(Ne)paskutinė stotelė: jiems pavyko atsispirti nuo dugno. Nesumeluotos istorijos

II dalis

Milžiniškos valios pastangos. Tokia integracijos ir grįžimo į įprastą gyvenimo vagą kaina. Pavyksta tik stipriausiems. Vieni tokių – Alius ir Janas (vardai pakeisti, tačiau redakcijai žinomi – 15min). 

Jano istorija

Su Janu susitinkame nakvynės namų direktorės kabinete. Iškart sėdame pokalbio, nes vyras skuba. Jis greitakalbe pažeria savo gyvenimo istoriją, kurioje – ir pataisos namų grotos, ir alkoholio upės, ir į vieną krepšį telpantis visas jo turtas.

Asociatyvi nuotrauka. Irmanto Gelūno nuotr.

„Buvo laikas, kai buvau vedęs. Turėjau du vaikus. Tada padariau nusikaltimą. Skyriausi su žmona. Užstačiau butą, maniau, kad pakaks mėnesio – atidirbsiu skolą ir susigrąžinsiu namus. Buvau pasodintas. Išėjus viskas pasikeitė, su kita moterimi susilaukiau nesantuokinio vaiko. Vėl patekau už grotų. Nesusiklostė gyvenimas. Paskutinė moteris, su kuria buvau, mirė, o aš tiesiog visiškai prasigėriau. Taip atsidūriau čia. Tokia istorija“, – atviras kaip knyga nakvynės namų gyventojas.

Daugybę metų nepaleidęs iš rankų stikliuko vyras vis dėlto rado valios pasakyti „stop“. Ėjo 2016-ieji metai. Reabilitacijos centre Kėdainiuose jis praleido metus, atrado Bibliją. Tuomet dar pusmetis sekė Vilniuje adaptacijos centre.

Asociatyvi nuotrauka. Irmanto Gelūno nuotr.

„Turiu sveikatos problemų. Su pašalpa nepragyvensi. Taigi grįžau čia“, – sako jis. Janas nakvynės namų tarpdury atsidūrė nešinas vienu krepšiu, kuriame tilpo visas turtas – keletas drabužių ir higienos reikmenų. Su pertrūkiais Janas nakvynės namuose praleidęs jau 14 metų.

„Kartais išvažiuodavau dirbti. Ten, kur įsidarbindavau, ir gyvendavau. Taip pat buvau išvykęs reabilitacijai“, – pasakoja vyras.

Per tuos metus buvo ir ilgas neblaivumo laikotarpis. „Gerai, kad socialinė darbuotoja kiek galėdama manimi rūpindavosi. Budėtojai įleisdavo net išgėrusį, kad ir negalima. Gal būčiau kur voliojęsis ir mirtinai sušalęs kurią žiemą. Ačiū jiems“, – šiandien dėkingas jaučiasi pašnekovas.

Mat buvo laikotarpis, kai atsikeldavo ir iškart galvoje imdavo kirbėti vienintelė mintis – kur gauti išgerti?

Asociatyvi nuotrauka. Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Gėriau. Labai daug gėriau. Vakare užmiegi girtas, ryte atsikeli – negera. Galvoji, kur „pataisyti“ sveikatą. Išvažiuodavau su tikslu gauti pinigų alkoholiui. Iš kur jų gaudavau? Kas nors kur nors būdavo „blogai“ padėta... Arba kam nors užkalbėdavau dantis, arba pažįstami pastatydavo“, – atvirauja jis. Kartais tiesiog kas nors „pavaišindavo“ pigiu vynu, o kartais atsidurdavo kokioj kompanijoje, kurios draugijoje galėdavo praleisti ir visą savaitę. „Užteko cigarečių ir alkoholio. Valgyt nereikėjo. O kam?“ – retoriškai klausia jis.

Bet po reabilitacijos Janui pasaulis šviečia kitomis spalvomis. 2,5 metų jis gyvena blaiviai ir į ateitį žvelgia optimistiškai, nors dar turi neišspręstų finansinių bėdų.

Asociatyvi nuotrauka. Eriko Ovčarenko nuotr.

„Turiu antstolių, nežinau sumos, bet antstolių yra 17. Daugiausia už važiavimą be bilieto. Bet viską galima atiduoti“, – ramina jis. Paklaustas, kiek kartų įkliuvo važiuodamas zuikiu, vyras nusijuokia. „Galim bandyt paskaičiuot... Gal kokius 60“, – prisipažįsta.

Netrukus jis pradės lankytis kursus, rengiančius apsaugos darbuotojus. Po jų jau žino – gaus darbą, jo laukia viena įmonė.

„Gal dar laisvomis dienomis pachaltūrinsiu, kai ką prie statybų galiu padaryti – neoficialiai gal galėsiu prisidurti“,  –  svarsto vyras. Tuomet bandys išsinuomoti ir būstą. „Tiesa, stoviu ir socialinio būsto eilėj. Gal po metų dvejų gausiu“, – viliasi jis.

Vyras sako, kad į ateitį su optimizmu žvelgti padeda reabilitacijos metu atrastas Dievas. Būtent jis esą davė jam jėgų keisti savo gyvenimą.

„Viduje tiesiog kažkas pasikeitė. Tiek daug blogo padariau, seniai galėjau“, – užbaigia Janas.

 

Aliaus istorija

Ankstus šeštadienio rytas. Vienas sostinės prekybos centrų – apytuštis, o kavinėje ruošiamas pirmas kavos puodelis žadina naujai dienai. Tuomet ir susitinkame su Aliumi išgirsti jo istorijos, kuri nuvedė iki Naujojoje Vilnioje įsikūrusių nakvynės namų, tačiau jie netapo vyro paskutine stotele.

Asociatyvi nuotrauka. Eriko Ovčarenko nuotr.

Alius gulėjo ligoninėje, po kurios tiesiog neturėjo, kur eiti – vyras serga cukriniu diabetu, neuropatija. „Nebuvo kur dėtis ir pinigų neturėjau. Tuomet atsidūriau Vilkpėdėje, tų pačių nakvynės namų filiale. Du mėnesius prabuvau ten. Vėliau gyvenau su moterimi, ji buvo nuteista, o aš tuomet neturėjau darbo, invalidumo, kurį gaunu, nepakako. Iš to nepragyvensi, o juo labiau buto neišsinuomosi. Todėl ir atėjau čia, į Naujosios Vilnios nakvynės namus“, – pasakoja jis. Vilkpėdėje jis yra gyvenęs kelis mėnesius, o Naujojoje Vilnioje, nakvynės namuose, vyras skaičiuoja septynis mėnesius.

Su minėta moterimi pašnekovas susipažino ligoninėje. Pamažu ėmė bendrauti. Ji gyveno su sugyventiniu.

„Ar jie susimušė, ar kas ten buvo – ji dūrė peiliu tam vyrui į koją. Ji pati tiksliai nepamena. Tada ikiteisminio tyrimo metu su ja bendravome. Kol ji buvo laisvėje, kartu gyvenome, kai pasodino ją, jos dukra ir motina parodė man duris, liepė pasitraukt, pasispaust“, – juokiasi Alius. Dabar periodiškai jis šią moterį aplanko. Ar lauks jos, kol jai atsivers vartai į laisvę? Dabar jų santykiai draugiški. Gyvenimas, sako, eina sava vaga.  Alius atviras: „Lyg ir septyneriems metams ją nuteisė, bet už gerą elgesį gali paleisti po 2,5. Sako, kad elgiasi gerai, o kaip iš tikrųjų?“ – nusijuokia. Laikas parodys. Galbūt jo gyvenime atsiras kita moteris. Šiai, tiesa, iškart nuo dūšios visos savo gyvenimo istorijos neišklotų – bijotų išgąsdint.

Nors pasakoja ganėtinai nesmagius savo gyvenimo įvykius, Alius nenustoja juoktis. „O kiek gi verkti galima? Aš ne pirmą kartą. Buvau Vilkpėdėje. Žinau, kad man tai laikina ir apskritai aš linksmas žmogus“, – neslepia jis.

Bendrabutis Vilniuje. Juliaus Kalinsko nuotr.

Alius dirba apsauginiu, o pavasarį ketina kelti sparnus iš nakvynės namų. Išsinuomos nedidelį būstą ir jame įsikurs. „Ieškau tokio su daliniais patogumais. Toje pačioje Kojelavičiaus g. yra tokie krosnimis kūrenami, ten daug pigiau. Noriu pigesnio varianto, su atskiru įėjimu. Ieškau ir planuoju iš čia išsikelti“, – žada vyras. Kodėl gi paskui jį neseka daugiau bendraminčių?

„Man susidaro toks įspūdis, kad daugeliui ten – šiltnamio sąlygos. Ir tiems žmonėms gerai, gyvena sau. Minimalus tas mokestis už kambarį“, – svarsto, kokios priežastys laiko žmones nakvynės namuose, jis. Bet, jo nuomone, šie namai turėtų būti tik laikina stotelė, o ne paskutinė. „Nereikia skuduro gręžti, kol nebesigręžia. Kiek ten galima tęsti ir tęsti gyvenimą – iki trejų metų? Ir gyvena tiek. Pusmetį kažkur prasivalkioja ir vėl grįžta ten gyventi. Bet čia gal toks gyvenimo stilius? Aš to nesuprantu“, – sako.

Alius pripažįsta, jog jis nepratęs, kai aplink jį „tūpinėja“ socialinis darbuotojas. „Jaučiuosi lyg mažas vaikas“, – atvirauja. O ir pavalgyt ir turėt lovą po stogu vyrui nepakanka – gyvenime nori daugiau.

Asociatyvi nuotrauka. Irmanto Gelūno nuotr.

Ateityje reikės atsiskaityti su antstoliais. O jiems Alius skolingas nemenką sumelę.

„Turiu gavęs labai dideles baudas. Aš turėjau kažkada savo firmas, už blogą buhalterijos tvarkymą gavau baudų. Už vairavimą išgėrus. Pakartotinį vairavimą išgėrus. Vairavau ir kai man buvo atimtos teisės – įkliuvau. Be talonėlio esu važiavęs, bet baudas už tai apsimokėdavau“, – atvirai pasakoja jis. Paklaustas, kodėl prie vairo sėsdavo neblaivus, Alius sako – draugų įtaka: „Truputį išgeriu būdavo ir dievagojuosi, kad tikrai nevairuosiu. Dar truputį daugiau išgeriu. Draugai skubina: „Va parduotuvė užsidaro, Aliau pavažiuojam.“ Ir Alius važiuoja. Laba diena, štai ir mes“, – juokiasi vyras. Dabar jis išgeria retai. Neleidžia liga – cukrinis diabetas. „O ir darbas neleidžia, ir nakvynės namuose negalima būti išgėrusiam. Nebent žiemą, kad nesušaltume, įleidžia ir įkaušusius“, – nusikvatoja vyras.

Asociatyvi nuotrauka. Irmanto Gelūno nuotr.

Jis nė neįsivaizduoja, kokią sumą šiandien turi grąžinti antstoliams. „Kai litais buvo, daugiau kaip 150 tūkst., – nusikvatoja. – O dabar nežinia. Kažkokios juk nusirašo, nes turi senaties terminą. Reikia susižinoti“, – žada pasidomėti virš galvos kaip Damoklo kardas kabančia apvalia sumele vyriškis. Dabar iš atlyginimo antstoliai dalį tų įsiskolinimų nuskaito. „Antstoliai nuskaičiuoja, nesvarbu, ar senatis suėjo, ar ne. Buvo taip, kad gavau stipendiją besimokydamas, o jie paėmė ir viską nurašė. Tada turėjau nešti dokumentus, įrodinėti, kad negali tiek nuskaityti... Klausiau jų, ar senatis nesuėjo šitai sumai? Paragino paduoti į teismą, jei jis nuspręs – tuomet taip ir bus, nes jie neva nieko nežino“, – pasakoja Alius. Tačiau kai kalbėjomės, jau po kelių dienų turėjo žengti kalendorinis pavasaris. Vadinasi, ir naujo gyvenimo puslapis netrukus bus atverstas. Bet kol jo neatvertė, Alius niekam niekada nesako dabartinio savo gyvenamosios vietos adreso.

„Internetą ėmiau, tai seną adresą sakiau. Tuo adresu nieko neregistruoju, jo neminiu. Jei poliklinikoj ar kitur pasakysi tą adresą, iškart į mane kitaip žiūrės. Nereikia nė sakyti, kad nakvynės namai, užtenka pasakyti, kad Kojelavičiaus g. 50, ir žiūri į tave kaip į antraeilį žmogų. Lyg žemiausia kasta būtume“, – užbaigia jis.

 

Paklausykite dar kelių istorijų, kai nakvynės namų gyventojams pavyko atsitiesti, ir susikurti kitokį gyvenimą. Pasakoja – Vilniaus miesto nakvynės namų vedėja Janina Kulienė:

15min tęsia multimedijos pasakojimų ciklą „Paskutinė stotelė“. Kitoje dalyje – apie jaunos merginos nakvynę Vilniaus miesto nakvynės namuose. „Tai buvo ilgiausia naktis mano gyvenime“, – pripažins ji.