Kitoks Iranas N.Rekašiūtės akimis: maištingos moterys ir noras išsilaisvinti

Prieš trejus metus apkeliautas Iranas fotografei Neringai Rekašiūtei paliko gilų įspaudą ir prabudino jautriausias jusles. Mėnesis su kuprine ant pečių, vienumoje, bet ir tokiame kolektyvume, kokio Lietuva, regis, neturi, pažintys su sistemos prispaustomis, bet pasiryžusiomis jai priešintis moterimis ir didžiausios parsineštos pamokos atsiskleidžia įspūdžių kupiname pokalbyje su menininke.

– Kaip prieš trejus metus atsidūrei Irane? Kas tave ten nuvedė?

– Gana seniai domėjausi Irano kultūra, ypač Irano moterų fotografija. Viskas prasidėjo 2012-ais metais, kai Londone apsilankiau Viktorijos ir Alberto muziejuje, parodoje „Light from the Middle East“, o ten buvo eksponuojama labai daug moterų iš Rytų pasaulio fotografijų darbų.

Likau ypač sužavėta iraniečių moterų darbais, nes tuo metu pati studijavau fotografiją, o viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje pastebėjau daug neigiamo fono, susijusio su musulmonais. Iranietės vaizdinys ten buvo piešiamas labai aiškiai  – tarsi ji visada būtų bebalsė, aprengta hidžabu, neturinti veido, neturinti asmenybės, pavergta, tokia, kurią reikia išvaduoti.

Kas man buvo nepaprastai įspūdinga, tai kad tose nuotraukose pamačiau visai kitokį vaizdą, pamačiau labai stiprias, ypatingas, save reprezentuojančias ir pasakojančias apie save moteris. 

Nuo tada labai domėjausi Iranu, jo kultūra, islamu ir feminizmu, tik galbūt man užtruko išsiruošti į pačią kelionę, nes išvažiavau tik prabėgus 4–5 metams. 

Matyt, reikėjo, kad ta mintis subręstų viduje. 

– Kas tave labiausiai nustebino atvykus į Iraną?

– Viskas! Į Teheraną atskridau, kai oro užterštumas buvo labai didelis, tad išlipus oro uoste ir įkvėpus pirmąjį oro gūsį, man pradėjo deginti plaučius. O prieš skrydį mokiausi atpažinti skaičius farsi kalboje vien dėl to, kad žinočiau, kuris taksi atvažiuos manęs pasiimti. 

Taigi, ta nuostaba buvo nuo to, kad patekau į aplinką, kur nesuprantu nei simbolikos, nei rašto, iki to, kad viskas Irane yra visiškai kitaip, tiek kultūra, tiek aplinka. Pirminis šokas nebuvo dėl to, kad ten žmonės gyventų kitaip. 

Mano kelionė tam tikra prasme gal ir buvo netipiška, nes aš ten važiavau ne keliauti per turistines vietas, pamatyti stebuklų, kurie yra tikrai nuostabūs – ir mečetės, ir įvairios šventyklos, ir Persepolis, ir t.t. Mano tikslas buvo pamatyti žmones ir su jais susipažinti.


 

– Kur ėjai, kad susitiktum su žmonėmis?

– Apsigyvenau pas šveicarą, kurį prieš tai buvau susiradusi per bendrus draugus. Jis Teherane turėjo savo kūrybinę agentūrą. O per jį susipažinau su daug tokių žmonių, kurių galbūt per kitur nebūčiau sutikusi. Tai buvo labai meniškos pakraipos, labai progresyvūs, labai jauni, atviro mąstymo ir laisvi žmonės.

Iš pradžių labiausiai mane nustebino tai, kaip jie atrodė. Sutikau merginų su rožiniais, mėlynais plaukais, su tatuiruotėmis, daugybe auskarų. Tik tiek, kad jos ant plaukų buvo užsimetusios skarą. Net neįsivaizdavau, kad Irane yra tiek subkultūrų.

Vidal
Vidal

– Ar joms niekas negresia už tai, kad taip rengiasi? Kiek žinau, į moterų aprangą žiūrima gan griežtai.

– Miestuose dažniausia į viską žiūrima daug laisviau, netgi tam tikros miestų salelės yra laisvesnės. Tarkim, man teko fotografuoti Teherano miesto rajone Ekbatanoje, ten stovi modernios statybos daugiabučiai. Šis rajonas garsėja tuo, kad žmonės ten labiau atsipalaiduoja, o moterys čia gali net nesidėti skarų. Šiame rajone žmonės tarsi pasislepia, gali būti savimi, gyvena savo gyvenimus, vieni kitus geriau pažįsta, progresyviau į viską reaguoja.

Turbūt į šį klausimą vieno atsakymo nėra, tačiau jeigu tu, moteris, nusiimi hidžabą vidury gatvės ar padarai politinį pareiškimą, kažkas tikrai gresia. Galbūt tau kas nors iškvies policiją, galbūt pamokys, pasakys, kad blogai elgiesi.

Bet man pasirodė juokinga tai, kad, papūtus stipresniam vėjui, taip lengvai ant galvos besilaikantys hidžabai gali nuskristi. Todėl tai, kad gražūs moterų plaukai matosi išlindę iš už skarų, daug kam į akį Teherane nekrenta.

Žinoma, keliaujant į Irano gilumą, yra visai kitaip.

Salma
Salma

– Kokios tos moterys, su kuriomis tau teko bendrauti? Ar jos tikinčios? Ar daugiau progresyvios, nesitapatinančios su religiniu režimu?

– Jos visos labai skirtingos, kaip ir mes. Kai kurios yra tikinčios, kai kurios netikinčios, dalis save identifikuoja su moterų teisių judėjimu, dalis atmeta tai kaip Vakarų produktą, netinkantį Iranui, ieško savo kelių, galvoja, kaip užtikrinti moterų teises interpretuojant Koraną.

Visgi yra bendrų klausimų, kurie iraniečius vienija – tai noras sukurti visuomenę, kurioje moterys jaustųsi daug saugesnės, užtikrintesnės, kurioje jos tiek nebūtų priklausomos nuo vyro  tėvo, brolio ar sutuoktinio.

Shiraz
Shiraz
Shiraz

– O kokia dabar jų situacija? Kiek jos yra priklausomos? Gal pamažu visuomenė teisiškai liberalėja?

– Negaliu pasakyti, ar visuomenė ten liberalėja įstatymiškai, bet bent miestuose jaučiamas  didesnis laisvumas. Miestuose nesutikau religinių fundamentalistų. Apskritai, reikia suprasti, kad Irane šiuo metu gyvena žmonės, kuriuos 1979 metais uzurpavo religinis fundamentalizmas. Tada fundamentalistinis islamo režimas užėmė valdžią, pasinaudojęs tuo, kad visa visuomenė sukilo prieš šeichą, tačiau beveik niekas neturėjo sprendimo, kas toliau turėtų valdyti šalį.

Daugelis miestuose gyvenančių žmonių dabar yra labai progresyvių pažiūrų, laisvi. Iš tiesų, gerai pagalvojus, tai yra keistas paradoksas, nes jų visuomenė metams bėgant pasidarė mažiau laisva, nei buvo.

Tarkim, mūsų tėvai buvo nelaisvesni, nei esame mes. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, tai atrodo tarsi natūrali progresija – jie turėjo mažiau laisvės, mes jos turime daugiau, mūsų vaikai, tikėtina, bus dar laisvesni. Mes einame link to, kad situacija gerėja, gerėja žmogaus teisių padėtis ir pan.

Iraniečiams nutiko atvirkščiai – jų seneliai, tėvai gyveno daug laisviau ir progresyviau negu jų vaikai. Todėl dabartinis jaunimas į savo tėvus žiūri tarsi piktai, tarsi sakytų: labai ačiū, jūs mums norėjote gero, bet pakenkėte, dabar mes gyvename suvaržytai.

Beje, Irane sutikau daug vyrų, kurie kaip niekur kitur yra labai užsidegę moterų teisių klausimais, smarkiai už jas agituoja. O ta agitacija už moterų teises Irane yra sugretinama su noru išsivaduoti iš religinio fundamentalizmo. Man tai pasirodė labai įspūdinga.

Kalbant apie moteris, kaip ir minėjau, jos labai skirtingos ir jų į vieną dėžutę sudėti tikrai neišeitų, tačiau vienas dalykas jas visas vienija – tai troškimas geresnės būties, nebūti taip smarkiai priklausomoms nuo vyrų, spręsti pačioms.

Tarkim, jeigu moteris nori gyventi viena, išsinuomoti butą, jos tėvas turi laiduoti, tarti žodį, jog ji tą daryti gali. Kitaip niekas moteriai buto nenori nuomoti – galvoja, kad viena norinti gyventi moteris užsiima prostitucija.

Tokie dalykai trukdo kurti normalų gyvenimą

Arghavan su draugais
Arghavan
Arghavan

– Ar buvo moterų istorijų, kurios tave sujaudino, sukrėtė?

– Tiesą sakant, ne. Gal atvirkščiai: sutikau moteris, kurios gyvena drąsų, laisvą gyvenimą, netgi kažkiek nepaiso savo aplinkos. O galbūt tiesiog sutikau tas, kurioms labai baisių dalykų nebuvo nutikę. Kas jas vienijo, tai noras išvažiuoti iš šalies, kabinimasis už bet kokios galimybės, kad galėtų emigruoti į Vakarų Europą ar Kanadą.

Iš sukrėtusių istorijų atsimenu sutikto homoseksualaus fotografo, pas kurį teko gyventi per „CouchSurfing“, pasakojimą. Jis, agituodamas už moterų teises, buvo suimtas ir įkalintas kalėjime, ten tardomas. Irano kalėjimai tikrai nėra tokie, kaip Lietuvoje: mes bent žinome, kad suimti turime teisę į advokatą. O ten kalinimo įstaigose visko gali nutikti – tas fotografas buvo ir kankinamas, ir laikomas tamsoje, tik tiek, kad jo tėvai turėjo pakankamai pinigų kyšiui sumokėti ir jam išpirkti.

Visa tai nutiko likus dienai iki jo sesės vestuvių, todėl iranietis dar spėjo jose dalyvauti! Tiesa, nuotraukose matosi, koks jis yra išsekintas, kiek siaubo patyręs. Jo istorija mane sukrėtė ir padėjo suvokti, kuo Irane žmonės rizikuoja, agituodami už žmogaus teises.

– Iraną vadini savo sielos namais. Kaip taip atsitiko? Kodėl Iranas tau užima tokią svarbią vietą?

– Vakariečiui, kuris yra perdegęs, sustabarėjęs racionalumuose, pervargęs, kuris gyvena tik darbu, ten nuvažiuoti yra tam tikras išsilaisvinimas. Ten žmonės į pasaulį žiūri kitaip ir, bent jau sprendžiant iš to, su kuo susidūriau aš, daug labiau vertina meną, poeziją, norą pažinti. Pati buvau labai įkvėpta tų žmonių noro pažinti.

Galbūt dėl to, kad vidinė laisvė labiausiai jaučiasi ten, kur gyvenimas yra suvaržytas, bet, matyt, dėl tų suvaržymų jis pratrūksta euforinėmis būsenomis. Tai mane labai jaudino, įkvėpė. Ten žmonės geri ir svetingi, nes tai yra jų kultūroje, kad ir kaip klišiškai tai skambėtų. Svetingumas pasireiškia tuo, kad žmonėms tu tikrai rūpi, jie nori tau padėti.

Lietuvoje mes turime istorijų, kai žmogus patiria širdies priepuolį, o aplinkiniai tiesiog per jį perlipa, galvodami, kad tai esą kvailas alkoholikas. Pas mus justi susvetimėjimas, distancija, o  Irane, rodos, visi nori būti šalia, kartu.

Tarkim, vieną kartą važiavau visiškai tuščiu autobusu, į kurį įlipo moteris. Ir ji tikrai galėjo sėsti kad ir į kitą autobuso galą, kas, turbūt, ir atsitiktų Lietuvoje. O ta iranietė atsisėdo šalia manęs (juokiasi). 

– O kaip dėl saugumo? Ar nebijojai? Juk keliavai viena.

– Niekur nesijaučiau taip saugiai, kaip Irane, tai tarsi paradoksas. Kelionės metu supratau, kad visi mitai apie tai, kaip čia nesaugu, kad čia neva gyvena barbarai, kad musulmonai vyrai tave gali išprievartauti, todėl reikia saugotis, iš tiesų smarkiai prasilenkia su realybe.

Atsimenu, kaip vieną vasarą gyvenau ir dirbau Kipre. Ten kartais vaikščiodama gatve jaučiausi kaip mėsos gabalas vyrams, o ne žmogus. Irane viskas buvo atvirkščiai – jaučiau, kad manimi rūpinamasi, kad esu gerbiama, nejutau jokios grėsmės.

Per visą kelionę nesaugiai jaučiausi galbūt tik vieną kartą, kai atvažiavau į Bandara Abasą, tai pietinis uostas. Išlipusi iš autobuso, turėjau nuvažiuoti iki viešbučio, o kadangi šalia stovėjo taksi automobiliai, į vieną iš jų aš ir įlipau. Vienu metu vairuotojas sustojo, žinoma, nemokėjo anglų kalbos, pasakė tik tiek, kad įlips jo draugai, kuriuos taip pat reikia pavežti.

Netrukus įlipo trys vyrai, pradėjo tarpusavyje garsiai kalbėtis (juokiasi). Aš, aišku, nieko nesupratau, ką jie sako, mane užplūdo baimė. Tada telefone įsijungiau žemėlapių programėlę, kad pamatyčiau, ar tikrai judame viešbučio link. Pasirodo, tikrai važiuojame teisinga kryptimi. Po to ir tie vyrai manęs savo prasta anglų kalba pradėjo klausinėti, juokauti.

Iš tikro, jeigu būtų į taksi įlipusios trys moterys, galbūt nieko net nebūčiau pagalvojusi, bet kadangi tai buvo vien vyrai, tą akimirką išsigandau.

Ferial
Yalda

– Iš tavo pasakojimų panašu, kad Irane labai stiprus kolektyvumo jausmas.

– Gal tikrai stipresnis nei pas mus. Kita vertus, tai šalis, kuri kenčia nuo dvigubos sąmonės. Tai reiškia, kad iraniečiai turi privatų gyvenimą, kuriame yra visiškai kitokie, ir viešąjį, kuriame turi elgtis pagal religinį spaudimą. Panašiai, kaip ir mums buvo su Sovietų Sąjunga – privatus ir viešas gyvenimas turėjo didelę atskirtį.

Iranas man labai priminė Lietuvą prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį – ore tarsi vyko maži laisvės sprogimai, kuriuos man vis pavykdavo kažkaip pamatyti ir pajausti. Visgi dar yra ta geležinė uždanga, kuri spaudžia žmones. 

– Kaip manai, ar su religine sistema Irane įmanoma turėti laisvę?

– Ne, manau, kad neįmanoma. Religija yra dogma, o dogma reiškiai, kad dogmatiški žmonės turi elgtis pagal bendrą nustatytą modelį. Abejoju, kad tai gali būti susiję su laisve.

– Kokie tavo vidiniai pokyčiai įvyko po kelionės? Ką supratai?

– Parsinešiau sužydėjusį kūrybiškumą, nes Irane nuolat susidurdavau su palaikymu tam, ką aš darau, susidomėjimu mano menu. Irane pradėjau rašyti poeziją, grįžusi į Lietuvą išleidau knygą. Manau, kad Iranas labai prisidėjo ir prie gilesnio susitikimo su savo vidumi. Kartu tai yra susiję ir su tuo, kad ten keliavau viena, o keliaujant vienam ir vyksta didžiausi pokyčiai, sukrėtimai, atradimai, nes esi atsakingas tik už save.

Po kelionės, pamačius iraniečių moterų darbus, man atėjo ir suvokimas apie privilegijas, kurias turime. Tada galvojau: negali būti, kad jos gyvena Irane ir šitaip drąsiai kuria. Atsimenu save supratusią, kad šitos moterys rizikuoja, kuria, naudoja savo balsą tam, kad darytų pokyčius savo mene, o aš sėdžiu visiškame išpindėjime.

Tuo metu gyvenau Londone, laisvėje, įvairovėje, ir bijojau imtis drąsesnių temų, drąsesnių saviraiškos būdų, o tų moterų drąsa mane pačią įkvėpė drąsos.

Iš tiesų tiek Iranas, tiek Sakartvelas mane paveikė kaip terapija. Vakariečio racionaliai, linijinei pasaulėvokai tai tarsi antra puselė. Jiems galbūt trūksta kažko, ką mes turime, o mums – to, ką turi jie. 

Teherano turgus
Shakiba
Hormūzo sala

– O ko mums trūksta? Ar mums trūksta apribojimų?

– Tarsi tokia mintis ir ateina į galvą: kad ribos žmogui suveikia kaip įsiprasminimas, kas svarbu. Kad su sunkumais susidūrę žmonės labai dažnai tiek gyvenime, tiek kolektyviniu mastu supranta, kas yra vertybės.

Iš dalies tai nesąmonė: ar tai reiškia, kad mums reikia būti vergais vien dėl to, kad įvertintume, kas yra laisvė? Laisvę reikia vertinti kiekvieną dieną, tik sunkumų akivaizdoje dažnai tai padaryti paprasčiau. Ar reikia prarasti mylimą žmogų, kad jį vertintum? Yra pasirinkimas juo džiaugtis kasdien ir nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko. 

Ko galima pasimokyti iš iranienčių ar kartvelų, tai dainuoti ir šokti. Tai yra laimė būti šioje akimirkoje. Mes gyvename nuolat projektuodami žvilgsnį į ateitį, kokie mes būsime laimingi, kai ateityje ką nors pasieksime, ką nors nudirbsime… Ten aš jutau, kad esmė yra dabartis, kad aš esu ten, o tie žmonės yra su manimi toje akimirkoje.