Iš sostinės biuro – į vienatvę 5 metrų aukščio pušyse

Kai turbulencijos supurtytas ir koordinaciją praradęs, pro šalį lėktuvo salonu kulniavęs vyrukas sulčių stiklinę išpylė ant manęs, o keli gurkšniai apšlakstė mano kompiuterio klaviatūrą, kuria tuo metu skrebenau tekstą, supratau, kad visata man siunčia aiškų ženklą: dirbti, žmogau, reikia tam pritaikytoje vietoje.

Nuo to laiko mečiau įprotį palinkti prie kompiuterio lėktuve, autobuse ar traukinyje, ir tą darau tik pritaikytoje vietoje – prie rašomojo stalo biure arba namuose.

Patogu, jauku, šilta ir saugu, bet kartais atsigręžia kita medalio pusė – prie rašomojo stalo vieną dieną tiesiog ima ir nebesikoncentruoja mintys. Kokia dar koncentracija, kai mintys pažyra prie biuro durų, dar dalis pasimeta stabtelėjus prie kavos aparato, o paskutinės išsibarsto priėjus rašomojo stalo.

Tokiais momentais puikiai supranti, kodėl vis daugiau įmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje organizuoja darbuotojams dienas „out of office“ (liet. – „už biuro ribų“).

Vieni dažniau darbuojasi iš namų, kiti vyksta prie jūros ar į kalnus ir dirba per atstumą. Sako, visapusiška nauda: ir aplinką pakeičia, ir produktyvumas kyla, ir kūrybiškesni sprendimai gimsta.

Kuomet kelias dienas iš eilės minčių nebegalėjau surikiuoti į eilę, supratau – atėjo metas padirbėti už biuro ribų. Rašomąjį stalą namuose irgi norėjosi apeiti ratu tiesiai per aplinkui, todėl pradėjau dairytis nestandartinės, pageidautina – žalumoje įsikūrusios vietelės sostinėje arba netoliese, nutolusios daugiausia per valandą laiko kelio automobiliu.

Paieškos internete nebuvo bevaisės ir pasiūlė net keletą dėmesio vertų variantų. Išsirinkau, mano manymu, patį įdomiausią ir ketvirtadienį pasiryžau praleisti namelyje medyje.

Blauzdas įvilkau į raudonus guminius batus, kurie, vaikštinėjant drėgnomis miško samanomis, pasirodo, buvo vienas geriausių mano pasirinkimų besiruošiant į Labanoro girią.

Kitas puikus pasirinkimas – drauge į netradicinį biurą iš namų atkeliavęs „Telia“ „HUAWEI B525“ 4G+ interneto modemas.

Kadangi į darbą vėluoti nemėgstu, „darbe“ pasirodau dar prieš aštuonias ryto. Biuro greta Baltųjų Lakajų ežero prieigose mane pasitinka tipinio administratorės aprašo nė iš tolo neatitinkančios administratorės – porelė stirnų. Stypso prie tvirtų medžio laiptų užtvėrusios kelią, kurį laiką mane tyrinėja ir nė neketina trauktis. Tik įsitikinusios, jog pavojaus nekeliu, nuliuoksi savais keliais.

„Drąsuolės“, – pagalvoju mintyse, o juodvi veikiausiai irgi galvoja tą patį ir, galbūt, mintys netgi plūsta mane. Kaip ten bebūtų, tai aš į jų teritoriją įsibraunu, ne jos mano biure vaikštinėja.

Užkopiu į 5 metrų aukštį iškylantį, šimtametėse pušyse suręstą namelį. Jau tarpduryje pakvimpa cinamonu. Įsikuriu ant sofos, šalia kurios – patogus staliukas tvirtomis, graviruotomis metalo kojomis, o priešais – židinys.

Atveriu medinį langą. Pro jį vidun besiskverbiantis lengvas vėjo gūsis svaigiam šokiui išsyk iškviečia nuo palubės nesileidžiančią baltą elegantišką užuolaidą.

„Kokia tyla!“ – nustembu. Juk dar vakar darbo diena, akompanuojama kabinete nuo ryto skambančios muzikos, lėkė stikliniame biure visai netoli sostinės centro.

Tuo tarpu šiandien patenku į visišką tylą, kuri pradžioje netgi pasirodo nejauki. Nejaugi gyvendami nesibaigiančiame miesto triukšme ir šurmulyje, pamirštame, kaip atrodo visiška tyla?

Tylu taip, kad pradedu girdėti savo pamažu į vietą stojančias mintis. Girdžiu patyliukais prabylančias baimes, kurios man primena, kaip nemėgstu vienatvės ir tamsos. Pastarąsias tuoj pat nutildo prie namelio pušyse sugrįžusios, kanopomis sudžiūvusias šakeles laužančios stirnaitės, besisukiojančios po mano langu.

Lengvas rudeniškas vėjas ir elegantiškoji užuolaida tęsia tango partiją. Panašu,  kad partneriai jau susišoko ir greitu metu iš šokių aikštelės namelio šimtametėse pušyse lange nesitrauks.

Kol lengvą apšilimą padaro mano „Asus“ kompiuteris ir Telia“ „HUAWEI B525“ 4G+ interneto modemas, virtuvėlėje verda vanduo kavai, o aš tyrinėju naująjį savo biurą.

Kadangi ėjo jau 2019-ieji metai, net ir mitologinė trobelė ant vištos kojelės nebeprimena tokios, su kuria supažindino vaikystėje tėvų sektos pasakos.

Iškilusi į 3,5–5 metrų aukštį, medinė, milžiniškų medžių apsuptyje – šie parametrai lyg ir standartiniai, tačiau technologijų amžiuje jau ir nameliai medyje išgyvenę „euroremontą“ – turi vandentiekį ir elektros srovę.

O štai miegamojoje erdvėje, įkurtoje virš nedidelės virtuvėlės ir lengvai pasiekiamoje kopetėlėmis, virš langelio, tapančio Labanoro girios peizažą, kybo plazminis televizorius.

„Puiku, pravers vakare“, – nusprendžiu ir su garuojančios kavos puodeliu palinkstu prie kompiuterio naujajame savo biure, suręstame ant keturių šimtamečių pušų.

Gal kartais atrodo, kad žurnalistai tik sėdi ir skrebena tekstus, tačiau jų darbo specifika gerokai skiriasi nuo to, kokiais stereotipais vadovaujasi šio amato nebandę žmonės. Žurnalisto darbo diena – nesibaigiančių užduočių liūtis arba, kaip mėgstama sakyti, multitaskinimas, kuriam galo nėra. Ir visai nesvarbu, ar jau vakaras, ar – savaitgaliais, o kartais – net ir oficialiai atostogaujant.

Tebūnie šiandien darbuojuosi ne biure, bet darbo sąlygų ir dienotvarkės dera paisyti. Nuo ryto vyksta ne vien intensyvus tekstų kūrimas, bet ir informacijos su biure esančiais kolegomis bei visoje Lietuvoje išsibarsčiusiais pašnekovais dalijimasis.

Net ir girioje sparčiai tarsi trumpųjų nuotolių bėgikas juda interneto ryšys, o  „Telia“ „paštininkas“ vieną po kito į dėžutę mėto virtualius laiškus. Be didesnio vargo atsisiunčiu gausų nuotraukų albumą ir keletą vaizdo įrašų, kurie jau greitai pasirodys 15min skaitytojams.

Pirmąją dienos dalį keičia pietų pertrauka. Aunuosi raudonus guminius batus ir užkandžiaudama patraukiu takeliu po girią.

Iš viršum dešimtis metrų dangaus link pasistiebusių pušų krintantys lietaus lašai kimba prie mano „aulinukų“ ir lengvai rieda kulno link.

Žygeivę, nutolusi saugiu atstumu, stebi stirnų porelė. Nežinau, ar mano jau sutiktos „administratorės“, ar kitos mano „kolegės“. Nepykite: per pirmąjį pusdienį naujoje „darbovietėje“ nespėjau įsidėmėti visų savo „bendradarbių“ veidų.

Įdienojus vėjas stiprėja, už rankos atvesdamas girion ir liūtį, o kita ranka per liemenį jau stipriau šalia glausdamas elegantiškąją užuolaidą.

Anksti temsta, įsijungiu apšvietimą, užsidegu žvakes. Liko dar kelios neparašytos pastraipos, keli telefonu nesurinkti adresatų numeriai, kelios neišsiųstos žinutės.

„Dabar išties kaip toji ragana namelyje ant vištos kojelės girioje“, – pagalvoju sau ir nusišypsau, kuomet prieblandoje mano namelis pušyse tampa vieninteliu šviesos šaltiniu Labanoro girios pakraštyje.
Užbaigiu paskutinius ketvirtadienio reikalus. Nė nepastebiu, kaip šioji darbo diena užsitęsia gerokai ilgiau nei įprasta, tuo pačiu metu ištirpdama greičiau nei bet kuris kitas ketvirtadienis.

„Tereikia perrašyti kelis sakinius kasdienybėje, kad viršvalandžiai taptų tokie malonūs, o mintys tarsi kareivėliai rikiuotųsi į savas vietas“, – pagalvoju kompiuterį iki rytdienos užverdama.

Užsikuriu židinį ir pro jo stiklo sieną stebiu ugnyje šokinėjančias kibirkštis.

Tiesa, kampe stovi savosios eilės laukiantis elektrinis radiatorius, bet jo man neprireikia. Tik plazminis televizorius ant miegamojo sienos tampa mano vakarine pramoga.

Jo ekrane, pasibaigus darbo dienai, atveriu pasaulinę kino filmus ir televizijos serialus rodančią legalią (!) platformą. „Telia“ interneto ryšys vos per porą minučių peržiūrai paruošia net tris mano pasirinktus filmus.

Besisukiodama spygliuočių medžių globojamoje trobelėje, pastebiu, kad girios ramuma vakarop nebe tokia nejauki, kokia pasirodė čia vos atkakus. Matyt, apsipratau. Kaip ir prie aplinkoje harmoningai susiliejančių švelniai ošiančio vėjo, aplink namuką vaikštinėjančių gyvūnų šlamėjimo ir, pakėlus akis į dangų, gyvai transliuojamos geriausios pasaulio programos – beribio žvaigždėto dangaus.

Užmiegu neįprastai anksti, dar prieš vidurnaktį. Atversta knyga užsnūsta drauge su manimi, prisiglaudusi prie krūtinės. Palaipsniui į miego režimą nugrimzta ir plazminis televizorius, nė nepradėjęs sukti kino seanso.

Stebėtina, kad nebetrikdo nei aklina tamsa aplink, nei apie vos už kelių metrų verdantį naktinį gyvenimą bylojantys neįprasti garsai, besikabarojantys į miegamąjį pro žaliame rėmelyje įstatytą langelį po plazminiu televizoriumi.

Vaje, Labanoro girios naktinis gyvenimas intensyvumu nenusileidžia Vilniaus naktiniam gyvenimui šeštadienio vakarą. Gal pirmasis netgi smagesnis. Kad kokybiškesnis, nėra abejonės: visi koncertai čia, girioje – gyvo garso.

Ryte iš virdulio virsta karštų garų kamuoliai, primindami, kad atėjo metas užplikyti rytinę kavą, pasidalinti su jumis išgyvenimais namelyje keturiose pušyse ir sugrįžti į biurą sostinėje.

Grįžtu į rutiną, bet, esu tikra, neilgam. Paskatinčiau ir jus, kasdienybėje prislėgtiems darbų, rūpesčių, žvėriškai greito gyvenimo tempo ir nesibaigiančių užduočių, bent trumpam atsipūsti tokiame tūkstančio žvaigždučių viešbutyje.


 

Komentuoja „Telia“ produktų ir paslaugų plėtros vadovė Elina Dapkevičienė:

„Gigabitinės spartos internetas namuose, itin spartus ir patikimas 4G ryšys net atokiausiame vienkiemyje – tokių galimybių lietuviams gali pavydėti ir labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių gyventojai. Tiek pagal namų, tiek pagal mobiliojo interneto spartą Lietuva patenka tarp pasaulio lyderių, o prie šio pasiekimo svariai prisidėjo ir „Telia“ – į tinklų plėtrą Lietuvoje esame investavę daugiau nei 1 milijardą eurų ir jau daugelį metų išliekame daugiausiai investuojančia technologijų kompanija šalyje.

Investuojame pirmiausia galvodami ne apie megabitus, milisekundes ar aprėptį, bet apie žmones. Mūsų tikslas – užtikrinti geriausią patirtį žmonėms, kad jūs galėtumėte gyventi ir dirbti paprasčiau, patogiau ir spalvingiau“, – patikina „Telia“ produktų ir paslaugų plėtros vadovė Elina Dapkevičienė.