Nepaprasta kelionė: kaip skautai 1933 m. baidarėmis kone visą Lietuvą perplaukė

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad nuo Rokiškio rajono šiaurės rytų Lietuvoje Nidą ir Klaipėdą būtų galima pasiekti keliaujant vien tik Lietuvos vidaus vandenimis?  Lietuvos skautams tai padaryti pavyko dar 1933 m. Per 17 dienų  trukusią kelionę skautai įveikė net 482 kilometrus upėmis, ežerais ir mariomis.

Dabar Trakų istorijos muziejaus fonduose, tarp beveik pusės milijono vertingų Lietuvos ir pasaulio praeitį menančių eksponatų, saugomas šią kelionę primenantis unikalus objektas, leidžiantis mums, šių dienų skaitytojams, pažinti prieš šimtmetį gyvavusių ir aktyvia veikla pasižymėjusių skautų kasdienybę.

Tai – rankraštinis paskautininko Henriko Čerkeso albumas „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais. 1933“, kuriame įklijuoti kelionės dienoraščio lapai, nuotraukos ir piešiniai, įamžinę šio skauto bei jo bendražygių įspūdžius ir prisiminimus, sukauptus per 17 dienų kelionę, nukeliavus net 482 kilometrus Lietuvos upėmis, ežerais bei mariomis.

Dėl įveikto atstumo, maršruto įvairovės bei išsamaus dokumentavimo ši kelionė 1933 m. buvo pripažinta pačia geriausia skautų kelione Lietuvoje.

Portalas 15min ir Trakų istorijos muziejus kviečia šioje multimedijoje susipažinti su fragmentais iš šio kelionės albumo.

Grįžkime į 1933 m. Vieną karštą 1933 m. vasaros dieną du draugai, jaunieji skautai – 21 metų paskautininkis Henrikas Čerkesas ir bei panašaus amžiaus skiltininkas Petras Balsevičius – varto gausiai iliustruoto Lietuvos skautų ir skaučių laikraščio „Skautų aidas“ liepos numerį.

Staiga už judviejų akių užkliūva laikraščio redakcijos skelbimas apie naują konkursą „Kelionė Lietuvos vandens keliais“, kurio tikslas yra paskatinti skaitytojus leistis į naudingas ir įdomias vandens keliones.

Laikraščio „Skautų aidas“ Nr. 23 (215) viršelio fragmentas. Kaunas, 1938 m. gruodžio 10 d. TIM raštijos rinkinys.

 

Konkurso dalyviai yra raginami nebandyti siekti nuplaukto atstumo ar greičio rekordų, o priešingai – lėtai ir pasimėgaujant keliauti upėmis ir ežerais, sustoti visose įdomiose vietose, užsirašinėjant, fotografuojant ir piešiant rinkti etnografinius duomenis. Būtina sąlyga – „kelionės knyga“, kurią privalo vesti visi konkurso dalyviai. Knygoje turi būti rašomas trumpas kelionės dienoraštis, žymimi atvykimo ir išvykimo laikai, oro pokyčiai, knyga turi būti iliustruota nuotraukomis su kelionės įspūdžiais. Kelionei pasibaigus, bet ne vėliau nei rugsėjo 15 d., konkurso dalyviai „kelionės knygą“ privalo pristatyti į „Skautų aido“ redakciją, kur paskirta teisėjų komisija išrinks įdomiausiai įamžintą kelionės aprašymą. Konkurso nugalėtojams buvo žadami vardiniai „Skautų aido“ prizai, turėję dar labiau paskatinti aistrą aktyviai leisti laisvalaikį ir leistis į pažintines keliones, – tai dvivietė baidarė ir palapinė. Kitiems dalyviams žadami paguodos prizai – knygos. Nedėdami daug vilčių laimėti pagrindinį konkurso apdovanojimą, bet susižavėję konkurso idėja, du draugai pernelyg nedelsdami ėmė planuoti kelionės maršrutą, krautis kuprines ir ruoštis nuotykiams.

Žemėlapis su pažymėtu H.Čerkeso ir P.Balsevičiaus kelionės maršrutu. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. Aut. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Ilgai nelaukę, liepos 22 d., šeštadienį, H.Čerkesas ir P.Balsevičius sėdo į 15 val. traukinį ir iš Panevėžio traukinių stoties pajudėjo vandens kelionės pradžios taško link – Salų dvaro. Apie 17 val. traukinys sustojo Panemunėlio stotelėje. Iš traukinio išlipę jaunieji skautai pradėjo daugiau nei dvi savaites trukusią ir didelės fizinės ištvermės pareikalavusią kelionę.

Kelyje Panemunėlis–Salos. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. Nežinomas autorius. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Jaunųjų skautų nuotykiai prasidėjo nuo lengvo apšilimo – kelių valandų žygio nuo Panemunėlio iki Salų dvaro, įveikiant 10 kilometrų atstumą spiginant alinančiai vasaros saulei. Kelionei vos prasidėjus bendražygiai suprato leidęsi į išskirtinį bei neįprastą nuotykį. Kaip savo prisiminimuose rašo pats H.Čerkesas: „Čia žmonės vieni veža šieną, kiti pradeda rugius kirsti. Visi stebis apsikrovusiais kuprinėmis keleiviais. Taip einam porą valandų.“ Galiausiai priartėję prie pirmojo kelionės tikslo bendražygiai H.Čerkesas ir P.Balsevičius išvysta Dviragio ežerą ir jo viduryje esančioje saloje stovinčią medinę bažnytėlę, o kiek vėliau – klasicistinius XIX a. pradžios dvaro rūmus, kuriuose tuo metu veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Atvykusius svečius šiltai pasitiko šios mokyklos vedėjas, agronomas Viktoras Juozapavičius.

Salų dvaro rūmai. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Mokyklos vadovas skautus pavaišino skania vakariene ir pažadėjo suteikti nakvynę po savo stogu. Sėdėdami prie vaišių stalo H.Čerkesas ir P.Balsevičius pristatė savo „nekuklų“ kelionės planą. Per 17 dienų užsibrėžta įveikti 482 kilometrus, kelionę pradedant Salų dvare, iš kurio toliau ketinama plaukti Dviragio ežeru, Ilgąja upe, Šetekšnos upe, Jaros ežeru ir Jaros upe, toliau – Šventosios upe iki Anykščių, nuo jų toliau – Šventąja ir Nerimi iki Kauno, tuomet Nemunu ir per Kuršių marias pasiekti Klaipėdą. Pakalbėję apie kelionę, svečiai nusprendė patausoti jėgas ir ilgai nevakarojo. Visgi priešaky – ilgas kelias iki pajūrio.

Jaros upėje. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Kitą dieną, liepos 23 d., sekmadienį, 4 val. ryto, dar nepatekėjus saulei prabudę H.Čerkesas ir P.Balsevičius ėmėsi paruošiamųjų darbų. Pirmasis iššūkis – susirasti transporto priemonę. Į kelionės pradžios tašką traukiniu ir pėsčiomis atvykę keliautojai negalėjo atsigabenti savo valties ar baidarės, todėl nusprendė surizikuoti ir kelionės įrankio ieškoti vietoje. Užduotis pasirodė ne iš lengvųjų: beveik visi paežerės gyventojai ir žvejai turėjo tik po vieną valtį, kuria naudojosi patys. Po ilgų paieškų pavyko rasti varganą, kiaurą valtelę, kurią patys keliauninkai įvardijo „dėže iš lentų“. Radus valtį atėjo laikas atsisveikinti su svetingai skautus priėmusiu V.Juozapavičiumi, kuris ežero pakrantėje juos išlydėjo ir palinkėjo sėkmingai pasiekti užsibrėžtą tikslą. Taip skautai pradėjo savo didžiąją kelionę Lietuvos vandens keliais dar nė neįtardami, kad 1934 m. „Skautų aido“ laikraščio redakcijos paskirtos komisijos sprendimu jų kelionė bus pripažinta pačia ilgiausia, įvairiausia ir gražiausia 1933 m. skautų kelione visoje Lietuvoje.

„Vanduo į valtį sunkias, vos spėjau semti. Kuprinės pusiau šlapios“, – tokiais žodžiais H.Čerkesas apibūdina pirmosios kelionės dienos įspūdžius. Tą dieną bendražygiai skautai iš Salų dvaro per Dviragio ežerą išplaukė į mažą, pavadintą Ilge, upelį, kuris įteka į Šetekšnos upę. Upelis buvo siauras, seklus, keliauti valtimi nepatogus. Plaukdami pasroviui Šetekšnos upe skautai pasiekė pelkėjantį ir itin žuvingą Jaros ežerą. Tai pasirodė esanti labai palanki vieta trumpam sustoti ir užmegzti dialogą su vietos žvejais. Esamai valčiai be paliovos leidžiant vandenį, skautai neištvėrė ir nusprendė su vietos žvejais sudaryti sandorį: iškeisti savo valtį į kiek mažesnę, tačiau sandaresnę žvejų valtį su sąlyga, jog šia valtimi plauks tik iki Galvydžių kaimo (Rokiškio apskr.), kur juos pasitiks tie patys žvejai ir susigrąžins iškeistąją valtį. Taip pat H.Čerkesas ir P.Balsevičius pasižada primokėti 4 litus. Rašydamas kelionės prisiminimus H.Čerkesas detaliai apibūdino plaukimo metu besikeitusią gamtą, praplauktus kaimus ir vienkiemius. Užrašuose pažymėdavo bene kiekvieną praplauktą tiltą ir net lieptą.

Piešinys. Medinio kryžiaus fragmentas. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Pasiekus Galvydžius skautai sustojo. Kaip ir pažadėjo, grąžino iškeistą valtį žvejams, pasistiprino ir net rado laiko pabendrauti su vietos gyventojais, apžiūrėti jų aprangą ir savo užrašų bloknote nupiešti vietos liaudies meno pavyzdžių – aštuonianytį audinį-antklodę ir moteriškos prijuostės išsiuvinėjimą.

Piešinys. Aštuonianytis audinys-antklodė iš Galvydžių k. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Toliau tęsdami kelionę skautai pėsčiomis paėjėjo iki vietos, kurioje Jara įteka į Šventosios upę. Čia pradėtos naujos valties paieškos, kurios užsitęsė iki vakaro. Deja, paieškos bevaisės: nors buvo sulaukę keleto vietos gyventojų pasiūlymų, tačiau šie pasirodė pernelyg brangūs ir keliautojams neįkandami. Taigi nuspręsta Šventosios pakrantėje įkurti stovyklą ir pernakvoti. Neturėdami aiškaus tolimesnio plano bičiuliai užbaigė pirmąją didžiosios kelionės dieną.

Išaušus pirmadienio rytui valties vis dar neradę, keliautojai nusprendė negaišti daugiau laiko, o improvizuoti ir surizikuoti – susimeistrauti plaustą patys. Upės pakrantėje skautai rado keturias 2 metrų ilgio popiermalkes, kurios, tikėtina, į krantą buvo išmestos potvynio metu. Įmetę šias malkas į vandenį, skautai jomis paplaukė keletą kilometrų iki kitos gyvenvietės, kurioje iš vietinių pavyko gauti dar keletą popiermalkių. Visas šias malkas skautai surišo meldais, augusiais Šventosios upės įlankoje. Plausto gamybai prireikė visos dienos, tačiau atliktas darbas nenuėjo perniek – vakare plaustas jau buvo parengtas plaukti ir sėkmingai išlaikė dviejų suaugusių vyrų ir jų bagažo svorį. Net patys nustebę savo sėkme, euforijos apimti, skautai nusprendė plaukti net ir sutemus. Tačiau paplaukus keletą valandų susidūrė su dar viena kliūtimi. Ties Mogilų kaimu buvo priplauktas vandens malūnas, kurio skautai negalėjo perplaukti su savadarbiu ir itin sunkiu mediniu plaustu. Bandymas dviese pervilkti plaustą pro malūną viduryje nakties buvo pastebėtas. Pasižiūrėti, kas kelia šurmulį prie malūno, susirinko keli vietos gyventojai. Įsitikinę, jog miegą sutrukdžiusio triukšmo kaltininkai – keliaujantys skautai, keli kaimo vyrai sutiko padėti pervilkti plaustą pro malūną virvėmis. Bendromis pastangomis ilgai netrukus skautai galėjo tęsti savo naktinį žygį Šventosios upe. Tą naktį kelionė truko iki 4 val. ryto. Išsekę ir sušlapę skautai priplaukė arti Anykščių esantį Šeiminyškėlių kaimą. Čia paliko plaustą ir pėsčiomis patraukė Anykščių link. Tačiau naktinės kelionės sukeltas nuovargis įveikė keliauninkus – nepriėję miesto, prie siaurojo geležinkelio Panevėžys–Utena atkarpos tilto, abu bendražygiai užmigo prie pylimo iškastame griovyje, neįsikūrę stovyklos, nepastatę palapinės, tiesiog pasikloję ant žemės paklodę. Taip baigėsi gerokai per ilgai užsitęsusi antroji kelionės naktis.

Anykščių bažnyčia. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas. Lietuva, Salos, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Pamiegoję keletą valandų, jau šildant rytinei saulei, skautai pradėjo naują dieną maudynėmis gaivioje Šventosios upėje. Stebėtina, tačiau šią, griovyje praleistą, naktį savo prisiminimuose H.Čerkesas įvardija kaip vieną maloniausių visos kelionės metu. Galbūt dėl nuovargio, galbūt dėl jį supusios nuostabios gamtos, o galbūt dėl žinojimo, jog toliau kelionė turėtų eitis žymiai sklandžiau. Po maudynių skautai patraukė Anykščių geležinkelio stoties link, kur jų laukė dar prieš kelionės pradžią iš Panevėžio atgabenta dvivietė baidarė pavadinimu „Pramoga“. Šis baidarės pavadinimas puikiai atspindėjo visą H.Čerkeso ir P.Balsevičiaus kelionę – šiems keliauninkams tai buvo ne kas kita, o pramoga, unikalus potyris bei gerai praleistas laikas.

Baidarė „Pramoga“. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Iš stoties atsiėmę baidarę ir nunešę ją ant upės kranto, jaunuoliai tęsė savo vizitą Anykščiuose. Viešėdami šiame mieste, visų pirma, aplankė buvusį jų mokytoją Matą Grigonį, 1933 m. ėjusį Anykščių vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas. Deja, bet mokytoją jie rado gulintį ligos patale – jam buvo diagnozuota tuberkuliozė. Prisiminę mokykloje praleistas dienas bei pasidaliję kelionės įspūdžiais, tačiau nenorėdami išvarginti ligonio, ilgai pas jį neužsibuvę nusprendė pasivaikščioti po miestą ir jo apylinkes. Direktorius jaunuosius skautus išlydėjo žodžiais: „Vanduo – gamtos grožis, vanduo – žiaurusis siaubas. Kilnu, kas juo grožis ir jį įveikia.“

M.Grigonio palinkėjimas. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. Anykščiai, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Vėliau skautai aplankė Anykščių bažnyčią, išnaršė įvairias miesto gatves. Galiausiai priėjo ir pirmąjį Lietuvoje memorialinį Antano Baranausko muziejų. Čia pat, muziejaus prieigoje, sutiktas ir muziejaus įkūrėjas, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, kuris supažindino svečius su ekspozicija.

Piešinys „A.Baranausko nameliai“. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas, Anykščiai, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Palikę įrašą muziejaus svečių knygoje ir atsisveikinę su muziejaus vadovu, skautai tęsė vandens kelionę. Grįžę prie upės ir įšokę į čia paliktą „Pramogą“ jaunieji nuotykių ieškotojai pasileido pasroviui, pro A.Baranausko aprašytą Anykščių šilelį. Čia padaryti keli sustojimai: aplankyta buvusi skautų stovyklos vieta, Karalienės liūno šaltinis, Puntuko akmuo.

Kelionės akimirkos lankantis Anykščių šilelyje. Fotonuotraukos iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Šitaip plaukdami baidare „Pramoga“ H.Čerkesas ir P.Balsevičius per penkias dienas planavo pasiekti Kauną. Pirmiausia jaunieji skautai aplankė Kavarską ir Ukmergę. Kavarske stabtelėjo tik trumpam, tam, kad užeitų į paštą ir gautų antspaudą, patvirtinantį jų vizitą, o Ukmergėje apsistojo visai dienai. Visų pirma, Ukmergėje aplankė ten įsikūrusį Ukmergės skautų tuntą. Kolegos skautai H.Čerkesą ir P.Balsevičių priėmė itin šiltai – aprodė jų įkurtą skautų muziejų ir štabą.

Plaukimas per malūno užtvanką. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Vėliau palydėti į netoliese esantį Vaitkuškio dvarą, kurio pagrindinė puošmena – XIX a. antroje pusėje pastatyti neogotikiniai dvaro rūmai. Dvaras H.Čerkesui paliko neišdildomą įspūdį, tad viso vizito metu skautas iš rankų nepaleido fotoaparato, kuriuo atliktos nuotraukos vėliau gausiai papuošė visos didžiosios kelionės knygą.

Vaitkuškio dvaro rūmai. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas, Lietuva, Vaitkuškis, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Po ilgos dienos, kupinos pažinimo ir naujų patirčių, skautai nusprendė Ukmergėje praleisti naktį. Atsibudę apie pusdienį iriasi Šventąja ir pagaliau pasiekia ir Nerį. Toliau laukė visa diena plaukimo, kol galiausiai liepos 27 d. buvo planuota pasiekti Kauno miestą.

Kryžius Vaitkuškių kapinėse. Piešinys iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“. H.Čerkesas, Lietuva, Vaitkuškis, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Ramiai, plaukiant pasroviui Neries upe, priplaukta Jonava. Tai tik trumpas sustojimas: pasistiprinti ir antspaudui kelionės knygoje uždėti. Kita stotelė – Kaunas. Tačiau išplaukus iš Jonavos, šalia Mykoliškių kaimo, visi planai subyrėjo į šipulius, kai staiga dešiniajame upės krante bendražygiai išvydo kylančius dūmus. Būdami atsakingi piliečiai, H.Čerkesas ir P.Balsevičius išlipo krante, kad nustatytų dūmų šaltinį. Jų nuostabai ir didžiam džiaugsmui išvydo visą būrį savo bendraminčių skautų. Kaip paaiškėjo vos pasisveikinus, tai skautų Reprezentacinė draugovės stovykla, įsikūrusi Girdėnų miške. Negana to, dėl laimingo sutapimo, čia susirinkę beveik visi seni geri pažįstami skautai. Be didelių dvejonių bendražygiai nusprendė prisijungti prie stovyklos ir praleisti vakarą drauge su kolegomis. Juk čia jų laukė ne tik puiki kompanija, bet ir skautų ruoštas maistas. H.Čerkesas kelionės atsiminimuose rašo: „Pietūs. Jiems puiki proga parodyti skautišką vaišingumą, o mums apetitą.“

Albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, Vaitkuškis, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Kai atrodė, jog vakaras jau negali būti geresnis, staiga keliais automobiliais atvyko nepažįstami svečiai iš Kauno. Tačiau vos atsidarius vieno iš juodų automobilių durims visi skautai atpažįsta – tai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, atvykęs į stovyklą pasveikinti susirinkusių skautų. Toliau visų stovyklos gyventojų ir svečių laukė įdomus, smagus ir skautiškas vakaras aplink didelį laužą.

H.Čerkeso ir P.Balsevičiaus palapinė. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Išaušus rytui jaunieji keliauninkai H.Čerkesas ir P.Balsevičius ilgai stovykloje neužsibuvo. Į išlydėtuves susirinkę skautai atsisveikino ne tik žodžiu, bet ir įrašė savo palinkėjimus didžiosios kelionės vandens keliais dalyvių knygoje. O daugiausia linkėjo to paties – laimėti „Skautų aido“ prizus: „Plaukia sau laivelis premijėlės link. Sėdi juose skautai, šypsosi aplink... Na ir šypsokitės lig galo!“ – ant lapelio užrašė vienas bendramintis. Susirinkę savo palapinę ir atsisveikinę su kolegomis, draugai vėl leidosi pasroviui. Tačiau tą dieną keliauti liko nebedaug. Nebetoli Karmėlava, o už jos ir Kaunas jau čia pat!

Vizitas pas pakrantės ūkininką. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Artėjant laikinosios Lietuvos sostinės link, skautų dėmesį patraukė jiems neįprastas vaizdas – upėje besimaudančių žmonių skaičius. H.Čerkeso žodžiais: „Pliažuose – skruzdėlynas.“ Palydėję poilsiautojus balto pavydo žvilgsniais, skautai priplaukė Kauno pilies griuvėsius, o už jų, priartėję prie Neries ir Nemuno santakos, pasuko prieš Nemuno srovę ir paplaukę keliolika minučių prišvartavo savo baidarę prie Vytauto Didžiojo tilto įkurto Kauno vandens skautų uosto. Liepos 28 d. atvykę į šį punktą užbaigė ilgą ir daugybę jėgų bei išmonės pareikalavusį pirmąjį etapą: pasiekta pusiaukelė.

Sėlininkų plausto išbandymas prie Karmėlavos. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Atvykę į Kauną skautai jautėsi išsekę. Norėdami pasinaudoti laikinosios sostinės teikiamais patogumais, keliautojai nusprendė Kaune praleisti net keturias dienas. Bendražygiai dienomis leidosi į pažintinius pasivaikščiojimus senamiesčio gatvėmis ir upių krantinėmis. Skautams įdomu viskas: prišvartuoti laivai, seni pastatai ir bažnyčios.

Kaunas. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Taip pat nepraleido progos aplankyti Lietuvos skautų sąjungos vyriausiąjį štabą ir laikraščio „Lietuvos aidas“ redakciją. Pasinaudodami didmiesčio privalumais nusprendė surasti fotoateljė ir išryškinti kelionės metu padarytas fotografijas.

Lietuvos aido redakcijos palinkėjimas. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Galbūt dėl nuovargio, o gal dėl didmiesčio patogumų vilionių kelionės tandemas pasikeitė. P.Balsevičius, nepateikęs išsamesnio paaiškinimo, atsisako toliau tęsti kelionę ir palieka „Pramogos“ įgulą. Likęs vienas, H.Čerkesas kreipėsi į draugus skautus ir sutarė toliau kelionę tęsti su septyniais skautais iš Kauno. Pagausėjęs bendražygių būrys privertė dar kartą keisti transporto priemonę. Nepriekaištingai ilgoje kelionėje upėmis tarnavusi baidarė „Pramoga“ paliekama Kaune. Vietoje jos naujas skautų būrys sėda į sportinę valtį, pavadintą „Vadas“. Rugpjūčio 2 d. pradėtas naujas kelionės etapas, kurio tikslas – Klaipėda.

Skautai ir jų valtis „Vadas“. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Kelionė Nemunu vyko greičiau. Vos išplaukus iš Kauno praplaukti Veršvai ir Kačerginė. Keliautojų būrio dėmesį nuo kelionės tikslo trumpam pavyko atitraukti tik Zapyškyje stovinčiai gotikinei mūrinei ir Vilkijos dvibokštei bažnyčioms. Šiose vietose skautai stabtelėjo pailsėti, pasigrožėti ir įamžinti akimis pamatytus vaizdus fotoaparatais.

Zapyškio bažnyčia. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Kelionė ėjosi sparčiai, trumpam stabtelėjus Veliuonoje, pavakarėje atvykstama į Raudonę. Iš anksto bendro apsitarimo metu buvo planuota stovyklą nakčiai įrengti būtent Raudonės pilies pašonėje. Vis dėlto išlipus į sausumą ir nuėjus apžiūrėti pilies, paaiškėjo, kad pilies dvaro ūkvedys – vieno bendražygio skauto giminaitis. Išaiškinus giminystės ryšius, ūkvedys pasiūlė skautams pernakvoti pilyje. Nedrįsdami palikti valties su visa manta be priežiūros, skautai laikinai išsiskiria. Trys skautai liko nakvoti valtyje, o likę keturi – pilyje.

Raudonės pilis. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Gerai išsimiegoję, rugpjūčio 3 dienos rytą tęsė kelionę. Galbūt smarki upės tėkmė, galbūt padidėjęs bendražygių skaičius lėmė žaibišką kelionės greitį. Per trumpesnį laiko tarpą aplankoma daugiau vietovių, tačiau užrašoma mažiau atsiminimų, pateikiama mažiau nuotraukų.

Panemunės pilis. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Išvykus iš Raudonės, vykta į netoliese esantį Gelgaudiškį, kur aplankyti čia stovinčios pilies griuvėsiai. Kaip savo prisiminimuose rašo H.Čerkesas: „Apžiūrim pilį, išlandžiojam požemius, apvaikštom parką. Fotografuojam!“ Tą pačią dieną įplaukiama į Klaipėdos kraštą: spėta aplankyti Jurbarką, Smalininkus ir Viešvilę.

Piešinys „Tipiškas pilies langas“. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys

Koplytstulpis ties Jurbarku. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Rugpjūčio 4 d. kelionės tempas sulėtinamas. Plaukdami pro Bitėnų kaimą (dab. Pagėgių sav.) nusprendė sustoti ir aplankyti už kelių dienų, t. y. rugpjūčio 7 d., 75-ąjį gimtadienį švęsiantį Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją, spaustuvininką, publicistą Martyną Jankų. Pasveikinę su būsimomis sukaktuvėmis, vyrai prisėdo pasišnekučiuoti. M.Jankus su mielu noru keliaujantiems skautams pasakojo apie Mažąją Lietuvą ir jos istoriją, o pokalbio metu pavaišino kava. Prieš atsisveikindami skautai paliko atsiminimo įrašą M.Jankaus vedamoje įspūdingo dydžio, mediniame dėkle saugomoje, odiniu viršeliu ir metalu puoštoje svečių knygoje „Amžinoji Rambyno kalno knyga“, kurioje pirmąjį įrašą dar 1928 m. paliko Vydūnas. Atsidėkodamas už netikėtą, bet itin malonų vizitą, M.Jankus taip pat paliko įrašą H.Čerkeso „kelionės knygoje“.

Jūros žiotys. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Valčiai atsispyrus nuo kranto Bitėnuose, neilgai trukus pilnas skautų „Vadas“ stabtelėjo Panemunėje ties Tilže. Pabandyta įplaukti ir į pačią Tilžę, tačiau nesėkmingai. Leidimo įplaukti nesuteikė vokiečių pasieniečiai. Taigi, ieškodami išeities iš esamos padėties, jaunieji keliauninkai nusprendė pasitenkinti Tilžės vaizdais iš toli, iš kitos Nemuno upės pusės. Trumpo sustojimo metu skautai spėjo apžiūrėti Tilžės bažnyčios bokštus, pramonės fabrikus ir daugybę vokiškų laivų.

Skautų stovykla ties Tilže. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir foto negatyvų rinkinys.

 

Pasigrožėję Tilže skautai nuplaukė tolyn, Rusnės link. Tačiau netrukus sutemus ir sukilus vėjui, nusprendė įkurti stovyklą upės pakrantėje. Išmiegojus kelionė tęsiama. Pusiaukelėje skautai trumpam stabtelėjo Šilininkuose, kol galiausiai pasiekė Rusnę. Čia sulaukė patarimų iš vietos gyventojų, kurie teigė, kad bangos Kuršių mariose tuo metu labai didelės, todėl patogiau ir saugiau būtų plaukti Minija ir pasukti karaliaus Vilhelmo kanalu, tiesiogiai jungusiu Minijos upę ir Klaipėdos uostą. Tačiau H.Čerkesas nenorėjo paisyti patarimo, nes minėtuoju kanalu jau yra plaukęs, o Kuršių mariomis – ne. Tad buvo nutarta padaryti pakitimus pirminiame kelionės plane. Priplaukus Minijos žiotis nusprendžiama ne tik plaukti Kuršių mariomis, bet ir prieš plaukiant į Klaipėdą užsukti į Neringą bei Nidą.

Nemunas. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Plaukimas mariomis užtruko, stiprus vėjas sukėlė dideles bangas, kurios negailestingai talžė valties bortus. Sumanymas aplankyti Kuršių neriją pareikalauja visų septynių skautų jėgų ir ryžto. Iriantis pro banguojančius vandenis „Vade“ nutyla visos dainos, kol galiausiai, jau sutemus ir naktinį dangų užvaldžius dideliam apskritam mėnuliui, pasiektas Nidos žvejų uostas. Kadangi atvykta vėlai, o visos jėgos jau išeikvotos, nutarta miegoti ant šieno laukuose.

Kuršių marios ties Nida. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Nors naktį skautai praleido ne palapinėse, miegas buvo saldus. Anksti atsikėlę bendrakeleiviai apipylė H.Čerkesą, kaip keliautojų būrio vadą, veiklos pasiūlymais: „Į kopas! Į švyturį! Briedžių žiūrėt!“ Bet, visų pirma, pasirinkta aplankyti pašto skyrių, pasižymėti gaunant dar vieną, kaip laikas parodys – paskutinį, antspaudą į kelionės knygą.

Neringos muziejus. Piešinys iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Keliautojų nuostabai, Nidos pašto viršininkas – paskautininkis Kazys Tamaševičius, kuris ne tik džiaugsmingai pasitiko kolegas skautus, bet ir pasiūlė kartu aplankyti visas žymiausias Nidos vietas. Taigi jau aštuonių skautų būrelis leidosi į pažintinį turą ir aplankė Neringos muziejų, kopas, švyturį. Dar kartą užsuko į žvejų uostą, šį kartą skirdami daugiau laiko ir dėmesio įsižiūrėjo į žvejų valtis ir laivus, jų stiebus, vėliavas ir kitas detales.

Puslapio fragmentas iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Čia skautų būrį priėmęs K.Tamaševičius atskleidžė, kad H.Čerkeso vedami skautai šiemet yra pirmieji į Nidą atvykę skautai. Už šį pasiekimą jiems įteikiamas „Gintaro krantas“. Po trumpos, bet turiningos viešnagės Nidoje keliauninkų būrys grįžo į savo valtį ir patraukė Klaipėdos link.

Nidos švyturys. Piešinys iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. H.Čerkesas, Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Palikę Nidą jie praplaukė Preilą, Pervalką ir Juodkrantę. Tik pastarojoje padarė sustojimą, kurio metu aplankė Juodkrantės „Sporūtos“ kūno kultūros rūmų sporto talkos stovyklą. Čia pernakvojo ir kitą dieną, t. y. rugpjūčio 8 d., pagaliau pasiekė savo pagrindinį didžiosios vandens kelionės tikslą – Klaipėdą. Kaip tiksliai skautų būrelis pasiekė uostamiestį, lieka nežinoma, nes paskutinis įrašas mūsų dienas pasiekusiame kelionės albume mena tik vizitą Juodkrantėje. Vėlesnių albumo įrašų nėra.

Kopos Juodkrantėje. Fotonuotrauka iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

17 dienų, 482 įveikti kilometrai plaukiant Lietuvos vandens keliais, penkios transporto priemonės, daugybė aplankytų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių, dešimtys naujai sutiktų žmonių ir nesuskaičiuojama galybė naujų potyrių – taip trumpai galima būtų apibūdinti H.Čerkeso ir P.Balsevičiaus pradėtą, ir H.Čerkeso bei kitų šešių, istorijos puslapiuose likusių neįvardytų, skautų užbaigtą kelionę.

Kelionės maršrutas. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Ši kelionė buvo pastebėta. 1934 m. „Skautų aido“ redakcijos paskirta komisija, kurią sudarė teisėjai profesorius Steponas Kolupaila, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, vyriausiasis skautininkas pulkininkas Juozas Šarauskas ir Vyriausiojo skautų štabo Jūrų skautų skyriaus vedėjas Bronius Michelevičius, sausio 20 d. paskelbė, kad konkurso „Kelionė Lietuvos vandens keliais“ nugalėtoju pripažįstamas Henrikas Čerkesas, kuriam skiriamas vienas iš pagrindinių konkurso prizų – palapinė su užrašu „Skautų aidas“. H.Čerkeso ir bendražygių įgyvendinta kelionė buvo pripažinta pačia ilgiausia ir įvairiausia 1933 m. skautų įvykdyta kelione, o „Skautų aido“ redakcijai pristatytas kelionės albumas – pačiu gražiausiu. Apie šią kelionę buvo paskelbta 1934 m. „Skautų aido“ kovo mėnesį išleistame laikraščio numeryje.

H.Čerkesui įteikti tik vieną iš dviejų žadėtų konkurso prizų buvo nuspręsta todėl, kad šis neįgyvendino visų konkurso sąlygų. Visų pirma, prieš pradėdamas kelionę raštiškai nepranešė laikraščio redakcijai apie planuojamą maršrutą. Antra ir svarbiausia priežastis – nepateikė redakcijos paskirtai komisijai kelionės knygos. Galima tik spėlioti, kas nutiko pačioje kelionės pabaigoje, po vizito „Sporūtos“ stovykloje, tačiau aišku viena – pakeliui į Klaipėda ar jau atvykus į ją kelionės knyga nukentėjo. Išsaugoti buvo tik pavieniai jos lapai, kurie vėliau buvo įklijuoti į kelionės albumą, kurį papildė H.Čerkeso piešiniai bei nespalvotos nuotraukos. Būtent šį albumą, o ne kelionės knygą kaip nenuginčijamą kelionės įrodymą H.Čerkesas įteikė konkurso komisijai. Taigi, antrąjį žadėtą prizą, dvivietę baidarę, komisija nusprendė įteikti kitais metais, 1934 m., vyksiančio konkurso nugalėtojams.

Palinkėjimas. Iš albumo „Salos–Klaipėda. Kelionė mūsų vandens keliais 1933“ puslapio fragmentas. Lietuva, 1933 m. TIM fotonuotraukų ir fotonegatyvų rinkinys.

 

Nors ir neatitikęs visų konkurso sąlygų, šis net 46 puslapių H.Čerkeso albumas su visu kelionės maršruto žemėlapiu, dalimi paties keliautojo atsiminimų, kelionės metu sutiktų žmonių palinkėjimais bei sveikinimais, H.Čerkeso piešiniais bei fotoaparatu įamžintais vaizdais sėkmingai išliko iki pat šių dienų ir yra saugomas Trakų istorijos muziejuje.

Tikimės, kad net ir po 87 metų šiame albume įamžintos kelionės akimirkos sužadins kelionių bei pažinimo aistrą ir šių dienų skaitytojų širdyse bei paskatins leistis į nuotykius turtingoje Lietuvos gamtoje.