Lietuvos kino pogrindis: kaip persirengęs moterimi Baras nuo kirpyklos slapstėsi 

Artūras Barysas-Baras (1954–2005) – legendinė Lietuvos andergraundo figūra, spalvinga asmenybė, kurio kūryba tiek sovietmečiu, tiek ir nepriklausomybės metais skleidėsi netikėtomis ir drąsiomis formomis.  

Apie jį galima kalbėti kaip bukinistą, visą gyvenimą užsiėmusį senų knygų prekyba ir tapusį tikru šios sferos ekspertu. Kaip melomaną, dar sovietmečiu atradusį kelių iš už geležinės uždangos siųstis pačios keisčiausios alternatyvinės muzikos ir tokiu būdu plėtusį ne tik savo paties, bet ir kitų muzikinį skonį. Galiausiai kaip avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ dainininką, kurio kūryba užgimė netrukus po to, kai jis nustojo kurti kiną.  

Tačiau visų pirma A.Barysas-Baras yra kinošnikas ir būtent čia 1970-aisiais prasidėjo jo kūrybinis kelias, kupinas žaismingų provokacijų, absurdiškų scenų ir nuotykių drumsčiant įprastą sovietinio Vilniaus kasdienybę. 

Net ir šiandien, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po mirties, jo avangardinė mąstysena, nesuvaržytas gaivalas ir kūrybinės šėlionės liudija unikalų ir beprotišką vienos asmenybės gyvenimą, kuriame buvo ir savas dangus, ir savas pragaras. 

A.Barysas-Baras kino ėmėsi 1970 metais dar besimokydamas mokykloje. Tuomet, būdamas keturiolikos, su savo draugais Donatu Bukliu ir Sigitu Šimkumi jis pradėjo lankyti kino būrelį Jaunųjų technikų rūmuose ir filmuoti kiną ant 16 mm juostų. Per keturiolika metų su įvairiais bendražygiais jis sukūrė apie 40 trumpametražių filmų, kurių trukmė nuo 1 iki 40 minučių.  

Savo kūrybą jis pradėjo nuo čiapliniškos dvasios sklidinų anekdotų ir pokštų pasakojimo, o ilgainiui perėjo prie savitos kino kalbos, drąsių performansų bei socialinės kritikos. Visa tai šiandien kino tyrėjai vadina lietuviško eksperimentinio arba avangardinio kino klasika. 

A.Barysas-Baras kūrė taip, kaip niekas iki jo Lietuvoje nedarė: savo filmus jis ne tik režisavo ir juose vaidino, bet ir montavo, įgarsino, rinko aktorių komandą. Turint galvoje tuometines sovietines realijas, jo darbai išsiskiria ypatinga nuotaika ir šėlsmu, o režisieriaus charizma traukė apie save kitokio plauko bei mąstymo jaunus žmones. 

Sovietmečiu A.Baryso-Baro kinas brendo šiek tiek paralelinėje, tačiau legalioje tikrovėje – kino mėgėjų aplinkoje. Jų darbai nepasiekdavo televizijos ar didžiųjų kino teatrų ekranų, tačiau buvo rodomi atskiruose festivaliuose, nemažai keliavo po tuometinę Sovietų Sąjungą. Mažiau kontroliuojami iš viršaus, kino mėgėjai galėjo drąsiau eksperimentuoti ir žaisti savo kiną.  

A.Barysas-Baras – išskirtinio mąstymo, pasaulėžiūros bei vaizduotės asmenybė – šioje aplinkoje rado puikią erdvę ir drąsiai plėtė ribas tarp kino ir tikrovės.  

Savo trumpametražiuose darbuose A.Barysas-Baras gan dokumentiškai atskleidė gėlių vaikų epochos blyksnius Lietuvoje, Vilniaus kiemų ir gatvių gyvenimą bei ano meto kasdienybės absurdą. Pats kūrėjas apie tai yra sakęs: „Visa mano kino kūryba, kuri nutrūko 1984 m., yra tiksli to laikotarpio dvasia, pradedant madomis, apsirengimu, ir baigiant vidiniu pasauliu, mąstysena bei žmonių bendravimu. Tai yra tikras metraštis...“ 

Kaip prisimena režisieriaus bendražygiai, kurdamas filmą, jokio scenarijaus iš anksto jis neturėdavo: pakakdavo vien pirminės idėjos, apie kurią ir sukdavosi visas veiksmas, o filmavimo metu aktoriai daugiau žaisdavo ir improvizuodavo. Svarbus čia buvo ir viešumas, todėl pats filmo kūrimas, ypač centrinėse Vilniaus gatvėse, tapdavo savotišku hepeningu, įprastos sovietinės kasdienybės drumstimu ir provokatyviu nepaisymu.  

Bene ryškiausi tokių A.Baryso-Baro filmų pavyzdžiai yra „Jos meilė“ bei „Jo ieško“. 1979 m. sukurta „Jos meilė“ pasakoja romantišką jaunuolio ir pagyvenusios moters meilės istoriją. Tuo tarpu 1980-ųjų filme „Jo ieško“ ilgaplaukis kino režisierius persirengia moteriškais drabužiais, vietoj rankinuko pasiima suplotą kibirą ir tampa žaismingu kasdienio miesto personažu. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius brežnevinės stagnacijos laikotarpiu šitokios temos buvo ne tik visiškas tabu, bet ir drąsus pareiškimas.  

Keičiantis kino gamybos technologijoms ir baigiantis kino juostos erai, 1984 metais A.Barysas-Baras visiškai atsitraukė nuo kino. Ilgainiui jo kūryba persikėlė į muziką, devintojo dešimtmečio pabaigoje drauge su dailininku ir muzikantu Artūru Šlipavičium-Šlipu subūrus avangardinio post-panko grupę „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Tuomet A.Baryso-Baro filmų kadrai buvo naudojami kuriant muzikinius grupės klipus. 

Tačiau šie filmai niekada ilgam neatgulė į A.Baryso-Baro stalčius ar lentynas. Jo – išskirtinės asmenybės ir įdomaus kino kūrėjo – legenda  gyvavo tarp jaunimo, ypač studentų, kurie nepriklausomybės laikotarpiu dažnai į renginius kviesdavo jį rodyti savo eksperimentinius darbus.  

Atskiro dėmesio verta A.Baryso-Baro filmuose skambanti muzika, kuri buvo jo paties visokiais būdais susiorganizuota iš už geležinės uždangos. Kadangi Sovietų Sąjungoje autorių teisių apsauga neegzistavo, savo kiną jis įgarsindavo vakarietiška populiaria roko bei mažai kam žinoma eksperimentine muzika. Kino kūrėjui egzistenciškai buvo būtinas savitas skambesys ir išskirtinis garsas, puikiai papildęs ir jo novatorišką kino kalbą. 

Pasikeitus laikams ir Lietuvą pasiekus vakarietiškai autorinių teisių sampratai, šitokiu būdu įgarsinti A.Baryso-Baro filmai tapo didžiule problema: viešas jų rodymas komerciniais tikslais tapo nelegalus. Būtent tai 2022 metais Dovydą Bluvšteiną ir Robertą Kundrotą paskatino suburti lietuvių kompozitorius, kad jie sukurtų originalią muziką penkiolikai A.Baryso-Baro filmų, ir tokiu būdu legalizavo jų rodymą.  

Tais pačiais metais „Zona Records“ išleido rinktinį albumą „BARAS. Contemporary Lithuanian Composers Scores to Artūras Barysas Short Films 1972–1982“ sudėtą į dvi vinilo plokšteles bei kompaktinį diską. Naujas garsas senus A.Baryso-Baro filmus prikėlė naujam gyvenimui. Vien 2023 metais jo kūrybos retrospektyva buvo pristatyta Drezdeno tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje, ARTE televizijoje bei Berlyne vykusiame lietuviško kino festivalyje, kur A.Baryso-Baro darbai rodyti specialioje programoje.  

Po šio kūrėjo mirties praėjus beveik dviem dešimtmečiams ir 2024-aisiais ruošiantis minėti jo 70-ies metų gimimo sukaktį, tenka su džiaugsmu konstatuoti, kad A.Baryso-Baro žvaigždė neblėsta iki šiol, o jo eksperimentiniai darbai liudija lietuviškame sovietmečio kine egzistavus paralelinę visatą, kurios centre kaip tik ir buvo šis žavingas ir keistas ilgaplaukis akiniuotis.