Kovo vaikų ir paauglių knygų TOP10

Bežodės (tyliosios) knygos – dar ne visai pažinta, suprasta retenybė Lietuvoje, tad netikėta ir smagu, kad šių metų pradžioje pasirodė jau net dvi tokios knygos. Gali kilti klausimas: kas per knyga be žodžių? Kokia jos vertė? Bežodės knygos kalba vaizdų kalba, taigi padeda lavinti vaikų vizualinį raštingumą, taip pat suteikia begales erdvės ugdyti vaikų kūrybingumą, kalbinę raišką, istorijų pasakojimo gebėjimus. Šios knygos – malonus iššūkis, nes kiekvienas jos skaitytojas tampa ir bendraautoriumi, kuris remdamasis vaizdais kuria savo unikalią istoriją. Beje, jos kuriamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems! Bet jei vis dėlto tokios knygos jums ne prie širdies (nors labai rekomenduoju išbandyti), kovo tope rasite ir paveikslėlių, ir tekstinių knygų tiek visai mažiems vaikams, tiek ūgtelėjusiems, tiek paauglystę pasiekusiems.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Tai interaktyvi kartoninė lavinamoji knyga patiems mažiausiems skaitytojams, kuri smagiu būdu padės jiems susipažinti su dantukų valymu, jo svarba ir svarbiausiais žingsniais. Mažieji Liza ir Domas prieš miegą mokosi, kaip valytis dantis. Pirmiausia juos išvalys savo mėgstamiausiems žaislams, o paskui jau nušveis ir savuosius!

Knygoje daug interaktyvių elementų, kurie paprastai labai patinka mažiausiems skaitytojams ir pagyvina pažintį su knyga. Joje rasite atverčiamų langelių, besisukančių ir judančių elementų, iškirtimų puslapiuose ir t. t.

Kiekvieno puslapio pabaigoje smulkesnėmis raidėmis pateikiami naudingi gydytojos, ankstyvojo ugdymo konsultantės Amandos Gummer patarimai tėvams, kaip dantų valymosi rutiną vaikams palengvinti ir sužaidybinti, paversti smagiu nuotykiu, o ne nuobodžia ar net nemalonia veikla.

Beje, tai tik viena iš „Svarbių įvykių“ serijos knygų, kitose knygose kalbama apie įvairius kitus vaikų kasdienius iššūkius, su kuriais susidoroti reikia išmokti ir vaikams, ir jų tėvams.

Nesiseka greitai užmigti? Avinėlių skaičiavimas galėtų būti puiki išeitis, bet... ką daryti, jei tie avinėliai laksto kaip padūkę, užsiima, kuo nori, ir net nesiruošia leistis suskaičiuojami? Rokas išskuba ieškoti avinėlių – nuo teatro scenos iki mėnulio, nuo jūros gelmių iki kaitrios dykumos. Berniukas apkeliauja tiek daug, o visos vietos tokios spalvingos, įdomios, įtraukiančios, kaip ir tai, ką avinėliai veikia. Bet kas šis nuotykis – fantazija ar sapnas? Į šį klausimą galės atsakyti mažieji skaitytojai, jei tik neužmigs besivaikydami kartu su Roku avinėlius...

Tai jau antra gerai žinomo vaikų rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knyga apie miegą, pirmoji buvo eiliuota ir vadinosi „Miegas“. „Miego avinėlius“ puošia spalvingos ir linksmos lietuvių iliustruotojos Tanios Rex iliustracijos.

2007 m. metais Davido Wiesnerio knyga „Jūros išplautas“ laimėjo Caldecoto medalį, teikiamą už geriausią metų paveikslėlių knygą, išleistą JAV. Ir susišlavė dar didžiausią krūvą kitų apdovanojimų. O dabar (pagaliau!) ją turime išleistą ir Lietuvoje.

Tai bežodė knyga, kurioje akvarele pieštomis iliustracijomis pasakojama apie smalsų berniuką, besižavintį ir tyrinėjantį viską, ką tik randa paplūdimyje. Kartą jis aptinka apskretusį, parūdijusį povandeninį aparatą. Koks netikėtumas! Tačiau nuostabesni atradimai laukia išryškinus juostelę.

Nuotraukose užfiksuoti fantastiški dalykai – mechaninės žuvys, aštuonkojai, jūros gelmėse skaitantys knygas, dargi rąžosi milžiniškos jūros žvaigždės, kurių kupros tapusios kuo tikriausiomis salomis... Bet įdomiausia berniukui pasirodo nuotrauka, kurioje mergaitė nusifotografavusi su kita nuotraukoje, o toje kitoje nuotraukoje berniukas, laikantis nuotrauką, kurioje... Kiek gi šitas fotoaparatas apkeliavo? Pagrindinis veikėjas net su mikroskopu ištyrinėjęs mįslingąją nuotrauką irgi nutaria nusifotografuoti su išryškinta mergaitės nuotrauka ir grąžinti fotoaparatą ten, kur rado, – į jūrą. Kur dabar jis nukeliaus? Ką užfiksuos pakeliui?

Fantastiško grožio ir išmonės knyga kviečia skaitytoją ne tik pasinerti į vaizdų istoriją, bet ir pačiam tapti tos istorijos kūrėju ją įgarsinant, pasakojant pačiam. Ne mažiau svarbu, kad vaikai (ir ne tik jie) versdami puslapius galės įsižiūrėti ne tik į pagrindinį planą, bet nusukę žvilgsnį į antrą planą, čia ras įvairių užuominų ir detalių, papildysiančių istoriją, suteiksiančių jai dar daugiau netikėtumų ir juokingų, smagių elementų.

Sapnai – mūsų gyvenimo veidrodžiai, transformuojantys mūsų kasdienius įvykius, jausmus, nutikimus, svajones į kartais keistus ir mįslingus, kartais baugius ir bemalonius, o kartais žaismingus ar jaukius, mielus siužetus, patiriamus mums užmigus.

Bežodė knyga „Ar sapnas ateis?“ paremta garsia ukrainiečių liaudies lopšine ir pašnekesiais su darželinukais apie jų sapnus, kurie tapo motyvais knygos iliustracijoms. Todėl knyga pagrįsta ne nuosekliu siužetu, o pavieniais sapniškais vaizdiniais, asociacijomis, kuriuos įgarsinti, sukurti jų istoriją gali patys skaitytojai.

Pirmoje knygos dalyje vyrauja šviesūs ir gražūs sapnai: motinos apglėbtas kūdikis, virš jūros sklendžiantis vaikas-paukštis, miesto statybos iš kaladėlių. Antroje dalyje – dailiai ir švelniai vaizdų kalba atkuriami vaikų košmarai, baimės, tikriausiai iššaukti girdėtų kalbų apie karą Ukrainoje. Čia daug tamsos, grėsmingų vaizdinių, tačiau simboliška, kad daugelyje piešinių yra plyšys šviesos – visada galima rasti išeitį, niekada nereikia pulti į nevilti, o ieškoti išėjimo, nepasiduoti baimei ir tamsai. „Sapnavau, kad drakonas mane vijosi. Radau, kur pasislėpti, jis manęs nerado“, – taip savo sapną apibūdino keturmetis Joris Česnauskas. Jo ir dar kelių vaikų sapnų atpasakojimai pateikiami paskutiniame – ir vėl šviesiame, viltingame – puslapyje.

Knygos pabaigoje rasite ukrainiečių liaudies dainos žodžius ir natas, be to, ir QR kodą, kurį nuskenavus galima pasiklausyti net kelių minėtos dainos versijų. Taip pat knygą palydi Indrės Šeputienės tekstai, skirtus suaugusiesiems, kurie paaiškina knygos idėją, bežodės knygos vertę ir skaitymo ypatybes.

Nuo pirmosios gyvenimo dienos pelėdžiukas svajojo tik apie tai, kaip nori tapti riteriu. Staiga vienam po kito ėmus dingti riteriams, išsipildo pelėdžiuko svajonė – jis priimamas į riterių mokyklą. Taip jis – mažuliukas plunksnų kamuoliukas – netrukus pateks tarp šarvuotų didžiūnų.

Nelabai jam sekėsi – vargo buvo nulaikyti kardą, skydą, o ir dieną labai jau mėgo nusnūsti... Tačiau paskirtas į naktinę sargybą, jis įrodo, ko yra vertas. Vieną naktį prie pilies pasirodo alkanas drakonas ieškodamas naktipiečių, bet pelėdžiukas nesiruošia būti praryjamas, netikėtai su milžinišku padaru jis randa bendrą kalbą!

Tamsių tonų į viduramžius nukelianti knyga mažiesiems iš tiesų yra labai šviesi. Ji ne tik skatina pasitikėti savimi, siekti svajonių, bet ir susidūrus su netikėtais sunkumais, pasitelkti savo stipriausias savybes – štai pelėdžiukas kovoje niekada nebūtų įveikęs drakono, bet jis sumanus ir draugiškas, kaip tik šios savybės jį ir išgelbsti.

„Riteris pelėdžiukas“ pateko į Caldecoto premijos 2023 m. garbės sąrašą, premija kasmet apdovanojamos reikšmingiausios paveikslėlių knygos vaikams ar jaunimui, per pastaruosius metus išleistos JAV.

Perlamutrinė sagutė turėjo puikius namus – gyveno senos močiutės išeiginėje palaidinėje, pačioje geriausioje vietoje – po apykakle. Bet ėmė kartą ir ištrūko, nukrito nepastebėta ant grindinio. Prasidėjo varganos sagutės dienos – mėtoma ir vėtoma, vis be namų, be šilumos, kol vieną dieną ją suranda mergina su gausybe sagų apsiūta rankine. Ant šios rankinės naujus jaukius namus randa ir sagutė.

Ši jauki, lyriška istorija apie namų svarbą ir tai, kaip svarbu, kad kažkas mus vertintų, mylėtų, brangintų. Taip pat knyga skatina atsispirti šių laikų naujumo troškimui, vertinti senesnius daiktus, naudoti juos, jei ne pagal paskirtį, tai surasti jiems naują panaudojimo būdą. Kitaip tariant, knygoje alegoriška kalba užsimenama ir apie tvarumą, kuris šiandien kaip niekad svarbus.

Beje, teksto išdėliojimas puslapiuose kiek kakoforniškas (kartais viršuj, kartais apačioj, kartais labai didelėm raidėm, kartais mažesnėm), tačiau yra ir įdomių sprendimų, pavyzdžiui, minint, kad sagutė pateko į šarkos lizdą prie kiaušinių, tekstas sudėliotas ovaliai, kad primintų kiaušinį, o minint, kad sagutė atsidūrė tarp grindinio plytelių, tekstas visai susiaurėja ir primena būtent plyšelį tarp plytelių.

O Vitos Tomkutės iliustracijos stebina įdomia, netikėta technikų įvairove, tradicinių technikų žaismu su labiau šiuolaikiškomis.

Jauki ir šilta, su subtilaus juoko krislais dvigubo adresato knyga kalba apie didelius ir mažus gyvenimiškus pokyčius, kuriuos reikia išmokti priimti. Juk neretai, nors iš pradžių gąsdina, jie pasirodo džiugūs ir geri. To šuo Grožis išmoko mažą mergaitę Luką, sutiktą vaikų žaidimų aikštelėje.

Grožis mergaitei ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kaip ji, gimusi (taip, Grožis yra patelė) tolimoje amžinos vasaros Penango saloje prie šventyklos vartų gyvenančiai mamai, iš pradžių atsidūrė šeimininkės Meilės rankose. Kaip vėliau į jų dviejų šeimą pateko antras šuo Heizelis, o vėliau visi kartu persikėlė gyventi į Keturių Metų Laikų Miestą. Ne visada ši gyvenimo kelionė Grožiui buvo lengva ir suprantama, bet galiausiai vis vien viskas nušvisdavo ir pasirodydavo, kad tie pokyčiai tik į gerą. Gyvenimas keičiasi visai kaip metų laikai, bet visada išlieka savotiškai žavus ir įdomus.

Knygos stilius lyriškas, kai kuriomis frazėmis, dialogais priartėjantis prie „Mažojo princo“, tačiau kartu knyga nestokoja subtilaus humoro, kuris atsiranda pasakotojui perteikiant šuns jausmus, potyrius, ypač bandant mums į mums įprastus dalykus pažvelgti iš šuns perspektyvos: „Tai būta meilės iš pirmo pauostymo“ (p. 28).

Gal tik kiek skaitant erzina pernelyg didelis žodžių, parašytų didžiają raide sakinio viduryje, kiekis. Taip skaitytojui signalizuojama, kad tas žodis yra ypatingas, kad prie jo reikia stabtelėti, įsigilinti, pajausti ir suprasti. Kokie tie žodžiai? Dalykai, Geresnis Gyvenimas, Didžiulis Praradimas, Namai ir pan. Vargiai pradinukas, ypač jaunesnis, supras tokias subtilybes, be to, jau savaime tie žodžiai svarbūs ir reikšmingi, tad ir užrašius daugelį jų paprastai, man rodos, tekstas nebūtų nė kiek nenukentėtų. Ir atrodytų mažiau pretenzingas ten, kur tų pretenzijų visai nereikia.

Tačiau bendrai – tikrai smagus jau suaugusiems pažįstamos rašytojos debiutas vaikų literatūroje, papildytas labai mielomis, švelniomis Gintauto Grušo akvarelėmis.

Išskirtinio formato ir dizaino interaktyvus pažintinis leidinys vaikams pristato primištą, bet Lietuvos menui itin reikšmingą menininką, edukacinių programų vaikams kūrėją Stasį Ušinskį (1905–1974) ir jo kurtas marionetes. Kūrėjo darbai yra įtraukti į UNESCO  programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.

Knygoje Ušinskio kurtos marionetės kalbina lėlių teatro režisierių, dailininką Rimantą Driežį, kuris joms papasakoja ne tik apie jų kūrėją ir jo kūrybinę viziją, bet ir lėlių teatro, lėlių gamybos, valdymo konstrukcijų įdomybes.

O kad visa tai būtų aiškiau ir suprantamiau vaikams, leidinys papildytas gausiomis iliustracijomis bei papildytos realybės technologija, kuri padės dar geriau perprasti marionetes, jų kontrakciją, veikimo principus. Be to, knyga atvira vaikų žaidimams ir kūrybai: yra erdvės spalvinti, kurti naujus personažus, jau esamus aprengti ar patobulinti prie knygos pridėtais lipdukais.

Knyga jau buvo pastebėta profesionalų: Baltijos šalių knygų rinkimuose ji išrinkta gražiausia knyga iš Lietuvos, Knygos meno konkurse už šią knygą dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė pelnė premiją teminėje grupėje „Knygos vaikams“, o Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius nominavo premijai už geriausią metų pažintinę knygą.

Tamsių, šiurpokų ir labai kūrybingų fantastinių istorijų kūrėja Frances Hardige paruošė dar vieną desertą jos kūrybos gerbėjams. Įsisukus į keistus į mįslingus nuotykius storutėlis romanas „Gelmių šviesa“ nė kiek neprailgs, nors ir nėra greitas nuotykių kūrinys. O itin vaizdingas autorės stilius, ryškūs personažai kaip mat skaitytoją įsuks į fantastinį, paslapčių kupiną romano pasaulį.

Kadaise Miriado salyno vandenis valdė monstriškos dievybės, bet prieš trisdešimt metų joms susikovus neliko nė vienos gyvos. Dabar dievų galybė tik prisiminimas, o dėl jų kūnų likučių, turinčių stebuklingos jėgos, nuolat rungtyniaujama – kas sugebės daugiau jų, garantuojančių gerą pelną, surasti ir pargabenti iš vis dar labai pavojingų vandenų gelmių. Du našlaičiai – Herkas ir Jeltas – nuo mažų dienų tapo neišskiriami draugai, o dabar jie jūroje suranda kažką nepaprasto...

Nors fantastinis pasaulinis, netikėti nuotykiai, paslaptys romane labai svarbūs, į priekį iškeliama itin aktuali ir rimta toksiškos draugystės tema. Keturiolikmetis Harkas – ištikimas draugas, kuris dėl Jelto leidžiasi į beprotiškiausius nuotykius. Tačiau ši draugystė nėra graži, nes Jeltas linkęs manipuliuoti ir išnaudoti Harką. Ar pastarajam pavyks ištrūkti iš šių santykių gniaužtų?

2022 m. prancūzų rašytoja Marie-Aude Murail už savo reikšmingą indėlį į vaikų literatūrą pelnė Hanso Christiano Anderseno medalį, dažnai vadinamą vaikų literatūros Nobeliu. Rašydama paaugliams ji nevengia sudėtingų ir prieštaringų temų, vaizduoja nenudailintą pasaulį, kuriame daug skausmo, prieštarų, neteisybės, tačiau į visa tai ji neretai žvelgia su humoru ir ironija, ne veltui knygos „Oh, Boy“ epigrafu pasirinkta Romain‘o Gary mintis: „Humoras – orumo apraiška, patvirtinimas, kad žmogus yra pranašesnis už tai, kas jam nutinka.“

Tokią tvirtybę sutiksime ir versdami knygos puslapius. Trys vaikai – keturiolikmetis Simeonas, aštuonmetė Morgana ir penkiametė Veniza – lieka našlaičiai. Jie prisiekia niekada neišsiskirti, tad su didžiausia viltimi žvelgia į ką tik atrastą vyresnįjį to paties tėvo, bet kitos motinos brolį Bertelmi, nors jis tikras vėjavaikis, vos sugebantis pasirūpinti savimi. Bet netrukus žaviosios Venizos užsimano ir netikra Bertelmi sesuo, kuri nelabai žavisi brolio gyvenimu ir netiki, kas jis galėtų būti geras pavyzdys vaikams. Įsisuka tikra keistų, kurioziškų ir skaudžių įvykių karuselė...

Skaitytoją tuojau pat turėtų patraukti ne tik istorija, bet tikrai įsimintinas autorės stilius. Skaudžias temas čia ji narsto pasitelkdama absurdiškas, situacijų komediją, o kartais ir juodąją komediją primenančius įvykius, savaip aštrius ir ne visada teisingus personažus. Tačiau jiems leisdama dialoguose būti natūraliais – vartoti keiksmus, kartais šnekėti šiukščiai ir nejautriai, elgtis nederamai, autorė talentingai atskleidžia žmogaus daugiabriauniškumą: kaip kartais skiriasi tai, kaip mes atrodome ir elgiamės, nuo to, kas esame viduje, ar kokios gilesnės priežastys sukelia vienokį ar kitokį mūsų elgesį.

Tai be galo šilta ir gyva šeimos istorija, parodyta be jokių rožinių prieskonių. Skaitant šią knygą dažnai norisi ir verkti, ir kvatotis vienu metu.

Beje, „Oh, Boy“ yra plačiausiai pasaulyje žinoma ir sulaukusi daugiausia vertimų autorės knyga žinoma.