Viena iš 110: ypatinga Vilniaus choralinės sinagogos istorija

Žingsniuojant Vilniaus Pylimo gatve tikriausiai ne kartą praėjote pro išskirtinės išvaizdos pastatą. Tai – Vilniaus choralinė sinagoga, kitaip dar žinoma kaip Taharot Hakodeš sinagoga. Sostinės gyventojai ją vadina tiesiog Vilniaus sinagoga. Tai nėra atsitiktinumas. Pylimo g. 39-uoju numeriu pažymėtame pastate esanti sinagoga kol kas yra vienintelė išlikusi ir tebeveikianti sinagoga iš daugiau nei šimto Vilniuje buvusių žydų maldos namų. Įdomu tai, jog ši sinagoga buvo vienintelė, veikusi ir sovietinės okupacijos metais. 

Kviečiame kartu praverti šios išskirtinės sinagogos duris ir pasislėpus nuo vasariškos kaitros susipažinti su joje vykstančiu gyvenimu.

 

Taharot Hakodeš sinagoga pavadinta choraline,

nes joje šventines maldas lydėjo

ir choro giedojimas.

 

 

Pastatų, kaip ir žmonių, likimas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Tačiau, kalbant apie žydų maldos namus, labai dažnai jų istoriją nulemdavo tai, kuo sinagoga būdavo paversta karo ir okupacijos metais. Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus choralinėje sinagogoje vokiečiai buvo įsirengę sandėlį, kuriame laikė vaistus ir medicinos įrangą. Žinoma, kad kurį laiką čia buvo ir ligoninė, kurioje gydyti sužeisti vokiečių kariai. Greičiausiai tai ir lėmė, jog pastatas išliko beveik nepasikeitęs – autentiškos jo spalvos, ornamentai, dekoras, aron kodešas, bima, net keletas maldos suolų.

Įdomiausia tai, kad jos stilius nebūdingas Lietuvos sinagogoms. Mūsų krašte paprastai sinagogos nebūdavo išpuoštos. Todėl architekto Dovydo Rozenhauzo 1902 m. suprojektuota, o po metų duris atvėrusi, Vilniaus choralinė sinagoga savo išvaizda labiau primena sinagogas arabų kraštuose arba Pietų Europoje, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Portugalijoje. Šis stilius dažnai pavadinamas maurišku.  Oficialus jo pavadinimas – neomauritaniškasis. Besidomintys architektūros stiliais Vilniaus sinagogoje ras ir romantizmo elementų.

Apie Vilniaus choralinės sinagogos istoriją ir čia esančias kultūros paveldo vertybes pasakoja Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Shmuelis (Simas) Levinas.

Pasak S.Levino, ši sinagoga išskirtinė ir tuo, jog ji yra vienintelė Lietuvoje, kurioje vykdomos visos maldos, t.y. kasdien bendruomenės nariai čia meldžiasi tris kartus. „Tai ortodoksiška sinagoga, prisilaikanti tų tradicijų, kurios buvo jos įkūrimo pradžioje“, – sakė S.Levinas. Nedaug tokių sinagogų yra ir Baltijos šalyse, todėl čia neretai atvyksta mokytis, pavyzdžiui, būsimieji rabinai. Tuo metu, kai lankėmės, Vilniaus choralinėje sinagogoje mokėsi ir meldėsi iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos atvykę jaunuoliai.

Nesvarbu, kokių tikslų vedini ateina, visi, kas užsuka į Vilniaus choralinę sinagogą atkreipia dėmesį į jos puošybą. Mauriškas stilius nepalieka abejingų. S.Levino teigimu, neretai žmonės tiesiog atsisėda į suolą ir medituoja. „Tai truputį mistika, bet tai vyksta – žmonės jaučia sinagogą“, – sakė pašnekovas. 

Apie tai, kad čia lankymasis patyrė ypatingus jausmus, rašė ir Nobelio premijos laureatas Aaronas Ciechanoveris (jis yra Izraelio biologas, laimėjęs Nobelio chemijos premiją už tai, kad apibūdino metodą, kurį ląstelės naudoja baltymams skaidyti ir perdirbti naudodami ubikvitiną - red. past.). Į Vilniaus sinagogą jis buvo užsukęs 2020 m. vasarį.

 

 

Sinagoga atvira ne tik žydams

Nors sinagoga pirmiausia skirta religinei bendruomenei, jau kelerius metus joje apsilankyti gali ne tik žydai. Tai padaryti galima sinagogos darbo laiku – kasdien, išskyrus šeštadienį. Bet geriausia į sinagogą ateiti su gidu ir specialiai iš anksto sutarus laiką, nes, pavyzdžiui, maldos metu turistai nėra įleidžiami.

Sinagogoje turistai nelaukiami ir per šabatą. Penktadienį saulėlydžio metu prasidedantis šabatas tęsiasi iki šeštadienio vakaro. Jo metu į sinagogą renkasi religingos žydų šeimos – čia vyksta šventinės šabato sutikimo pamaldos. Pasibaigus joms visi susirenka bendrai vakarienei, kuria pasirūpina rabino šeima. 

Pasak S.Levino, į šabatą sinagogoje paprastai susirenka daug žydų: ne karantino metu kuklus šabatas švenčiamas su 60 žmonių, bet būna ir 240.

„Mūsų sinagoga – gyva, čia nuolat yra žmonių: tiek svečių, tiek bendruomenės narių“, – sakė S.Levinas, atskleidęs, koks kasdienis gyvenimas verda Vilniaus choralinėje sinagogoje.

 

 

 

Vilniaus choralinė sinagoga gerai žinoma už Lietuvos ribų. „Labai daug iš užsienio atvažiuoja, užsako. Šalia maldų vyksta ir žydiškos vestuvės su visomis tradicijomis – jų nedaug, bet yra. Vyksta ir pilnametystės ritualas bar micva. Kada berniukui sukanka 13 metų, jis tampa pilnaverčiu bendruomenės nariu: jis gali skaityti Torą. Pirmą kartą skaityti jis išeina su rabinu, greta jo skaito ištrauką iš Toros. Tai yra didelė šventė“, – pasakojo S.Levinas.

 

 

Bar micva – žydų iniciacijos ritualas, kai pagal

žydų judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę

brandos amžiaus, tampa atsakingi už savo veiksmus.

Nuo 13 metų žydų berniukas tampa bar micva, žinantis

visus 10 Dievo įsakymų. 

 

 

 

Neatskiriama religingos šeimos gyvenimo dalis

Natalijos Heifetz šeima – viena iš nedaugelio, kurioje tebesilaikoma  visų judaizmo tradicijų. Neatskiriama šios šeimos gyvenimo dalis yra ir sinagoga. Natalijos vyras – ilgametis Vilniaus choralinės sinagogos kantorius, kilęs senos ir religingos žydų giminės. Pasak N.Heifetz, jam sinagoga – tarsi namai.

Taisyklės ne varžo, bet padeda gyventi

Užsukus į sinagogą ar stabtelėjus prie jos neretai galima išvysti žydų bendruomenės narius. Kai kurie jų išsiskiria išvaizda – vyrai vilki juodos spalvos švarkus, galvas dengia specialiomis kepurėlėmis arba bet kokiu kitu galvos apdangalu.

„Žydams taisyklės yra aiškios – jas vaikai sužino vaikystėje, kartu su tėvais ateidami į sinagogą. Kalbant apie kitos religijos žmones, aš laikausi principo, kad svarbiausia – pagarba. Vyrams, pavyzdžiui, su šortais į sinagogą gal nereikėtų eiti“, – savo nuomone pasidalino H.Heifetz, papasakojusi plačiau apie tai, kokių taisyklių turi laikytis Vilniaus choralinę sinagogą lankantys žydai, o kokių – pasauliečiai.

Kaip ir visose sinagogose, Vilniaus choralinėje sinagogoje moterys meldžiasi atskirai nuo vyrų. „Mūsų sinagoga turi du aukštus, todėl vyrai meldžiasi pirmame, moterys – antrame aukšte (tos moterys, kurios dėl sveikatos problemų negali užlipti laiptais, meldžiasi apačioje, už užuolaidų esančioje patalpoje).

Man kartais feministės pasako, kad taip neturėtų būti. Kam čia reikia kažkur laipioti... Patikėkite, čia nėra jokios prievartos. Priežastis vienintelė – mūsų religija yra neveidmainiška. Melstis atskirai reikia, kad vyrai galėtų susikaupti maldoje, nesižvalgytų į moteris. Vyro paskirtis – studijuoti Torą ir melstis nuoširdžiai. Atskirai būnant susikaupti lengviau ir moterims“, – sakė N.Heifetz, pridūrusi, jog tai būdinga ne tik maldai sinagogoje, bet ir šventėms. Pavyzdžiui: per vestuves, gimtadienius – vyrai ir moterys sėdi atskirai.

Jos teigimu, visos taisyklės (ne tik tiesiogiai susijusios su sinagoga), kurių turi laikytis religinga žydų šeima, nevaržo, bet priešingai – padeda gyventi. Laikantis jų lengviau ir auklėti vaikus. „Mes juos auginame laikydamiesi savo tradicijų. Nepasakyčiau, kad tai padaryti sunku, nors, žinoma, dabartiniame pasaulyje, kuriame akcentuojama vaiko asmenybė, o ne pagarba tėvų tradicijoms, kyla iššūkių. Bet, jei tėvai savo pavyzdžiu rodo, nebereikia nieko sakyti, auklėti – vaikas mokosi ir užauga gerbdamas savo tėvus ir tradicijas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Sinagogoje gamintais macais aprūpindavo ne tik Lietuvos žydus

Be religinių objektų ir išskirtinių pastato puošybos detalių, Vilniaus choralinėje sinagogoje galima apžiūrėti ir unikalų prietaisą – macų gaminimo mašiną. 

Macai – bemielės tešlos duona. Jie yra vienas žinomiausių žydiškų maisto produktų. Juos, kaip užkandį ar sudedamąją kito patiekalo dalį, galima valgyti kad ir kasdien. Vis dėlto tradiciškai daugiausia jų suvalgoma švenčiant vieną svarbiausių švenčių – Paschą.

Pascha arba Pesachas yra aštuonias pavasario dienas trunkanti šventė, per kurią prisimenamas žydų tapimas laisvais žmonėmis, po to, kai Dievas išvedė žydų tautą iš Egipto vergovės. 

Macų kepimas – bendruomeniškas procesas. Kepti juos galėdavo ne tik žydai, tačiau dažniausiai tai daryta ne privačiuose namuose, bet, pavyzdžiui, sinagogoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje esančia kepimo mašina macai kepti nuo 1947 m. iki 1992-ųjų. Pasakojama, kad anuomet per dieną būdavo iškepama mažiausiai 500 macų. Dažniausiai – šaltuoju metų laiku ir, žinoma, prieš Paschą, kuri Vilniaus sinagogoje pagamintus macus pirkdavo ne tik Lietuvos žydai – užsakymai keliaudavo ir į kitas šalis.

Dabar mašina, nors vis dar veikianti, yra tik eksponatas. Istorija pasisuko taip, kad pigiau pirkti macus, pagamintus svetur, pavyzdžiui, Izraelyje, nei gaminti čia, vietoje. Be to, nebėra ir žmonių, mokančių juos gaminti.

Apie tai, kas yra macai, kada ir kodėl jie valgomi, kaip gaminami bei tai, kokia jų simbolinė prasmė, pasakoja N.Heifetz.