytės tėvas Izraelis sugebėjo pabėgti iš Žagarės geto. Tačiau šeima spėjo, kad jį kur nors sušaudė.

Devyniolikmetį brolį Judelį vienas Žagarės policininkas paėmė į žmonos ūkį. Laikė jį tol, kol nudirbo visus darbus.

Vėliau į ūkį atvažiavo policininkai, išsivežė Judkį ir sušaudė Žagarės parke. Jis kelias dienas gulėjo nepalaidotas.

Knygoje M.Šneiderytė prisiminė ir tragišką mamos Saros, I.Gečienės senelės, likimą.

Vieną dieną žydus iš Žagarės geto suvarė į miesto aikštę.

„Žydai vidury, o policininkai su šautuvais aplinkui. Vienas uniformuotas iš balkono pasakė prakalbą, girdi, nebijokite, mes į darbus jus vešime. Liepė gultis, girti policininkai pradėjo šaudyti. Mamai peršovė koją, aš aprišau su skarele. Mamą įmetė į sunkvežimį ir išvežė. Sušaudė Žagarės parke kartu su kitais“, – Rūtos Puišytės ir Ryčio Staliūno sudarytoje knygoje „Žydų gyvenimas Lietuvoje“ užfiksuotas Holokaustą išgyvenusios I.Gečienės mamos pasakojimas.

Irena Gečienė. Arno Strumilos nuotr.

Mirjam tapo Marijona

„Sušaudė. Visi sušaudyti Žagarėje – ir dėdė, ir seneliai – visa šeima. Tik mama viena paliko“, – sakė I.Gečienė.

Išsigelbėti iš Žagarės geto ir išvengti egzekucijos, kiek ji žino, pavyko tik vienetams. Nuo sušaudymo M.Šneiderytę išgelbėjo vienas policininkas, nuvedęs ją pas lietuvių šeimą, kuriai gete gyvenusi Mirjam tvarkydavo namus.

I.Gečienė neslepia – jos mamą išgelbėjo žydšaudys. „Pažįstamas buvo, visi Pašvitiny kartu gyveno, į šokius eidavo“, – kalba ji.

Kaip toks žmogus galėjo žudyti savo pažįstamus? Moteris sako, kad stebėtis nėra ko. „O kaip dabar yra? Taip ir anksčiau buvo. Ko čia stebėtis?“ – prityla ji.

Knygos „Žydų gyvenimas Lietuvoje“ puslapyje – M.Tiesnesienės nuotrauka 2001 metais. Arno Strumilos nuotr.

Tačiau, kaip rašoma knygoje „Žydų gyvenimas Lietuvoje“, kažkas įskundė policijai, kad žydė liko nesušaudyta. Vyko teismas.

„Teisėjas mane pamatęs iš karto sušuko: „Ką jūs čia atvedėt? Čia gi gryna žydelkutė! Bet teismas vis tiek „sprendė“: žydė ar žydų išauginta lietuvė. Mane gelbėjo: Žagarės kunigas Kavaliauskas (surado „liudininkų“), Ona Navickienė („prisipažino“, kad mane skurde pagimdė, todėl atidavė žydams auginti), mano „pribuvėja“ Beleckienė, mane „krikštijęs“ Pašvitinio kunigas Teišerskis. Kokią bylą sudarė! Galiausiai nusprendė, kad aš Marijona, o Liutikus paskyrė globėjais. Gyvenau pas juos iki karo pabaigos“, – knygoje pasakoja I.Gečienės mama Mirjam, tapusi „lietuve“ Marijona.

Labai mylėjo ir išsaugojo

I.Gečienė tiki, kad mamai tragiškos lemties pavyko išvengti ir dėl to, kad ją labai mylėjo bei išsaugojo „kaimynuose“, t. y. prie sienos, Latvijoje, gyvenęs jos būsimasis vyras.

Jiedu susipažino karo metu, kai žydai buvo suvaryti į Žagarės getą.

Irenos Gečienės šeimos nuotraukų albumas. Arno Strumilos nuotr.

„Mama labai graži jauna buvo, kiekvienas bernas būtų akis paganęs“, – šyptelėjo I.Gečienė.

Jos tėvams susituokus, lietuvišku vardu jau pavadinta Mirjam „gavo“ ir beveik lietuvišką pavardę – tapo Marijona Tiesnesiene.

„Močiutė, tėtės mama, nelabai patenkinta buvo, kad marti žydelka. Bet paskui priprato, buvo pati geriausia“, – pasakojo I.Gečienė.

Tiesnesių šeima susilaukė keturių vaikų: dviejų dukrų ir dviejų sūnų.

Mirjam Šneiderytė-Marijona Tiesnesienė mirė sulaukusi garbaus amžiaus – 76 metų.

Mažai kalbėjo apie tai, ką teko patirti

I.Gečienė pasakojo, kad mama mažai kalbėjo apie tai, ką teko patirti Holokausto metu. „Vis viena žmogui skaudu gi palikti vienui vienai. Gerai, kad tėtis šalimais buvo“, – pastebėjo ji.

Genocido aukų pagerbimas. Roko Lukoševičiaus nuotr.

Po karo, kaip tikino moteris, mamai nekilo sunkumų gyvenant greta lietuvių.

„Sugyveno. Tarkime, buvo toks Žvelgaičių kolūkis, žirgynas. Tai mano tėvai ten gyveno. Mama su visais sutardavo. Aplink vien lietuviai buvo ir su visomis tomis moterimis sutardavo“, – kalbėjo ji.

Taip pat ponia Irena kalba ir apie save.

„Ėjome Žagarėje į mokyklą. Su vaikais susipykdavom, susiriedavom, tai: „Tu – žydelka“. Praeina dešimt minučių vėl rankomis susikabinę visi einame. Paskui, kai pradėjome augti didyn, jau visiškai kiti požiūriai buvo“, – aiškino ji.

Tėtė – latvis, mama – žydė, o kas aš?

Šneiderių šeima laikėsi žydiškų tradicijų. Vienintelei Holokaustą išgyvenusiai Mirjam ištekėjus už latvio, pasak I.Gečienės, „viskas susimaišė“.

Tiesnesių šeima, jos teigimu, buvo ir lietuviška, ir latviška, ir žydiška. Ji prisiminė, kad per šventes mama prikepdavo beigeliukų.

Joniškis. Arno Strumilos nuotr.

Klausiama, kuo pati save laiko, ponia Irena išmintingai taria, kad svarbu būti geru žmogumi, tautybė nelabai svarbu.

Tačiau minčių, kokia jos tautybė, jai vis tik yra kilę. Moteris prisiminė vieną istoriją. Sulaukusi šešiolikos metų, ji iš Žagarės nuvyko į Joniškį pasidaryti paso.

„Nueinu į pasų stalą. Klausinėja ta moteris, viską pildo, rašo. „Tautybė kaip?“. Stoviu, nežinau. Galvoju. Sako: „Vaikeli, tautybės tavo reikia.“ Sakau: „Nu, nežinau. Tėtė – latvis, mama – žydė, o kas aš?“. Ir ji sako: „Vaikel, gal tu pasiimk lietuvių. Ką čia žinai, kokie laikai gali būti.“ Ai, tas pats galvoju, būnu lietuve“, – prisiminė ponia Irena.

Tačiau Joniškyje daug kas ją pažįsta būtent kaip paskutinę miesto žydę. I.Gečienė tam neprieštarauja.

„Visi gi žino tą mano mamos istoriją. Vis vien, kaip ten bebūtų, pas žydus tai tautybė yra nustatoma pagal mamą“, – kalbėjo ji.

Pati ponia Irena 1968 metais ištekėjo už lietuvio, savo kraštiečio iš Žagarės, su kuriuo lankė tą pačią mokyklą. Jie persikraustė gyventi į Joniškį. Jos sutuoktinis dirbo inžinieriumi, ji – siuvykloje.

Joniškio sinagogų kompleksas. Arno Strumilos nuotr.

„Praėjusiais metais mums būtų buvę 50 metų. Bet jo jau keturiolika metų kaip nebėra. Tokie jau tie gyvenimai“, – susigraudina I.Gečienė.

Gečų šeima susilaukė sūnaus ir dukters. Ponia Irena džiaugiasi ir anūkais.

Apimdavo įvairūs jausmai

Joniškis – vienas iš kelių miestų Lietuvoje, kuriame išliko dviejų sinagogų kompleksas. Miesto centre viena greta kitos stovi restauruotos Baltoji ir Raudonoji sinagogos.

Kai buvo stipresnės sveikatos, I.Gečienė nueidavo į jas, dalyvaudavo ten vykdavusiuose renginiuose. Ponia Irena neslepia, kad praeinant pro šalį, užėjus į jas apimdavo įvairūs jausmai.

Joniškio sinagogų kompleksas. Arno Strumilos nuotr.

„Kol vaikščiodavau visko būdavo. Kartais praeini, net valgyti nesinori. Kai dar vyras būdavo, sakydavo: „Tu baik, neik, jeigu paskui negali nurimti.“ Bet norisi nueiti“, – nutilo ji.

I.Gečienė palaiko ryšius su vietos žydų bendruomene.

Klausiama, kaip jaučiasi būdama paskutine Joniškio žyde, I.Gečienė sako: „Nieko. Aš čia tarp lietuvių gyvenu. Man lygiai tas pats.“

Ji prisiminė, kad gražiai bendravo su paskutiniu gimtosios Žagarės žydu Aiziku Mendelsonu, mirusiu 2011 metais.

Su kitais Mendelsoniukais, kaip sako ponia Irena, susieina ir Vilniuje gyvenantys jos broliai. „Vis viena kažkaip žagariokai“, – paaiškina ji.

Lentos nekabintų

Ponios Irenos pasiteiravau ir apie nerimstančias aistras dėl atminimo lentos Jonui Noreikai-generolui Vėtrai.

Tiesa, su ja kalbėjomės tada, kai lenta Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu buvo nukabinta, o nauja dar nepakabinta.

J.Noreika-generolas Vėtra Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tačiau 1943 metų vasarį gestapo buvo suimtas ir daugiau kaip dvejus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Prie Vrublevskių bibliotekos ruošiamasi Jono Noreikos pagerbimui. Luko Balandžio nuotr.

I.Gečienės nuomone, „kas buvo, tai buvo, kam draskyti“. Esą savo jis jau atsiėmė.

Tačiau perklausta, ar J.Noreikai-generolui Vėtrai reikia atminimo lentelės pačiame Vilniaus centre, ponia Irena atsakė: „Nežinau.“

Vėliau ji patikslino, kad pati asmeniškai tokios lentos nekabintų. „Kaip nori, taip tegul ir daro. Sako: be kailio liksi, visiems neįtiksi“, – svarstė ji.

Buvo aktyvi bendruomenė

Iki Antrojo pasaulinio karo Joniškis garsėjo aktyvia žydų bendruomene. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus duomenimis, 1924 metais šiame mieste gyveno 4141 gyventojas, iš jų – 1005 žydai.

Tais metais į Joniškio valsčiaus tarybą buvo išrinkti keturi žydai: Hilelis Pinskas, Aronas Norunskis, Arturas Norunskis ir Dovidas Šliuchinas.

1933 metais Joniškiui suteikus antraeilio miesto statusą, į pirmąją savivaldybės tarybą buvo išrinkti 9 nariai, tarp jų du žydai – H.Pinskas ir Aizikas Zaksas. Izaokas Šapira išrinktas Joniškio burmistro pavaduotoju.

Joniškis 1919–1920 m. Kosto Cerpinskio nuotrauka saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje

Pasak Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus informacijos, mieste gyveno ir dirbo įvairių profesijų žydai: dailidės, skardininkai, batsiuviai, odų išdirbėjai, siuvėjai, kirpėjai, šaltkalviai, vežikai, mėsininkai, laikrodininkai.

Aplink miesto turgaus aikštę ir šalia centro esančiose gatvėse koncentravosi dauguma žydų krautuvių.

Smulkieji prekybininkai turėjo vadinamąsias kolonialinių (importinių) prekių krautuves, kuriose prekiaudavo ne tik maisto, bet ir ūkinėmis prekėmis.

Joniškio žydai turėjo ir specializuotų parduotuvių bei amatininkų dirbtuvių.

Duonos ir pyrago gaminiais joniškiečius aprūpindavo nedidelės kepyklėlės, kurių savininkai žydai savo produkciją pardavinėdavo krautuvėse ar turguje. Neretai šalia kepyklėlių žydai turėdavo įsirengę arbatinę arba cukrainę.

Žydai pirmieji pradėjo naftos produktų prekybos verslą Joniškio mieste. 1928 metais Joniškio valsčiaus savivaldybė sudarė sutartį su „The Shell Company of Lithuania, Ltd.“ atstovu Maušu Šatenšteinu, kuris mieste įrengė pirmąją degalinę.

Nepriklausomybės paminklo skveras Joniškyje 1929 metais. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus nuotr.

Atidarė pirmąjį kino teatrą

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus nurodė stambiausias mieste tarpukariu veikusias žydų valdomas įmones:

Arturo Narunskio ir Naftalio Milvidskio motorinis malūnas, Joselio Narunskio ir Vulfo Šliuchino vilnos verpimo, Judelio ir Motelio Vestermanų vilnos vėlimo ir dažymo įmonės, Abelio Golumbo ir Seino Bromo limonado daryklos, Iciko Bromo saldainių dirbtuvė ir limonado darykla.

Joniškyje veikė Žydų liaudies banko skyrius.

„Joniškiečiai mėgdavo fotografuotis pas žydą fotografą Jankelį (Jakobą) Fišerį, kuris turėjo fotoateljė Šiaulių Senosios gatvėje. 1923 metais J.Fišeris savo namuose atidarė pirmąjį mieste kino teatrą „Lyra“, – skelbia muziejaus turima informacija.

Vestuvės. Jankelio Fišerio nuotrauka saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje

Joniškio valsčiaus gyventojus gydė žydai gydytojai: Gita Milvickaitė-Garberienė, Abelis Chaikinas, Šera Ginda Narunskienė, dantų gydytojai Jokūbas Garberis, Reichelis Berkas, Taubė Pinskienė, Moisiejus Lurija.

Tarpukario metais Joniškio žydai įsteigė daug įvairių visuomeninių organizacijų: švietimo ir kultūros, profesinių, labdaros, patriotinių krypčių draugijų ir sporto klubų.

Veikė žydų pradinė mokykla.

Miesto žydai aktyviai dalyvavo savanorių ugniagesių draugijos veikloje. Ugniagesių komandos narių sąraše buvo 28 žydai.

Joniškiečiai prie Nepriklausomybės paminklo tarpukario metais. Konstantino Berzino nuotrauka saugoma Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje

Vyrus nakvoti varė į sinagogas

Kaip pažymima Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus informacijoje, 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą, Joniškio žydai smarkiai nukentėjo nuo komunistų valdžios vykdytos ekonominės politikos: verslų bei kapitalo nacionalizacijos, gerokai padidintų mokesčių, apribotų asmeninės nuosavybės teisių.

Sovietinė valdžia uždraudė žydų visuomeninių organizacijų veiklą, suėmė kai kuriuos jų vadovus ir narius, nacionalizavo draugijų turtą.

1941 metų birželio 26 dieną Joniškį užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė.

Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengia Lietuvos Respublikos valstybės sieną. 1940 m. birželio 15 d.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus 15min pateiktoje informacijoje, parengtoje remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus istoriko dr. Arūno Bubnio straipsniu, kuris 2011 metais buvo išspausdintas Joniškio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Žemygala“, nurodoma, kad mieste veikė ginkluoti antisovietiniai lietuvių sukilėliai, žmonių dažniausiai vadinami baltaraiščiais.

Vokiečių okupacinė valdžia per apskričių viršininkus įsakė miestuose įsteigti žydų getus ir uždrausti žydams bendrauti su lietuviais.

Joniškio žydų getas buvo įsteigtas Šiaulių Senosios ir Upelio gatvėse, kur dauguma pastatų priklausė žydams. Jo teritoriją saugojo miesto policininkai ir vokiečių kareiviai.

Žydai vyrai nakvoti buvo varomi į sinagogas, o dienos metu jiems buvo leidžiama sugrįžti pas šeimas.

Kaip sakoma Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus informacijoje, parengtoje pagal A.Bubnio publikaciją, miesto žydų reikalų tvarkymo komisija paskelbė įsakymus: dėl žydų sugrįžimo iš kaimų į Joniškį, dėl Dovydo žvaigždės nešiojimo, dėl draudimo vaikščioti šaligatviais, verstis amatais ir prekyba.

Žydai okupuotoje Varšuvoje. Vida Press nuotr.

Joniškio žydai buvo varomi dirbti įvairius viešuosius darbus. Jiems buvo uždrausta parduotuvėse ar turguje pirkti kai kuriuos maisto produktus (cukrų, sviestą).

Nužudytųjų daiktai pardavinėti miesto aikštėje

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus nurodo, kad 1941 metų rugpjūčio pabaigoje į miestą iš Šiaulių atvažiavo keli vokiečių pareigūnai, tarp jų buvo nacių saugumo tarnybos viršininkas ir jo pavaduotojas žydų reikalams. Jie pareikalavo nedelsiant įvykdyti Joniškio žydų egzekuciją.

Joniškio policijos viršininkas sukvietė visus nuovados policininkus, įsakė suimti sinagogose laikomus žydus vyrus ir išvežti juos į Vilkiaušio mišką (6 km nuo Joniškio).

„Ten buvo iškasta didelė duobė. Atvežtiems žydams buvo įsakyta nusirengti, iš jų atimti brangesni daiktai ir pinigai. Po to policininkai grupelėmis varė žydus prie duobės ir šaudė. Vokiečiai irgi buvo šaudymo vietoje bei kontroliavo žudynių eigą. Tą dieną buvo sušaudyti ne mažiau kaip 148 žydų vyrai. Aukų drabužiai buvo sukrauti į sunkvežimius ir nuvežti į Joniškio policijai priklausančias patalpas. Vėliau nužudytų žydų daiktai buvo pardavinėjami miesto aikštėje. Iš žydų atimtas brangenybes išsivežė nacių karininkai. Vakare žudynių dalyviams buvo surengtos išgertuvės. Jų metu Joniškio policijos viršininkas kalbėjo, jog žydai sušaudyti už tai, kad jie esą buvo bolševikų šalininkai ir tėvynės išdavikai“, – nurodo Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, remdamasis istoriko A.Bubnio straipsniu.

Holokausto aukų vieta Vilkiaušio miške. Joniškio rajono savivaldybės nuotr.

1941 metų rugsėjo mėnesį šalia pirmųjų masinių žudynių vietos buvo sušaudyti gete likę Joniškio žydai: seneliai, moterys ir vaikai – ne mažiau kaip 355 žmonės.

Apie 150 Joniškio žydų buvo perkelti į Žagarės getą. Jie buvo sušaudyti tų pačių metų spalio 2 dieną likviduojant getą.

Taip buvo sunaikinta beveik visa Joniškio žydų bendruomenė. Keletą žydų išgelbėjo vietiniai žmonės, slapstę juos savo namuose. Taip pat nežinomas jų skaičius spėjo pasitraukti į Rytus.

„1960 metais buvo atliktas Joniškio žydų žudynių vietos Vilkiaušio miške tyrimas. Palaikų ekshumacijos metu nustatyta, kad iš viso miške buvo nužudyti apie 500 Joniškio žydų. Žudynes organizavę ir jose dalyvavę keli asmenys, tarp jų ir buvęs Joniškio policijos viršininkas, buvo suimti ir 1961 metais nuteisti mirties bausmėmis su turto konfiskavimu“, – teigiama Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus pateiktoje informacijoje.