Monika Požerskytė. „Post Circle“ – cirko uždangą praskleidus

Fotografijų ciklas „Post Circle“ – tai dokumentinis pasakojimas apie gyvenimą cirke ir cirku. Apie žmones, kuriuos šiandien galima pavadinti XXI a. klajokliais, o jų gyvenimo būdas gerokai skiriasi nuo daugelio mūsų. Tai istorija apie nematomą cirko gyvenimą uždangai nusileidus.

2014 metų žiemą su dukra nuėjome pažiūrėti cirko pasirodymo. Tai man buvo pirmas kartas nuo vaikystės dienų. Labiausiai suintrigavo ne pats pasirodymas, bet tai, kas vyko už užkulisių, – nematoma cirko kasdienybė. Būtent tai ir paskatino netrukus dar sykį užsukti į cirko palapinę, tik šį kartą, jau su fotoaparatu. Taip užgimė šis cirko kasdienybės dokumentavimas, trukęs keletą metų.

Žmonėms, kurie mieste pamato išdygusią cirko palapinę ar retsykiais nuveda savo vaikus pažiūrėti klounų, akrobatų ir gyvūnų pasirodymo, turbūt net nekyla mintis apie tai, kaip gyvena keliaujantis cirkas. O įdomybių ir netikėtumų čia tikrai netrūksta. Lietuvoje cirko sezonas iki pandemijos trukdavo apie pusę metų. Kadangi nuolatinės trupės nėra, naujam sezonui kaskart būdavo surenkama vis kitokia tarptautinė komanda. Fotografavimo metu čia dirbo artistai iš Lietuvos, Rusijos bei Vokietijos. Kiekvienas jų prisijungdavo prie cirko vilkstinės su savo vagonėliu, kuriame gyveno, ir taip jų kolona judėdavo iš miesto į miestą, rengdami savo pasirodymus. Sezonui pasibaigus, kviestiniai artistai sugrįždavo į „normalų“ gyvenimą savo namuose ir ruošdavosi būsimam sezonui jau kitoje šalyje, su kitu cirku ir kitomis trupėmis.

Į akis man pirmiausia krito tai, kad labai dažnai artistų šeimos keliauja su vaikais, kurių namais sezono laikotarpiu tampa cirko užkulisiai, vagonėlių parkas ir vis nauji miestai. Šiam cirkui vadovavo viena šeima, o prie pasirodymų dirbo ne tik tėvas ir mama, bet ir jų atžalos: vaikinas buvo atsakingas už garsą ir šviesą, o mergina rūpinosi šunimis ir rengė jų pasirodymus.

Praskleidusi uždangą aš atsidūriau užkulisiuose. Tiesą sakant, niekas manęs čia nelaukė, todėl pirmus kartus tik stovėjau ir žiūrėjau į tai, kas vyksta ir kas kuo užsiima. Gal todėl cirko žmones pradžioje pamačiau kaip uždarą bendruomenę, kurios kasdienis gyvenimas mažai ką bendro turi su pasirodymų šurmuliu ir aplodismentų keliamu jauduliu.

Tačiau pamažu su mano buvimu užkulisiuose jie apsiprato ir tokiu būdu aš patekau į jų pasaulį už palapinės ribų. Čia atsivėrė vagonėlių-namų durys ir jų gyvenimo kasdienybė: treniruotės dienomis, rūpestis vieni kitais bei gyvūnais, ėjimas į parduotuvę, maisto ruoša ir valgymas. Žodžiu, įprasta buitis – kaip visų, o kartu ir labai specifinė, išskirtinė, kitokia. Ypač tai atsiskleidžia šių žmonių ryšyje su gyvūnais, kurie yra tartum jų šeimos nariai.

Įdomu ir tai, kad daugelio šių žmonių gyvenimai nuo mažumės buvo susiję su cirku: jie patys augo cirko artistų šeimose, todėl šią profesiją, o kartu ir gyvenimo būdą, dažnas paveldėjo iš savo tėvų. Be pašaukimo ir besąlygiškos meilės cirkui, retas žmogus galėtų ištverti tokį gyvenimą bent kelis sezonus.

Iki pažinties su šiais žmonėmis maniau, kad sąvoka „klajoklis“ yra mirusi, nes ji nebeturi atitikmens mūsų dabartyje. Bet tuomet pamačiau, kad ji puikiai pritaikoma būtent cirko kontekste. Būnant ir fotografuojant cirko kasdienybę, vis neapleido jausmas, kad matau gyvenseną ir tradicijas, atėjusias iš labai tolimų laikų ir jos kontrastuoja su tuo, kas vyksta čia pat, už vagonėlių miestelio bei palapinės ribų.

Cirkas – tai pasaulis pasaulyje, su savo specifinėmis taisyklėmis, normomis ir kasdienėmis patirtimis.

Savo darbe nekėliau klausimų ar cirkas yra menas, ar etiška pasirodymams naudoti laukinius gyvūnus. Man buvo svarbu dokumentuoti šį gyvenimo būdą, pamėginti atskleisti žmogaus identiteto problemą tarp jo pasirodymų bei įprastos kasdienybės, atspindėti su šia profesija susijusius socialinius niuansus, šiuolaikinių klajoklių-atsiskyrėlių patirtį bei tyrinėti cirko, kaip savitos bendruomenės, kitoniškumą.

Šiandien cirkas jau yra visiškai kitoks, nei buvo tuo metu, kai kūriau šį pasakojimą. Ypač jį paveikė pasikeitęs požiūris į gyvūnų teises: laukinių gyvūnų čia tiesiog nebeliko. Taip pat cirko gyvenimui įtakos turėjo ir pandeminė situacija: dalis cirkų paprasčiausiai neišgyveno, o artistai turėjo susirasti naujas veiklas. Todėl galima sakyti, kad cirkas jau niekada nebus toks, koks buvo. Maža to, pastaruoju metu miestuose nebedygsta cirko palapinės ir vis rečiau išgirsi ką nors sušunkant „Cirkas atvažiavo!!!“

Todėl džiaugiuosi pačiu laiku patekusi į cirko užkulisius ir dėkoju visiems artistams, kurie ne tik savo vagonėlių duris atvėrė ir pakvietė į vidų, bet kartu pravėrė uždangą ir į savo gyvenimus. Tai pamatyti ir per fotografiją parodyti kitiems buvo didžiulė dovana.

Nuotraukos Monika Požerskytė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė