Kai mes buvome pabėgėliai: išeiviai iš Lietuvos pakeliui į nežinią
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su meno rinkos agentūra „Vilniaus aukcionas“ | Meno galerija „Kunstkamera", įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Ketvirtos Kalėdos svetur. Kada nors keista kam bus, kad žmogus dvidešimtame amžiuje gyveno ir nežinojo, ar jis dar turi tėvus, brolius, namus...“ – šitaip 1947 metais savo dienoraštyje „Žmogus be vietos“ rašė Jonas Mekas, ne savo noru atsidūręs toli nuo namų Wiesbadeno DP stovykloje, Vakarų Vokietijoje.
Šalia Sibiro tremties bei pokario partizanų kovų, išskirtinę vietą lietuvių tautos istorijoje užima ir fotografiniai pasakojimai iš „išvietintųjų stovyklų“ Europoje, kuriose, bėgdami nuo nenumaldomo Raudonojo maro artėjimo, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė apie 60 tūkst. pabėgėlių iš Lietuvos.
Šie žmonės buvo iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių, skirtingo amžiaus bei profesijų. Tarp jų ir fotografai, savo darbuose įamžinę Nepriklausomos valstybės kūrimąsi: Vytautas Augustinas, Steponas Kolupaila, Petras Babickas, Daumantas Čibas.
Išskirtinę vietą šiame sąraše užima fotografas mėgėjas Kazys Daugėla, per ketverius metus praleistus Kempteno stovykloje, Bavarijoje, sukūręs įspūdingą lietuvių pabėgėlių gyvenimo dokumentą, liudijantį ne tik šių žmonių vargą, tėvynės bei artimųjų netekties skausmą, tačiau ir begalinę viltį ir stiprybę kurti gyvenimą naujoje vietoje.
Kazys Daugėla gimė 1912 metais Radviliškyje. Jo tėvas Kazimieras jau buvo ragavęs emigranto duonos – ketverius metus, iki 1911 m., jis gyveno ir dirbo Čikagoje, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir bėgant nuo mobilizacijos carinėje armijoje, jis vėl buvo priverstas emigruoti į JAV. Po trisdešimties metų panašus likimas ištiks ir jo sūnų Kazį bei daugelį kitų lietuvių, kurie bėgs nuo Lietuvą užgriūvančio fronto.
Puikiai besimokęs K.Daugėla po gimnazijos pasuko savo vyresnio brolio pėdomis ir 1930 metais išvyko į Vieną, kur Aukštojoje žemės ūkio mokykloje pasirinko melioracijos bei hidraulikos studijas. Nors mokslai vyko gan įtemptoje atmosferoje – šalyje tvyrojo politinė bei socialinė įtampa, vyko darbininkų sukilimas, įvestas autoritarinis valdymas, o visuomenėje vis labiau populiarėjo susijungimo su Reicho Vokietija idėja, tačiau broliai Daugėlos daug laiko skyrė ne tik studijoms, tačiau ir studentiško gyvenimo džiaugsmas – kelionėms po Austriją, Vokietiją, Šveicariją, Čekoslovakiją, naujoms pažintimis bei kalnams. Sportiškas, geros fizinės formos jaunuolis užsiėmė lengvąja atletika, taip pat išlaikė kopimo uolomis normatyvus ir įstojęs į Austrijos-Vokietijos „Alpių klubą“ pagrįstai galėjo vadintis alpinistu.
Austrijoje K.Daugėla susidomėjo ir fotografija. Pirmuosiuose darbuose, kuriuos grįžęs po studijų parsivežė į Lietuvą, įamžintos kelionės po kalnus, bendramoksliai bei studijų aplinka Vienoje. Baigdamas studijas jis įsigijo moderniausią tais laikais „Rolleyflex“ kamerą, kuria vėliau padarys daugelį savo darbų. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė teigia, kad „fotografija jam tapo laidininku tarp intelektualioje ir dvasingoje asmenybėje kirbančio noro suprasti, patirti, atliepti, perteikti ir visuomenės poreikio modernėti augti, tobulėti“.
1936 metais jaunasis inžinierius K.Daugėla sugrįžo į Lietuvą ir po poros atostogų mėnesių įstojo į privalomą karinę dvylikos mėnesių tarnybą. Būtent iš čia jo archyve nemažas pluoštas karinės tematikos fotografijų: karinės pratybos bei mokymai, kariūnų kasdienybė ir buitis. Šio meto fotografijomis jis ir debiutavo spaudoje: 1938 metų vasario 15 d. „Lietuvos aide“ publikuota K.Daugėlos sukurta Nežinomo kareivio paminklo nuotrauka.
Savo kaip inžinieriaus karjerą jis pradėjo Žemės ūkio ministerijoje dirbdamas žemės matininku bei kultūrtechniku – prie melioracijos, o vėliau ir upių reguliavimo darbų. Kadangi jo veikla įpareigojo daug keliauti po Lietuvą, K.Daugėla su savimi veždavosi ir fotoaparatą. Šitokiu būdu jis pradėjo fiksuoti šalies gamtą, kaimo bei miestelių žmonių gyvenimus, žemės darbus, etnografiją. Ankstyvoji fotografo kūryba pasižymi poetiškumu, romantika, jautriu gamtos vaizdavimu ir pranašavo susiformuosiant stiprų peizažistą.
K.Daugėlos darbai buvo publikuojami dienraščiuose „Lietuvos aidas“, žurnaluose „Trimitas“, „Karys“. Jaunojo inžinieriaus piktorialistiškos fotografijos su beržais ir pakelės kryžiais, kaimo vaizdais ir žmonėmis taip pat dalyvavo įvairiuose fotomėgėjų konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1938-1940 m. laikotarpiu K.Daugėlos kūryba sulaukė ne vieno apdovanojimo, premijos bei ekspozicijos parodose. To meto spaudoje fotografas įvardintas kaip „neramus naujų temų ir formų ieškotojas“.
Tiesioginį savo darbą derindamas su fotografija, K.Daugėla sukūrė ir nepamirštamą reportažą iš ką tik atgauto Vilniaus krašto. Būtent šie darbai sulaukė ne tik palankių atsiliepimų spaudoje, tačiau ir patraukė žymiojo Vilniaus fotografo Jano Bułhako dėmesį, kuris pagyrė K.Daugėlą kaip mąstantį autorių. Tuomet jam ėjo dvidešimt aštunti metai, o toks meistro pastebėjimas giliai įsirėžė atmintyje ir skatino toliau uoliai darbuotis fotografijoje.
Sovietų represijos, prasidėjusios 1940 metų liepą aplenkė K.Daugėlą, mat jį su broliu globojo Vienos laikų kurso draugas, Austrijos komunistų partijos narys Povilas Sklėrius. Tiek šiuo laikotarpiu, tiek ir nacių okupacijos metais jis dirbo pagal savo profesiją prie melioracijos bei drenažo projektų. Šalia neapleido ir fotografijos: laisvu nuo darbų metu ne tik rūpinosi savo sesers šeima, tačiau ir iki išnaktų ryškindavo negatyvus bei atspaudus. Tiesa, to meto K.Daugėlos fotografijos nebuvo publikuojamos negausioje Kauno spaudoje, taip pat nevyko ir meninės fotografijos parodos bei konkursai, todėl visus darbus kūrė „į stalčių“ bei šeimos archyvą.
Sovietams artėjant prie Kauno, mokslus Vienoje baigę valdininkai suorganizavo grupę, gavo atskirą keleivinį vagoną ir 1944 m. liepos 9 d. išvažiavo Rytprūsių link. Šioje grupėje, netrukus atsidūrusioje Austrijoje, buvo ir K.Daugėla su savo besilaukiančia žmona Stase. Tačiau saugu nebuvo ir čia: netrukus žūtbūtinėmis pastangomis jiems jau teko bėgti nuo besiartinančios Raudonosios armijos salvių kuo toliau į Vakarus. Pėsčiomis, su ką tik gimusia dukra, aplenkdami bombarduojamą Miuncheną, jie apsistojo Prancūzijos pasienyje, o karui pasibaigus, pateko į Kempteno lietuvių pabėgėlių stovyklą.
„Tai pasakojimai apie žmones, kurie paliko savo kraštą. Apleido jį ne savo noru, ne geresnio gyvenimo ieškodami bėgo. Nekviesti svetur gyvenančių draugų ar giminių. Nesislėpė nuo bausmės, nes nebuvo nusikaltę.
Išėjo sveiki ir paliegę, suaugę ir vaikai, seniai, nėščios moterys, išsinešė ir vystykluose suvystytus kūdikius. Išėjo žmonės nuo arklo ir iš mokyklos suolo, nuo bažnyčios altoriaus, įstaigos stalo, universiteto katedros, teatro scenos.
Visi jie paliko namus genami baimės, kuri, kaip vagis naktį, įsėlino į jų tarpą ir pasklido po visą šalį. Europa degė karo liepsnose, o Lietuvą užplūdo ateiviai, kurie nepažino Dešimties Dievo įsakymų.“
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Čia prasidėjo visiškai naujas K.Daugėlos ir dar bent 2000 lietuvių gyvenimas „išvietintų asmenų“ stovykloje. Dipukai – šitoks terminas, kilęs nuo angliško Displaced Persons, sutrumpintai DP – ilgainiui prigijų įvardinti šiuos žmones, savo gimtinėje netekusių viso savo gyvenimo ir atsidūrusių pokarinėje Europoje sąjungininkų kontroliuojamose teritorijose. Daugeliui lietuvaičių ši stovykla mažiausiai keliems metams taps jų namais, belaukiant išganingo leidimo išvykti į JAV, Kanadą, Australiją ar kokią kitą šalį. K.Daugėla su savo šeima čia praleis ketverius metus.
„Mano pažintis su stovykliniu gyvenimu prasidėjo tada, kai su žmona ir penkių mėnesių dukrele pravėriau duris į mums nurodytą kambarį. Mokyklos klasės didumo patalpoje, pasieniais ir per vidurį, buvo išrikiuotos dviaukštės narų lovos. Siauru taku sunešiau ir po laisva lova paslėpiau savo turtą, sutalpintą į du lagaminus. Žmona, nešina pailgą krepšelį, kuriame tysojo rūpestingai užklostyta dukrytė, prisėdo ant lovos čiužinio. Pasižvalgęs aplink, mėginau ją paguosti: „Žinai, mamute, čia mums nebus šalta.“. O ji, patvirtindama mano teigimą, dar pridėjo: „Kaip silkėms bačkoje“.
Per patalpą sklido prislopintų balsų šurmulys. Atrodo, kad visi svarstė tą pačią problemą: kaip keliomis pakabintomis paklodėmis atsitverti nuo kaimyno“
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Kempteno lietuvių pabėgėlių stovykla buvo įkurta buvusioje karinio miestelio teritorijoje. Tarp „išvietintųjų“ – intelektualai, ūkininkai bei buvę kariškiai.
„Stovyklų (kaip Kempteno) su 1000 ar daugiau žmonių Vokietijoje buvo dešimt. Kiekvienoje iš jų dalinosi patalpomis ir maistu įvairiausių luomų, profesijų, pašaukimų ir sugebėjimų tautiečiai: juodadarbis su profesoriumi, ūkininkas su mokytoju, kariškis su advokatu, dailininkas su solistu, kunigas su muziku, daktaras su inžinieriumi, architektas su žurnalistu ir policininku. Didžioji išeivių dalis buvo inteligentija.
Esant gausiam intelektualų būriui greitai gimė profesinių ir kultūrinių organizacijų projektai, kuriais visi išeiviai, didelėse ir smulkesnėse stovyklose, galėjo naudotis“.
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Gyvenimas čia netrukus užvirė sava vaga: buvusių Vytauto Didžiojo universiteto pedagogų iniciatyva stovykloje suorganizuota gimnazija, vyko kultūrinis gyvenimas, sporto varžybos, darbas ir studijos, pramogos ir net turistinės kelionės. Ilgainiui skirtingose stovyklose susibūrę kolektyvai net rengė gastroles lankydami kitose stovyklose gyvenančius tautiečius. K.Daugėla įkurtoje gimnazijoje ne tik dėstė užsienio kalbas, tačiau ir vedė fotografijos kursus bei pats aktyviai fotografavo.
„Lietuvoje buvau pradėjęs fotografuoti, neatsisakiau to ir čia. Atsimenu, gavau su dumplėm kokį tai primityvų aparatą, stiklinius negatyvus turiu įdėti, vėliau jau ir kitokie pateko į rankas. Todėl ir nuotraukos nėra techniškai tobulos, kai kurios neaiškios, mat, blogas apšvietimas ir negatyvai apgadinti. Kokią medžiagą gavau, kokią suradau, tokią ir panaudojau.
Vėliau tas dideles stiklines plokštes, kadangi vokiečių fototechnika nuo seno buvo labai gera, atidaviau į fotoparduotuvę, buvusią netoli stovyklos, kad perdarytų man į 35 mm skaidres. Tokiu būdu susidarė apie 150 skaidrių rinkinys. Pavienių nuotraukų daug kas turi, bet kad būtų taip nuosekliai užfiksuota nuo mūsų atvykimo iki išplaukimo, nuo pirmo iki paskutinės gyvenimo stovykloje dienos, visa kas gera ir bloga – neteko matyti“.
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Šiuo etapu K.Daugėlos padarytos nuotraukos yra liudininkės to, ką pokariu išgyveno lietuvių pabėgėliai pakeliui į naują gyvenimą. Pačiam autoriui tai tapo visiškai kitokios – reportažinės-dokumentinės – fotografijos atradimu.
„Pirmaisiais stovyklinio gyvenimo metais mes tikėjome, kad tarptautiniai santykiai mums palankiai išsispręs ir galėsime grįžti namo. Nors ir pažinome sovietus iš pirmosios okupacijos, drąsinome vieni kitus pačių sukurtomis optimistinėmis teorijomis ir gandais, nenorėdami prisipažinti, kad tapome ne tik benamiai, bet ir beteisiai.
Amerikiečiai leido sovietų repatriacijos pareigūnams lankyti stovyklas ir agituoti. Mūsų stovykloje kariškos policijos saugomi jie dalino propagandinius lapukus, skelbiančius, kad Raudonosios armijos išvaduota Tarybų Lietuva išskėstomis rankomis laukia mūsų grįžtant <...>
Už keliolikos žingsnių nuo sovietų pareigūnų stovyklos jaunuoliai kūreno propagandinių lapukų lauželį“.
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Pasak M.Matulytės, fotografas sukaupė kolektyvinį Kempteno lietuvių kolonijos nuotraukų albumą, kuriame gausu kultūros istorijai ir socialinei antropologijai svarbių faktų ir „net sunkiais pokario metais svetimoje žemėje Daugėla ieškojo pozityvių dalykų – išaušta rytas, pasiraitoji rankoves ir kimbi į darbus. Kokia šviesa ir ramybė sklinda iš Kemptene darytų fotografijų! <...> Skurdi buitis neslegia, ji įveikiama susitelkus ir nusiteikus ne išgyventi, o tęsti visavertį gyvenimą, kurio šerdis yra tautinė kultūra“.
„Už kelių kilometrų nuo stovyklos tyvuliavo žuvingas ežerėlis. Pakrantėje sukalti kuoleliai su užrašu „Verboten“ draudė žvejybą. Mūsų vyrai, iš vakaro pasiruošę meškeres ir prisikasę sliekų, atsirasdavo ežerėlyje ant plausto prieš saulės tekėjimą, kai žodis „verboten“ miglotoje prietemoje buvo neišskaitomas. Už kelių valandų, saulėtam stovyklos kiemo užkampyje, iš aprūdijusios statinės kilo balti dūmai su rūkytų ungurių kvapu. Palei sandėliuko sieną, vienas kitą prilaikydami, artėjo du vyrai, ištuštinę naminės butelį, ieškojo užkandžio“.
Iš K.Daugėlos atsiminimų
Pamažu įvairios šalys atvėrė savo sienas pabėgėliams iš Lietuvos bei kitų šalių. Šitaip per keletą pokario metų lietuviai iš panašių stovyklų Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje pasklido po 22 pasaulio kraštus.
Amerika atidarė vartus tiems, kurie šioje šalyje galėjo rasti laiduotojus-geradarius, gimines ar svetimus, sutinkančius išeivį bei jo šeimą išsikviesti ir jais rūpintis. Šitokiu būdu, gavę žmonos dėdės, kalvio Juozo Vižinio iškvietimą, 1949 m. kovą Daugėlų šeimyna, kartu su 1100 kitų išvietintųjų emigravo į JAV. Po 12-os dienų varginančios kelionės jie pasiekė Niujorko uostą, kur prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Šia kelione laivu baigėsi ir Lietuvos tautos bei fotografijos istorijai ypatingai reikšmingas K.Daugėlos socialinis reportažas apie lietuvių pabėgėlių kasdienybę bei jų egzistencines patirtis pakeliui iš gimtųjų namų nežinomybės link.
Įsikūręs JAV K.Daugėla dirbo statybos inžinieriumi stambioje visuomeninių pastatų statybos bendrovėje, vėliau net tapo jos dalininku. Šioje firmoje jis išdirbo 27 metus, iki pat išėjimo į pensiją. Tačiau kaip ir prieškario Lietuvoje, taip ir Amerikoje, jis sugebėjo derinti darbus ir neapleisti fotografijos. Šiuo laikotarpiu jis fotografavo lietuvių emigrantus bei jų portretus, taip pat jį be galo domino statybų tematika bei fotomontažai. 1952 m. K.Daugėla tapo Amerikos fotografų draugijos nariu, reguliariai dalyvavo ne tik lietuvių bendruomenės, tačiau ir tarptautinėse parodose.
Pirmą kartą į Lietuvą jis sugrįžo 1975 m. Tačiau viešai savo darbus galėjo parodyti tik trečiojo apslankymo metu 1988 m. Tuomet Kauno miesto galerijoje buvo atidaryta personalinė K.Daugėlos fotogafijų paroda, kuri vėliau eksponuota Vilniuje bei Šiauliuose. Ta proga pasirodė ir jo darbų katalogas, supažindinantis lietuvius su K.Daugėlos aukso fondu : prieškario darbais, pokario tautiečių patirtimis išvietintųjų stovykloje bei emigracijoje Amerikoje.
1992 m. pasirodė išsami, tiesa, prastos to meto spaudos, K.Daugėlos kūrybos rinktinė „Išeiviai iš Lietuvos“, o 2018 m. – klasiko vertas albumas „Vaizdai ir veidai“.
K.Daugėla mirė 1999 m., palaidotas Mančesterio šv.Juozapo kapinėse.
K.Daugėlos fotografijos iš „Vilniaus aukcionas“ bei galerijos „Kunstkamera" archyvo.
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal K.Daugėlos knygą „Vaizdai ir veidai“.
K.Daugėlos atsiminimai iš knygos „Išeiviai iš Lietuvos“.
Vadyba Lina Zaveckytė