Negrožinių knygų TOP 22: nuo muzikos, kino iki politikos, architektūros, istorijos ir mokslo žinių

Vilniaus knygų mugei artėjant leidėjai pateikia gausybę naujų skaitinių, ir kai kurios iš šių naujienų atsidūrė šiame negrožinėms knygoms skirtame sąraše. Tačiau rasite čia ir vertas dėmesio negrožines knygas, išleistas per pastaruosius kelis mėnesius. Šįsyk įvairovė itin didelė – nuo L.Coheno biografijos, A.Tarkovskio apmąstymų apie kino prigimtį, svarstymų apie klimato kaitą ar japoniškos estetikos, tamsos pajautimo. Nuo kelionių įspūdžių iki filosofijos, buvusio ambasadoriaus Ukrainoje prisiminimų iki architektūros profesijos analizės, inteligentų laikysenos sovietmečiu nagrinėjimo ar makabriško pasakojimo apie darbą krematoriume.

Tekstas: Audriaus Ožalo

Leonardas Cohenas buvo tokia daugiaplanė asmenybė, kad jo gyvenimą sutalpinti į vieną knygą atrodo be galo sudėtingas darbas. Tačiau S.Simmons, gerai žinomai muzikantų biografijų autorei, tai gerai pavyko.

L.Cohenas – poetas, rašytojas, muzikantas, visą gyvenimą bandęs atsakyti sau į klausimus apie kūrybos prigimtį, menininko pašaukimą ir santykį su savo kūryba, ieškojęs vis naujų būdų išreikšti save, nuolatos klajojęs tarp dvasinių paieškų ir vidinių demonų. Niekuomet nenorėjęs gyventi paviršutiniškai, kūręs gilios poezijos prisodrintas erdves, atidavęs duoklę tradicijai, tačiau ieškojęs ir naujų būdų pažvelgti į pasaulį. Pradėjęs savo kūrybą kaip poetas, visą gyvenimą juo ir liko – keitėsi išraiškos priemonės, tačiau jis visuomet žiūrėjo į pasaulį giliu poetiniu žvilgsniu, suvienijančiu prasmės paieškas, religiją, tamsų humorą, seksualumą.

Nenuostabu, kad jo kūryba ne visuomet buvo suprantama platesniems sluoksniams – jo poezija, muzika visad turėjo prisiekusių gerbėjų, tačiau net jo leidėjai JAV netikėjo, kad L.Cohenas gali sudominti daugiau klausytojų – ir kūrinys „Hallelujah“, vėliau virtęs tikru kultūriniu simboliu, buvo sutiktas skeptiškai. Visgi dabar, skaitydami šią knygą ir žvelgdami į visą jo kūrybą, galime įvertinti, kokių meninių gelmių pasiekė šis kūrėjas, sukūręs labai savitą savąjį pasaulį. Kuriame ir pačiam jam dažnai gyventi buvo nejauku, tamsu, tačiau kuris sunkiai palyginamas su kažkuo kitu.

Knygos autorė knygoje siekia aprėpti tiek L.Coheno gyvenimą, tiek prasiskverbti į jo kūrybos esmę. Aprašydama jo svarbiausius gyvenimo įvykius, tai, kas padarė jam didžiausią įtaką, ji analizuoja, kaip tai atsispindėjo kūryboje, tyrinėja jo poezijos, muzikos simboliką, leidžiasi į keliones, aprašydama dainų kūrimo procesus, turus. Jo nesibaigiančias depresijas, nuolatines artimumo paieškas ir nesugebėjimą to artimumo išlaikyti – jį nuolatos supo gausybė moterų, meilužės keitė viena kitą, jis blaškėsi po pasaulį, apsistodamas tiek idiliškoje Graikijos saloje, tiek garsiajame „Chelsea“ viešbutyje ar atsiskirdamas medituoti. Buvo šlovingų pakilimų, o kartu ir vis išnyrančio jausmo, kad jam reikia baigti karjerą, išdavysčių ir per visą gyvenimą lydėjusių draugysčių. Autorė aprašo tai, kaip jis ieškojo savo skambesio ir balso, kaip keitėsi jo gyvenimo filosofija – perskaičius šią knygą L.Coheno pasaulis bus kur kas artimesnis, o jo dainų žodžiai atsiskleis vis kitomis prasmėmis. L.Cohenas buvo vienas tų kūrėjų, kurio asmeninio gyvenimo niekaip neišeina vertinti atskirai nuo jo kūrybos, tiek visa tai įaugę viena į kita, ir „Tavo žmogus“ yra to įrodymas.

Knyga, kuri gali būti raktinė, bandant suvokti japonų kultūrą, jų estetinį pasaulio matymą. Dar 1933 metais išleistoje knygoje japonų rašytojas veda mus į šešėlių, pustonių, blankios šviesos pasaulį, siūlo mėgautis tamsa, suvokti šviesos ir tamsos, Rytų ir Vakarų kultūrų susikirtimus, jų priešpriešas ir perėjimus iš vienos į kitą. Knyga, kuri vertinama tiek dėl poetiško stiliaus, adoracijos prieblandos pasauliui, mėgavimuisi tamsa, tiek jau dėl minėto gana taiklaus japonų kultūros atskleidimo, o architektai nagrinėja šią knygą ir analizuodami šviesos-tamsos santykį projektuojant.

Kodėl būtent tamsa? Kodėl japonams artimas tas subtilus pusiau matomo, šešėliuose skendinčio pasaulio pajautimas? Autorius šioje knygoje pats užduoda sau klausimus apie tai, kaip vieną iš prielaidų įvardindamas tai, kad protėviai buvę priversti gyventi tamsiuose namuose ir kažkada šešėliuose ėmę įžvelgti grožį juos pasitelkė tam grožiui sukurti. Galbūt tai kyla ir iš mentaliteto skirtumų – rašytojas teigia, kad rytiečiai linkę susitaikyti su esamomis aplinkybėmis, tad jeigu šviesa skurdi, tai skurdi: „Paskęstame tamsoje ir ieškome iš jos pačios kylančio grožio“.

Šis savitas grožio pajautimas autoriaus nagrinėjamas susitelkiant į pačias įvairiausias sritis – nuo kūrinio pradžioje aprašomų japoniškų tualetų grožio iki maisto pateikimo, – kuris skirtas ne valgyti, o žiūrėti, kontempliuoti: „Tai veikia kaip nebyli tamsoje plevenančios žvakės liepsnos ir laiko dubenėlio muzika“.

Knygoje nuolatos prasiskverbia priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, senosios kultūros ir naujosios, apgailestaujant, kad japonai, skirtingai nuo vakariečių, judėjusių sava kryptimi, susidūrę su pranašesne civilizacija, turėjo ją perimti, taip išsukdami iš tūkstantmečius eito kelio. Kas būtų, jeigu vietoje pasiskolintų technologinių laimėjimų būtų pasirinkti japonų būdui, kultūrai atitinkami patogumai? Autorius vardina, kuo japonų kultūra skiriasi nuo vakariečių: „Net ir kalbame mes tyliai, nemėgstame daugžodžiauti ir labiau už viską vertiname pauzes“. Santūrumas, jausmingumas – tai atsispindi ir japonų muzikoje, ir anot rašytojo, įrašoma ar garsinama ji praranda pusę žavesio. Net ir šiuolaikinei medicinai, atėjusiai iš Vakarų, jis turi pastabų – įrangą ir aparatus, anot jo, galima buvo kuo labiau priderinti prie japoniško interjero.

Tiesa, ir pats autorius prieš beveik 90 metų, rašydamas knygą, pripažino, kad Japonija jau pajudėjo vakarietiškos kultūros keliu, tad šešėlių pasaulį, kurį jo tautiečiai jau baigia prarasti, nori sugrąžinti bent į literatūrą. Šiuolaikinė Japonija, savaime suprantama, dar labiau nutolusi nuo rašytojo vizijos. Platesniam kūrinio suvokimui padeda ir Eglės Bazaraitės įžanga, kurioje ji taip pat siūlo nagrinėti jį ir iš kiek kitų požiūrio taškų – suprasti, kad japonų architektūros kryptys tikrai ne visuomet vadovaujasi šioje knygoje perteikiamais estetiniais principais. Kad rašydamas knygą autorius irgi slėpėsi už kaukės, galima čia įžvelgti ir ironijos bei nacionalistinį pasakojimo toną.

Ir visgi, esmės apie japonų kultūrą, estetiką čia yra nemaža – tad galima knygą skaityti ir kaip gidą po šios šalies mentalitetą, o galima ir tiesiog įsijausti į poetišką autoriaus polėkį ir kinematografišką pasakojimą, apgaubiantį taip, kad ir pačiam kyla noras pasimėgauti juodžiausia jokių šviesų nedrumsčiama tamsa.

Nyderlandų istoriko Johano Huizingos kūryba jau neblogai žinoma lietuvių skaitytojams – anksčiau buvo pasirodę tokie jo kūriniai kaip „Erazmas“, „Viduramžių ruduo“, „Homo ludens“, o taip pat ir „Rydienos šešėliuose: mūsų laikų dvasinės negalios diagnozė“, kurio tąsa galima laikyti „Sužalotą pasaulį“ (beje, abiejų šių knygų, kaip ir „Homo ludens“, lietuviškų vertimų iliustracijoms pasirinktos Romualdo Požerskio nuotraukos).

Tai paskutinis J.Huizingos kūrinys, parašytas 1943-ais metais, o išleistas jau po autoriaus mirties 1945-aiaisiais. Jeigu „Rydienos šešėlius“ J.Huizinga rašė gyvendamas artėjančio karo nuojautomis, konstatuodamas fundamentalią krizę – tokią, su kokia prieš tai nebuvo susidūrusios visuomenės, kuriai mokslo ir švietimo pažanga jau sunkiai gali padėti ir kurioje išeitimi laikė dvasinį apsivalymą, sugebėjimą laikytis etikos, moralės normų, ši knyga jau rašyta karo metais, autoriaus būgštavimams dėl pasaulio ritimosi į prarają didele dalimi pasitvirtinus. Visgi knygą autorius pradeda esminiu jam rūpimu klausimu – kai šis karas pasieks pabaigą, kokie gi bus šansai atkurti mūsų kultūrą? Ar sužalotas pasaulis bus išsyk pasirengęs naujam tikros ir taurios kultūros suklestėjimui?

Iš pradžių daugiausia dėmesio skirdamas kultūros sąvokos, jos svarbos nagrinėjimui, tyrinėjimui to, kaip kito kultūra, kas buvo jos pakilimai ir nuosmukiai (nors galiausiai prieidamas išvados, kad kultūros lygis nėra išmatuojamas dydis), vėliau jis pereina prie savo laikmečio kultūros praradimų analizės. Valstybių tarnavimas militarizmo stabui, demokratijos idealų atsisakymas, hipernacionalizmas, laisvos gamtos, kraštovaizdžio sunykimas – autorius tęsia „Sužalotame pasaulyje“ pradėtą savojo laikmečio kultūrinio, moralinio, politinio, socialinio nuosmukio nagrinėjimą. Diagnozavęs nuo XIX amžiaus pabaigos įsismelkusį tvirtų asmeninio gyvenimo tikslų stygių, pozityvaus kryptingumo trūkumą, autorius klausia, kaip galima pakilti iš tos prarajos, į kurią nusirista. Žmonija, anot jo, „būtinai turi grįžti prie suvokimo, jog jos būties pagrindas yra metafizinis“, kad būtina išlaikyti žmoniškumą, kad moralė turi būti esminis kriterijus. Kad kultūra gimti, o vadinasi ir sveikti gali tik asmenybėje, tačiau tam turi būti sudarytos sąlygos – visuomenės gyvenimo pobūdis turėtų leisti asmenybei atsiskleisti ir augti. Jis kalba apie kultūrinės įvairovės poreikį ir tai, į kokias praeities vertybes verta remtis, ką mes pervertiname, kaip atsidūrėme tokioje būklėje, kokioje esame.

J.Huizinga ir pats pripažįsta, kad tam, jog kultūra atgimtų, dirva nėra paruošta, aplink jis mato daug pesimizmą skatinančių ženklų, o ir pats knygos rašymo laikotarpis, žinoma, nelabai įkvėpė optimizmui. Visgi net ir tokiomis aplinkybėmis autorius teigia, kad nereikia atsisakyti vilties, kad kelias link atgimimo yra, jis visad išliko idealistas. Kai kurios jo mintys dabar atrodo naivios, bet dalis to, ką jis diagnozavo tuo metu, labai ryšku ir šiuolaikiniame pasaulyje. Tai, ką rašo J.Huizinga šioje knygoje, lygiai tokiu pat balsu gali būti pasakoma ir šiandien – kad visuomenės turi persvarstyti savo vertybes, moralinius principus. Klausimas tik, kiek žmonija pasirengusi tokiems pokyčiams, ir kaip nutiko, kad Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje rašytos mintys iki pat šių laikų išlieka tokios pat aštriai svarbios.

Knyga, kurios atžvilgiu būti objektyviam sunkiai išeitų, man tai – vienas reikšmingiausių negrožinės literatūros vertimų per pastaruosius metus. Andrejus Tarkovskis man yra vienas tų kino grandų, kurių filmus periodiškai peržiūriu iš naujo, atrasdamas vis naujų prasmių, filosofinių poteksčių ir kodų. Vos perskaitęs šią knygą iš naujo peržiūrėjau jo „Stalkerį“ – šįkart remdamasis jau paties režisieriaus sudėliotomis mintimis ir nuorodomis.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad tai nėra režisieriaus autobiografija, bandymas papasakoti savo gyvenimą (nors A.Tarkovskio atveju kalbėjimas apie kiną ir yra kalbėjimas apie savo gyvenimą – kaip jau įžangoje režisierių cituoja N.Kairys: „Kinas man yra daugiau nei darbas – tai mano gyvenimas, ir kiekvienas filmas yra gyvenimo aktas“), – tai pasakojimas apie kino meną (o ir meną platesniąja prasme) ir tai, kaip jo pagalba bandoma prisiliesti prie amžinosios paslapties ir tiesos.

„Meno tikslas – paruošti žmogų mirčiai, suarti ir supurenti jo sielą, kad taptų pajėgi atsigręžti į gėrį“, – rašo A.Tarkovskis, ir klausimai, kokiu būdu mes meno pagalba suvokiame pasaulį, šioje knygoje yra esminiai. Kodėl egzistuoja menas? Kaip per meną mes įsisaviname tikrovę ir randame grožį, kaip jo pagalba galima atsekti ryšius, kurie sieja žmones? A.Tarkovskis tai svarsto tiek abstrakčiau, tiek pavyzdžiu imdamas kitų režisierių darbus, tiek analizuodamas savąją kūrybą, pasakodamas apie savo filmų alegorijas, tai, kaip kino kalba jis bandė rasti savo kelius tų atsakymų link. „Išsakyti savo maksimaliai tvirtai ir iki dugno“, – taip A.Tarkovskis apibūdina savuosius kino kūrimo principus.

Žinoma, paliečia jis ir specifinius kino virtuvės aspektus – darbą su aktoriais, kino technikas, objektyvumo ir subjektyvumo santykį, tačiau tai jam tik priemonės minčiai paversti vaizdine raiška, audinius perkelti į kino filmus. Kino kūrėjas jam – kaip laiko skulptorius, stebintis pasaulį ir kuriantis antrąją realybę. Šioje vietoje A.Tarkovskiui svarbu nustatyti kino ir kitų menų panašumus ir skirtumus – jis teigia, kad kinas yra pats tikroviškiausias ir poetiškiausias menas, vienintelis menas, kur autorius gali jaustis esą besąlygiškas realybės, savo pasaulio tikrąja prasme kūrėjas.

Knygos pabaigoje randame ir A.Tarkovskio apmąstymus apie savąjį laikmetį, jis kalba apie laisvės, pasiaukojimo, atsakomybės temas, ir nemažai tų minčių itin aktualios ir šiais laikais. Lygiai kaip niekad savo filosofinėmis gelmėmis nepasens ir jo filmai.

„Ši knyga – dar viena pliauska į liepsnojantį vertinimų laužą“, – rašoma šios knygos pradžioje, ir panašu, kad būtent taip šios knygos atveju ir bus. Dar nenurimus diskusijoms dėl paminklo Petrui Cvirkai, nuolatos iškylant svarstymams apie Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą ir kitus rašytojus, istorikas Valdemaras Klumbys savo pirmoje knygoje nagrinėja inteligentų elgesį sovietmečiu, siekia išsiaiškinti tokią elgseną lėmusias priežastis, parodyti tokio elgesio padarinius pačiai inteligentijai ir visai visuomenei. Kodėl tyrėjo akiratyje atsidūrė būtent inteligentai? Autorius teigia, kad inteligentų poelgiai iškelia ryškiausias viso sudėtingo sovietinio laikotarpio problemas, iš inteligentijos, ypač kultūrinio elito, sovietinė valstybė reikalavo daugiausia, labiausiai ją spaudė ir papirkinėjo, inteligentija turėjo būti visiškai pajungta valstybės valiai ir svarbi jos funkcionavimo dalis. Kartu inteligentų elgesio nagrinėjimas yra „savianalizė, savęs vertinimas, bandymas suprasti save ir savuosius, (sup)rasti jų šaknis“.

Prisitaikymo problema sovietmečiu yra labai sudėtinga, lengva nuslysti į apibendrinimus, ir pats autorius tai pripažįsta – kur yra skirtis tarp prisitaikymo ir kolaboravimo, kaip vienos prisitaikymo formos ir lygiai skyrėsi nuo kitų? Kuo skyrėsi socialinis, ideologinis prisitaikymas, aktyvistinis ar politinis konformizmas? Kaip veikė opozicijoje buvę inteligentai? Beje, prisitaikėliškumo apibrėžimas sudėtingas dar ir tuo, kad, kaip teigia istorikas, veiksmą padėti tik vienoje skalėje dažnai  labai sudėtinga – opoziciškai besielgęs asmuo, netgi disidentas galėjo būti „įvairaus lygmens prisitaikėlis“. Autorius nagrinėja, kaip veikė inteligentų draugų būreliai, dažnai nulėmę prisitaikymo prie naujosios santvarkos mastą ir mechanizmus. Kaip veikė „pokalbių virtuvėje“ nuomonės formavimas ir kaip inteligentai sugebėdavo derinti, regis, nesuderinamus dalykus – skirtumą tarp idealų, vertybių ir praktinių veiksmų. Iš to kyla kitas klausimas – kaip tuo laikotarpiu buvo suvokiama atsakomybė ir derinta su prisitaikymu? Ir kaip daugelis inteligentų savo profesinį darbą jau savaime laikė pasipriešinimu.

Jau knygos įžangoje autorius įspėja skaitytojus, kad čia jis nesiekia pateikti kuo daugiau naujų ar pikantiškų faktų, jam nebuvo svarbu nuteisti ar demaskuoti paskirus žmones – jam svarbiau buvo šiame moksliniame tekste pateikti inteligentijos elgesio strategijų sovietmečiu teorinį modelį – tad tie, kas tikisi čia įtraukiančio skaitinio apie sistemai tarnavusius žmones ar disidentus su gausybe detalių, to čia tikrai neras – tai karkasas, leidžiantis kalbėti apie pačią inteligentų laikyseną, priežastis ir iš to neretai atsirandančias netikėtus prieštaravimus, niuansus ir suvokimą, kaip sunku tą laikotarpį vertinti vienpusiškai, kad atviras žiūrėjimas į savo praeitį yra, matyt, vienintelis būdas ją suvokti. Pats autorius teigia, kad imantis tyrimų iš pradžių jo požiūris buvo kritiškesnis, tačiau vėliau įdomesni tapo bendresni klausimai – kas skatino inteligentų konformizmą, kodėl tarp disidentų buvo tiek mažai inteligentų, kodėl jie buvo tokie prisitaikę?

Tikiu, kad ši knyga pagimdys naujas diskusijas, ir reikia tikėtis, kad, kaip autorius ir siekia, leis giliau apmąstyti sovietmetį, jo palikimą, remiantis ne susipriešinimo, o siekio suvokti mūsų istorinę praeitį pozicija.

Viena iš architektūrai skirtų knygų, kurias gali skaityti net ir šią sritį menkai teišmanantys žmonės, tačiau kuriems įdomu sužinoti, ką šiandien reiškia būti architektu. Knyga, kuri taip pat gali būti įdomi besidomintiems politika, ekonomika, istorija, gyvenimu šiuolaikiniame mieste plačiąja prasme. Pats knygos autorius, vieno įtakingiausių pasaulyje architektūros biuro OMA partneris, garsėjantis ir savo rašiniais architektūros temomis, teigia, kad architektūra pasmerkta amžinam konfliktui, kuriame niekada neaišku, kas tars paskutinį žodį.

Skaitant knygą šie konfliktai nuolatos matomi – autorius rašo, kaip architektūra persipina su politika (viena įspūdingiausių esė šia tema knygoje – pasakojimas, kaip architektai dalyvavo Skolkovo inovacijų centro konkurse Rusijoje), kokie biurokratiniai, užkulisiniai, galios žaidimai vyksta. Kaip knygos įžangoje rašo Andrius Ropolas, „architektūra knygoje atsiskleidžia kaip paini, įvairių veikėjų į skirtingas puses tampoma sritis, kurioje sprendėjai niekada neaiškūs“. Tie politiniai žaidimai neretai sunkiai matomi, tik telefonų skambučiais pasiekiami sprendimų priėmėjai veikia ne tik Rusijoje. Ir Londone ar Berlyne nemenka architektų darbo dalis yra toli gražu ne projektų kūrimas.

Autorius rašo su humoru, grubokai, tiesmukiškai, be jokios romantikos, griaudamas iliuzijas ir mitus, pasakoja apie tai, kas nutylima. „Architektūra iš pagrindų skiriasi nuo to, ko architektai mokomi tikėtis; tai pinbolas, valdomas svarstymų ir interesų, apie kuriuos architektai dažnai žino mažiausiai“, – rašo R.de Graafas, pripažindamas, kad architekto darbas ir jam pačiam neretai kelia ne pasididžiavimą, o gėdos jausmą ir pripažindamas, kad vos tik architektų užsakovai taps išsilavinę, jie perpras jų sofizmus. „Pagrindinė architektūros varomoji jėga yra ne grožis, o pelnas“, – ciniškai pastebi architektas.

44 esė fragmentiški, kaip sako pats autorius, kartais susieti apgalvotomis sąsajomis, o kartais tie tekstai sukibę atsitiktine tvarka. Juose yra ir pastabų apie tiesioginį architektų darbą, ir aplinkarchitektūrinių istorijų, kritikos miestų planavimui ir architektų vietai bendruomenėse („Architektai taip rūpinosi savo svarba bendruomenėje, kad praleido progą apie bendruomenę įgyti tikrų žinių“), daugybė kritikos (nors, kaip pastebi A.Ropolas, ir patį autorių galima būtų kritikuoti dėl tų pačių dalykų, dėl kurių jis kritikuoja kitus). O pats autorius sako, kad turbūt svarbiausias šioje knygoje nuvainikuojamas mitas – architekto kaip didvyrio vaidmuo.

Taip, tai nemažai akmenų į architektų ofisus svaidanti knyga, tačiau ji taip pat padeda geriau suvokti šios profesijos svarbą, sudėtingumą ir gausybę iššūkių, su kuriais joje tenka kasdien susidurti.

Kaip tik neseniai skaičiau lietuvių kalba perleistą Friedricho Nietzsche'ės knygą „Ecco homo“, kur jis be kita ko pasakoja ir apie tai, kad jam geriausia mąstyti vaikštant. Ir štai pasirodė filosofo F.Groso knyga, kurioje, kalbant apie filosofinę vaikščiojimo prasmę, cituojamas F.Nietzsche'ė, teigęs, kad reikia „nepasitikėti nė viena mintimi, gimusia ne atviram ore ir ne laisvai judant“. Greta F.Nietzsche'ės čia – ir kiti didieji vaikščiotojai Rimbaud, Thoreaux, Kantas ir kiti. Jų filosofinės vaikščiojimo patirtys gula į šio teksto audinį, kuriame siūlas po siūlo dėliojamas vaikščiojimo kaip laisvės, ištrūkimo, įsipareigojimų numetimo, akistatos su kitokiu pasaulio pajautimu supratimas.

„Keliaudami pėsčiomis galiausiai išbudiname savo maištingąjį pradą; troškimai tampa šiurkštūs ir neperkalbami, užmojai – pakylėti įkvėpimo. Mat keliaudami pėsčiomis įžengiame į vertikaliąją gyvybės ašį – mus ima nešti iš po kojų trykštanti srovė“. „Keliaudamas pėsčiomis, vaduojiesi nuo tapatybės idėjos apskirtai, nuo pagundos kuo nors būti, turėti savo vardą ir istoriją“. „Ištvermingam vaikščiotojui atsiskleidžia dalykų būties paprastumo grožis. Tai grožis be apnašų, duodamas dovanų, be fanfarų“.

Tai tik kelios citatos iš šios knygos, tačiau jos perteikia autoriaus apmąstymus apie vaikščiojimo esmę – jis pabrėžia, kad žiūri į vaikščiojimą ne kaip į sportą, ne kaip į tiesiog susisiekimo priemonę. Vaikščiojimas šioje knygoje įgauna kone metafizinį pavidalą, būseną, kai patiri amžinybės kaip kibirkšties jausmą. Su vaikščiojimu susijusių aspektų čia – gausu, kiekvienas skyrius nagrinėja tai vis kitu žiūros kampu. Tai gali būti ir lėtumo pajautimas, kuomet vaikščiodamas tarsi priglundi prie laiko. Žmogaus būsenos, kuomet naujienos netenka reikšmės ir panyri į visa apimančią buvimo toje akimirkoje būseną – „vaikščiodamas nieko neveiki, tik eini“. Tai gali būti vienišos klajonės be jokio konkretesnio tikslo arba piligriminės kelionės, autorius dalinasi mintimis, kuo skiriasi vaikščiojimas skirtingu dienos metu, vaikščiojimas čia skleidžiasi kaip rekreacijos menas ar galimybė išgyventi įvairias būsenas skirtingais laipsniais. Išėjimas į lauką, kuriam reikia pykčio, arba kaip melancholiškas veiksmas.

Autorius rašo poetiškai, šie pasakojimai gali būti vertintini ir kaip atskirų esė rinkinys. Knyga, kuri pasivaikščiojimams suteiks kitokią prasmę ir galbūt paskatins suvokti, kokią laisvę suteikia vaikščiojimas – „laisvę nebūti niekuo, nes einantis kūnas neturi istorijos, juo tiktai teka neatmenamus laikus menanti gyvybės srovė“.

Džiugu, kad pastaruoju metu pasirodo vis daugiau leidinių apie Lietuvos pajūrį – tiek jo istoriją, tiek architektūrą. Dar vieną spragą užpildo ši knyga, kurioje pasakojama apie Lietuvos istorikų menkai tyrinėtą sritį – pirmosios XX amžiaus pusės Lietuvos jūros kultūrą. Tai, ką knygos sudarytojas apibūdina kaip „pajūrio žvejų kultūrą“, „jūros žmones“ – gyvenseną, kuri buvo negrąžinamai sunaikinta 1944-1945 metais. Knygos sudarytojas Dainius Elertas teigia, kad Lietuvos kultūros istorijoje vis dar vyrauja žemdirbiškas pradas, nors Lietuvos pajūrio ruože būta savitos pajūrio žvejų kultūros, kurią ir bandoma perteikti šiuo tyrimu.

Tiesa, sudarant knygą iš karto susidurta su problemomis – tyrimai nėra gausūs, žvejų gyvensena iki šiol plačiau neatskleista, renkant medžiagą teko sudurstyti ją iš įvairių dalių – amžininkų prisiminimų, straipsnių nuotrupų, tyrinėtojų pasakojimų, įvairios statistinės medžiagos, ieškant pajūrio žvejų terminijos, visa tai papildant nuotraukomis iš tų laikų, kurios neretai perteikia daugiau nei žodžiai.

Nors patys knygos leidėjai teigia, kad tai gali tapti atsispyrimu būsimiems tyrimams, jau iš šios knygos galime susidaryti gana išsamų žvilgsnį į tai, kaip pajūryje tuo metu gyveno žvejai, kokia buvo jų buitis, gyvensena.

Temų spektras čia išties platus – rašoma ir apie pačią žvejybą – kaip buvo nuspėjami orai, kaip buvo pasikliaujama intuicija ir kokios tradicijos galiojo žvejyboje, kokios žuvys buvo žvejojamos, kaip vyko prekyba jomis, leidžiamasi ir į tokias detales kaip kad, pavyzdžiui, kodėl ruoniai buvo nemėgstami vietos žvejų. Su žvejyba, žinoma, glaudžiai susijęs kulinarinis aspektas, aprašomi ir to laiko receptai. Knygoje rašoma apie žvejų buitį, tai, kaip jie gyveno, kaip organizuodavosi žvejybai, kuo skyrėsi sąlygos skirtingose pajūrio vietose, kaip atrodė jų namai. Žinoma, su jūra susiję ir niūresni epizodai – nelaimės, žūtys jūroje ar žvejų dalyvavimas kontrabandoje. O autentiškumo sluoksnį knygai suteikia pirmasis skyrius, kuriame aprašomi žvejų likimai iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tai, kaip „šimtmečius puoselėta pajūrio žvejų kultūra, priverstinės modernizacijos ir socialinių eksperimentų girnų trinama, merdėjo, trupėjo, biro“.

Ši knyga – tai ir kasdienybės studija, ir statistinė analizė, ir bandymas perteikti platesnį pajūrio žmonių istorinį paveikslą. Pasakojimai čia irgi banguoja nuo labai asmeniškų, kone lyriškų ar emocingų, iki sausesnio mokslinio tyrimo. Pasakojimas fragmentiškas, tačiau visgi jo visuma daro įspūdį – bandant įsivaizduoti, kiek medžiagos buvo ištirta šio darbo paruošimui.

Nors pastaruoju metu jau vis drąsiau kalbama apie artėjančią COVID-19 pandemijos pabaigą, akivaizdu, kad apie jos padarinius kalbėsime dar ilgai ir, matyt, dar tik dabar pradedame suvokti tai, kaip pandemija paveikė mūsų sveikatą, tarpusavio santykius, psichologiją. Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas R.Kėvalas šioje knygoje nagrinėja tai, kas anot specialisto, jį labiausiai šokiravo – spręsdami suaugusiųjų problemas visiškai buvome užmiršę vaikus.

R.Kėvalas teigia, kad karantinas sukėlė ne laikiną krizę – poveikį vaikai pajus ir ateityje, tai lydės juos visose gyvenimo srityse. Autorius vardina problemas, su kuriomis susidūrė vaikai – tai, kaip juos paveikė nuotolinis mokymas, kokį poveikį padarė izoliacija, socialinių kontaktų apribojimas, kaip tai paveikė ne tik psichologiją, bet ir kokie buvo fizinės sveikatos pokyčiai. Pradinis įsitikinimas, kad karantinas leis šeimoms daugiau pabūti laiko kartu ir taip sustiprės tarpusavio ryšiai, dažnu atveju buvo tik iliuzija, nes šeimose padaugėjo psichologinio, fizinio smurto. Kai kurie iš autoriaus pateikiamų pasakojimų atrodo itin skaudūs.

Autorius pateikia tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje atliktus tyrimus, yra čia ir istorinė perspektyva, jis karantino poveikį nagrinėja ir lygindamas su ankstesniais vaikų sveikatos rodikliais. Tai nėra tik sausi faktai – autorius pateikia konkrečias istorijas.

Pats autorius teigia, kad pandemijos pasekmės bus ilgalaikės, ir jau dabar turime apsvarstyti, kaip su jomis dorosimės, ko galima iš to pasimokyti. Žinoma, galutinių atsakymų vargu ar dabar galima rasti, bet ši knyga ieško jų ir kviečia dialogui. Juo labiau, kad, kaip rašo R.Kėvalas, dabar teks susidurti su naujais iššūkiais – kaip atnaujinta socialinė veikla paveiks vaikų emocijas.

Knyga taip pat siūlo tėvams apmąstyti savo santykius su vaikais, stebėti juos ir suvokti, kaip šios įtemptos situacijos veikia juos – apie tai, akivaizdu, ilgą laiką mąstant tik apie susidorojimą su pandemija nebuvo galvojama. Šis tyrimas bus pravartus ne tik sveikatos, švietimo specialistams, ne tik tiems, kas domisi visuomenės pokyčiais po karantino, bet ir tėvams, ieškantiems sprendimų dėl savo vaikų ateities.

Viena tų šiame sąraše esančių knygų, kurių plačiau pristatyti ir nereikia, nes Richardo Dawkinso vardas žinomas visiems, besidomintiems mokslu, ir būtent šis kūrinys išgarsino jį visame pasaulyje. Ši biologo knyga išleista dar 1976 metais ir iki šiol laikoma viena įtakingiausių mokslo srityje. Su joje išdėstytomis mintimis, tuo, kaip autorius pažvelgė į Charleso Darwino evoliucijos teoriją iš geno perspektyvos, polemizuojama, kai kurios mintys tapo visuotinai priimtinomis, pagimdė naujas tyrimo sritis, pripažįstama, kad autorius pakeitė tai, kaip mes suprantame mokslą, o „Savanaudis genas“ įtraukiamas į visų laikų įtakingiausių mokslo knygų sąrašus.

Beje, knygos pradžioje pateikiamos bent kelių leidimų įžangos, ir iš jų galima matyti ne tik tai, kaip skyrėsi knygos priėmimas pasaulyje, bet ir kaip kito į kūrinyje dėstomas teorijas paties autoriaus požiūris. Kaip rašo ir pats R.Dawkinsas įžangoje antrajam leidimui, šios knygos likimas iš dalies paradoksalus – kartais knygos būna puolamos, o tik vėliau sulaukia šalininkų ir tampa tradicinėmis, o štai „Savanaudžio geno“ atveju iš pradžių knyga buvo sutikta labai palankiai, o vėliau gimdė vis daugiau ginčų ir ėmė atrodyti netgi kaip „radikalaus ekstremizmo“ reiškėja.

Šioje knygoje autorius teigia, kad mes, kaip ir visi gyvūnai, esame genų sukurtos mašinos ir kad dominuojanti sėkmingo geno savybė yra nuožmus egoizmas, ir knygoje pasakoja, kaip visa tai veikia. Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis genas gali siekti savo egoistiškų tikslų, skatindamas altruizmą, ir kuo glaudžiau genetiškai susiję organizmai, tuo labiau jie linkę bendradarbiauti. Ši egoizmo ir altruizmo skirtis knygoje yra svarbi, ir požiūris į gyvybę iš geno perspektyvos pagimdė ne tik biologines, bet ir filosofines, moralines diskusijas.

Autorius stengiasi sudėtingus mokslinius tyrimus pristatyti gana paprastai, pats teigdamas, kad nors knygą skyrė ir ekspertams (bet visgi pripažino, kad šiems knyga gali atrodyti parašyta pernelyg populiariu stiliumi), visgi jam svarbūs buvo ir neprofesionalai, todėl kaip įmanoma vengė vartoti profesinius žodžius, siekė apsieiti be specialiųjų terminų.

Kūrinys, rekomenduojamas tiems, kas nori praplėsti savo suvokimo ribas apie genetiką.

Knyga, kurią jos įžangoje Matas Šiupšinskas pristato kaip „vieną svarbiausių XX a. antros pusės architektūros tekstų“. Dar vienas kitoniškas žvilgsnis į architektūrą ir miestų gyvenimą, dar vienas pavyzdys, kaip įvairiai galima kalbėti apie urbanistiką. Ir tekstą skaityti įdomu ne tik tiems, kam įdomus Mahatanas kaip architektūrinis kūrinys, kam įdomus miestų planavimas, architektų darbo principai ir vizijos, knyga patraukia ir literatūriniu požiūriu, - savo koliažiniu principu, trūkinėjančiu ritmu, tikrais ar menamais ryšiais susijusiomis dėlionėmis, autoriaus išrandamais formos elementais. Vizionieriška ne tik Manhatano idėja, bet ir architektūriniais principais pagrįstas tekstas.

Knyga aprėpia Manhatano 1850-1960 metų urbanistinio vystymosi istoriją, kurioje dera tikri faktai su kone mitologizuotu, metafizišku Niujorko vaizdiniu. Grūsties kultūra, žmonių sangrūdos estetika, - pasakojimas apie tai, kaip Manhatanas buvo kuriamas ir kaip jį buvo norima sunaikinti. Knygoje skleidžiasi idėjų puokštė – fantastiškų, absurdiškų, čia pinasi platūs užmojai ir amžinosios architektų vizijos, kaip pertvarkyti miestą. Svarstymai apie architektūros paskirtį ir apie tai, kaip kuriama miesto dvasia. Ikoniškų Manhatano pastatų analizė ir dangoraižių poezija.

Asmeninės ambicijos ir miesto kaip meno kūrinio įsivaizdavimas. Čia nuožmiai kirtosi idėjos ir savininkiškumo jausmas – knygoje, pavyzdžiui, aprašoma tai, kaip ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mieste apsilankė negalintys vienas kito pakęsti Salvadoras Dali ir Le Corbusier, abu jie savitais būdais bandę „atsiimti“ Manhataną – tai, ką europiečiai jau seniai bandė padaryti.

Autorius analizuoja, provokuoja, diskutuoja, svajoja ir, nagrinėdamas, kaip kito Manhatanas, savo mintyse kuria dar kitą, savitą, mitologizuotą jo vaizdinį. Ir turbūt tai vienas iš šios knygos skaitymo būdų – miestų organizmų permąstymas remiantis savomis patirtimis, sava logika ir fantazijų polėkiu.

Knyga, kuri sulauks prieštaringų reakcijų, ir esu tikras, kad jos vertinimai bus labai kategoriški, dažniausiai nulemti to, kokia buvo skaitančiojo išankstinė nuomonė. Nenuostabu, kad ir knygos vertinimai kad ir „Goodreads“ svyruoja nuo gausybės visiškai neigiamų vienetų iki labai entuziastiškų penketų. Neretai kalbantieji apie klimato kaitą tarsi eina vienu iš dviejų didžiųjų kelių – arba persismelkę apokaliptinėmis nuojautomis ir pranašaudami Žemės laukiančią katastrofą, arba neigdami bet kokius klimato kaitos padarinius ir žmonių veiklos poveikį planetai. M.Shellenbergeris siūlo kitą kelią – jis pats neneigia klimato kaitos, trisdešimt metų jis buvo klimato aktyvistas, tačiau į aplinkosaugos problemas siūlo pažvelgti be ekonerimo ir panikos – įvertinant, kokia informacija yra teisinga, kaip ją reikėtų interpretuoti. Jis teigia, kad informaciją apie aplinkosaugą reikia pateikti sąžiningai, net jeigu taip bus rizikuojama prarasti dalį populiarumo.

Knygą jis sako parašęs, nes „jau įgriso perdėjimas, hipertrofavimas, panika ir ekstremizmas, kurie yra pozityvios, humanistinės ir racionalios aplinkosaugos priešai“. Jis teigia, kad svarbu atskirti tikrus faktus nuo fantazijos, o perdėtos baimės pridaro tik daugiau žalos ir nesuderinamos su humanistine etika. Rėmimasis tikra informacija vietoje emocijų – toks autoriaus siūlomas receptas žvelgiant į aplinkosaugos problemas. „Susidūrimas su naujais iššūkiais reikalauja ne panikos, o drąsos“, – teigia autorius, sakydamas, kad reikia sušvelninti kraštutinumus, suvokti, kad besikeičianti sistema atveria ir naujų galimybių.

Knygoje tyrinėtojas nagrinėja plačiai paplitusias nuomones, teiginius apie klimato kaitą ir jos padarinius ir, pateikdamas informaciją iš pirminių šaltinių, dekonstruoja juos, rodydamas, kaip tai neatitinka tikrovės. Analizuoja garsius žurnalistų pasisakymus, knygų autorius, o taip pat ir aplinkosaugos organizacijas, teigdamas, kad dažnu atveju jų pateikiamos išvados yra perdėtos, skatinančios nereikalingą nerimą ir apokaliptines mintis, kad yra ignoruojami akivaizdūs faktai.

Suprantama, kad tiems, kurie turi savo griežtą nuomonę apie klimato kaitos padarinius, autoriaus mintys ir pateikiami tyrimai kels įtarimą – ir teko matyti nemažai atsiliepimų, kuriuose teigiama, kad autorius ir pats nukrypsta nuo tiesos ir manipuliuoja faktais – kad daro tą patį, ką ir jo kritikuojami tyrėjai. Bet kuriuo atveju, šiais netikrų faktų, informacijos srautų nepatikimumo ir emocijų pergalės prieš racionalumą laikais knygos, kuriose, remiantis duomenimis, siūloma dar kartą persvarstyti jau esamus įsitikinimus, suabejoti tuo, kuo manome esantys tikri, galų gale diskutuoti yra tiesiog būtina. Ir ši knyga apie ekonerimą ir jo pagrįstumą tokioms diskusijoms išties labai pravarti.

Pandemija visiems tiems, kas negali ištverti be kelionių, buvo rimtas išbandymas. Kuriam vienas iš priešnuodžių – kol keliauti po tolimus kraštus vis dar yra gana sudėtinga, galima tai padaryti bent jau knygų puslapiuose. Ši patyrusio keliautojo Algirdo Morkūno knyga skirta tiems, kas knygų puslapiuose nori nulėkti į egzotiškas, sunkiau pasiekiamas šalis.

Kelionių knygų pas mus leidžiama ne tiek jau ir daug – tai ne taip jau ir nuostabu, nes klajonių įspūdžiai persikėlė į internetą, o labiau į kelionių eseistiką linkstančių pasakojimų tradicija ir taip pas mus nebuvo labai gili. Šiai knygai pagrindą irgi padėjo tinklaraštis – Algirdas Morkūnas savo kelionių įspūdžius skelbia journey.lt, tačiau tekstai, atsidūrę knygoje, tinklaraštyje nebuvo skelbti, arba ten buvo tik jų fragmentai. Šios knygos prierašas yra „Šalys, į kurias savaitgaliui nenuskrisi“, ir tai gana tiksliai apibūdina autoriaus kelionių pasirinkimus ir tai, ką jis siekia tose kelionėse pamatyti. Šiaurės Korėja, Iranas, Pakistanas, Tibetas, Vakarų Papua – ne taip jau dažnai jos atsiduria keliautojų maršrutuose, o autorius sako, kad jam įdomu keliauti po šalis, nesubanalintas turistinės infrastruktūros, jam komfortas visiškai nebūtinas.

Knygos privalumas – autorius viename kūrinyje sugeba užgriebti devynias daugeliui mūsų gana egzotiškai atrodančias šalis (iš kurių bent man įdomiausi buvo prisilietimai prie Šiaurės Korėjos realybės), rašo koncentruotai, bet kartu perteikdamas ryškiausius potyrius, kurie atskleidžia vis kitą kiekvienos šalies spalvą. Knygoje gausybė nuotraukų, pasakojimas vizualus, ir autorius, kaip ir žada įžangoje, išties stengiasi kelionėse nukrypti nuo turistų dažniausiai ištryptų takų (nors visgi užsuka ir į „privalomuosius“ objektus), jo siekis pažinti autentiškesnę šalies pusę.

Kita vertus, šie pasakojimai – tik trumpi grybštelėjimai, tad detalesnio, gilesnio šalies vaizdo jie neperteikia – ko gero, kiekvienai iš čia aprašomų šalių galima būtų skirti po atskirą knygą. Ir jei tikitės įdomesnio literatūrinio stiliaus, čia irgi to nerasite – tai visgi tinklaraštiniai pasakojimai. Tačiau tinkami kelionių alkiui numalšinti ir galbūt iš perteikiamų pasakojimų padedantys susidaryti bendrą įspūdį apie šalį ir suplanuoti kelionę į ją.

Leidykla „Briedis“, daugeliui turbūt labiausiai žinoma dėl karinės tematikos knygų leidybos, taip pat nemenkais pagreičiais leidžia ir kitos pakraipos knygas. Tiems, kas domisi menu, kas ieško knygų, kurios gali būti apibūdinamos kaip „stalo knygos/albumai“, vertėtų atkreipti dėmesį į seriją, kurioje pristatomi garsūs menininkai. Šiose knygose pateikiama pagrindinė informacija apie menininkus, o kartu ir jų svarbiausi darbai, knygos puikios poligrafinės kokybės su šimtais iliustracijų, tad tai išties neblogas būdas susipažinti su jų gyvenimu ir kūryba. Jau buvo išleistos Van Gogui, Leonardui da Vinčiui skirtos knygos, o dabar pristatomas vienas revoliucingiausių XIX amžiaus dailininkų – Polis Gogenas.

Būdamas gyvas jis taip ir nesulaukė platesnio pripažinimo, bet dabar vadinamas vienu iš esminių to laikotarpio dailininkų, pakeitusių meno eigą ir mūsų mąstymą. „Gogeno darbai, panašiai kaip asmenybė, ir jam gyvam esant, ir iš karto po mirties kėlė ir susižavėjimą, ir pasibjaurėjimą“, – rašoma apie dailininką knygos įžangoje. Ir tik vėliau dėl drąsaus eksperimentinio spalvų ir simbolių naudojimo, perspektyvos elementų nepaisymo ir apgalvoto stiliaus supaprastinimo jis buvo pripažintas svarbiausiu prancūzų postimpresionistu ir simbolistu.

Jis padarė įtaką ne vienai kartai menininkų, jo darbai vadinami dailės šedevrais, ir šioje knygoje mes supažindinami tiek su kūrėjo asmenybe, tiek su jo darbo principais, kūrybiniais ieškojimais, esminiais gyvenimo faktais. Jo gyvenimas Prancūzijoje, Karibuose, Pietų Amerikoje ir Pietų Polinezijoje, siekis tradicijas supinti su naujomis išraiškos priemonėmis, drąsūs eksperimentai ir autentiško primityvizmo paieškos. Šioje knygoje autorė, daug apdovanojimų pelniusi meno istorikė ir žurnalistė, pateikia svarbiausius Gogeno gyvenimo ir kūrybos faktus – taip, giliau daile besidomintieji čia naujų faktų vargu ar ras, o ir studijų apie jo kūrybą yra kur kas gilesnių ir detalesnių, tačiau šios knygos auditorija visai kita.

Žinoma, viena svarbiausių šios knygos dalių – garsiausių Gogeno darbų galerija, kiekvieną kūrinį įkontekstinant, pateikiant svarbiausią informaciją, tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ar kas buvo įkvėpimas šiame darbe.

Giedriaus Petkevičiaus knyga pataikė į visuomenės nervą. Šiuo metu viena pagrindinių žiniasklaidos temų yra karo Ukrainoje grėsmė, analitikai nagrinėja kariuomenių išsidėstymus ir galimus scenarijus, tad G.Petkevičiaus knyga, kurioje nagrinėjami įvairiausi karo atspalviai, tikiu, suras savo skaitytoją.

G.Petkevičiaus knyga – su karu susijusių istorijų koliažas, kuriose amžinosios žmonijos priešpriešos nagrinėjamos įvairiausias aspektais – matome čia ir svarbias karines operacijas, lemiamą įtaką turėjusius mūšius, šnipinėjimus, tragiškus įvykius, žymias asmenybes, strategijų analizes ir kurioziškus įvykius. Nors knygoje tiršta dramos, mirties kvapo, autorius nevengia įterpti ir humoro, grotesko, greta žygdarbių randame ir aprašymų apie su karo istorijomis susijusias kvailystes. Pats autorius teigia norėjęs, jog pasakojimas būtų smagus ir lengvas, prieinamas platesnei auditorijai.

Tad greta rimtesnės informacijos čia aptinkame ir svarstymus apie tai, su kokiomis praktinėmis problemomis susidurdavo povandenininkai. Greta svarstymų, kaip kariausime ateityje, kokia ginkluotė bus naudojama, čia aptinkame ir ne taip dažnai aptarimus karo aspektus – tarkime, kaip kare buvo naudojami šunys arba kokia gyvūnų dalia kare.

Lietuviams, žinoma, vienas aktualiausių, ypač šiomis dienomis, bus paskutinis knygos skyrius, kuriame autorius svarsto, kaip klostytųsi karas Lietuvoje, jeigu jis įvyktų.

Tiesa, kiek erzino tai, kad knygos turinio sužymėjimas pagal puslapius čia neatitinka realybės, o tai, turint galvoje, kad knyga – trumpų istorijų mozaika, pakankamai svarbu

„Teatras neleidžia pasirinkti – užkrečia ir viskas, – sako aktorius Vytautas Anužis. – Susieti gyvenimą su teatru ir gyventi jame – tai likiminis pasirinkimas“. Ši knyga būtent tokį jausmą ir perteikia – teatro kaip gyvenimo variklio, esminio pasirinkimo, pasaulio, kuriame atsiskleidžia svarbiausi mūsų žmogiškosios prigimties bruožai, prasmės paieškos. „Kiekvienas naujas Vytauto Anužio vaidmuo tai atviras dialogas su dabartimi, jis nepaliaujamai kuria šių dienų žmogaus atvaizdą“, – rašo šioje išsamioje V.Anužiui skirtoje knygoje Daiva Šabasevičienė.

V.Anužio pavardė neabejotinai puikiai žinoma Lietuvos teatro mėgėjams. Jis buvo paskutinis Juozo Miltinio studijos mokinys, daug įsimintinų darbų sukūręs Klaipėdos dramos teatre, vėliau vaidmenis sukūrė Lietuvos nacionaliniame dramos, Oskaro Koršunovo, Lietuvos rusų dramos, Nacionaliniame Kauno dramos teatruose, 2016 metais už klasikinės autorinės mokyklos šiuolaikiškumą jam buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, jis pelnė du Auksinius scenos kryžius. „Anužis nėra formalistas, tad jo darbų gausa ir skirtingas režisierių braižas iš aktoriaus reikalauja ypatingo susikaupimo, gebėjimo įvertinti aplinkybes“, – knygoje rašoma apie šį aktorių, taip pat išskiriant ir jo asmenines savybes – išskirtinio intelekto, jautrumo, pareigingumo aktorius.

Šioje knygoje skleidžiasi daugiaplanis šios svarbios teatro asmenybės paveikslas – mes sekame jo gyvenimo pėdsakais – nuo šeimos, vaikystės, taip ir likusios gražiausiu jo gyvenimo laiku, mokslų, likiminių gyvenimo patirčių, lūžio taškų, gyvenimo scenoje ir už jos, pedagoginės veiklos ir aktorystės pašaukimo. Šioje knygoje svarbu tai, kad V.Anužis į teatrą žvelgia ir iš filosofinio požiūrio taško, tai, kaip teatre bandoma atrasti atsakymus apie tiesą, prasmę, laiką, dabartį. Kalba apie teatro meną ir aktorystės amatą – tad tai yra ne tik jo paties aktorystės kelio apmąstymai, bet ir bendresnis, platesnis žvilgsnis į šį meną.

„Giliausia prasme teatro meną galima suvokti kaip muziką. Rusų kalboje yra terminas garsoraštis. Man tai vienas iš vertinimų kriterijų – ar jaučiu garsoraštį? Ar jaučiu muziką spektaklyje be muzikos? Skamba ar neskamba?“

Knygoje nagrinėjami V.Anužio vaidmenys, apie jį kalba kolegos ir kritikai, jo artimieji, jis čia – scenos ir šeimos žmogus. Kalbama apie tai, kokias idėjas įprasmina jo vaidmenys ir kokia jo kūrybinė raiška.

„Tiesos vertikalė“ – knyga, norintiems ne tik pažvelgti giliau į šią asmenybę, bet ir norintiems geriau perprasti teatro meną.

Mirtis ir humoras – atrodytų, kad tai sunkiai suderinama, tačiau šioje knygoje šis balansas puikiai išlaikytas. Knygos autorė, pati dirbanti laidojimo versle, pasakoja apie mūsų santykį su mirtimi, susidūrimą su ja betarpiškai – ji aprašo darbą krematoriume, pirmuosius šešis darbo šiame versle metus. Jau įžangoje ji rašo, kad jei nenorite skaityti tikroviškų mirties ir numirėlių aprašymų, vadinasi, ši knyga nėra skirta jums. Ir tikrai – knygoje rasite labai atvirų, tikroviškų darbo krematoriume aprašymų, kurie gali atrodyti makabriški, šokiruojantys, autorė perteikia ir savo pačios emocines būsenas, tai, ką jai reiškia šis betarpiškas prisilietimas prie kūnų, prie mirties.

Tačiau visi šie pasakojimai persmelkti tamsaus kaip smala humoro, jos aštrus sąmojis padeda pažvelgti į mirtį kiek kitu žvilgsniu – suvokiant tai kaip neišvengiamybę, su kuria reikia susitaikyti, pažvelgti į tai filosofiškai. „Mes taip meistriškai slepiamės nuo mirties, kad atrodo, jog esame pirmoji nemirtingų žmonių karta. Tačiau taip nėra, mes visi mirsime, ir tą žinome“, – rašo autorė. Tuos tikroviškus darbo krematoriume epizodus apgaubia filosofinės mintys apie mūsų laikinumą, tai, kodėl mirtis mums kelia baimę, ji supažindina su balzamavimo tradicijomis ir mirties vieta mūsų kultūroje. Autorė sako, kad mirtį reikia pasitikti taip, kad mirties ir kapinių tyla taptų ne bausme, o atpildu už prasmingai nugyventą gyvenimą, ir kalbėdami, mąstydami apie ją mes tik palengvinsime sau gyvenimą.

Žinoma, tokios nedidelės apimties kūrinyje sunkiai galime tikėtis platesnio, gilesnio šių temų išnarstymo, tačiau norintiems kiek ciniško, tamsaus humoro pripildyto pasakojimo apie gyvenimą šalia mirties knyga rekomenduojama.

2018 metais pradėtoje leisti knygų serijoje mes supažindinami su Vilniaus istorijos puslapiais, miestiečių kasdienybe, kuri galbūt padės į miestą pažiūrėti kitomis akimis. Ketvirtojoje dalyje pasakojama apie XIX-XX a. pradžios vilniečių gyvenimą, ir jos centre – Vilniaus priemiesčiai. Kaip teigia pati knygos sudarytoja, „šios, kaip ir ankstesniųjų „Pasakojimų apie Vilnių ir vilniečius, knygos dėmesio centre – maži ir dideli vilniečiai, jų gyvenimas, kasdienybė, darbai ir kova, pasiekimai ir nesėkmės“, pabrėždama, kad šioje knygoje kaip niekad daug dėmesio skiriama vaikams – pasakojama apie jų išsilavinimo galimybes XIX amžiaus pradžioje, rašoma apie vaikų padėtį ilgalaikių bedarbių šeimose, stebimas Polocko gatvės gyvenimas vaiko akimis.

Tačiau tai – tik vienas iš žiūros taškų šioje knygoje, o pasakojimai aprėpia įvairiausias to laikotarpio miesto kasdienybės sritis, rodo Vilnių, pamažu modernėjantį, besikeičiantį miesto veidą. Pradedama knyga pasakojimu apie Šnipiškes, kurioje labai svarbią vietą užėmė turgus – kunkuliuojantis organizmas, kuriame buvo didžiausias prekių pasirinkimas mieste, tarp jų ir – arklių, ko negalima buvo rasti kituose Vilniaus priemiesčių turguose, taip Šnipiškių turgus tapo svarbiausias visame mieste. Tačiau Šnipiškės garsėjo ne tik turgumi, bet ir plytinėmis, autorius Vytautas Jogėla atranda ir kitų įdomių šios vietovės gyvenimo aspektų – tarkime, vietos arbatinės istoriją ar Radvilų pėdsakus Šnipiškėse.

Vilniaus modernizacijos procesus atspindi ir augusi transporto sistema – pirmasis automobilis Vilniuje pasirodė 1903 metais (pirmasis autoįvykis užfiksuotas 1908 metais), tuomet automobilių ir motociklų savininkai mieste važinėjo taip, kaip mokėjo, o apie vairuotojo pažymėjimą net neužsimenama. Skaitant to laiko automobiliams skirtus aprašymus dabar sunku nulaikyti šypseną – daug kas žvelgiant iš šių laikų perspektyvos atrodo kurioziška. Tačiau pamažu miestas tapo vis labiau pažengęs šioje srityje, ėmė atsirasti ir autobusai.

Dar kitokie miesto gyvenimo atspalviai atsiskleidžia skaitant apie sukčius to laiko mieste – Vilniaus sukčiai amžių sandūroje jau išbandė ir finansinį sukčiavimą, paplito sukčiavimas geležinkeliuose, knygoje rasime ir konkrečių labiausiai paplitusių sukčiavimo metodų aprašymų (vienas jų – „piniginės pametimas“).

Vaikštant po hipsterišką, ganėtinai prabangiu mikrorajonu tapusį šių laikų Užupį stebinantys gali būti to laiko Polocko gatvės aprašymai, kuomet ta vieta buvo persmelkta visai kitokia atmosfera. Nusikeliame čia į to laiko varguolių šventovę ar pirtį, skaitome, kaip čia užsidirbdavo bedarbiai arba kokių pramogų susigalvodavo vaikai.

Tai istorija apie Vilniaus kismą, apie naujųjų vilniečių atsiradimą mieste, knyga, kuri labai marga, fragmentiška ir galbūt nėra labai nuosekli, tačiau besidomintiems miesto kasdienybe turėtų pateikti netikėtų faktų.

Britų žurnalistė Sonia Purnell jau žinoma lietuvių skaitytojams iš prieš kelis metus išleistos knygos „Clementine Churchill“, o šiame kūrinyje ji leidžiasi į dar vienos stiprios, didelę įtaką padariusios moters gyvenimo tyrinėjimus.

Virginia Hall buvo Sąjungininkų šnipė, pirmoji jų agentė moteris, Antrojo pasaulinio karo metais atsiųsta į nacių valdomą zoną. Būtent ji smarkiai prisidėjo prie to, kad šioje šalyje įsižiebtų pasipriešinimo judėjimas, būtų sistemiškai renkami slapti duomenys, ji sukūrė savą tinklą, apmokydavo ir organizuodavo, buvo persekiojama, bet sugebėdavo pasprukti (ir tai – turint galvoje, kad jai buvo amputuota viena koja), ji kūrė taktikas ir keitė suvokimą, kaip organizuojami šnipų tinklai. Kaip rašo autorė, Virginia Hall žengė į priekį net tada, kai viskas atrodė prarasta – netgi nevengia patoso, sakydama, jog ji galėjo įkvėpti parašyti istorijas apie Džeimsą Bondą, tačiau kaip šnipė ji buvo geresnė. Grumdamasi ji „išgyveno, netgi klestėjo pogrindyje, kuriame palūžo daugelis, regis, tinkamesnių tokiam darbui žmonių“. „Ji be perstojo statė ant kortos gyvybę ne iš aklo patriotizmo už savo šalį, bet iš meilės ir pagarbos kitų laisvėms“, – rašo S.Purnell.

Dar vienas svarbus aspektas – ji vadovavo vyrams, kas nebuvo įprasta tais laikais, kaip nebuvo įprasta ir tai, kad tokį darbą dirba moteris. Tiesa, vėliau tai atsiliepė jai – Virginia Hall taip ir negavo pelnyto įvertinimo, o po karo, nors ir buvo karo didvyrė, grįžus namo jai sunkiai sekėsi rasti darbą ar pritaikyti savo įgūdžius.

Knygoje randame operacijų aprašymus, Virginios Hall veiklos metodus, akivaizdu, kad autorė tikrai neblogai ištyrinėjo jos istoriją. Ir visgi, nors ir aprašydama pogrindžio veiklą Prancūzijoje, ji žvilgsnį nukreipusi į būtent šią moterį, jai svarbiausia buvo ne perteikti platesnį vaizdą, o susikoncentruoti į tai, kaip istoriją keitė Virginia Hall. Taigi, autorė kartais kritikuojama, kad čia – per mažai kontekstinės informacijos. Tačiau norintiems sužinoti apie šią išties neeilinę asmenybę, apie kurią daugelis turbūt net nebuvome girdėję, informacijos čia apstu.

Iš filosofinių knygų šįkart į sąrašą nusprendžiau įtraukti škotų filosofo Davido Hume'o (1711-1776) kūrinį, kuriame patalpinti du jo darbai, kuriuos jis kūrėj jau gyvenimo pabaigoje („Prigimtinė religijos istorija“ pasirodė 1757 metais, o „Dialogai apie prigimtinę religiją“, kuriuos jis rašė daugiau nei dvidešimt metų – jau po autoriaus mirties 1779 metais).

Lietuvių skaitytojai galėjo susipažinti su šio filosofo darbais, buvo išversti „Žmogaus proto tyrinėjimai“ ir „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, tačiau būtent šie du jo kūriniai yra apibūdinami kaip labiausiai atveriantys jo įsitikinimus apie religiją. Pabaigos žodyje, kuris gerai padeda suvokti D.Hume'o mąstymo kryptis, Mykolas Drunga rašo, kad „Dialogai apie prigimtinę religiją“ yra geriausiai filosofą reprezentuojantis kūrinys, būtent čia „visapusiškiausiai išryškėja jo epochinis individualumas, įsimintinai išskiriantis Hume'ą iš didžiųjų jo amžininkų“.

Abu šie Švietimo epochos mąstytojo darbai tuo metu buvo drąsūs, padarę didelį poveikį ir kitiems to laiko filosofams. D.Hume'o religingumą pirmiausia nagrinėjo psichologiniais, sociologiniais faktoriais, jam buvo svarbus kasdienis žmonių gyvenimas, filosofo manymu, galėjęs padėti atsakyti į kur kas fundamentalesnius klausimus. Kaip prieš kelis metus „Verslo klasėje“ rašė šios knygos vertėjas Kęstas Kirtiklis, filosofas „labiau nei žmonijos Protu domėjosi kasdieniu galvojimu ir įveikti prietarus bei tamsybę tikėjosi kasdienės žmonių patirties analize. Mat tamsybė ir prietarai, jo manymu, kyla ne tiek iš išsilavinimo stygiaus, kiek iš netikusio filosofavimo. Filosofijoje įprasta bandyti perprasti dalykus, kurie, D.Hume’o manymu, žmogaus protui yra nepasiekiami, – būties sąrangą, Dievo buvimą ir pan“.

M.Drunga apie šio filosofijos klasiko mąstymą rašo, kad jis atstovavo skeptiškąjį požiūrį, jog žmogaus protas iš esmės prieštaringas ir kad tik remdamiesi natūraliai iškilusiais ir nenumaldomais įsitikinimais galime dalyvauti mums visiems bendrame gyvenime. Kalbėdamas apie religiją jis teigė, kad turime atmesti menamų stebuklų liudijimais paremtas religijas, religinių įsitikinimų kilmę jis rado žmogaus psichologijoje, o ne racionaliuose argumentuose ar dieviškame apreiškime. „Hume'o tikslas buvo atpainioti filosofiją nuo religijos ir taip įgalinti filosofiją siekti savo pačios tikslų neiškreipiant racionalumo ir psichologiškai nesusikompromituojant“, – rašo M.Drunga.

 „Prigimgtinėje religijos istorijoje“ jis tyrinėjo tai, kodėl žmonės ima tikėti religija, ir religijos pobūdį. „Dialoguose apie prigimtinę religiją“ kritikavo argumentus, kuriais jo išpažinėjai bandė pagrįsti savo tikėjimą religija. Abu šie darbai, dabar pagaliau prabylantys lietuviškai, neabejotinai turėtų sudominti besidominčius filosofija, minties raida, o, žinoma, ypač tuos, ką domina apmąstymai apie religingumo kilmę, tikėjimą ir netikėjimą.

Su tuo, ką reiškia diplomato darbas, lietuvių skaitytojai knygose jau turėjo galimybę susipažinti – pirmiausia iš atminties išnyra prieš kelis metus lietuvių kalba išleista Kevino J.Lyncho „Nediplomatiški britų diplomato užrašai“, kur jis aprašė savo darbą įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Šioje knygoje randame Algirdo Kumžos, Kovo 11-osios akto signataro, rašytojo, nuo 2006 iki 2009 metų dirbusio ambasadoriumi Ukrainoje, prisiminimus. Šiomis dienomis, kai pasaulio akys vėl nukrypusios į Ukrainą, šie prisiminimai yra itin aktualūs, mat knyga gali ne tik padėti suprasti, ką reiškia ambasadoriaus darbas, bet ir geriau perprasti šios šalies politinį klimatą, Ukrainos žmonių mentalitetą.

Ukraina pastaruosius dešimtmečius nuolatos yra politinių ir visuomeninių virsmų sūkuryje, ir A.Kumža galėjo tuo įsitikinti: „Ukrainos įvykiai keitėsi neregėtu greičiu: dveji parlamento rinkimai, keturios vyriausybės ir nesibaigianti politikos krizė. Aistros nerimo nei dieną, nei naktį. Reikėjo perprasti politiką, analizuoti, prognozuoti. Todėl teko akylai stebėti permainas, gaudyti žinias, kalbėtis su žurnalistais, politologais, verslininkais. O kartais – ir su taksi vairuotojais ar turgaus prekeiviais, nes jie yra tautos balsas“.

Išties, kuo jau kuo negalėtumei apkaltinti šios knygos – tai sausumu. Autorius darbą ambasadoje aprašo gyvai, su gausybe išraiškingų detalių, kone anekdotiškų situacijų, įpina ir savo asmeninių istorijų (A.Kumžai dirbant ambasadoriumi gimė ir dukra Marija). Tad knygoje stebime ir besikeičiančią Ukrainą – A.Kumža aprašo, kaip iš vidaus jis matė vykstančius rinkimus, politinius procesus, spalvingai aprašo Ukrainos politikus (knygoje cituojamas Vitalijus Klyčko: „Bokse yra taisyklės, politikoje – jokių“), diplomatinį darbą, kuriame – ir nemažai intrigų, situacijų, kuomet tenka priimti nestandartinius sprendimus. Skaitome čia apie žinomus Lietuvos verslininkus ir politikus (aprašomi V.Adamkaus vizitai Kinijoje, vieno kurių metu V.Adamkus dar 2006 metais, kalbėdamas apie būsimus Lietuvos prezidentus, sako, kad „Būtų gerai Gitanas Nausėda. Bet jis neis“; įsimintina situacija – apie ambasadorių suvažiavimą Vilniuje ir diplomatų susitikimą su Dalia Grybauskaite, lediniu žvilgsniu skrodusią Vygaudą Ušacką). Aprašoma labai specifinė Ukrainos verslo aplinka ir lietuvių bėdos šioje šalyje, korupcija ir tai, kaip taisyklės galioja tik tam, kad jas galima būtų apeiti (Ukrainoje buvo uždrausti visi kazino, bet, kaip sakė viena tarptautinė garsenybė: „Ukrainoje to negali būti, vis tiek kas nors dirba“). Aprašomi vietos oligarchai (Ukrainoje norint laikyti save turtuoliu reikia turėti bent keletą milijardų – tarkime, Vitalijus Antonovas su 250 mln. dolerių – viso labo sėkmingas verslininkas) ir rašytojai, užstalės ir iškilmingi priėmimai.

Tai ir žvilgsnis į šalies istoriją, kultūrą ir papročius, bendravimo būdą, žmonių charakterį ir lietuviškus pėdsakus. Na, o knygos pabaigoje galite rasti ir jo dukters auklės barščių receptą – paprastai ukrainietės šeimininkės šios vietos kulinarijos pažibos receptų neišduoda, tačiau A.Kumža sako visgi sugebėjęs jo išklausinėti.

Dar vienas būdas žvilgterėti į tai, koks buvo neformalų gyvenimas vėlyvajame sovietmetyje, kaip tuomečiai jaunuoliai bandė maištauti, laužyti taisykles, siekė pažinti kitokį gyvenimą nei jį bandė primesti sovietinė sistema. Pati autorė sako, kad ji aprašo „kūrėjus neformalus, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jie nešė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams“. Paskutinis dešimtmetis prieš Sovietų Sąjungos griūtį – kai ore jau tvyrojo artėjančios laisvės nuojauta, kai pasipriešinimo formų vis daugėjo, tačiau visgi sistema dar veikė, tad reikėjo išlikti kūrybiškiems, už pastatytų sienų kurti savąją realybę.

Siekdama papasakoti, kaip skleidėsi tas priešinimasis sovietinei ideologijai, autorė kalbino dabar jau puikiai žinomus žmones – Aidą Giniotį, Algirdą Kaušpėdą, Oskarą Koršunovą, Arnoldą Lukošių, Algį Ramanauską, Saulių Urbonavičių-Samą, o taip pat pateikia ištraukas apie Arūną Valinską iš Laisvės Radzevičienės knygos „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“.

Tai knyga apie norą gyventi kitaip, apie savo kelio paieškas, apie jaunystės polėkį ir laisvę – kaip ir rašo autorė, didžioji dalis šių žmonių nebuvo sąmoningi sistemos vertėjai, greičiau jau menininkai, kurie jautėsi toje pilkoje aplinkoje suvaržyti, tad nusprendę gyventi pagal savo taisykles. Vieniems jų tie bandymai nesukėlė didesnių problemų, kai kam teko patirti ir tai, ką reiškia „gydymas“ psichiatrijos ligoninėje. Tai kelionė po to laiko bohemos gyvenimą, rūsius ir studijas, bendrabučius ir pirmuosius koncertus. Subkultūrų vystymasis, liudijimai, kokia svarbi buvo muzika ir kiti menai, laikas, kuriame buvo nemažai absurdo, kurioziškų situacijų, alkoholio, kūrybos ir naivumo.

Knygoje aptiksime ir žvilgsnių į to laiko roko muzikos sceną, nepriklausomų radijo stočių užuomazgas ar pirmuosius tarptautinius pripažinimus. Prisiminimus iš Sausio įvykių ir pasakojimus apie tai, kas formavo šių kalbinamųjų pasaulėvaizdį. Klajones po to laiko Vilnių, Šiaulius, Kauną ar Panevėžį. O daug kas, gyvenęs tuomet, atras ir puikiai atpažįstamų to laikmečio atributų, to, kas šiais laikais atrodo sunkiai įsivaizduojama – tarkime, kam dabar kaip puiki dovana galėtų atrodyti tuščios alaus skardinės? O tuomet netrūko ir jas kolekcionuojančių žmonių.

Įdomus knygos aspektas – neakivaizdinis knygos herojų susitikimas, mat kalbinamieji dalinasi savo mintimis, prisiminimais apie kitus šioje knygoje aprašomus žmones.

O visus šiuos pasakojimus įkontekstina, to laiko sovietinę realybę knygoje paaiškina sovietmečio visuomenės tyrinėtojas Valdemaras Klumbys.

Rekomenduojamas knygas bene žemiausia rinkos kaina rasite knygų išpirktuvėje www.perkuknyga.lt.