„Plakatas – dailės kūrinys, bet ne muziejui, o gatvei“, – taip Juozas Galkus apibūdino nevienareikšmę ilgus metus jo puoselėto žanro paskirtį. Ilgai vyravo nuostata, esą plakatas – vienadienis gatvės reiškinys, kurio tikslas – perteikti kiekvienam vartotojui prieinamą, greitai „suvirškinamą“ informaciją. Kai informacija tapdavo nebeaktuali, plakatai dingdavo kartu su juose skelbtais įvykiais – niekas nesusimąstydavo apie jų išliekamąją vertę. Šiandien, sparčiai kintant kūrybos technologijoms, reklamai užvaldant vis daugiau erdvių, keičiasi ir požiūris į plakatą. Plakatas ateina į muziejus, parodų sales, privačius kolekcininkų rinkinius.
Lietuviško plakato negalėtume įsivaizduoti be Galkaus. Jis – vienas ryškiausių šio žanro atstovų, XX a. antrojoje pusėje meninėmis inovacijomis spartinęs modernėjimo procesus, padėjęs formuoti lietuviško plakato mokyklą, atstovavęs Lietuvos menui svarbiose tarptautinėse parodose. Daugelis jo plakatų ir šiandien neprarado aktualumo.
Nepamirštama ir beveik 50 metų trukusi Galkaus pedagoginė veikla Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje – parengta plakato dėstymo metodika, išugdyta ne viena plakatų kūrėjų karta. Be viešosioms erdvėms skirtų afišų, jis taip pat dirbo knygų dizaino srityje, sukūrė taikomosios grafikos darbų. Reikšmingi Galkaus istoriniai tyrimai: jis – vienintelis, taip nuosekliai tyrinėjęs Lietuvos plakato istoriją, šia tema išleido tris knygas, taip pat daug nuveikė heraldikos, numizmatikos, bonistikos srityse, surinko unikalią medžiagą apie Lietuvos Respublikos herbą Vytį.
Juozo Galkaus kūrybinis kelias prasidėjo XX a. 6 dešimtmetyje, kai mūsų dailėje vyko svarbūs pokyčiai. Politinių aplinkybių nulemtas kultūros „atšilimas“ sudarė sąlygas atitrūkti nuo primestų socialistinio realizmo kanonų ir ieškoti įvairesnės, modernumo kriterijais pagrįstos meno formos. Plakato kūrėjai atsigręžė į lietuvių liaudies meną, ėmė domėtis naujausiomis, per Rytų bloko valstybių spaudą atklystančiomis meno tendencijomis. Naują požiūrį demonstruoja jau pirmasis viešai pripažintas Galkaus plakatas „Tai neturi pasikartoti“ – jį dailininkas sukūrė 1956 m., dar būdamas IV kurso grafikos programos studentas.
Plakatas „Tai neturi pasikartoti“. 1956
Nors plakato menas 7 dešimtmetyje tebebuvo stipriai politizuota sritis, pajungta sovietinės valdžios ideologijai, propaguojamų temų gerokai padaugėjo. Atgijo kultūrinių renginių reklama, suklestėjo propagandinis plakatas, kviečiantis saugoti gamtą, keliauti po gimtąjį kraštą, smerkiantis žalingus įpročius. Reklama neturėjo komercinio atspalvio dėl prekių ir produktų trūkumo, tačiau įmonės, norėdamos būti matomos, kartais užsakydavo plakatus, kuriais pristatydavo savo veiklą. Visa tai atsispindėjo Galkaus kūryboje. Siekdamas patraukti gatvės praeivių dėmesį, dailininkas plakatams pasirinkdavo netikėtus personažus, meninių citatų transformacijas, piešinyje išryškindavo atskleidžiančius temą simbolius.
Plakatas „Globoti gamtą – kiekvieno mūsų pareiga“. 1978
Plakatas „Rūkai – save žudai“. 1961
Plakatas „Ne tik šildo, bet ir puošia“. 1983
Plakatas „Pollenos kosmetikos paroda Vilniuje“. 1985
Vienas žymiausių Galkaus plakatų – 1959 m. sukurtas „Knyga – geriausias draugas“, kurio leidimas buvo pakartotas kelis kartus. Modernus vaizdas dalį visuomenės šokiravo: autorius prisimena į leidyklą atsiųstą skundą dėl pasibaidžiusio kaimiečio arklio šiam išvydus plakatą. Leidėjams tekdavo viltis, kad tokio pobūdžio skundai nepasieks aukščiausios valdžios.
Plakatas kalba apie knygas – tą sritį, kuriai Galkus visada buvo palankus. 6 dešimtmečio pabaigoje jis ėmėsi apipavidalinti knygas. Dailininkui daugiausia teko apipavidalinti istorinę, mokslinę, informacinę literatūrą – tokių žanrų knygų išvaizdai dėmesys iki tol buvo itin ribotas. Galkaus sukurtos knygos išsiskyrė dekoratyviu ir spalvingu piešiniu, sumaniais sprendimais. Siekdamas suteikti knygos „rūbui“ vientisumo įspūdį, jis piešiniu sujungdavo knygos pirmąjį viršelį su ketvirtuoju, po aplanku esančiam viršeliui pritaikydavo derantį piešinį. Norėdamas atskleisti knygos turinį, dažnai pasitelkdavo simbolinių motyvų vaizdavimą.
Plakatas „Knyga – geriausias draugas“. 1959
V. Zenkovičiaus knygos „Jūros dugnas“ viršelis. 1958
Žako Ivo Kusto, Frederiko Diuma knygos „Tylos pasaulyje“ viršelis. 1958
Romualdo Šalūgos leidinio „Kernavė“ viršelis. 1960
Dar kūrybinio kelio pradžioje pasireiškęs kaip kūrybingas ir profesionalus plakatų kūrėjas, Galkus XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautinėse parodose. Vienas svarbiausiausių renginių buvo Varšuvos plakato bienalė: tuomet lenkų plakato mokykla buvo lyderiaujanti pasaulyje, ten savo darbus eksponuodavo visi geriausi šio žanro atstovai. Tad ir lietuviams patekti į jų gretas buvo svarbu. Varšuvoje Galkus ne kartą išsiskyrė iš kūrėjų, parsivežė ne vieną apdovanojimą.
Tarptautinėse parodose džiaugtasi galimybe pasirodyti tokių meno tendencijas diktavusių šalių, kaip Italija, Prancūzija ar JAV, publikai. Galkus čia sėkmingai pasirodydavo su politinės tematikos plakatais: pavyzdžiui, už plakatą „Čilės liaudis nugalės!“ Brno, Čekijoje (tuo metu – Čekoslovakija), autorius buvo apdovanotas medaliu.
Plakatas „Globokime kultūros paminklus“. 1965
Plakatas „Čilės liaudis nugalės“. 1976
Galkaus kūryba glaudžiai susijusi su Lietuvos plakato modernėjimo raida. Jau ankstyvieji jo darbai byloja apie naujovių pradžią. Bendrindamas ryškių spalvų formas, dailininkas siekia vaizdo paprastumo ir dekoratyvumo: geometriškos figūros tampa greitai identifikuojamais ženklais su aiškiai išreikšta komunikacine funkcija. Kiekvienas plakatas turi savo minties kodą, kuriam iššifruoti reikia dėmesio ir mąstymo įgūdžių. Meninį sprendimą kūrėjui dažnai padiktuoja tema, kuri inspiruoja stilistiką, nuotaiką, net plėtojamos minties gylį.
Plakato „Cirkas, cirkas, cirkas“ kompozicija primena iš piktografinių figūrėlių sudarytą ornamentą, kuriuo simboliškai vaizduojamas tipiškas akrobatų pasirodymo momentas. O afišoje „Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos TSR lėlių teatrų festivalis. Vilnius ᾿78“ autorius geometrinių figūrų išdėstymą panaudoja meninio žaidimo projekcijai. Iš trikampių ir apskritimų sustatyti bokšteliai atrodo lyg išnarstytų žaislų dėlionė su judria, nuolat keičiama konfigūracija. Neramiai šokinėjantis ryškiaspalvių elementų ritmas kuria žaismingą optinio spektaklio iliuziją.
Plakatas „Cirkas cirkas cirkas“. 1963
Plakatas „Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos TSR lėlių teatrų festivalis. Vilnius ’78“. 1978
XX a. 6 dešimtmetis – laikotarpis, kai Europos kultūrą užliejo mirguliuojančių meno kūrinių populiarumo banga. Vadinamasis opartas, arba optinių iliuzijų menas, puikiai tiko plakatui – juodos ir baltos spalvų kontrastai, neįprastos geometrinių formų figūros traukė praeivių akį. Optiniai linijų efektai kelia asociacijų su muzikos ritmais, tad Galkus juos dažnai naudojo muzikinės tematikos darbuose. Tarp spalvinių dėmių autorius mėgo paslėpti muzikos instrumentus – toks sprendimas vaizdams teikė intrigos ir padėjo atskleisti temą. Panašiu principu, nors atstovaujantys psichodelinio meno krypčiai, sukurti ir kiti darbai, kuriuose piešiniui ir šriftui panaudotos ryškiaspalvės banguojančios linijos. Tokie plakatų pavyzdžiai atspindi Galkaus stiprybę – gebėjimą „pagauti“ naujausias meno tendencijas ir dinamiškai prisitaikyti prie grafinio dizaino aktualijų.
Plakatas „Respublikinė plakatų paroda“. 1967
Plakatas „Lietuvos kamerinis orkestras“. 1970
Plakatas „Vandens ir vėjo fuga“. 1969
Svarbiausia Galkaus meninė priemonė, padedanti atskleisti plakatų turinį, – vizualinio simbolio panaudojimas. Pasirinkęs asociatyvų temos objektą, menininkas jam suteikia naujų reikšmių bei užuominų. Plakate „Kovo 8 – Tarptautinė moters diena“ jis panaudoja moters ir balto balandžio alegoriją. Švelni emocinė nata ir taurus vaizdo paprastumas, išgautas išgrynintų plokštumų derme, šį darbą priartina prie ikoninės madonos įvaizdžio.
Plakatas „Kovo 8 tarptautinė moters diena“. 1960
Įdomia simbolio traktuote išsiskiria fotografijos parodos afiša, kurioje pavaizduotas fotoaparatas, primenantis dinozaurą arba robotą. Šį plakatą Galkus sukūrė 1969 m., pradėjęs bendradarbiauti su Antano Sutkaus vadovaujama Lietuvos fotografijos meno draugija. Organizacijai dailininkas talkino keliolika metų ir suprojektavo daugiau kaip trisdešimt plakatų. Fotografijos renginių reklamoje pamėgtas simbolis – fototechnika nepasižymėjo formų įvairove, todėl skatino ieškoti originalių interpretacijų. Plėtodamas šią temą, plakatų kūrėjas ėmė jungti fotokameros motyvą su kitais simboliniais elementais – žmogaus akimi, pirštu, tokiu būdu pabrėždamas žmogaus dalyvavimą fotografavimo procese.
Plakatas „Lietuvos TSR meninės fotografijos paroda“. 1969
Plakatas „Lietuvos TSR meninės fotografijos paroda“. 1977
Noras įgyvendinti savo menines idėjas kėlė nemažai iššūkių. Neretai konservatỹvios valdžios institucijos bei jų nurodymus vykdžiusios leidyklos nesutikdavo su dailininko sumanymais. Subtilūs, bet nuotaiką keičiantys plakato projekto ir leidėjų patvirtinto atspausdinto plakato skirtumai atsiskleidžia 1975 m. sukurtuose vaizduose Moters dienos tema. Nors tema buvo paskirta ideologinių institucijų, Galkus sugebėjo rasti įdomų meninį sprendimą – pavaizdavo pilkšvame rūke skendinčią abstrahuotą moters galvą, perjuostą vaivorykšte. Tačiau pilka plakato spalva ir stilizuota moters akis neįtiko plakato leidėjams, jie pareikalavo piešinį supaprastinti, padaryti jį natūralesnį ir artimesnį realybei.
Plakatas „1975 – Tarptautiniai moters metai“ (I). 1975
Plakatas „1975 – Tarptautiniai moters metai“ (II). 1975
Plakato užsakovas dažnai diktuodavo kūrėjui sąlygas. Nemažu išbandymu XX a. 7–8 dešimtmečiais Galkui tapo bendradarbiavimas su Panevėžio dramos teatru. Nors šis periodas menininkui buvo itin vaisingas, jam tekdavo nuolat prisitaikyti prie reiklaus ir nenuspėjamo teatro vadovo Juozo Miltinio. Dailininkas kūrė afišas tokių autorių, kaip H. Ibsenas, A. Strindbergas, F. Diurenmatas, pjesėms, kurių suvokimas ir meninė interpretacija reikalauja itin aukštos intelektualinės kultūros ir nemažai pastangų. Ieškodamas pjesių turinį išreiškiančių simbolių, Galkus kiekvienam plakatui padarydavo dešimtis ar net per šimtą eskizų. Miltiniui tie eskizai ne visuomet patikdavo, tad siūlydavo ką nors pakeisti. Taip atsitiko ir su afišos „Karalius Edipas“ kompozicija: režisierius ant nulaužtos antikinės kolonos liepė uždėti laurų vainiką. Autoriui nepatiko šis sprendimas, bet, kadangi su maestro Miltiniu ginčytis nebuvo galima, reikėjo nusileisti. Užtat parodose šį plakatą dailininkas eksponuodavo be laurų vainiko – jį paprasčiausiai uždažydavo.
Plakatas „Sofoklis. Edipas karalius“. 1977
Teatrų afišose atsiskleidžia didžiulis Galkaus metaforinės raiškos potencialas, kurį dailininkas plačiai naudoja visoje kūryboje. Sujungdamas skirtingus, kartais vienas kitam prieštaraujančius simbolius, jis išplečia minties erdvę ir sukuria naujus įvaizdžius, kuriais išreiškia abstrakčias moralės sąvokas ir sustiprina visuomenės reiškinių aktualumą.
Plakate, skelbiančiame žinią apie Lietuvos TSR dienas Austrijoje, dailininkas pavaizdavo Vilniaus senamiesčio fragmentą lyg brangakmenį, įterptą tarp milžiniškų violončelių. Šiuo simboliškai įprasmintu motyvu Lietuva pristatoma kaip muzikinės ir vizualiosios kultūros šalis su vertingu istoriniu paveldu. Vilniaus architektūros ir muzikos sąsają dailininkas išryškino per linijų ritmą ir netikėtą poetinę asociaciją: styginiai instrumentai, kylantys dangaus fone, atrodo lyg didingi, skambantys miesto bokštai.
Plakatas „Sovietų Sąjungos dienos Austrijoje. Prisistato Lietuva“ (vokiečių k.). 1980
Kai kurie Galkaus sukurti vaizdiniai drastiškais sugretinimais pranoko to meto nustatytas mąstymo normas ir šokiravo užsakovus. Plakatus „Gamta – šventovė. Neterškime jos“ ir „Nespjauk į vandenį – pats išgersi“ sovietmečio leidyklos atsisakė spausdinti, motyvuodamos tuo, kad tokie plakatai įžeidžia visuomenę ir yra absurdiški, nes „padanga jokiu būdu netelpa puodelyje“.
Plakatas „Gamta – šventovė. Neterškime jos“. 1980
Plakatas „Nespjauk į vandenį – pats išgersi“. 1988
Didelį darbą dailininkas nuveikė heraldikos srityje. Herbų kūrimu jis susidomėjo dar 1966 m., bendradarbiaudamas su trumpai veikusia Lietuvos heraldikos komisija, bet aktyviai į šią veiklą įsitraukė nuo 1989 m., kai tapo atkurtos Heraldikos komisijos nariu. Iki šios dienos Galkus yra sukūręs per penkiasdešimt Lietuvos miestus ir miestelius reprezentuojančių herbų, taip pat nemažai eskizinių heraldikos projektų. Gerai išstudijavęs heraldikos taisykles ir paisydamas griežtų reikalavimų, jis šiai šakai pritaikė plakatišką, dekoratyvų stilių. Vengdamas puošybos elementų, autorius visą dėmesį sutelkia į herbo skyde esantį simbolį, kuriame užšifruoja kertinius miesto istorijos momentus.
Linkuvos herbas. 1995
Žagarės herbas. 1998
Bartninkų herbas. 1999
Kartais menininkas Heraldikos komisijos nepatvirtintus herbus eskizuoja toliau, norėdamas išplėtoti jam pačiam rūpimą idėją. Savo malonumui Galkus yra sukūręs dešimtis valstybės herbo Vyčio eskizinių projektų. Dar vaikystėje jį žavėjo archajiškas balto raitelio atvaizdas, kurį mėgo perpiešti į savo sąsiuvinį, o vėliau, tapęs profesionalu, savaip modeliuoti laisvos kūrybos heraldiniuose eskizuose.
Lietuvos Respublikos herbo Vyčio projektas. 1995
Lietuvos Respublikos herbo Vyčio projektas. 2003
Lietuvos Respublikos herbo Vyčio projektas. 2003
Paroda veikia Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir lankytojų laukia iki liepos 31 d.