Liepos vaikų ir paauglių knygų TOP10

Liepos vaikų ir paauglių knygų dešimtuke netrūksta linksmų, žaismingų knygų, tačiau ypatingą dėmesį norisi skirti vienai išskirtinei knygai. Tai iliustruotojos iš Čilės Issos Watanabės tylioji knyga „Migrantai“. Nuostabiais piešiniai, metaforiška, apibendrinta vaizdų kalba autorė pasakoja sudėtingą ir liūdną istoriją apie pabėgėlių, ieškančių saugaus prieglobsčio, likimą. Ši knyga gali tapti įdomiu ir prasmingu atradimu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Eglė Baliutavičiūtė

Kas gali sieti dvi tokia skirtingas būtybes – didžiulį, piktą, ugnimi alsuojantį drakoną ir mažytį linksmutėlį drugelį? Pasirodo, kad abu turi vardus, kurie, jų nuomone, labai nedera prie jų savasties.

Štai aukštai kalnuose, akmeniniuose rūmuose gyvenantis drakonas sužino, kad jis mokslingose knygose pavadintas Drakeliu! O drugelis išgirsta, kad jis vadinamas Drugonu! Abu jie labai susikrimtę, bet drugelis neketina sėdėti vietoje – jis leidžiasi į žygį ieškoti drakono, kad jam pasiūlytų apsikeisti vardais ir kad abu vėl galėtų džiaugtis gyvenimu.

Žymaus vokiečių rašytojo, geriausiai žinomo kaip knygų „Begalinė istorija“ ir „Momo“ autoriaus, eiliuota paveikslėlių knyga pasižymi subtilia ironija ir žaismingumu, o ir tema įdomi, kviečianti į pokalbį: ar mūsų vardai mums tinka ir patinka? Kaip kitaip norėtume pavadinti save ar aplinkinius? Ir kodėl vardai mums tokie svarbūs?

Atrodo, kad trys mėgstamiausi pirmaklasės Henrietos užsiėmimai yra žaidimas kompiuteriu, žaidimas kompiuteriu ir žaidimas kompiuteriu, nes tik tai ji ir teveikia. Tačiau vieną dieną pro langą įlėkęs kamuolys ir trys linksmuoliai vaikai pasirodę jam iš paskos pakeičia tykią Henrės kasdienybę. Ji nuotykiauja lauke su naujaisiais draugais, laksto po miškelį, gaudo buožgalvius, gėrisi tikra gyva varle. Tai, Henrieta supranta, žymiai smagiau ir įdomiau nei sėdėti prie kompiuterio.

Knygos autoriai sukūrė neįkyrų, nepamokslaujamą pasakojimą, kuriuo mėginama nukreipti vaiko dėmesnį nuo technologijų, žaidimų su kompiuteriu, parodydami, kad žymiai smagiau yra susirasti draugų ir patirti daugybę nuotykių tikrovėje: pramogauti su draugais kieme, sušlapti kojas upelyje, susigalvoti savitų žaidimų ir ritualų. Knyga parodo, kaip stipriai skiriasi gyvenimas, kai nuolat lindi namuose, nuo to, kurį gali patirti lauke – ir ne tik žaidimus su draugais, bet ir vėjo kutenimą, miško kvapą, varlės kojelę rankose. Viską, ko nepajusi skaitmeniniame pasaulyje.

Kartais vaikai labai džiaugiasi naujo broliuko ar sesutės atėjimu į šeimą, o kartais... ne. Štai Motiejus labai nusiminęs ir įsižeidęs, juk „dalijant iš dviejų – visko sumažėja perpus“! Berniukas vaikšto nusiminęs, mėto broliuko daiktus, slepiasi nuo tėvų. Galiausiai pasiryžta padaryti viską, kad broliuko namuose nebūtų...

Laimei, Motiejaus slaptas ir labai negražus planas nepavyksta. Pirmą kartą pabuvęs su broliuku vienas, susipranta, kad broliukas jam visai patinka ir vietos namuose jiems užteks abiem.

Rašytojos Ignės Zarambaitės ir iliustruotojos Ievos Zalepugaitės paveikslėlių knyga iš tiesų miela, graži ir pamokoma. Be to, joje įpinta ir žinutė tėvams – pernelyg nespausti vaiko, nenuolaidžiauti, bet ir neversti jo pamėgti savo sesutę ar broliuką, kurti meile, atidumu grįstą santykį, suteikti dėmesio abiem, kad pamažu, savo tempu vaikas pats užmegztų ryšį su nauju mažyliu.

„Kiekvienam savas kąsnis“ – švelnus, anekdotiškas, šiek tiek ir ironiškas žymaus lietuvių rašytojo ir gamtininko Selemono Paltanavičiaus kūrinys mažiesiems skaitytojams ir klausytojams.

Nostalgiškai nusiteikęs briedis vieną rytą negali atsigrožėti giria ir pievomis. Užkalbintas vilko, kuriam labiau patinka naktis, aiškina, kaip nuostabu, kai teka saulė, dangus parausta, kvepia šermukšniais ir avietėmis... Vilkas nelabai supranta, ką čia tas briedis peza, bet štai sutikęs lapę jau jai porina apie ryto grožį ir avietes. Po valandėlės jau lapė tą patį porina kitiems...

Miško žvėrys apžavėti briedžio išminties netgi sugalvoja paragauti tų šermukšnių ir aviečių, tik ar iš to kas nors gero išeis? Gal tik ežiukas su kurmiu gaus pasijuokti iš mėsėdžių, nusprendusių išbandyti žolėdišką gyvenimą?

Autorius, kaip dažnai daro savo knygose, derina grožinį pasakojimą su gamtinėmis, biologinėmis žiniomis, neretai iš to gimsta smagus humoras (ežiukas štai ginasi, kad jokių obuolių ant spyglių nesinešioja, o grybai jam skanūs tik sukirmiję). Kartu istorija byloja gamtinę tiesą – kiekvienas gamtoje turi savo prigimtį ir turi gyventi pagal ją, nes kitaip nei šiaip, nei taip išeina, tik juokas kyla. Žinoma, šią išmintį skaitytojas gali prisitaikyti ir sau: argi ir mes kartais neužsinorime būti kažkuo kitu, elgtis kaip nors kitaip? Bet ar tikrai verta? Gal kiekvienam geriausia būti savimi?

Dėl karų, stichinių nelaimių, bado kasmet daugybė žmonių palieka savo namus ieškodami saugaus prieglobsčio. Vien pastaraisiais mėnesiais keli milijonai Ukrainiečių pabėgo nuo rusijos sukelto karo šalyje, o kur dar tūkstančiai Afrikos, Artimųjų Rytų šalių gyventojų... Didžiuliai migrantų, pabėgėlių srautai tampa mūsų kasdienybe, tačiau apie tai vaikams kalbančių knygų turime labai mažai.

Nauja iliustruotojos Issos Watanabės knyga „Migrantai“ kaip tik apie tai, maža to, tai dar ir tylioji (bežodė) naratyvinė knyga, kurių leistų Lietuvoje dar mažiau nei kalbančių apie migraciją.

Istorijos pradžioje matome mirtį einančią su paukščiu paskui personifikuotų gyvūnų grupelę. Mirtis pakelia kažkieno pamestą lagaminėlį (Kas jį pametė? Kas jam nutiko?) ir seka iš paskos. Matome kad grupelė atrodo liūdna, kiekvienas nešasi po nedidelį ryšulėlį, lagaminą, net skardinį kibirėlį. Tai migrantai, tiksliau sakytume pabėgėliai, jie tyliai, prislėgti lėtai eina į priekį. O kas priekyje? Vien nežinia.

Nors knygoje nestinga ryškių spalvų, vis dėlto dominuoja juoda ir kitos tamsios spalvos. Šios spalvos be abejo simbolizuoja knygos nuotaiką, veikėjų išgyvenimus – pabėgę iš tamsos, jie nyra į tamsą, visur tyko netikėti pavojai, slegia neužtikrintumas, praradimai, nuovargis.

Tačiau net šioje juodumoje mes matome bendražmogišką šilumą, atjautą: grupelė dalijasi tuo, ką turi, nė vieno nepalieka. Neprarado jie ir vilties, kad ir kaip sunku, jie palaikydami vienas kitą, eina į priekį. Jie tiki, kad kažkur galės būti saugūs, kad kažkur ras naujus namus.

Knygos pabaigoje matome vilties krislą, iš tamsumos ir pilkumos išnyra spalvingi, rausvai žydintys krūmai, vaikai lekia link jų, suaugusieji žvelgia su viltimi. Vis dėlto tamsa neatsitraukia, galbūt čia bus geriau, galbūt čia bus saugu, tačiau patirti skaudūs išgyvenimai, praradimai nepasimirš.

Knyga pakankamai atvirai, tačiau apibendrinta, metaforiška vaizdų kalba pasakoja apie sunkią pabėgėlių dalią. Vaizdų kalba labai stipri, įtaigi, atvira interpretacijoms.

Šios knygos adresatą nusakyti be galo sunku, ji tinka ir mažiems vaikams (vyresniems ikimokyklinukams, ir pradinukams, ir jaunimui, ir suaugusiesiems. Kiekvienam ji atsivers vis kitokiu kampu.

Skaičiusieji vokiečių kūrėjo Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir Tulpė“ turbūt įžvelgs ne vieną paralelę su Watanabės knyga „Migrantai“ – nors istorijos skirtingos, bet jas stipriai sieja gyvenimo ir mirties motyvai, taip pat itin panašus personifikuotos mirties vaizdavimas.

Aštuonmetė Vakarė, su tėvais gyvenanti Amerikoje, kartą tėčio stalčiuje randa laišką nuo senelio, kurio ji visai nepažįsta. Kadangi senelis kadaise neaugino tėčio ir su juo gražiai elgėsi, turėjo bėdų su alkoholiu, Vakarės tėtis visai nenori palaikyti jokių santykių su juo, tačiau savo dukrai leidžia parašyti seneliui laišką. Taip tarp senelio ir anūkės užsimezga draugystė, Vakarė laiškuose pasakoja apie savo šeimą ir kasdienybę, vaikiškas problemas, o senelis ne tik atrašo į laiškus, bet ir į kiekvieną įdeda po pasaką ar pasakojimą. Tie pasakojimai labai skirtingi – vieni daugiau pagrįsti autoriui būdinga nonsenso stilistika, nuotykiniai, net eiliuoti, kiti daugiau psichologiški, filosofiški. Bet ne tie pasakojimai ar pasakos, kurie yra linksmi ir nuotaikingi, turi antrą sluoksnį, liudijantį apie senelio gyvenimą, klystkelius, to pripažinimą ir keitimąsi į šviesiąją pusę, priartėjimą prie gamtos. Galbūt ši užsimezgusi draugystė nuties ir daugiau tinklų? Gal vieną dieną Vakarės tėtis atleis, o senelis gaus progą atsiprašyti akis į akį?

Knygą iš dalies skaityti galima ir kaip savotišką kūrybinio rašymo vadovėlį pradedantiesiems, nes pasakotojas neretai komentuoja patį pasakojimą, aiškina, kodėl pasirenka vienus ar kitus dalykus, kodėl jo personažai vienokie, o ne kitokie. Jaunasis skaitytojas tikrai gaus suprasti, kaip kuria rašytojai.

Mano požiūriu, Vytauto V. Landsbergio stiprybė – ne realistinės istorijos, o būtent pasakos, kuriose netrūksta ir humoro, žaismės, ir gyvenimiškos išminties, filosofinių pamąstymų. Šioje knygoje sujungęs dvi plotmes – pasakinę ir realistinę – autorius sukūrė įdomią, literatūriškai gana stiprią istoriją, iš kurios kiekvienas skaitytojas pagal brandą įsimins, išsineš skirtingus dalykus.

Kokiu greičiu skrieja mintys? Kiek minčių per dieną gimsta galvoje? Ką atlieka skirtingos smegenų dalys?

Ši informatyvi ir gausybe iliustracijų papuošta pažintinė knyga, atsakys į daugybę vaikų klausimų apie žmonių ir gyvūnų smegenis: jų sandarą, veikimą, smegenų tyrinėjimo istoriją, ir kaip išgyvena organizmai, kurie smegenų neturi.

Žinios knygoje pateikiamos trumpai ir nesudėtingai, be to, joje yra ir įvairių eksperimentų, optinių iliuzijų, kurie padės geriau suvokti, kaip veikia mūsų smegenys. Knygą su vaikais gali būti įdomu pavartyti ir suaugusiesiems!

Garsaus vokiečių vaikų rašytojo knyga „Pas mus Šildoje“ tikrai prajuokins ir mažą, ir didelį.

Tai istorija apie kuo tikriausią kvailių miestelį. Kadaise Šilda garsėjo savo didžiais ir protingais žmonėmis, tačiau dėl nelemtų istorijos vingių, miestelėnai nutarė tapti kvailais. O paskui vėl užsimanė tapti protingais ir tai įrodyti visam pasauliui sukurdami Šildoje ką nors nepaprasto ir puikaus. Ar jiems pavyko?

Nusprendė pasistatyti gražutėlę rotušę. Kadangi manėsi jau esą labai protingi, statė be brėžinių, nes juos praganė, statė vien iš atminties. Išėjo, kas išėjo – keistas pastatas be langų. Tuomet ėmė semti saulės šviesą ir pilti į tą vargšę rotušę. Aišku, nepavyko, tada nukėlė stogą – buvo šviesu, bet ant galvos lijo... Vienos bėdos bėdelės. Dar vėliau savo genialumą pademonstravo paskandindami rotušės varpą ežere bei nusprendę pasipelnyti augindami druską laukuose. Žodžiu, taip puoselėjo savo Šildą, kad galiausiai visai sunaikino...

Skaitai šią knygą ir negali nekvatoti, visa knyga – tarsi vienas ilgas ir stebinti nesustojantis anekdotas, parašytas metraščius imituojančia kalba.

Kokia gi šio kūrinio mintis? Kad iš protingo kvailiu tapti žymiai lengviau nei iš kvailio protingu, ir tik kvailiui gali atrodyti, kad tai labai paprasta – užsinorėjau ir jau esu. Be abejo, vyresnis skaitytojas čia galėtų įžvelgti ir gilesnių minčių apie tam tikrus ekonomikos, politikos, miestų planavimo procesus, jų kritiką.

Vasara, o Mikas ištisas dienas leidžia prie kompiuterio. Tik vakarais kartais išeina su mama pasivaikščioti palei miesto ežerą. Vieną tokį vakarą iš mamos išgirsta, kad pastaruoju metu mieste pradėjo siausti keista liga. O netrukus jis naktį pabunda krečiamas šalčio ir pamato, kad kambaryje atsivėrė keistas tunelis. Smalsumo vedamas žengia į jį ir atsiduria ne mažiau keistoje erdvėje su dar trimis bendraamžiais. Berniukai imasi aiškintis, kas gi čia dedasi.

Knyga paliečia daug svarbių temų ir problemų. Be asmeninių iššūkių, kuriuos tenka įveikti kiekvienam iš berniukų, į priekį iškeliamos pilietiškumo, gamtosaugos, meninės saviraiškos temos. Būtent vaikai knygoje išsiaiškina, kas dedasi jų miestelyje, kodėl serga žmonės, tačiau – kaip, deja, ne taip retai nutinka ir tikrovėje – suaugusieji jais netiki. Tačiau vaikai atkaklūs, niršta dėl neteisybės ir įrodo, kad amžius nesvarbu, jei esi tiesos pusėje.

Ryški ir meninės saviraiškos bei stereotipų žalos tema besiformuojančiai, augančiai asmenybei – Mikas, nuolat sulaukdavęs pastabų, kad tapyti nevyriška, užmeta mėgstamą hobį, tačiau pamažu, patekęs į keistąją erdvę, supranta, koks menas yra svarbus, kad jis gali būti ne tik asmeninės saviraiškos, bet ir pasitarnauti pilietinės pozicijos raiškai.

Nesudėtingai, pagauliai, derinant nuotykinį siužetą su gilesniu, psichologiniu turiniu parašyta knyga tapo pirmo leidyklos „Alma littera" vaikų literatūros konkurso laimėtoja.

Dvylikametė Saša nusprendžia tapti komike ir daugiau neišlieti nė vienos ašaros. Dar nusprendžia daugiau neskaityti knygų, neprisiimti atsakomybės nė vieną gyvą būtybę... Ji turi visą sąrašą, ko daugiau nebedarys. Nebedarys, kad nebūtų panaši į savo mamą. Ir jai beveik pavyksta laikytis visų priesakų, tik ar verta tai daryti? Ar jie atneša daugiau naudos ir laimės, ar, atvirkščiai, daugiau kančių?

Su humoru ir jautrumu knygoje kalbama apie itin sudėtingą temą – Sašos motina sirgo depresija ir galiausiai neištvėrusi nusižudė. Knygos veiksmas prasideda praėjus keliems mėnesiams po lemtingo įvykio. Nors Saša su tėčiu stengiasi gyventi toliau, nė vienam nėra lengva, o ypač į paauglystę bežengiančiai mergaitei. Ją lydi tiek daug prieštaringų, sunkių jausmų, o meilę mamai keičia pyktis, paskui vėl meilė, ir vėl pyktis... Knyga skatina neslėpti savo jausmų, neslopinti, o pripažinti, išsikalbėti, nebijoti kreiptis į specialistus pagalbos.

Beje, knyga pasižymi itin šiuolaikišku žodynu, būdingu paaugliams, kuriame nestinga anglicizmų.