Kompozitorė Onutė Narbutaitė: „Kūryba – tai nuotykis, suplanuotas, bet visada nenuspėjamas“

Onutė Narbutaitė – žinoma kompozitorė, kurios kūryba aprėpia daugiau nei vieną šiuolaikinės klasikinės muzikos žanrą, o jos diskografijoje dominuoja orkestriniai, kameriniai bei choriniai kūriniai. 1997 metais už oratoriją „Centones Meae Urbi“ menininkė pagerbta Nacionaline kultūros ir meno premija.

Tarp žymiausių jos darbų taip pat opera „Kornetas“, kurios muzika bei libretas sukurtas remiantis Rainerio Marios Rilkės kūrybos motyvais. Tuo tarpu kūrinys „Opus lugubre“ įkvėptas Sąjūdžio veiklos bei Sausio 13-osios įvykių.

Pokalbiui apie gyvenimą ir kūrybą kompozitorė pakvietė į savo namus Žvėryno rajone. Apžiūrėjus jos muzikinių opusų rankraščius bei išleistus diskus, prisėdome virtuvėje, kur kompozitorė atvirai pasidalijo sovietinių laikų prisiminimais, papasakojo apie ankstyvą sąlytį su muzika, mamos įtaką bei kūrybinius muzikos rašymo užkulisius.

– Jūsų mama buvo žinoma muzikologė. Ar jūsų vaikystėje buvo daug santykio su muzika? Mamos darbas nulėmė ir jūsų pasirinkimus?

– Žinoma, buvo daug muzikos. Patys ankstyviausi prisiminimai – tai lopšinės, mamos skambinami Chopino noktiurnai, Beatričės Grincevičiūtės balsas su Schuberto „Girių karalium“, besisukanti plokštelė su Juozo Gruodžio harmonizuota liaudies daina „Ėsk, karvute“.

Prieš mokyklą  pradėjau mokytis skambinti pianinu pas mamos draugę, reemigravusią iš Argentinos, Chuanitą Černiauskienę, jos mokymas labiau priminė žaidimą. Vėliau mane leido į Čiurlionio menų mokyklą, kurioje, žinoma, nebebuvo taip smagu, tačiau mokslai suteikė gerą muzikinį pamatą ir todėl vėliau galėjau rinktis kompozicijos studijas.

Vaikystėje mama mane neretai pasiimdavo kartu į Kauną, kur susitikdavo su ryškiomis tarpukario asmenybėmis. Esu buvusi dailininko Liudo Truikio, režisieriaus Antano Sutkaus ir kitų įdomių tarpukario kultūros žmonių namuose. O kompozitoriaus Juozo Gruodžio našlė Stasė Gruodienė man ir broliui buvo kaip trečia močiutė.

Tėvų pažįstamų ratas Vilniuje buvo daugiausiai iš meno srities. Aš pati galvojau ir apie dailę, ir literatūrą – jau vien dėl senojo Vilniaus universiteto. Užkibau už muzikos kompozicijos vyresnėse klasėse, ypač patekus į kompozicijos fakultatyvą pas Bronių Kutavičių, kuris man buvo autoritetas. Jau tada labai žavėjausi jo muzika. Įsitraukiau nuo pat pradžių, buvo įdomu. Galutinį stumtelėjimą ir davė B.Kutavičius. Bebaigiant mokyklą jis man pasakė: „Onut, tai stosi į kompoziciją?“ Nebebuvo kur daugiau dėtis...

– Kompozicijos mokėtės pas B.Kutavičių ir Julių Juzeliūną. Ar daug įtakos jūsų mokslams ir kūrybai turėjo šie mokytojai?

– B.Kutavičius pradžioje gal darė daugiau įtakos. Inspiruojančio poveikio turėjo B.Kutavičius ir Osvaldas Balakauskas – jie labai skirtingi, tačiau jų kūryba labiausiai man imponavo. Būtent čia ir formavosi mano kompozicinė pradžia.

J.Juzeliūnas taip pat buvo man labai svarbi asmenybė. Pati jo stilistika buvo tolimesnė dėl didesnio kartų skirtumo. Bet jis buvo labai išmintingas, tolerantiškai priėmė įvairius studentų bandymus. J.Juzeliūnas turėjo daug universalių nuostatų, kurias stengėsi įdiegti. Nors ir ne visoms joms pritari, tačiau dalis jų vis tiek lieka tavy. O tai, prisimenant profesoriaus mėgstamą žodį, skatina „samprotauti“.

Iki pat pabaigos, santykis su šiais mokytojais išliko itin šiltas.

– Gausu istorijų kaip sovietmečiu roko įrašai slapta pasiekdavo šią geležinės uždangos pusę. O kaip buvo su šiuolaikinės akademinės muzikos įrašais? Ar lengva juos buvo gauti?

– Šiek tiek tų įrašų gaudavome. Buvo natų knygynas tuometiniame Lenino prospekte – skurdus, bet dabar nei tokio nėra. Ten pasitaikydavo lenkų ir vengrų leidyklų leistų naujesnės muzikos natų. Beje, iš to laiko turiu net Pierre‘o Boulezo žinomo kūrinio „Plaktukas be šeimininko“ natas. Kažkaip žinojome ir Johną Cage‘ą, ir Europos avangardą.

Kaimynė Lenkija meno srity buvo nepalyginamai  laisvesnė. Egzistavo šiokia tokia galimybė važiuoti į „Varšuvos rudenį“ –  tai buvo visiškai avangardinis festivalis, ten dalyvavo visi garsiausi tuometiniai Vakarų avangardo kompozitoriai. Per lenkiškus ryšius daug informacijos – įrašų, natų patekdavo ir į mūsų akiratį.

Studentiškais laikais tos kelionės buvo organizuojamos per komjaunimo liniją, o aš nebuvau komjaunuolė. Į „Varšuvos rudenį“ pirmą kartą nuvažiavau tik 1994 m., jau kaip atliekamo kūrinio autorė. O galiausiai 2007 m. teko parašyti simfoninį kūrinį, užsakytą to festivalio 50-mečiui – neįsivaizduojama utopija anais laikais.

1987 m. nusimatė kelionė į Miuncheną, Vakarų Vokietiją – tą vadinamąją kapitalistinę šalį. Staiga iš Kompozitorių sąjungos man skambina sekretorė: „Jums dokumentų neduoda, liepė ateiti į rajono partijos komitetą.“ Nuėjau ir pasijutau kaip tardyme, „egzaminavo“ apie Gorbačiovą, jo politiką, „uždavė“ perskaityti kažkokį straipsnį. O galiausiai pareiškė: „Gal jūs gerai šokat ir dainuojat, bet kur jūsų visuomeninė veikla?“ Laimei, kelionė buvo atidėta į ateinančius metus, laikai keitėsi, tad galiausiai pavyko išvažiuoti.

– O kaip kompozitorių aplinkoje veikė cenzūra? Ar kūrėjai gaudavo nurodymus, kaip kurti?

– Buvo tokių, kurie pylė progines kantatas – jie gerai ir uždirbdavo. O aš kaip norėjau, taip ir rašiau. Lietuvoje šita priežiūra buvo ramesnė nei Maskvoje. Net B.Kutavičiaus „Pagonių apeigos“ praėjo. Nors to paties B.Kutavičiaus „Panteistinė oratorija“ užkliuvo.

Tiesa, būdavo, užkliūdavo tam tikri specifiniai atvejai. Aš parašiau kūrinį chorui ir mažam instrumentiniam ansambliui dailininko ir poeto Arvydo Ambraso žodžiais, pagal išleistą jo pomirtinę poezijos knygutę. Jis rašė sunkiai sirgdamas, nujautė artėjančią mirtį. Pavadinau „Kai ateina paskutinė taikos diena“, pagal tekstą: „Kai ateina paskutinė taikos diena, baisiai norisi gyventi“.

Tuo metu parašius kūrinį turėdavai jį pristatyti jį Kultūros ministeriją. Reikėdavo priskirti kokiam nors žanrui, tad aš įvardinau kaip kantatą – pagal tikrąją  šio seno žanro kilmę. Pirkimų komisijoje kažkam baisiai užkliuvo ta mano „kantata“, mane pasiekė net komentaras, kad „Narbutaitė yra už karą“. Eilėraščio žodžių kombinacija buvo palanki cenzorių priekabiavimams, bet, ko gero, labiausiai suerzino tas žodis „kantata“ šitokios muzikos ir tematikos kontekste. Mat šiame areale „kantatos“ priklausė išimtinai Leninui ir co. Vis dėlto galiausiai kūrinį nupirko –  už simbolinį vienos dainos tarifą, bet atskirai aiškintis neteko.

Tuo tarpu aiškintis teko vėliau visai mūsų ketveriukei – Mindaugui Urbaičiui, Algirdui Martinaičiui, Vidmantui Bartuliui ir man. 1984 m. lenkų muzikologas Krzysztofas Droba muzikos žurnalui „Ruch muzyczny“ parengė interviu su mumis, o šis leidinys galiausiai pasiekė ir Maskvą. Tai ten kilo rimtas pasipiktinimas: mūsų Kompozitorių sąjunga „gavo signalą“, buvo surinktas partinis biuras, o mes pakviesti ant kilimėlio. Žodžiu, mus ten skalbė, baisiausiai barė, liepė rašyti pasiaiškinimus. Žinoma, tai buvo visiška nesąmonė, kuri sunervina, bet nekeičia tavo nuostatų, tik jas sustiprina.

Jeigu tas interviu būtų likęs tik Lietuvoje – vargu ar būtų tokia reakcija. Bet kadangi jis pasiekė ir Maskvą, iš ten atsiuntė interviu su ištisai pabrauktomis mūsų frazėmis – „Žiūrėkit, ką jie ten antitarybiškai šneka“. Nors tai tebuvo atviri kalbėjimai apie kūrybą, jauseną, tik „neteisingoj“ tonacijoj.

– Instrumentiniai kūriniai sunkiau pasiduoda idėjinei raiškai ir juos sunkiau sutalpinti į režimo nustatytas gaires.

– Taip, čia yra muzikos privalumas, kai ji neturi teksto. Kaip tik tokią aš daugiausia ir rašiau. Tuomet tikrai yra sunkiau prisikabinti.

Atlikėjai man pasakojo, kaip vieną mano kūrinį Filharmonijos vadovybė išbraukė iš koncerto programos. Daug kas tuomet priklausė nuo personalijų, kitas žmogus to gal nebūtų daręs. Mano mama parengė knygą apie Juozą Naujalį – dainos „Lietuva brangi“, giesmių bei Mišių autorių. Priešleidybinis knygos recenzentas buvo toks sovietinis klapčiukas. Jis parašė bjaurią antirekomendaciją, pagal kurią tos knygos nebuvo galima leisti, mat autorę jis kaltino tuo, jog ji, jo žodžiais tariant, užsiima religine propaganda. Bet leidykla „užsimerkė“ ir knygą išleido.

Okupacijos sąlygomis tokios visur ir visada egzistuojančios žmonių savybės kaip niekšingumas ar padorumas įgyja visai kitą lygį. Na, o kalbant apie visą sanklodą ir tuometinę gyvenimo atmosferą, oficiozinį farsą, tai, be abejo, tas bendras totalitarinis presas buvo, ir jis buvo itin slogus.

– O ar sovietinę cenzūrą jautėte namų aplinkoje? Ar tai vis dėlto buvo savotiška oazė, nepriklausoma sala?

– Žinojome, kad esama dalykų, kurių nereikia išnešti už namų sienų. Anuomet kursuodavo per rankas „samizdato“ leidiniai, atsirasdavo namuose tekstų iš emigracijos, buvo gaudomas „Amerikos balsas“, senelis vakarais klausydavosi BBC žinių – apie visa tai nederėjo kalbėti mokykloje.

Dabar ta praeitis kartais įsivaizduojama gan miglotai. Išties buvo labai skirtingi laikotarpiai, sistema keitėsi ir šviesūs žmonės stengėsi tuo pasinaudoti. Mano paauglystėje ir jaunystėje buvo išleista daugybė puikių XX a. Vakarų rašytojų knygų vertimų, jas ryte rijau. Taip pat buvo leidžiamos ir Sigito Gedos, Jono Meko knygos.

Sakykim, fluxus – man tai yra absoliučiai vaikystės žodis. Landsbergiai – labai artimi šeimos draugai: mano mama su Gražina Ručyte-Landsbergiene susidraugavo Irkutsko muzikos mokykloj. Vytautas Landsbergis dabar didžiausias fluxistų autoritetas, o tuo metu visas draugų ratas puikiai žinojo, kas tas fluxus. Absurdiška realybė teikė peno fluxiškoms fantazijoms. Šis žodis mums buvo tapę priežodžiu: jei namuose nutikdavo kokia keista situacija, tėvas visada sakydavo: „fluxus!“. Nebuvo taip, jog būtume priklausę vien nuo cenzūros ir visai nežinotume, kas vyksta pasaulyje.

Mano namų aplinkoje buvo labai daug sibiriokų, tad istorinė atmintis, tremčių patirtys bei šaknys man visada buvo aiškios. Savo nuostatomis ir požiūriu šie žmonės išties buvo laisvi. Ir pokalbiai mūsų namuose vykdavo labai atviri, tiesa, kartais uždedant pagalvę ant telefono.

Pamenu, gal jau buvo Sąjūdis ar pati jo pradžia ir vyko mamos gimtadienis. Dėdė Vytulis – taip vadindavome Vytautą Landsbergį, – sako mano mamai: „Nenoriu namie kalbėtis, a nieko tokio, jei pas tave ateis Romas Sakadolskis iš manęs interviu paims?“ Taip ir buvo: viename kambaryje visi ūžia, gimtadieniauja, o virtuvėje Sakadolskis iš Landsbergio ima interviu „Amerikos balsui“.

Buvo labai keista, kai atėjus laisvei daug žmonių sužinojo, kad jų giminėje kažkas buvo ištremtas. Man visada buvo aišku, kad tikrovė, istorija – viskas, kas tikra, yra namuose. Kažkaip nuo mažens intuityviai imdavai jausti žmones, kas iš tavo rato, o kas ne. Juk jei visi būtų užsikonservavę tam sovietiniam marinate, tai nebūtų buvę ir Sąjūdžio. Anuomet buvo daug žmonių, kurie tiesiog buvo laisvi. Jie nesėdėjo aukštuose postuose, daugiausia reiškėsi meninėje srityje, moksle, medicinoje arba sargaudavo kokioje katilinėje.

– Sakykite, ar sunkiau yra dirbti pagal užsakymą ar asmeninį sumanymą?

– Tai formalus skirtumas. Jeigu yra užsakymas – yra ir terminas, kuris mobilizuoja, ir tuomet kitaip su laiku tvarkaisi, daugiau padarai. Esant terminui dirbi efektyviau, tačiau streso būsenos. Kitu atveju yra žymiai ramiau: gali sau leisti daryti ir nepadaryti, šiek tiek daugiau plūduriuoti kūryboje.

Niekada nesiėmiau užsakymo, kuris būtų man neįdomus ar dėl kokių nors priežasčių nepriimtinas. Tiesa, dažniausiai niekas ir nesiūlo idėjos ar tematikos. Siūlo instrumentų sudėtį, konkrečius atlikėjus ir trukmę. Tiesa, kai rašiau „Tris Dievo Motinos simfonijas“ iš užsakovų buvo pageidaujama, kad kūrinys būtų religinės tematikos, tačiau žanras ar konfesija niekaip nebuvo apibrėžta. Tad radau sprendimą, kuris man būtų įdomus, ir į vieną didelį veikalą sujungiau tris svarbiausius Naujojo Testamento taškus – Apreiškimą, Jėzaus gimimą ir Nukryžiavimą. Įsitraukimas į šias istorijas ir rašymas buvo ypač įdomi kelionė.

Ar rašai sau, ar rašai pagal užsakymą – nesvarbu – vis tiek rašai tai, ką nori. Žinote, kodėl aš ėmiausi didžiulės oratorijos „Centones meae urbi“ žinodama, kad ją reikia sukurti gan greitai, nors tuomet auginau dvejų metukų dukrytę? Nes manyje jau seniai brendo šita vilnietiška idėja, tad užsakymas atitiko mano vidinę būseną.

– Gyvenate Vilniuje, tad dažniausiai ir dirbti tenka vis su tais pačiais muzikantais. Maža to, net tris kūrinius esate parašiusi tam pačiam Suomijos Ostrobotnijos kameriniam orkestrui. Sakykite, ar rašydama naują kūrinį galvojate apie tai, kaip jį atliks konkretūs atlikėjai? O gal net tam tikras partijas pritaikote jų grojimo stiliui?

– Pačios stilistikos tikrai nekeičiu, bet mąstau apie muzikantų galimybes. Trečią kartą rašydama Ostrobotnijos orkestrui jau žinojau, ką jie gali, todėl labai laisvai jaučiausi jiems kurdama. Vilniuje yra muzikų, su kuriais ryšys yra ypač artimas ir tęsiasi jau ne vienus metus – abipusis pasitikėjimas suteikia komfortabilumo.

Tačiau man yra tekę susitikti su labai daug nepažįstamų muzikantų. Nepriklausomybės laikotarpiu mano kūrinių premjerų buvo gerokai daugiau užsienyje nei Lietuvoje. Įprastai tai būdavo pirmi susitikimai. Kita vertus, dažnai atlikėjai yra gerai žinomi, tad ir susipažinti su jų technika per atstumą nėra jokia problema.

– Ar esate griežta savo kūrinių atlikimams? Kiek atlikėjai turi laisvės interpretuoti jūsų kūrinius ir kiek tos laisvės apskritai gali būti?

– Žiūrint, koks yra partitūros užrašymas. Yra toks kūrinys „Vėrinys“  – ten daug laisvės. Nors ir turi laikytis tam tikros sekos, motyvų, bet labai daug improvizacijos, visaip gali tą kūrinį ištampyti. Tokiame kūrinyje atlikėjams tiesiog duodi režisūrines gaires. Bet tai daugiau išimtinis atvejis.

Nesu iš griežtųjų. Tačiau būna, pavyzdžiui, nori tam tikros išraiškos ir matai, kad jos nėra, arba jei kažkokių svarbių štrichų, dinamikos nesilaikoma, tuomet įsikišu. Bet prie kiekvienos natos tikrai nesikabinu – suklysti gali kiekvienas. Kūryba – tai bendras išraiškos ieškojimas. Nesu cerberis, tačiau nesu ir abejinga tam, kaip skambės kūrinys.

Viena yra bendradarbiavimas su kameriniu ansambliu ir visai kas kita su orkestru. Pradėjusi dirbti su orkestru, nedrįsdavau per daug kištis. Tačiau vėliau įgavau pasitikėjimo ir supratau, kad kartais svarbu kreipti dėmesį ne tik į muzikinius niuansus, bet ir duoti tam tikrą raktą nusiteikimui, mentalinei krypčiai. Esu pastebėjusi, kad grojimas pasikeičia, kai muzikantams paaiškinti tam tikrus kūrinio kontekstus, idėjas, kurios sudaro kūrinio pagrindą.

Kita vertus, ne visada norisi viską atskleisti, ypač kai žinai, kad dideliuose kolektyvuose visada bus žmonių, kuriems tokie dalykai tiesiog nerūpi.

– Lietuvių rašytojų kūryboje, kaip, beje ir jūsų pačios kūriniuose, gan dažna yra Vilniaus tema. Jūsų tapatybei svarbus yra priklausymas tam tikrai vietai?

– Žinoma. Tai terpė, kurioje aš egzistuoju ir kuri mane suformavo. Vilniuje yra mano miestas, čia aš gimiau, tačiau šaknys siekia gerokai senesnius Vilniaus laikus. Čia nuo seno gyveno mano proseneliai ir proproseneliai iš mamos pusės, žinau vietas, kur buvo jų butai. Pačioje XX a. pradžioje Vilniuje gimė ir iki I pasaulinio karo augo mano bobutė. Jos prisiminimų trupiniai vaikystėje įkrito ir į mano galvą.

Mano tėvas su šeima į atgautą Vilnių atvyko būdamas vaikas, čia išgyveno karą bei pokarį. Aš pati užaugau nuostabioje Vilniaus vietoje, buvusioje Bernardinų oficinoje prie Vilnelės. Vilnius man labai svarbi vieta, jis yra įaugęs į kraują.

„Centones meae urbi“ – tai tiesiog esė apie Vilnių, kurį norėjau parašyti muzikos kalba. Bet yra tokių opusų, kurie irgi susiję su mano gyvenimu šiame mieste. Pavyzdžiui, „Vilniaus divertismentas“, kurį jaunystėje parašiau Universiteto kamerinės muzikos ansambliui. Taip pat esu parašiusi kūrinį „Opus lugubre“ kameriniam orkestrui, kuris atsirado iš 1990–1991 metų žiemos naktinių vaikščiojimų aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir, galiausiai, iš Sausio 13-osios nakties. Tą naktį, kaip paprastai, buvau prie Aukščiausiosos Tarybos, o mano vyras ir tėvas buvo prie Televizijos bokšto. Anuomet, įskaitant viltingą Sąjūdžio bei jo mitingų laiką, ne kūryba buvo galvoje. Bet paskui tas opusas kažkaip atsirado. Tai yra savotiškas muzikinis dokumentas, prasisunkęs iš giliai išgyventų patirčių. Nors partitūroje šių aplinkybių „nedeklaravau“, bet kaip moto įrašiau Henriko Nagio eilutę: „Tiems, kurie buvo, šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus žiema“.

Natūralu, kad veikia ta erdvė, kurioje gyveni. Nors mano muzika nėra proginė, bet joje atsispindi tai, ką sugeriu savo gyvenime, į ką reaguoju. Vis dėlto, man yra svarbus visas meninis laukas, neapribotas nei geografijos, nei sienų. Mane veikia ir įkvepia įvairi kūryba, ir ne tik muzika, bet ir literatūra, vizualieji menai, architektūra, kinas.

– Ar muzikos kūrime esama daug romantikos?

– Tai vienatviškas darbas: užsidariusi savo kambaryje bandau išspręsti pačios susikurtus galvosūkius – kokia gi čia romantika? Kompozicija, muzikos rašymas reikalauja tikslumo ir blaivios galvos. Sugalvoti muzikinius vaizdinius, juos realizuoti – tai juodas darbas, kuriam reikia daug kantrybės ir žinių. Dabar internete daug galima visko sužinoti, bet tos žinios tikrai neatstoja praktikos.

Daug kas kratosi žodžio įkvėpimas. Tačiau aš nesikratau, nes šią sąvoką sieju su inspiracija, o ne su įsivaizduojamomis romantinėmis klišėmis. Įkvėpimas – kažkas truputį daugiau negu mechanika, kažkoks dilgtelėjimas, dvasinė būsena. Ir man tai yra svarbu. Įkvėpimas – tai impulsas, dėl kurio verta kurti. Tai vos juntamas, nenusakomas momentas, kurį žmonės kartais pajunta ir klausydami muzikos.

Mene yra be galo daug kažkuo panašių kūrinių. Tačiau vienas paveikslas žmogui nieko nesako, o kitas – veikia. Kodėl? Roland‘as Barthes‘as pasakytų, kad jame yra punctum. Yra tam tikra dimensija, kurios negali įvardyti, bet ji visame tame dalyvauja. O kas ją valdo? Tai susikaupimas, koncentracija – galima visaip pavadinti. Galų gale, intuicija. Arba – įkvėpimas.

– O ar sunku yra suderinti tuos du polius: įkvėpimą ir racionalią, matematiškai apskaičiuotą muzikos teorijos dalį?

– Man tai yra viena ir nedaloma. Pavyzdžiui – Vėlinių projektas „Lapides, flores, nomina et sidera“ – muzikinės kalbos prasme jis labai paprastas. Rašiau, kad būtų priimtinas platesniam ratui, tiktų atlikti bažnyčioje. Jo poveikis yra emocinis. Ir kartu jis labai griežtai struktūruotas, viskas iš anksto numatyta. Muzikinė kūryba vienu metu yra ir gyvas fantazijos žaidimas, ir struktūruotas, apskaičiuotas darbas. Jei nebus gyvybės – nebus ir kūrinio.

– Dažnai jūsų kūryba yra priskiriama neoromantizmo krypčiai, bet jūs, rodos, šios etiketės nemėgstate. Sakykite, pradėjusi kurti, ar brėžėte sau ribas, kad štai dirbsite tam tikros meno srovės ribose?

– Ta neoromantizmo tema man gerokai pabodusi ir atvirai sakant, visiškai nesvarbi, nors, prisipažinsiu, kad inertiškos klišės kartais ir erzina. Yra kūrinių, kuriuose išnyra elementai, galimi priskirti neoromantizmui. Tačiau paradoksalu tai, kad jie atsirado gerokai vėliau, nei visa mūsų karta urmu pradėta su šia srove identifikuoti. O kai koks nors kūrinys patenka į kitus vandenis su šia Lietuvoje prisegta etikete, recenzentai dažnai pradeda nuo aiškinimo, kad niekaip negali sutikti su tuo „lietuviško neoromantizmo brendu“.

Muziką pradėjau rašyti labai natūraliai, vedama intuicijos ir todėl į jokias sroves netaikiau. Štai kodėl ir dabar, žvelgiant į mano kūrybos visumą, akivaizdu, jog ją sunku būtų priskirti kuriai nors konkrečiai srovei. Suprantu, kad egzistuoja poreikis visus kūrėjus suklasifikuoti ir sudėlioti į žinomas lentynas. Tačiau daugelis kompozitorių eina savo individualiu keliu.

– Kalbant apie idėjinę jūsų kūrybos pusę: ar jums svarbi yra pasakojimo linija, o gal prioritetą skiriate abstrakčiai idėjai, kūrinio emocijai?

– Turbūt kiekvieną kartą vis kitaip, viskas priklauso nuo kūrinio. Bet kai kalbant apie savo muziką tenka ieškoti asociatyvių sąvokų, dažniausiai man išnyra tokie žodžiai kaip „vaizdinys“, „plastika“, „architektūra“, kartais net „sapnas“. Pavyzdžiui, opusą „Was there a butterfly?“ vienas suomių kritikas pavadino „sapniška laiko skulptūra“.

Mano kūryboje esama kūrinių, kur yra tam tikras pasakojimas, ar bent jau galima jį nesunkiai įžvelgti. Tai pasakytina apie kūrinius, kuriuose yra tekstas. Tačiau ir tai – ne visada. Tarkime, kūrinyje „Labirintas“ naudoju labai trumpus fragmentus iš įvairių Ingeborg Bachmann tekstų – poezijos, prozos, net paskaitos, taip pat ir įvairių Jorge Luiso Borgeso interviu. Šiame tekste nėra jokio nuoseklaus pasakojimo, nors prasminė linija ir atsiranda.

Arba jau minėtos „Trys Dievo Motinos simfonijos“. Iš tiesų tai yra pasakojimas, bet žvelgiant į kūrinio visumą, aš apie ją galvojau kaip apie savotišką „katedrą“, architektūrinį statinį. Galvojau apie proporcijų simetriją, pasikartojančias detales, „arkas“, apie šviesotamsą ir panašius dalykus.

– Kiek svarbus jums publikos ir kritikų įvertinimas? Ar kurtumėte jei išvis nebūtų klausytojų?

– Klausytojo nebuvimas – tai pernelyg hipotetinis klausimas, todėl geriau juo nespekuliuosiu: sunku įsivaizduoti tokią situaciją ir ką tai galėtų reikšti. Bent kelių klausytojų, taip pat ir kritikų, reakcija visada yra vertinga – svarbu gauti bent kažkokį atsaką. Ir šiek tiek liūdna, jei tavo balsas krenta į tuštumą. Tačiau rašymą „į stalčių“ įsivaizduoju ir tai visiškai įmanoma.

Kai viename susitikime rašytojo Jorge Luiso Borgeso paklausė, ką norėtumėte pasakyti čia susirinkusiems klausytojams, jis atsakė maždaug taip: „Aš nesikreipiu į klausytojus, o kalbuosi su individu, kiekvienu iš jūsų asmeniškai, nes juk minia neegzistuoja.“ Toks požiūris man labai priimtinas. Kai sakoma „reikia galvoti apie klausytojus“, tai aš visada galvoju „Dieve, kas tai yra?“. Jaučiu, lyg už to visada yra kažkoks įsivaizduojamas išvestinis vidurkis, į kurį tu tartum privalai pataikyti. Bet tai, mano galva, yra siaubingas klausytojo pažeminimas. Juk koncertų salėje susirenka labai skirtingi žmonės, skirtingi klausytojai, turintys labai įvairias patirtis ir suvokimus. Štai kodėl vienam tavo kūrinys labai patiks, o kitam baisiai nepatiks ir tai yra visiškai normalu. Aš negalvoju apie klausytoją, kuris suprantamas kaip minia, aš galvoju apie draugą, su kuriuo norėčiau dalintis muzika. Juk, tiesą sakant, aš ir pati esu klausytoja.

– Ar savo kūrybą matote kaip tęstinę visumą, o gal tai atskirą gyvenimą turintys pavieniai kūriniai?

– Viena vertus, tai pavieniai kūriniai, atskiri pasauliai. Kai kurie susisiekia, net savotiškai pratęsia ir papildo vienas kitą, mat sukasi toje pačioje orbitoje. O kai kurie pakankamai nutolę. Kita vertus – manau, kad jie į bendrą visumą susiveria kaip skirtingos briaunos. Juk yra tam tikri dalykai, kurie autoriui visuomet rūpi ir tai jo kūryboje pasireiškia skirtingomis formomis. Ir čia turiu galvoje ne tiek muzikinį audinį, kiek egzistencinę plotmę, esmines priežastis, kodėl apskritai prireikia kūrybos. Tad egzistencinis trapumas ir netvarumas, ribos ir begalybė – iš šių jausenų ir įtampų daug kas ir kyla. Ir kad ir ką bedarytum, kad ir kuo užsiimtum, šie klausimai kažkokiu būdu visada prasišviečia.

– Kompozicijos rašymas teikia daugiau malonumo, ar tai vis dėlto varginantis procesas?

– Vienu metu tai ir vargina, ir teikia malonumą. Rašant tenka galvoti apie daug techninių niuansų ir tai tikrai išvargina. Būna, užsikerti su kokia nors problema ir yra labai sudėtinga išsikapanoti. Bet tuo pačiu, tai yra ir įdomu. Nedaryčiau to, jei būtų neįdomu. Kūryba – tai nuotykis, suplanuotas, bet visada nenuspėjamas...

Kurį laiką, siekdama pravalyti galvą ir atrasti ramybę, sąmoningai kūryboje padariau pertrauką. Bet po kurio laiko, be šio proceso pasijutusi lyg ne visai gyva, sugrįžau. Nors su amžiumi visokių iliuzijų mažėja, o skepticizmas stiprėja, bet tikrai ne kas būtų rašyti muziką tik dėl to, kad tai dariau visą gyvenimą. Svarbiausia, kad tau pačiai to reikėtų.

– Sakykite, o koks yra jūsų laisvalaikis? Ką darote, kai nekuriate?

– Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Darbas, buitis, laisvalaikis – viskas yra persipynę: virdama sriubą ar vaikščiodama dažnai galvoju apie darbą. Šeimoje ilgą laiką turėjome labai mielą šunį, deja, jau metai kai jos nebėra. Nepaisant to, pasivaikščiojimų ritmas manyje išliko.

Taip pat svarbus yra ir bendravimas prie vyno mieloje draugijoje. Kasmet vasarą jaučiu būtinybę išvažiuoti atostogų į Preilą. Ir žinoma, būtina kartkartėm išvažiuoti iš Lietuvos – kito oro įkvėpti, patirti kito peizažo. Juk skirtingos kultūrinės patirtys labai atgaivina.

O šiaip – turiu savo asmeninį gyvenimą, šeimą, mažus malonumus ir pomėgius ir šitame stalčiuje man nebūtinas „klausytojas“.

– Esate Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, įvairių konkursų nugalėtoja, taip pat apie jūsų kūrybą yra išleista monografija. Ar turite dar neįgyvendintų kūrybinių, o gal asmeninių, tikslų?

– Tai, ką išvardijote, nuo manęs visiškai nepriklauso, juolab niekada tai nebuvo mano tikslai.

Na, o neįgyvendintų kūrybinių idėjų visada yra, daug jų ir liks tokioje stadijoje. Žinoma, esama dalykų, kuriuos norėčiau padaryti. Tačiau mano gyvenime visi ėjimai buvo natūralūs, nieko neforsavau. Pats gyvenimas vis atneša naujas situacijas ir aplinkybes. Kaip šiandien galime įsitikinti, ne visada malonias, o kartais net ir labai baisias...