Juozas Kazlauskas – Šiaurės piligrimas
„Dviejų mūzų tarnas“ – šitokiais žodžiais Skirmantas Valiulis yra apibūdinęs Juozą Kazlauską (1941–2002) – fotografą ir kino operatorių, kurio objektyvas visuomet buvo nukreiptas į įdomiausius ir reikšmingiausius savojo laikmečio įvykius.
Jo archyve gausu fotografijų, kurios liudija Lietuvos kelią į laisvę: Sąjūdžio mitingai bei susirinkimai, 1990-ųjų kovo 11-oji aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos ir 1991-ųjų Sausio įvykiai visose svarbiausiose vietose, Sausio 13-osios aukų laidotuvės ir po pusmečio nužudytų muitininkų kūnai Medininkuose, Lenino paminklo išvežimas iš Vilnius ir sovietų kariuomenės pasitraukimas iš Lietuvos. Tačiau net ir gyvenimui pamažu įgaunant įprastą kasdienybės skonį, J.Kazlauskas vis atsidurdavo ten, kur nė kvapo rutinos ar nuobodulio – 1994 m. jis fotografavo karo pradžią Čečėnijoje, o 1997 m. – gyvenimą Černobylio zonoje.
Kaip pastebėjo menotyrininkė Agnė Narušytė, „Kazlauską, regis, traukė būti ten, kur dauguma žmonių bijotų atsidurti, – arčiau mirties. Net ir sovietmečiu, kai niekas nevyko, jis buvo radęs pavojaus zoną – Šiaurės jūras, po kurias klajodamas kartu su ekspedicijomis ieškojo senųjų tyrinėtojų pėdsakų. Ir fotografavo“.
2021 metais J.Kazlauskui būtų sukakę 80 metų. Šia proga kviečiame leistis fotografo ir operatoriaus keliais, po jo taip išmylėtą Šiaurę. Mat būtent Šiaurės kraštuose sukurti išskirtiniai fotografijų ciklai „Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (1975), „Prie Karos jūros“ (1975), „Vilemo Barenco karavelės pėdsakais“ (1979) J.Kazlauską paverčia unikalia ir su niekuo kitu nesupainiojama Lietuvos fotografijos istorijos figūra.
Juozas Kazlauskas gimė Žvirbliškių kaime, Molėtų rajone, ūkininkų Vlado ir Apolonijos Kazlauskų šeimoje. Be jo, namuose augo vyresnis brolis Vytautas ir sesuo Elena. 1949 metais atėjus antrajai trėmimų bangai, ši nelaimė neaplenkė ir jų šeimos – aštuonerių Juozas su mama atsidūrė Sibire, Irkutsko srityje. Tuo metu tėvas jau buvo miręs, sesuo mokėsi Vilniuje, o brolis, mamos patartas, slapstėsi ir tokiu būdu išvengė tremties.
Pats Juozas apie septynerių metų patirtį ir gyvenimą Aršano kaime vėliau pasakodavo kaip apie įstabų nuotykį. Viename pokalbyje jis prisiminė, kaip pradėjus vaikščioti į mokyklą, iki kurios tekdavo bristi septynis kilometrus sniegynais, bendramoksliai pradžioje jį vadino fašistu ir nevengė smurto, tačiau vėliau jiems susidraugavus, patyčios baigėsi. Sibiro mokykloje Juozas gerai išmoko rusų kalbą; vėliau ši patirtis labai pravertė ekspedicijose po Šiaurę. Beje, išlikę J.Kazlausko dienoraščiai iš jo poliarinių kelionių rašyti taip pat rusų kalba.
1956 metais Kazlauskams buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Deja, gimtieji namai jau buvo užimti kitų, tad mama su Juozu prieglobstį rado Vilniuje pas seserį Eleną, tuo metu jau sukūrusią savo šeimą. Juozui tuo metu ėjo šešiolikti metai.
Per kelerius ateinančius metus Vilniuje jis baigė Geležinkeliečių mokyklą, kurioje įgijo staliaus specialybę. O dar besimokydamas, iš kuklios savo stipendijos, nusipirko „FED“ fotoaparatą ir ėmė fotografuoti savo draugus, o kadangi mėgo ir keliauti – įdomesnius peizažus bei sutiktus žmones.
Tačiau 1961 metais, tik pradėjęs dirbti, Juozas buvo pašauktas į tarnybą sovietų armijoje. Taip antrą kartą ne savo noru jis atsidūrė Šiaurėje – Severomorske netoli Barenco jūros. Vis dėlto ir ši patirtis būsimam fotografui tapo didžiule dovana ir atradimu, pakeitusiu jo gyvenimą ir atvedusiu ne tik į keliones po Šiaurę, bet ir į kūrybą.
„Diena iš dienos vis tas pats: ryte – lietus, vėliau –
rūkas ir sniegas, dar vėliau – rūkas ir lietus. Oro
temperatūra +1° C. Šlapių drabužių kalnas pūpso
palapinės kampe – neturime jokios galimybės
juos išdžiovinti. Mes sėdime apsivilkę paskutinius
dar sausus rūbus, savaime išdžiūvusius ant mūsų
kūnų. Palapinėje labai ankšta, prie sienelių negalima
liestis – tuoj pradeda varvėti. Budintis virėjas lietuje
ant laužo verda košę su konservais. Apsigobęs lietpalčiu
su pakeltu kapišonu, jis šmirinėja aplink laužą kaip
vaiduoklis. Tokiu oru net ruoniai neišlipa į krantą.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
„Įsivaizduokite: rugpjūtis, žemai lekiantys, vos mūsų
galvų nekliudantys debesys. Drauge su vėju visur
prasismelkianti drėgmė. Varginantis palapinės
statymas ant šalto, šlapio, juodo pakrantės gargždo.
Niekur šioje žemėje nerasi vietos, kur galėtum
susišildyti rankas, užsiglausti už ko nors ir sušilti.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
Armijoje jis tarnavo aviacijoje ir tai suteikė galimybę įgyvendinti dar vieną svajonę – skraidymą, kuris leido pamatyti kvapą gniaužiantį Sibiro platybių grožį iš paukščio skrydžio. Ir vėlesniuose savo reportažuose, kur tik galės, Juozas sieks aukštumų, kad parodytų pasaulį iš kito, netikėto kampo.
Dabar sunku pasakyti, kas buvo pirma – ar kerintis Šiaurės grožis po kojomis, kurį norėjosi nufotografuoti ir parodyti kitiems, ar fotografija, kuri leido tą grožį pamatyti kitaip. Tačiau būtent armijoje J.Kazlauskas ėmė ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti, o ši patirtis galiausiai leido jam apsispręsti stoti į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. „Taip po truputį įpratau žvelgti į gyvenimą pro objektyvą ir tada negalvojau, kad tapsiu profesionalu. Manau, kad dėl to kalta mano meilė Šiaurei…“ – yra teigęs J.Kazlauskas. Šiaurės kraštovaizdis, ledynai, milžiniški ledlaužiai, šalčio dykumos – būtent tokie vaizdai netrukus taps vizitine fotografo kortele, išskirtiniu jo ženklu Lietuvos fotografijoje.
Tačiau patekti į prestižinį institutą turint „nešvarią biografiją“ tais laikais buvo neįmanoma misija. Kaip prisiminė pats fotografas, pildydamas stojimo anketą savo vadui, rusų karininkui prisipažinęs, kad vaikystėje buvo atsidūręs Sibire, iš jo išgirdo raginimą šį savo „gėdingą“ biografijos faktą nuslėpti. Ir tai pasiteisino: šio patarimo jaunuolis paklausė ir buvo priimtas į neakivaizdines studijas, kurias baigė 1975 m., įgijęs kino operatoriaus bei režisieriaus specialybes.
Tai pačiais metais jis pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Filmavo labai intensyviai. Tarp jo darbų – siužetai kino kronikai „Tarybų Lietuva“, dokumentiniai, mokomieji bei vaidybiniai filmai. Taip pat jis ir pats režisavo keletą dokumentinių filmų, tarp kurių „Semliovo ežero paslaptis“ (1980), „Mažoji žemė“ (1980), „Lobių ieškotojai“ (1980) bei kiti.
„Pagaliau ledai prasiskyrė ir ledlaužis toliau jau
skrodė veidrodinį švaraus vandens paviršių, o iš
abiejų laivo pusių, visai greta, lėtai, didingai slinko
ir slinko žaižaruojantys žydri kalnai – ledkalniai.
Jie panašiu į patrankos trenksmą garsu skelbdavo
savo gimimą, o jūreiviai kalbėjo, jog šiuo metu
ledynai „veršiuojasi“.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
Vis dėlto ramiai nustigti vienoje vietoje jis negalėjo – ankstesnės patirtys ir išgyvenimai fotografą traukė atgal į Šiaurę: pirmieji kadrai čia padaryti 1967 m., filmuojant meteorologus Špicbergene (taip anksčiau vadintas Arkties vandenyne esantis Svalbardo salynas, kurio didžiausia sala yra pavadinta Špicbergenu). Vėlesniais metais, bene per kiekvienas atostogas, J.Kazlauskas vykdavo į Arktį. 1975–1985 – intensyviausi Šiaurės ekspedicijų metai.
Be jokios abejonės, kiekviena ekspedicija turėjo savitą tikslą ir užduotį. 1975 m. su grupe drąsuolių jis išvyko prie Ledyninio vandenyno. Čia buvo siekiama nustatyti, kur susiliečia vandenynas, jo šaltosios jūros su žemynu, kur yra toks taškas Europos ir Azijos sandūroje. Šios ekspedicijos metu J.Kazlauskas filmavo dokumentinį filmą, o lygiagrečiai gimė ir vienas įspūdingiausių fotografijų ciklų „Prie Karos jūros“.
Tačiau tai buvo tik Šiaurės ekspedicijų pradžia. Per dešimtmetį su Dimitrijaus Kravčenkos vadovaujamomis arktinėmis istorinėmis-geografinėmis ekspedicijomis jis apsilankė beveik visose Baltosios, Barenco bei Karos jūrų salose.
„Geras saulėtas oras Arktyje tokia retenybė,
kad malonumą ir džiaugsmą lydi nerimas – kas gi
mūsų tyko artimiausiu metu? Iš tikrųjų per kelias
akimirkas jūros paviršius pasišiaušė. Pasidarė nejauku,
o iš giedro dangaus ėmė snigti. Vanduo tapo švininis,
ir krintančios snaigės nebetirpdavo jo paviršiuje.
Mūsų kateris buvo panašus į baltą šmėklą. Sniegas
užklojo Belo salos šlaitus ir ilgą žemą iškyšulį.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
„Dabar, kada jau viskas pasiliko praeityje, aš dažnai
prisimenu kaip prišaldavo rankos prie fotoaparato
ar kino kameros metalo, apie susitikimus su „didžiuoju
valdovu“ Miša, apie nesuskaičiuojamus paukščių
turgus ir neįtikėtinai žydrus ledkalnius. Tačiau ypatingai
aiškiai atsimenu, kaip sprendėsi mano asmeninė
problema – į viską žiūrėti per kameros vaizdo ieškiklį
ar aktyviai įsijungti į grupės gyvenimą. Budėti, virti, kasti,
pjauti ir daryti viską, kas reikalinga, nors atvažiavau
fotografuoti.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
Kas J.Kazlauską čia taip traukė? Nepaprasto grožio gamta, vandens ir ledynų baltuma, šiaurės žmonės ir jų tikrovė, kitas pasaulis, kuris leido pabėgti nuo banalios, slegiančios sovietmečio pilkumos? O gal kelionių aistra, kurios kryptis buvo vienintelė – Šiaurė?
„Į ekspedicijas vykdavome beveik kiekvienais metais, ir mano fotografijų kolekcija sparčiai didėjo. Tada buvau susižavėjęs rūsčiu Arkties grožiu. Naujoji Žemė, Prano Juozapo Žemė, Vaigačo sala, Diksonas, Šiaurės Žemė – visur aptikdavome drąsiųjų Arkties tyrinėtojų pėdsakų, bevardžius kapus“, – yra sakęs pats fotografas.
Iki 1985 metų J.Kazlauskas leidosi dar į ne vieną kelionę Šiaurės keliais, iš kurių kaskart parsiveždavo gausybę unikalios medžiagos bei naujus fotografijų ciklus – „Vilemo Barenco karavelės beieškant“, (1979), „Arkties atradėjų keliais“ (1982), „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (1985). Visas jas vėliau sujungė į vieną pasakojimą, vieną parodą pavadintą „Šiaurės keliais“.
„Pagal nencų papročius, viską privalai atiduoti
norintiems. Jie nekaupia jokių atsargų – to
neleidžia klajokliškas gyvenimo būdas. Pagrindinis
maisto šaltinis – elnias. Jis aprengia ir apauna.
Iš elnio kailio, siūlais iš sausgyslių siuvama patalynė.
Elnias šiuose kraštuose viskas: ir maistas, ir vaistas,
ir statybinė medžiaga, ir netgi kuras. Žiemos metu elnio
skrandyje pusiau suvirškintos kerpės ar krūmokšnių
šakelės atstoja salotas.“
Iš Juozo Kazlausko dienoraščio
Šie egzistencinės patirties persmelkti kadrai išgarsino J.Kazlauską: už Šiaurės ciklus jis pelnė daugybės tarptautinių parodų apdovanojimus. Tai, kad fotografas buvo tiesiog pakerėtas Šiaurės atskleidžia ir faktas, jog jis visą gyvenimo rinko knygas apie keliautojus į Šiaurės polių ir Šiaurės tautelių gyvenimą bei papročius. Dabar ši kolekcija yra saugoma Molėtų bibliotekoje, fotografo vardo memorialinėje lentynoje.
Viena sėkmingiausių ekspedicijų J.Kazlausko kelionėse buvo XVI a. olandų keliautojo, kartografo ir atradėjo Vilhelmo Barenco karavelės žiemojimo vietos 1596–1597 ir jos liekanų suradimas. Ši J.Kazlausko dienoraštyje aprašyta ekspedicija iliustruoja sunkumus, kuriuos teko patirti Šiaurės piligrimams tiek XVI, tiek ir XX amžiuje.
1985 metais padaryta fotografija J.Kazlauskas priminė ir mažai kam žinomą faktą – šalia Prano Juozapo Žemės, Hukerio saloje esama kalvos, kuriai 1914 m. Sedovo ekspedicija suteikė Lietuvos dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardą. Deja, pačiam fotografui čia išsilaipinti nepavyko.
„Mano fotografijos – tai tarsi Šiaurės atodūsis“, – yra teigęs J.Kazlauskas. Tuo tarpu savo įspūdį žvelgdamas į šias nuotraukas, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas apibendrino šitaip: „Pats pajutęs ir stingdantį ledinių vandenų šaltį, ir migdantį sniegynų, ledo laukų speigą, Kazlauskas leidžia ir mums ne tik saugiai gėrėtis Šiaurės vaizdais, bet ir pajusti nenugalimą pasaulio krašto trauką“.
1988 m., po keturiasdešimties metų, fotografas sugrįžo į savo jaunystės vietas Sibire. Šį kartą – jau savo paties noru. Drauge su Lietuvos tremtiniais, jis dalyvavo ekspedicijose į buvusias tremties vietas, kurių tikslas – iš tolimo krašto gimtinėn parsivežti savo mirusiųjų palaikus. Šiuo laikotarpiu tokių ekspedicijų buvo surengta ne viena.
J.Kazlauskas kruopščiai žymėjosi tremtinių gyvenamų vietovių pavadinimus ir jose tebegyvenančių lietuvių pavardes, aplankė ir savo tremties vietą Aršano kaime, kuri paliko labai slogų įspūdį, nes daugelis bendraamžių, klasės draugų, jau buvo mirę.
Kitų metų vasarą jis vėl leidosi į Sibiro platybes: Tit Arų sala, Bykovo iškyšulys Jakutijoje, Balchašas, Kraslago lageris „Revučyj“, Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyviai įamžinti buvusiose kamerose, lietuviški kryžiai Igarkos ir Intos kapinėse, Komijos žemė ir Laptevų jūros ledas – tai tautos kančių keliai, sugulę į J.Kazlausko fotografijų seriją „Lietuva tremtyje“.
„J.Kazlausko pritemdytose fotografijose – ne vien istorijos nuolaužos ir pėdsakai, bet lyg ir išsekusios, sutrūnijusios civilizacijos liekanos: spygliuotų tvorų gabalai, amžiams įstrigę garvežiai, trūnijantys barakai. Reikia laiko ir išsiraudojimo, kad suvoktum, jog lageriai, žudymai ir trėmimai buvo neatskiriama XX a. dalis“ – taip apie fotografijų ciklą „Lietuva tremtyje“ rašė Skirmantas Valiulis.
1991 m. pasirodė J.Kazlausko fotografijų albumas „Teesie...“, kuriame įamžinta pokarinė Lietuvos tremtinių karta Sibire – jos kančios ir gyvenimo istorija. Ši knyga anuomet atliko didžiulį vaidmenį pasauliui skleidžiant žinią apie stalininių represijų mastą, skausmingus lietuvių tautos praradimus, jų gyvenimo ryžtą atšiauriomis Sibiro sąlygomis ir meilę Tėvynei. Kaip tiksliai pastebėjo Vokietijoje surengtos Baltijos šalių fotografijos parodos „Vaizdų atmintis“ kuratorė Barbara Straka, J.Kazlausko vaizdai yra „tikros atodangos, nes jie sulaužo tabu ir tylą“.
Lietuvos fotografijos istorijoje J.Kazlauskas yra tapęs nepaprastų žygių po Šiaurę bei Sibirą, kritinių Lietuvos istorijos akimirkų bei nekasdienių siužetų įamžinimo meistru.
„Reporteris iš prigimties, garsėjęs drąsa ir profesionalumu“ – šitaip vos keliais žodžiais S.Valiulis apibendrino įsimintiną ir sukrečiančiai tikrą fotografo nueitą kelią.
Su Juozo Kazlausko rankraščiais, dokumentais, laiškais, įvairiais apdovanojimais ir leidiniais galima susipažinti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve. Ten pat saugomi fotografijų negatyvai bei autoriniai fotografijų atspaudai.