Karalius scenoje, gyvenime – paprastas žmogus. Operos legenda V.Daunoras

Prisimenant kultinį Lietuvos operos solistą Vaclovą Daunorą 15min kalbasi su muzikologe, monografijos „Karalių kuria aplinka“ sudarytoja Jūrate Katinaite.

Pokalbyje buvo stengtasi užfiksuoti svarbiausius menininko pasiekimus, esmines biografines detales bei išryškinti svarbiausius V.Daunoro vaidmenis.

V.Daunoras mirė spalio 19-ąją, eidamas 84-uosius metus. Jis laidojamas šį penktadienį, spalio 23-ąją. Solistas pašarvotas Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Amžinojo poilsio jis atguls Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Vaclovas Daunoras Boriso Godunovo vaidmenyje. LNOBT nuotr.

Žvaigždė, kuri turėjo nurungti vis kitą bosą

„V.Daunoro vaikystė ir jaunystė buvo skurdi, tačiau vėliau jis prasimušė“, – pasakojo J.Katinaitė. Pašnekovės teigimu, itin reikšmingu įvykiu tapo 1963 metų debiutas buvusiame Valstybiniame operos ir baleto teatre. „Vėliau jis pajuto, kad jam reikia dar didesnio tobulėjimo, tad ėmė dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, – sakė. – Tai itin svarbus jo iškilimas, po kurio 1965 metais jis tapo žvaigžde.“

Kaip išgarsėti padėjusį V.Daunoro laimėjimą ji išryškino anuomet vykdavusį Tarptautinį P.Čaikovskio konkursą, kuriame jis pelnė IV vietą. Norėdami jame dalyvauti vokalistai prieš tai turėdavo pereiti visą Sąjunginį konkursą.

15min teiravosi, ar, vertinant sovietinės sistemos angažuotumą, šie konkursų rezultatai solistui tapo iš tiesų didelis pasiekimas.

Vaclovas Daunoras 1964 m. ir 1969 m.

„Be abejo, – atsakė J.Katinaitė. – Juk V.Daunoras iš Pribaltikos, o tarptautinius konkursus dėl politinių priežasčių įprastai laimėdavo tik rusai. 1971 jis išvyko į konkursą Tulūzoje, Prancūzijoje, prieš tai  dalyvavo Maskvoje. Kaip pats nuolatos sakydavo, „turėjo įveikti bosus“. Nebelikus, ką nurungti Maskvoje, Tulūzoje jis pelnė Grand Prix. Be to, konkurso dalyviai buvo vertinami akląja sistema.“

J.Katinaitės žodžiais, šis laimėjimas sukėlė tikrą ažiotažą. Po ilgos sugrįžimo kelionės su persėdimais Paryžiuje bei Maskvoje „Aeroflot“ lėktuvu operos legenda nusileido Vilniaus oro uoste. „Lėktuvą privairavo prie pasitikimo salės, kurioje stovėjo visa Respublikos, teatro, filharmonijos, partinė valdžia“, – pasakojo J.Katinaitė.

V.Daunoro išskirtinis talentas buvo pripažintas ne tik Sovietų sąjungoje, Lietuvoje, bet vis labiau pastebimas už Atlanto. Štai 1970 vyko pirmosios gastrolės JAV ir „Chicago Today“ paskelbė palankią recenziją.

 Lietuvių literatūros ir meno dienos Tadžikijoje. Dainuoja Vaclovas Daunoras. Tadžikija. 1969 m. spalio mėn. LCVA nuotr.

Ilgametis V.Daunoro kolega Robertas Banionis atsiminimuose „Laimingiausias gyvenimo tarpsnis“ rašo:

„Pagaliau koncertas Niujorko „Carnegie Hall“ rečitalių salėje. Ne veltui Šventojoje šitiek dirbome! Galingos ovacijos! Sulaukėme puikiausios „The New York Times“ recenzijos, net negalėjome patikėti tokiu aukštu įvertinimu. Recenzijos autorius buvo vienas įtakingiausių Amerikos kritikų Josephas Horowitzas.“

Anot J.Katinaitės, anuomet surengti pasirodymą vienoje prestižiškiausių Amerikos koncertų salėje, o vėliau sulaukti recenzijos buvo didelis pasiekimas.

„Jam pritrūko labai nedaug, kad savo laiku taptų viena didžiausių žvaigždžių. Po šio 1979 m. vykusio rečitalio Amerikos lietuviai jam suorganizavo perklausas Niujorko „Metropolitan Opera“, Čikagos lyrinėje operoje, kurioje V.Daunoras jau buvo išmatuotas ir jam ruošėsi siūti kostiumus. Vėliau dar keliuose teatruose ir visur jis tiko, – teigė J.Katinaitė. – Bet pavasarį jis niekur nebegalėjo vykti, nes Sovietų sąjunga užpuolė Afganistaną. Tad JAV ir SSRS santykiai visiškai nutrūko nuo kultūrinių ryšių iki skrydžių.“

Vaclovas Daunoras per JAV gastrolių pasirodymą 1987 m.

Berniukas iš kaimo, nekliuvęs tarybų valdžiai

Dainininkas ne kartą yra užsiminęs apie savo sudėtingą vaikystę Žagarėje. „Namie skurdome – tėvas išėjęs, mama be specialybės, senelė sirgo vėžiu, senelio ranka sužalota per Pirmąjį pasaulinį karą… Mus, vaikus, leisdavo per kiemus padėti malkas pjauti, kad uždirbtume kokią kapeiką. Pasakiau mamai, kad man reikia važiuot į Vilnių laimės ieškot. Ir namie viena burna bus mažiau. Senelė žemaitė stebėdavosi: „Vo tas vaks gol su atplieštuom akim, ons bus keliauninks, minavuok mona žuodius.“ Taip ir nutiko. Keliauninkas“, – rašė V.Daunoras savo monografijoje.

Išvykęs į Vilnių jis skurdo, tris kartus grįžo, nepasidavęs bandė dar kartą. „Taigi, mano gyvenimas nušvito Kriaučiūno dėka“, – rašo menininkas. Jo minimas asmuo priglaudė jaunąjį V.Daunorą pas save, o vėliau, nuo 1954 iki 1958, būsimasis solistas dainavo ansamblyje.

Su J.Katinaite kalbėjome ir apie tai, kaip V.Daunorui gyvenant Vilniuje, jam teko tvarkytis su sovietine valdžia. „Su ja jis neturėjo problemų, kol pats su ja nekonfliktavo“, – pasakojo ji.

„V.Daunoro naudai buvo tai, kad sovietmečiu darbininkai bei valstiečiai buvo laikomi tais žmonėmis, iš kurių išeidavo tikrieji tarybiniai piliečiai, – sakė. – Jis nebuvo tremtinių vaikas, neturėjo iš pirmosios nepriklausomybės likusių ryšių. V.Daunoras buvo tiesiog skurdus berniukas iš kaimo, kuris nekliuvo tarybų valdžiai.“

Operos solistas Vaclovas Daunoras. LCVA nuotr.

„Tačiau pasipriešinimą V.Daunoras patyrė kitaip – jis nebuvo priimamas į sovietinių menininkų šeimų elitą, nes buvo tarsi per prastas. Vis dėlto menininkų žiedas laikėsi smetoninės Lietuvos patirčių, nes savyje [puoselėjo] nepriklausomybės dvasią. Nors garsiai apie tai nebuvo kalbama, šie žmonės savo išsilavinimą įgijo bei profesinius interesus puoselėjo dar prieš sovietinę okupaciją.“ Pasak pasakotojos, ši atskirtis labiausiai išryškėjo jo romane su garsia pianiste Aldona Dvarionaite: „Tai užgrūdino jo charakterį tiek, kad jis galėjo išsprogdinti sistemą.“

Tačiau savo atsiminimuose operos solistas rašo: „Neseniai sužinojau, kad dar 1957 m. buvau patekęs į KGB akiratį.“ „Tai įvyko paauglystėje, – komentavo J.Katinaitė. – Kai pagaliau Vilniuje jis užsikabino ir pradėjo mokytis muzikos mokykloje, jis buvo banditukas – skurdus vaikas, net neturėjęs antklodės. Jis pasakodavo, kad prie Aušros vartų eidavo ieškoti nuorūkų, kurių parūkius mažiau norėdavosi valgyti. Šiuo požiūriu jis nebuvo išimtis, kadangi po karo sovietinės valdžios nustekentų žmonių buvo daug.“

Vaclovas Daunoras Žvėryne

Karalius scenoje, gyvenime – paprastas žmogus

V.Daunoras – žmogus, kuris nuolatos kovėsi už savo orumą. „Kartais gal pašaipos net nebūdavo, jam tik kildavo įtarimas. Šiuo požiūriu vokalistas buvo sužalotas žmogus. Patyręs pažeminimų. Tad visą gyvenimą net ir būdamas žvaigžde, profesoriumi, jis jautriai saugojo savo orumą. Galbūt todėl jis su aplinkiniais, kurie turėdavo rūpesčių, elgėsi jautriai, padėdavo, paguosdavo. Tai, kad jis buvo geros ir šiltos dūšios žmogus, mini kartu su juo teatre buvę žmonės“, – pasakoja J.Katinaitė.

Negi V.Daunoras niekada nebuvo „diva“? „Oi, ne, – patikino monografijos sudarytoja. – Tai labai netipiška, nes įprastai dainininkai turi polinkį į ekspansiją. Tačiau niekada nesmerkiu, nes ši profesija reikalauja troškimo užkariauti sceną. O jeigu nulipus nuo scenos, vis tiek norisi viską užgožti, tai jau nelabai gerai… V.Daunoras buvo karalius tik scenoje, o nulipęs nuo jos – paprastas ir kuklus žmogus.“

Vis dėlto J.Katinaitė pridūrė, kad V.Daunoras nebuvo tobulas herojus. „Jis taip pat buvo sudėtinga asmenybė, nuoskaudų kaupėjas. Jeigu jis nepasitikėdavo žmogumi, tai bendravimas buvo sudėtingas“, – išryškino ji.

Parodų rūmų atidarymas

Unikalūs muzikiniai duomenys

Įvairiuose šaltiniuose nuolatos pabrėžiamas išskirtinis V.Daunoro balso tembras. 15min paprašė J.Katinaitės apibūdinti, kuo tai ypatinga pasaulio operos kontekste.

„Sakau ir sakysiu, kad V.Daunoro balsas – šimtmečio balsas. Tokie dažnai ir dideliais kiekiais iš dangaus nenukrinta“, – sakė ji.

Jos žodžiais, šis tembras – turtingas, turintis daug spalvų, šilumos, minkštas. „Saulius Sondeckis yra gražiai pasakęs, kad tame jo balse dar buvo savotiškai tembrą praturtinantis virpuliukas. Net ir nustojus dainuoti, jį vis dar girdi lyg kažkokį ultragarsą. Bet tai nėra tremolo, kuris dainininkų balse vertinamas kaip defektas. Galiausiai tai – iracionalūs dalykai, ir nepavyks paaiškinti, kuo šis balsas toks ypatingas.“

Savo atsiminimuose apie pirmąsias pamokas konservatorijoje V.Daunoras yra pasakojęs:

„Dainavimo pamokos prasidėjo nuo pirmos dienos. Petras Oleka paklausė mano dainavimo ir paskyrė į Kipro Petrausko klasę. Petrauskas buvo didžiai gerbiamas, gavo personalinę pensiją, gyveno dideliame name Čiurliono gatvėje. Jo klasėje vienu kursu aukščiau mokėsi Virgilijus Noreika. Tarp Petrausko mokinių buvo nemažai gerų balsų, bet nemažai gerų balsų jis ir sugadino. Tarp tų sugadintųjų buvau ir aš.“

Anot J.Katinaitės, tai buvo didelis konfliktas, prisidėjęs prie prastų santykių su sovietmečiu gyvenusiu Smetonos laikų elitu. „Juk K.Petrauskas, būdamas didelė žvaigždė, pirmasis 1920-ųjų metų Alfredas „Traviatoje“, nuo kurios prasidėjo Lietuvos nacionalinės operos istorija, buvo prastas pedagogas. Taip, ir V.Daunorui nepasisekė ir jis išėjo iš jo klasės, kas anuomet buvo drąsu.“

Grupė Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) artistų.

Iš kairės: Eduardas Kaniava, Romanas Marijošius, Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Elena Saulevičiūtė, Raimondas Minderis, Rimantas Siparis, Leokadija Aškelovičiūtė, Vytautas Kudžma prie naujųjų rūmų. Vilnius. 1974 m. lapkričio 4 d. LCVA nuotr.

Sudėtingas V.Noreikos ir V.Daunoro konfliktas

Monografijoje J.Katinaitė V.Noreikos ir V.Daunoro nesutarimui paskyrė atskirą skyrių, pavadintą „Kare kaip kare, arba Neįvykusios paliaubos“.

Atsakydama į klausimą, o kaip ten buvo, šiandien J.Katinaitė sako taip: „Tai buvo ilgai besitęsianti, skaudi bei abiem turėjusi pasekmių konfrontacija. Tikiuosi, kad dabar jau jie „ten“ kaip nors išsiaiškins.“

Anot jos, šis karas atskleidė labai daug temų. Pirma – viršininko ir pavaldinio momentą, nes V.Daunoras ne visada sutikdavo su V.Noreikos vaidmenų pasiūlymais. „V.Daunoras sakydavo, kad tai netinka jo balsui, – pasakojo J.Katinaitė. – Kita vertus, pats V.Noreika buvo puikus vokalistas ir puikiai suprato, kas kur tinka.“

„Man visada atrodė, kad tai apskritai buvo dviejų ryškių žmonių konkurencija. Galbūt su V.Noreika ir daugiau įvyko panašių situacijų, tačiau istorija su V.Daunoru tapo karščiausia ir dramatiškai pasibaigusi. Iki tokio lygio, jog atleidus V.Daunorą iš teatro, legendinis solistas parašė prašymą išleisti jį iš Sovietų sąjungos.“

Lietuvos operos 50-metis, 1970. Vaclovas Daunoras, Giedrė Kaukaitė ir Virgilijus Noreika

Gyvenimas JAV

Nereikėtų skubėti daryti išvadų, jog vienintelė priežastis, kodėl V.Daunoras išvyko į JAV, buvo konfliktas su V.Noreika.

„Išvykimo priežastys greičiau buvo ekonominės, juolab Noreika jau nebebuvo teatro vadovas. Kadangi 1993 metais V.Daunoro vokalas buvo aukščiausios kokybės, o teatras Lietuvoje skurdo, siautėjo Vilniaus brigada ir ko čia tik nebuvo. Todėl žmonės su tokiu talentu nebegalėjo pragyventi, – pasakojo J.Katinaitė. – Kai sovietmečiu tu esi uždarytas, neturi pasirinkimo, todėl visos talentingos asmenybės turėjo sutilpti tame pačiame teatre. Atsidarius sienoms, pasirinkimas atsirado, tačiau amžius buvo nebe tas. Tačiau V.Daunoras vis tiek sugebėjo patekti į „Metropolitan opera“ ir pradainuoti ten 10 metų.“

Amerikoje V.Daunoras įsimylėjo lietuvių kilmės amerikietę Eglę Sodaitis. „Niujorke jiems sekėsi, jie turėjo įdomų kultūrinį gyvenimą. Tik paskui, solistui išėjus nuo scenos, nes pradėjo progresuoti Parkinsono liga, jie persikraustė į Floridą, gyveno ant vandenyno kranto. Jie dar turėjo daug gražaus bei ramaus laiko. Pagaliau Daunoras apsirūpino, apsiramino, nes sovietmetį kovėsi ir dėl duonos kąsnio“, – sakė J.Katinaitė.

2017 m. V.Daunoras, vis labiau kaustomas ligos, ryžosi iš JAV grįžti į Lietuvą praleisti paskutinių jam likusių dienų. Lietuvoje legendinis solistas paskutinius metus praleido netoli Vilniaus esančiuose globos namuose.

Vaclovo Daunoro debiutas Metropoliteno operoje Niujorke. Ant scenos su Carol Vaness ir Luciano Pavarotti.

Vaclovas Daunoras prie Metropoliteno operos grimo kambario 2004 m. Vaclovas Daunoras su Sergejum Larinu Niujorke

Svarbiausi V.Daunoro gyvenimo vaidmenys

J.Katinaitė išskyrė 4 reikšmingiausius pasirodymus, ties kuriais dirbo Lietuvos operos žvaigždė.

Karalius Pilypas Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“. J.Katinaitės nuomone, vargu, ar kam nors pavyks šiame vaidmenyje prilygti V.Daunorui;

Mefistofelis „Fauste“;

Borisas Godunovas „Borise Godunove“;

Don Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje“.

Kviečiame pasiklausyti Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“ Vaclovo Daunoro atliekamos partijos.