Liepos knygų vaikams ir paaugliams  TOP 10

Karštos liepos knygų vaikams ir paaugliams tope daug smagių, pamokomų ir eiliuotų knygų mažiesiems, skirtų žaisti, fantazuoti, mokytis ir pažinti pasaulį. Net dvi knygos apie talentingus menininkus – prancūzų kompozitorių Šarlį Kamilį Sen Sansą ir lietuvių skulproių Vincą Grybą. Dar dvi knygos išsiskirs sunkesniu turiniu – paveikslėlių knyga „Šuo vardu Katė“ atkreipia dėmesį į tuos, kurie yra socialiniame užribyje, o modernia literatūros klasika tapęs „Karo žirgas“ – papasakos apie tikrą draugystę ir gerumą, kuris įmanomas net siaučiant žiauriam karui.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

„Mažoji panda“ ir „Mažoji karvytė“

Iliustravo Agnese Baruzzi

Vertė Vainius Bakas ir Laura Ivoškienė

Išleido „Nieko rimto“

Vaikams nuo 0 m. 12 puslapių

„Mažoji panda“ ir „Mažoji karvytė“ – visai nedidukės kartoninės knygutės, pritaikytos saugiems pirmiesiems kūdikių susitikimams su knyga.

Vos pamačius knygeles iš karto į akis krinta medžiaginė pirštų lėlytė, įtaisyta į patį knygos centrą. Vartant knygutę kiekviename puslapyje vietoje pieštos pandos ar karvytės galvos išnyra lėlytė, kurią suaugusysis skaitydamas mažyliui gali visaip judinti, imituoti veikėjų judesius, kalbą ir panašiai. Tai, be abejo, gali padėti išlaikyti kūdikio susidomėjimą knygute bent minute kita ilgiau. O tai labai daug ankstyvame amžiuje!

Iliustracijoms naudojamos tik trys spalvos: raudona, juoda ir balta (jei pastarąsias laikysime spalvomis). Toks spalvinis pasirinkimas motyvuotas ir svarbus – tai pirmosios spalvos, kurias išmoksta atpažinti kūdikis ir dar kurį laiką šias spalvas jis mato ryškiausiai.

Knygelių turinys paprastutis ir gana panašus – rytą karvytė ir panda keliasi ir eina ieškoti maisto. Karvytė atsiduria pievoje ir ragauja gėlytes, o panda – kopia į bambuką saldžiausių ūglių. Po gražios dienos žaidžiant ir mėgaujantis skanėstais ateina vakaras ir gyvūnėliams laikas miegoti. Taigi pabrėžiamas dienos ritmas, skirtis tarp šviesaus ir tamsaus paros laiko, toks dienos ritmas artimas ir mažylių patirtims.

Abi knygelės eiliuotos. „Mažosios karvytės“ tekstas paprastesnis, gausus deminutyvų, o „Mažosios pandos“ – kalbinė raiška šiek tiek įvairesnė, sudėtingesnė. Abi šios pasakojimo strategijos tinkamos, nes kūdikiams svarbu girdėti kuo turtingesnę kalbą, kuo daugiau įvairių garsų ir sąskambių.

„Gražiausi eilėraščiai vaikams“

Iliustravo Asta Kulikauskaitė

Išleido „Alma littera“

Vaikams nuo 3 m. 64 puslapiai

Knygoje surasite 32 eilėraščius, su kuriais užaugo jau ne viena karta. Tai lietuvių vaikų literatūros klasikų – Kazio Jakubėno, Ramutės Skučaitės, Justino Marcinkevičiaus ir Violetos Palčinskaitės – nuotaikingi, švelnūs, juokingi eilėraščiai, lydintys vaikus ir į kasdienį pasaulį, ir į sapnus, fantazijos pasaulius, kuriuose drakonai valgo ledus, o prieš vaiko akis atsiveria kalnai šokolado.

Eilėraščių čia daug ir įvairių – nuo poros posmelių paprastučių klasikinių iki ilgesnių ir modernesnės raiškos kūrinių. Tad rinkinys tiks ir mažesniems vaikams, ar net kūdikiams, ir vyresniems pradinukams. Turbūt patiks ir tėvams, kurie skaitydami savo mažyliams šiuos eilėraščius, patys nusikels į savo vaikystę.

Knyga gausiai iliustruota Astos Kulikauskaitės, jos piešiniai labai išraiškingi, aiškiai perteikia situacijas ir veikėjų emocijas, nuotaikas.

Rachel Bright „Apie banginį, kuris norėjo visko daug“

Iliustravo Jim Field

Išleido „Baltos lankos“

Iš anglų k. vertė Reda Puodžiukė

Vaikams nuo 2 m. 32 puslapiai

Kartais taip sunku išsiaiškinti ar suvokti, ko norime, kas mus iš tiesų daro laimingus, ypač kai akys kliūva už visokių turtų ir grožybių. Taip nutiko ir vargšeliui banginiui Gūbriui poemėlėje „Apie banginį, kuris norėjo visko daug“.

Gūbrys jaučia, kad jam kažko labai labai trūksta, bet niekaip nesupranta, kad ne tuntų kriauklyčių ir kitokių jūros dugne rastų daikčiukų jo širdis geidžia. Plaukioja jis apsikarstęs krūvomis šlamšto ir jaučiasi vis tuštesnis, vis vienišesnis. Tik patekęs į rifą ir sutikęs krabiukę Nerilę pagaliau susivokia, kad jam reikia ne daiktų, o draugų, ir tai, kad tikrai laimei reikia mažai.

Žaismingos ir ryškios Jimo Fieldo iliustracijos nukelia į nepaprastai gražų povandeninį pasaulį, kuriame, kaip ir mūsiškiame, ne viskas taip gražu ir paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet juk dėdami pastangų situaciją galime pakeisti – Gūbriui pavyksta!

Ši paveikslėlių knygelė turi aiškų moralą apie tikrąsias vertybes, bet taip pat kiek mažiau akivaizdžiai kalba ir apie kitą svarbų dalyką – ne visada didelis yra protingiausias ir išmintingiausias. Knygoje kaip tik mažulytė krabiukė padeda banginiui ateiti į protą.

Ronny Gazzola „Sukonstruok transporto priemones“

Išleido „Nieko rimto“

Į lietuvių kalbą vertė Tomas Einoris

Vaikams nuo 3 m. 12 puslapių

Tai kartoninė knyga-žaidimas, kviečiantis vaikus pažinti įvairias transporto priemones ir vėliau patiems jas sukonstruoti iš kartoninių detalių, esančių knygoje.

Pasakojimai čia visai trumpučiai. Kiekviena skaitytojui besišypsanti transporto priemonė – lėktuvas, automobilis, traukinys, laivas ir sraigtasparnis – trumpai papasakoja apie save: kuo ji vardu, kaip veikia, kaip vadinamos tam tikros jos dalys. Jų prisistatymuose atrasime ir mažam vaikui sudėtingesnių žodžių, pavyzdžiui, kapotas, fiuzeliažas, lokomotyvas ir kt. Visi jie paaiškinti, be to, knygą skaitantis suaugusysis visada galės vaikui parodyti ant kartoninio transporto priemonės modelio, kur tas kapotas ar fiuzeliažas.

Tai paprastutė ir žaisminga knyga, kai vaikui norisi ne tik klausytis pasakojimų, bet ir pačiam kažką daryti: konstruoti, pasitelkus modeliukus prikurti savų istorijų ar tiesiog leistis į smagų žaidimą.

Selemonas Paltanavičius „Paspirtukas“

Iliustravo Reda Tomingas

Išleido „Alma littera“

Vaikams nuo 4 m. 32 puslapiai

Gamtininkas ir vaikų rašytojas Selemonas Paltanavičius vaikams parašė dar vieną gražią ir pamokomą paveikslėlių knygą. „Paspirtukas“ – pasakojimas apie dalijimąsi ir draugystės džiaugsmą. Lapiukas vis prašo girios gyventojų leisti jam pasivažinėti paspirtuku, tačiau jie pro jį prašvilpia tarsi nė neišgirdę, tik meškinas sustoja paaiškinti, kad jo paspirtukas visai netinka mažam lapiukui. Taip ir negavęs pasivažinėti galiausiai lapiukas išsitraukia savo paspirtuką ir nutaria juo pavėžėti kiekvieną sutiktą padarėlį. Kaip smagu jam džiugini kitus ir girdėti pagyras, jog yra geras draugas!

Iš pirmo žvilgsnio „Pasirtukas“ gali pasirodyti visai trumputė ir paprastutė istorija, tačiau tikrai suteiks idėjų pokalbiui su vaiku: kodėl lapiukas prašo kitų paspirtukų, jei turi savo? Ar kiti nenori dalintis, ar lapiukas nepakankamai gražiai prašo, gal nelabai mandagiai kalba? O gal nuo pat pradžių lapiukas tiesiog troško dėmesio ir susirasti draugų, gal paspirtukas čia ne pats svarbiausias dalykas, tik pretekstas ką nors užkalbinti?

Leidėjai nurodo, kad knyga priklauso serijai knygų, skirtų pradedantiems skaityti vaikams. Ji pažymėta pirmo lygio ženklu, taigi joje žodžių labai mažai, tekstas lengvas, parašytas tik didžiosiomis raidėmis, o kai kurie sudėtingesni žodžiai net suskiemenuoti. Tačiau ši knyga tikrai tiks ir kur kas mažesniems, kurie dar tik klausosi jiems skaitomų istorijų.

Indrė Zalieckienė „Kaip sutramdyti žvėryną?“

Išleido „Alma littera“

Vaikams nuo 4 m. 32 puslapiai

„Kaip sutramdyti žvėryną?“ – nuotaikinga eilėraščių knyga apie tvarkymąsi. Eilėraščių lyrinis herojus yra vaikas, kuriam nelabai patinka tvarkytis, jis nori dūkti ir žaisti, todėl kuprinė sujaukta, po pusryčių tūkstančiai grikių nusėja virtuvę, o po maudynių visas vonios kambarys tiesiog skęsta. Tačiau jis neprisipažįsta – tuojau suranda atpirkimo ožį: tai krokodilas įsisupo į rūbų spintą, žirafa kuprinėje sąsiuvinius sulamdo, o arklys baisiausiai sujaukia kambarį. Mama įsitraukia į šias vaiko fantazijas, švelniai ir meiliai ji pamoko savo mažylį, kaip su visu šiuo žvėrynu susitvarkyti: kaip nuraminti įsismarkavusį arklį ar vonioje įsidūkusį dramblį, t. y. nusiraminti ir susitvarkyti. Vaikui rimstant – padūkėliai žvėreliai mąžta, sunyksta ir namuose įsivyrauja tvarka.

Eilėraščiuose tiesiogiai nemoralizuojama – lyrinio herojaus mama nesivelia į ginčus ar pykčius su vaiku, nesako „ne“, o prisitaikiusi prie vaiko, jo kalba sugeba parodyti teigiamą pavyzdį, padeda vaikui ir nusiraminti, ir susitvarkyti erdvę aplink save. Dėl taikiai išspręstos situacijos laimingas jaučiasi ir vaikas, ir mama.

Eilėraščiai parašyti rimuotais ketureiliais, jie nesudėtingi, puikiai tinkami ir mažesniems, ir kiek vyresniems vaikams.

Beje, mažuosius skaitytojus knygoje pasitiks ir nykštukai, kuriuos šėliojančius galima aptikti daugumoje paveikslėlių. Tik reikia gerai įtempti akis – kartais jie visai mažyčiai ir gerai pasislėpę!

Tomi Kantio „Šuo vardu Katė“

Iliustravo Elina Warsta

Leidykla „Nieko rimto“

Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė

Vaikams nuo 4 m. 32 puslapiai

Ne visiems gyvenime sekasi. Štai kalytę vardu Katė bastūnas tėtis paliko dar negimusią, mama irgi greit dingo. Tiesa, prieš tai primokiusi niekuo nepasitikėti ir davusi tokį keistą vardą – Katė: „Mama norėjo, kad aš būčiau katė, nes buvo įsitikinusi, jog katės yra sąvarankiškos mąstytojos. Na, bent jau savarankiškos.“ Tačiau Katė labiau jaučiasi ne savarankiška, o vieniša. Mokyta nepasitikėti visais, labiausiai ji nepasitiki savimi.

Taip Katė ir klajoja po miškus ir laukus, kol galiausiai atsiduria dideliame mieste – Helsinkyje. Čia ją atstumia visi, o kilmingi šunys iš jos, mišrūnės, net išsityčioja. Vis dėlto draugą Katei pavyksta surasti – tai toks pats valkata kaip ir ji. Vienišas ir niekam nereikalingas. Meluoju, juk  dabar jie reikalingi vienas kitam!

Viena gražiausių eilučių, gal ir kiek nuvalkiota, bet dėl to savo grožio tikrai nepraranda. Valkata paklaustas apie Katę, atsako: „Jis nėra mano šuo. Tai mano draugas.“

Poetiškai knygoje kalbama ne tik apie draugystės grožį ir prasmę, bet ir užkabinami įvairūs skauduliai: vienatvė, socialinė atskirtis, benamystė, priklausomybė nuo alkoholio. Knyga neskatina gailėtis ar tuo labiau baisėtis taip gyvenančiais, atvirkščiai, kviečia pagarbiai elgtis su kiekviena gyva būtybe, neteisti, bet pamėginti suprasti, įžvelgti juose ne ydas ar paklydimus, bet tai, ką jie turi geriausio, šiuo atveju, – dideles širdis.

Knyga daugiasluoksnė, vienaip ją supras mažas vaikas, dar kitaip pradinukas, o suaugusiajam atsivers dar daugiau. Argi ne puiki knyga pokalbiui?

Knygą sukūrė įvairių premijų pelnęs suomių rašytojas, poetas Tomi Kontio. O iliustravo žymi suomių dailininkė Elina Warsta, kurios piešiniai švelniai žaismingi, su paslėptomis ironijos kruopelytėmis, veikėjai išraiškingi ir įsimintini, taip pat ji kruopščiai kuria aplinką. Žvelgiant į iliustracijas lengva pasijusti atsidūrus Helsinkio kiemuose, žaidimų aikštelėse ar įlankoje.

Indrė Šeputienė, Sonata Latvėnaitė, Vita Matulytė „Maestro (ne)leidžia groti“

Išleido „Muzikija“

Vaikams nuo 6 m. 40 puslapių

Paveikslėlių knyga „Maestro (ne)leidžia groti“ skirta pristatyti žymų prancūzų kompozitorių Šarlį Kamilį Sen Sansą (Charles-Camille Saint-Saëns) ir jo nuotaikingąją siuitą „Žvėrių karnavalas“.

Pasakojama, kaip kūrėjui užmigus prie savo naujo kūrinio, jis susapnuoja keistenybių ir smagybių kupiną sapną – Paryžiuje linksminasi, siaučia, išdykauja vaikai bei daugybė gyvūnų. Sapne įprasti Šarlio Kamilio gyvenimo dalykai tranformuojasi, įgauna naujas formas, žaismę – rūpestingoji mama virsta ne mažiau rūpestinga vištele, o senoviniai muzikiniai instrumentai, kitų nuvertinti, o jam labai įdomūs, guli po vandeniu.

Tekstas asociatyvus, pagrįstas sapnų logika – vienas paskiras vaizdinys keičia kitą ir juos jungia tik pati Šarlio Kamilio asmenybė, todėl istorija yra sudėtingesnė, reikalaujanti stipresnio literatūrinio pasiruošimo, ar galinčio padėti suaugusiojo šalia.  

Kita vertus, pradėti pažintį ir su knyga, ir su „Žvėrių karnavalu“ gali ir visai maži vaikai. Tam puikiai pasitarnaus siuitos „Žvėrių karnavalas“ įrašas, kurį galima išgirsti pasinaudojus pridėtu kompaktiniu disku arba nuskenavus QR kodą išmaniuoju įrenginiu. Siuitą sudaro 14 pjesių, kurių pradžioje girdėti ir skaitomos knygos ištraukos.

Ši knyga, priklausanti serijai „Klasikinė muzika vaikams“, kurios užmojis padėti vaikams pamėgti ir suprasti klasikinę muziką bei pažinti garsiausius pasaulio klasikinės muzikos kūrėjus.

Michael Morpurgo „Karo žirgas“

Leidykla „Alma littera“

Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus

Jaunimui nuo 13 m. 144 puslapiai

Istorijos apie gyvūnus jaudina skaitytojus – tai britų rašytojas Michaelis Morpurgo‘as suprato jau seniai ir parašė ne vieną puikią istoriją apie gyvūnų ir žmonių ryšį, draugystę, nuotykius. Viena garsiausių tokių jo istorijų yra „Karo žirgas“. Knyga, pasirodžiusi 1982 m., jau spėjo tapti moderniąją liteeratūros klasika ir buvo ekranizuota Holivude režisieriaus Steveno Spielbergo.

„Karo žirgas“ nukelia į XX a. pradžios Angliją. Penkiolikmetis Albertas imasi rūpintis tėvo parsivestu kumeliuku Džojumi. Tarp jų užsimezga stiprus ryšys, deja, jiems lemta išsiskirti – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žirgas paimamas kariuomenės reikmėms, o kariauti dar per jaunas Albertas prisiekia padaryti viską, kad atgautų savo žirgą.

Ši istorija pasakojama paties žirgo akimis. Kūrinio autorius stengėsi pernelyg nesužmoginti žirgo, parodyti, kaip galėtų jausti ir mąstyti jautrus, daug jaučiantis, bet ne viską žmonių pasaulyje suprantantis sutvėrimas. Jis nesupranta, kodėl žūsta jo draugai, nesupranta, kam tas karas, tačiau puikiai suvokia, kas yra draugystė ir ištikimybė. Toks pasakojimas labai pagavus.

Tai laikui nepavaldus kūrinys apie gėrį ir draugystės grožį, kurio negali įveikti jokia karo beprasmybė ir siaubas.

Rasa Grybaitė „Grybo auksas“

Iliustravo Lina Itagaki

Tekstą komiksui adaptavo Lina Itagaki ir Marius Marcinkevičius

Išleido Dailininkų sąjungos leidykla

Jaunimui nuo 13 m. 104 puslapiai

Pagavių pasakojimų vaikams ir jaunimui apie Lietuvos istoriją, kultūrą ir svarbius žmones neturime daug, tačiau kasmet atsiranda viena kita knyga, kuri jaunai auditorijai patraukliai pasakoja apie šiuos dalykus. Monikos Vaicenavičienės „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Linos Mickutės „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ – keli ryškūs pastarųjų kelerių metų tokio tipo knygų pavyzdžiai. Visas šias knygas jungia ir tai, kad gausiai ir talentingai iliustruotos.

Džiugu, kad prie šių knygų galėsime padėti ir dar vieną – Rasos Grybaitės ir Linos Itagaki sukurtą grafinį romaną „Grybo auksas“. Tai biografinis kūrinys, pasakojantis apie vieną svarbiausių XX a. pradžios Lietuvos skulptorių – Vincą Grybą – nuo jo gimimo iki paskutiniųjų tragiškų dienų, kuomet II pasaulinio karo metais buvo sušaudytas nacių.

Skaitydami ne tik susipažinsime su svarbiausiais Grybo gyvenimo faktais, knyga šiek tiek mums pravers langą į XX a. pirmosios pusės Lietuvą – gyvenimą Carinės Rusijos sudėtyje, modernios Lietuvos kūrimąsi, kuomet Grybas gavo progą mokytis skulptūros meno užsienyje, ir kaip jam sekėsi savo menines idėjas įgyvendinti Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse, su kokiais sunkumais, išbandymais ir intrigomis susidūrė menininkas. Knyga taip pat padės šiek tiek perprasti skulptūros meną, kaip idėja ir gyvybė gali būti perteikiama tokiomis statiškomis priemonėmis.

Gyvybė ir asmenybės energija, kurią perteikti Grybas stengėsi savo skulptūrose, pulsuoja iš šiame kūrinyje. Grybas vaizduojamas ne kaip stabas, bet kaip žmogus, patyręs ir šilta, ir šalta, patekdavęs ir į juokingas, ir nemalonias situacijas, mokėdavęs ir pajuokauti, ir pagudrauti. Jis atskleidžiamas kaip švelniaširdis, ypač vaikams, darbštus ir talentingas, aiškią meninę viziją turėjęs ir aukodavęs savo laiką bei asmeninius piniginius išteklius tam, kad įgyvendintų savo kūrybinius sumanymus.

Teksto autorė Rasa Grybaitė – yra Vinco Grybo anūkė. O iliustracijas nupiešė Lina Itagaki – jau pasižymėjusi kaip puiki istorinio pobūdžio knygų vaikams iliustratorė, tereikia prisiminti jau minėtą „Sibiro haiku“ ar pažintinę knygą „Vilniaus Rūmai iš jų šeimininkai“.

Itagaki iliustracijos – trispalvės, naudojama tik balta, juoda ir ruda. Neretas paveiksliukas atrodo it nespalvota nuotrauka, kurioje sepijos spalvomis išryškinamas tik pats Grybas ir dar vienas kitas svarbesnis elementas. Toks žaidimas spalvomis ir šiuolaikiškas, ir kartu dvelkia praėjusiu amžiumi – tai neretas perkėlimo į senesnius laikus triukas, kurį neretai regime ir kine.