Multimedija: pamatykite, kaip atrodė tarpukariu vykę Seimo rinkimai
Tarpukariu Lietuvoje įvyko penkeri Seimo rinkimai. Nors jų organizavimas skyrėsi nuo dabartinio, esminiai bruožai buvo panašūs: nustatytomis dienomis Lietuvos piliečiai atvykdavo į rinkimų apylinkes ir balsuodavo už tuos, kurie, jų nuomone, labiausiai tinka valdyti Lietuvą.
Portalas 15min kviečia drauge vykti į trumpą kelionę laiku ir senų nuotraukų pagalba išvysti, kaip Seimo rinkimai atrodė tarpukariu.
Steigiamojo Seimo rinkimai Šederne (dabar Šėderė, Daugpilio r., Latvija), kur balsavo 3-iasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas. Prie stalo sėdi Rinkimų komisija. 1920 m. balandžio 15 d. LCVA nuotr.
Seimo rinkimai tarpukariu
Pirmieji Seimo rinkimai tarpukario Lietuvoje įvyko 1920 m., jų metu buvo renkamas Steigiamasis Seimas.
Būsimasis Lietuvos Respublikos Seimo narys, gydytojas Eliziejus Draugelis kalba gyventojų susirinkime, kuriame gavo įgaliojimą atstovauti Marijampolės miestui Marijampolė, 1918 m. Kauno miesto muziejaus/Jakovo Vincbergo nuotr.
Vėliau rinkimai vyko 1922 m. (išrinktas Pirmasis Seimas), 1923 m. (išrinktas Antrasis Seimas), 1926 m. (išrinktas Trečiasis Seimas). Po 1926 m. gruodį įvykusio perversmo Seimas 1927 m. pradžioje buvo paleistas ir vėl renkamas buvo tik 1936 m. (Ketvirtasis Seimas).
Šių paskutinių 1936 m. rinkimų, negalima laikyti demokratiniais – jie buvo organizuojami taip, kad jų rezultatai būtų palankūs Antanui Smetonai ir tautininkams.
Seimo rinkimuose balsuoti galėjo visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų socialinio sluoksnio, lyties ar konfesinės priklausomybės.
1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimai Radviliškyje
Rinkimai vykdavo dvi dienas, o jei visi nespėdavo balsuoti, galėjo būti pratęsiami ir trečiai. Rinkimuose galėjo dalyvauti rinkėjai, sulaukę 21-rių metų amžiaus, o renkami galėjo būti žmonės nuo 24 metų.
Išimtis – 1936 m. rinkimai, kai rinkimuose galėjo dalyvauti tik 24-rių metų amžiaus rinkėjai, galėjo būti renkami tik žmonės nuo 30-ies metų. Ir 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimai, kuriuose Lietuvos kariuomenės kariai galėjo dalyvauti netgi nuo 17-os metų.
Lietuvos kariuomenės artilerijos brigados 2-osios baterijos kariai rinkimų į steigiamąjį Seimą dieną atvyko balsuoti į rinkiminę apylinkę. 1920 m. balandžio 14–15 d. LCVA nuotr.
Seimo rinkimų sistema
Tarpukario Seimo rinkimuose (išskyrus 1936 m.) balsuojama buvo tik už partijų sąrašus – pavieniai asmenys kandidatuoti negalėjo, vienmandačių apygardų nebuvo.
1920, 1922 ir 1923 m. Seimo rinkimai vyko 6-se apygardose, 1926 m. – septyniose (prisidėjo prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas).
Seimo rinkimų apygardos 1920 – 1926 m. LRS žemėlapis
Vienoje rinkimų apygardoje buvo renkama nuo 9 iki 24 kandidatų, šis skaičius skyrėsi priklausomai nuo bendro renkamų Seimo narių skaičiaus ir apygardos gyventojų skaičiaus.
Vieną kandidatą partija galėjo kelti 5-se apygardose. Didžiosios partijos – krikščionys demokratai, socialistai liaudininkai, socialdemokratai – dažnai tuos pačius kandidatus kėlė keliose apygardose, nes jų kandidatai buvo žinomi nacionaliniu mastu.
Rinkimų į Steigiamąjį Seimą agitaciniai plakatai. 1920 m. LCVA nuotr.
Rinkiminius biuletenius žmogus, eidamas balsuoti, atsinešdavo iš namų. Prieš rinkimus VRK ant atskirų lapų oficialiai išspausdino visų rinkimuose dalyvavusių partijų sąrašus su pavardėmis. Jie funkcionavo kaip rinkimų biuleteniai.
Tada tuos sąrašus VRK atstovai vežiojo po apylinkes ir dalino žmonėms prieš rinkimus. Kiekvienai partijai buvo skirtas atskiras lapas.
Tokia sistema lėmė, kad neraštingi žmonės, kurių Lietuvoje anuomet buvo apie trečdalis, balsuoti galėjo lengvai – niekur nieko rašyti tiesiog nereikėjo. Turėjai tiesiog rinkimų dieną į apylinkę atsinešti partijos, už kurią balsuoji, sąrašą.
Atsišaukimai „Pilietės ir piliečiai“ ir „Rinkikų domei!“, Lietuvos žinios, 1922 m.
Tuos sąrašus spausdinti ir dalinti galėjo ne tik VRK, bet ir pačios partijos. Ir jų atstovai agituodami atveždavo į kaimą, dalindavo žmonėms, ragino balsuoti būtent už tą partiją.
Reitingavimo, tokio kaip dabar, taip pat nebuvo. Partijos sąrašo eilė tam tikroje apygardoje buvo tokia, kokią nuspręsdavo partija.
Vyriausioji rinkimų komisija, prižiūrėjusi Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimus
Iš kairės sėdi: Stanislava Skipitienė, kunigas Kazimieras Steponas Šaulys, komisijos pirmininkas, teisininkas Petras Leonas, teisėjas Vladas Mačys, žydų atstovas, teisininkas Levas Garfunkelis. Iš kairės stovi: advokatas Aloyzas Bžozovskis, Ysakaitė, komisijos sekretorius Pranas Ysakas Kaunas, 1920 m.
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo/Simono Bajero ir Šimkovčiaus fotoateljė nuotr.
Vienoje iš Ketvirtojo Seimo rinkimų apylinkių rinkėjams išduodami balsavimo biuleteniai Šiauliai, 1936 m. birželio 9–10 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus/Kazimiero Skerstono nuotr.
Kaip vyko pats balsavimas?
Atėję balsuoti žmonės stodavo į eilę prie rinkimų apylinkės pastato ir laukdavo.
Pastate sėdėdavo tos apylinkės rinkimų komisija ir stovėjo urna, kuri anuomet buvo vadinama „skrynute“. Atėjęs į rinkimus žmogus turėdavo prisistatyti ir parodyti komisijos pirmininkui pasą.
Jei žmogus paso neturėjo, turėdavo pristatyti iš parapijos klebono gautą liudijimą, kad gyvena toje parapijoje ir gali balsuoti.
Rinkimai Klaipėdoje. Balsavimo kabinose pildomi biuleteniai.
Tada žmogus gaudavo voką, nueidavo į kitą patalpą ar už pertvaros ir į voką įdėdavo partijos, už kurią balsuoja, sąrašą.
Tada voką nunešdavo atgal pirmininkui, pastarasis užklijuodavo ir įdėdavo į skrynutę. Taip vyko balsavimas.
Rinkimų į Steigiamąjį Seimą dieną Šederne (dabar Šėderė, Daugpilio r., Latvija) balsuoja 3-iasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas. Kairėje – bataliono vadas Jonas Gricius. 1920 m. balandžio 15 d. LCVA nuotr.
Kitaip negu išdėstyta aukščiau vyko tik 1936 m. rinkimai. Juose negalėjo dalyvauti partijos ir nebuvo partijų sąrašų. Rinkimuose dalyvavo tik apskričių tarybų ar Klaipėdos krašto seimelio pasiūlyti kandidatai, palankūs Antanui Smetonai. Dauguma šių kandidatų priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai.
Rinkimų į III Seimą balsų skaičiavimo komisija Biržų miesto valdybos rūmuose Rotušės gatvėje. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.
Balsai skaičiuojami vienoje iš Ketvirtojo Seimo rinkimų apylinkių. Šiauliai, 1936 m. birželio 9–10 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus/Kazimiero Skerstono nuotr.
Kiek Seimo narių būdavo išrenkama?
1920 m. į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 Seimo narių.
Vėliau atstovavimo norma pakeista taip, kad vienas Seimo narys atstovautų 25 tūkst. gyventojų, ir Seimo narių skaičius šiek tiek sumažėjo.
Steigiamojo Seimo Iškilmių momentas. Prie Išpuoštų simbolinių vartų tarp Išrinktų steigiamojo Seimo narių ir kitų Lietuvos valstybės pareigūnų centre stovi Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona, už jo kairėje – Lietuvos respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Kaunas, 1920 m. LCVA nuotr.
Žmonės sveikina Steigiamąjį Seimą. Kaunas, 1920 m. LCVA nuotr.
1922 m. ir 1923 m. į Seimą buvo išrinkti 78 nariai, 1926 m. – 85 nariai (atstovaujamų gyventojų skaičius išaugo prijungus Klaipėdos kraštą).
1936 m. vienas Seimo narys atstovavo 50 tūkst. gyventojų, tąmet išrinkta 49 Seimo nariai.
Seimo sudėtis keisdavosi ir kadencijos metu – vieni Seimo nariai atsisakydavo mandato, kiti užimdavo jų vietą. 1920–1940 metų laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas iš viso ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių – 308 vyrai ir 11 moterų.
Lietuvos Steigiamasis Seimas. LCVA nuotr.
Seime dirbo ne tik lietuviai, bet ir žydų, lenkų, vokiečių, rusų atstovai. Atskirai buvo išskiriami Klaipėdos krašto gyventojai – „klaipėdiečiai“.
Steigiamojo Seimo kadencijos trukmė nebuvo nustatyta, jis išsiskirstė priėmęs Konstituciją ir kitus svarbius teisės aktus. Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimų numatyta kadencijos trukmė buvo 3 metai, Ketvirtojo Seimo – 5 metai.
Vienintelis Antrasis Seimas dirbo visą jam numatytą kadenciją. Pirmąjį ir Trečiąjį Seimą paleido Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ketvirtojo Seimo darbą nutraukė okupacinė valdžia.