Neringa kine: propaganda, sudegintas piratų kaimas kopose ir vėsoki tropikai

Kuršių nerija – tai vieta, kurią dažnas sieja su ramiu ir kokybišku poilsiu nuostabios gamtos apsuptyje. Šis pusiasalis dar 2000-aisiais dėl išskirtinio smėlio kopų kraštovaizdžio buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Įspūdinga gamta vilioja ne tik ramybės ieškančius poilsiautojus, bet ir kino kūrėjus. Nuo kada ir kaip kine vaizduojama Neringa? Su kokiais iššūkiais susiduria čia dirbantys kino kūrėjai?

Kuršių nerija vokiečių ir lietuvių akimis

Istorikas Audrius Dambrauskas 2021–2022 metais Nidos meno kolonijos užsakymu tyrė, kiek ir kokių filmų buvo nufilmuota Kuršių nerijoje, ir pamėgino sudaryti jų sąrašą. Kaip paaiškėjo, tai buvo nemenkas iššūkis: „Tuo metu kaip tik gyniausi disertaciją, kurioje tyrinėjau ankstyvąjį kiną, skirtingų šalių filmus, rodytus Lietuvoje. Pats esu klaipėdietis, jūra man artima, galvojau, kad ir į Kuršių neriją pavažinėti galėčiau, tad apsiėmiau šitą tyrimą atlikti. Maniau, kad tai bus paprastas darbelis. Kad nebūtų per platu, apsibrėžėme kriterijus: įtraukėme filmus, skirtus ne asmeninei peržiūrai, bet televizijai ir kinui arba, jei tai mėgėjiškas kinas, turėjo būti išlikusi to filmo juosta kokioje nors viešojoje institucijoje, archyve. Labai optimistiškai įsivaizdavau, kad rasim kokius 150 filmų, bet pririnkau apie 400 ir tai tikrai dar ne galas. Neįtraukėme to, ką kiekvieną vasarą „Summer media school“ dirbtuvėse sukuria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentai. Taip pat ir užsienio archyvų netyrinėjom, tad iš tiesų filmų yra daug daugiau ir sąrašą tikrai galima plėsti. Visgi pirminiai rezultatai tiek mane, tiek užsakovus labai nustebino“, – kalbėjo A.Dambrauskas.

Pasak istoriko, Kuršių nerijos identitetas, galima sakyti, brand‘as, jau buvo susiformavęs iki kino atsiradimo. Pirmieji tai užfiksavo dailininkai, kurie dar XIX amžiaus antroje pusėje keliavo po pusiasalį ir rado ten nuo civilizacijos atsiskyrusį gamtos kampelį, gražius, tapybiškus kraštovaizdžius, įdomius, išsiskiriančius žmonių, žvejų tipažus ir ėmė visa tai tapyti. Dailininkų darbai darėsi vis matomesni Vokietijoje ir išplatino dar dabar atpažįstamą įvaizdį: briedžiai, kopos, pušynai, kurėnai, laivai, išdžiauti tinklai ir t.t. Vėliau atsiradęs kinas šiam turiniui suteikė judesį, dinamišką raiškos formą.

„Galime užtikrintai pasakyti, kad pirmiausiai pradėjo filmuoti atėjūnai ir svetimšaliai. Vietiniams tai nebuvo labai aktualu. Tuo metu, kai atsirado kinas, Neringa jau buvo žinoma kaip kurortas Vokietijoje ir žmonės bėgo į ją nuo civilizacijos, norėdami patirti unikalų gamtos grožį. Taip pat ir dailininkai, kurie ilgiau gyveno, užsibuvo Neringoje, rankose laikė ne tik teptuką, bet ir kino kamerą. Vienas žymiausių buvo Ernstas Mollenhaueris, jis apie 1930 metus savo suktus filmukus rodė vietinei bendruomenei, o žvejai ir jo bičiuliai save atpažinę džiaugdavosi, komentuodavo.“

Įvardinti, kuris filmas buvo tas pirmasis nufilmuotas Neringoje, nėra visai paprasta, nes jo turbūt nėra išlikusio ir tuo metu kraštas buvo vokiškas, todėl informacijos reikėtų ieškoti vokiškoje spaudoje, kronikose. Ten galėtų būtų užfiksuotas pats faktas, kad kažkas važiavo filmuoti ir vėliau parsivežtą medžiagą rodė Berlyne, Kenigsberge ar dar kitur. A.Dambrauskas spėja, kad tai būtų XIX amžiaus pabaiga, bet norint tiksliau pasakyti reikėtų daryti atskirą tyrimą: „Pas vokiečius esame radę vaizdų, filmuotų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet ne iki galo aišku, ar filmuota tikrai Kuršių nerijoje, ir dėl datavimo kyla klausimų.“

Visgi tiksliai žinoma, kad 1923-iaisiais pasirodė filmas „Klaipėdos atvadavimas“. A.Dambrauskas ir yra linkęs įvardinti šį filmą kaip kino produkcijos pradžios tašką Neringoje: „Kuršių nerijos tame filme beveik nėra, vos keli kadrai – plaukiančio britų kreiserio fone pasimato pusiasalio kontūras. Visgi nuo tada ir prasideda rimtesnis kinematografinis veiksmas regione. Vokietija pradeda labiau vystyti savo kino pramonę, tampa antruoju Holivudu ir ieško potencialių vietų filmavimui, o lietuviai filmuoja gerokai mažiau ir vedami kitų motyvų – bandydami įtvirtinti krašto lietuvišką tapatybę.“

Geopolitinė Kuršių nerijos situacija atsispindi ir kine. Kraštas apie penkis šimtus metų, nuo pat 1422-ųjų, Melno taikos sutarties, priklausė vokiečiams ir, skirtingai nei vaizduoja filmas „Klaipėdos atvadavimas“, dauguma vietos gyventojų nelabai norėjo tapti pavaldūs Lietuvai. „Per ilgą vokiečių valdymo laikotarpį daug žmonių buvo suvokietinta. Pas juos buvo geresnė sistema, mokyklos. Didžioji dalis vietinių nenorėjo tapti Lietuvos dalimi, nors 1923 metų filme lietuviai bando įtikinti, kad visi Klaipėdos krašto gyventojai to geidė ir džiaugėsi. Tai yra geras lietuviškos propagandos pavyzdys kine“, – pasakoja tyrėjas.

Lietuviai iš naujo atranda Neringą

Pokario metais lietuviai retai važiuodavo ilsėtis į Neringą, ji nebuvo patrauklus atostogų kraštas. Netgi būdavo iš dalies kompensuojamos atostogos valdininkams, kad jie važiuotų atostogauti būtent ten. Į Neringą daugiausia vis dar keliaudavo vokiečiai. Lietuvos kino kūrėjai šią vietą iš naujo atrado pokario laiku. „1957-uosius įvardinčiau kaip labai svarbius metus, nes tada pasirodo netgi 2 Lietuvos kūrėjų darbai – „Kol nevėlu...“, pirmasis Vytauto Žalakevičiaus vaidybinis filmas kartu su rusų režisieriumi Julijumi Fogelmanu, ir dokumentinis filmas „Neringa“. Tuo metu Neringa atgauna kurorto statusą ir sukurti filmai pasitarnauja kaip savotiška reklama. Šis dokumentinis plačiau pristato Kuršių neriją potencialiems keliautojams. Iki tol buvo daugiausiai filmuojamos kino kronikos būtent apie žvejus ir ten gyvavusius kolūkius“, – kalbėjo A.Dambrauskas.

Po dešimtmečio pasirodė ir lietuviško kino klasika laikomas filmas „Jausmai“ (1968), jo didelė dalis filmuota Juodkrantėje, o  V.Žalakevičius vėl dalyvavo kūrybos procese tik šįkart kaip scenarijaus autorius ir filmo meno vadovas. Šis filmas įėjo į istoriją ne tik iš gerosios pusės: „Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio, kai Kuršių nerija atgauna kurorto statusą, padidėja susirūpinimas aplinkosauga. Nuo tada kino studijos dokumentuose atsiranda pirmieji papeikimai ir nusiskundimai dėl gamtai padarytos žalos. Ankstyviausias atvejis, kurį radau, buvo bauda (1820 rublių), išrašyta filmo „Jausmai“ kūrėjams už tai, kad jie kopose, vaizduodami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, išsikasė apkasus draustinyje“, – komentuoja A.Dambrauskas.

Ištrauka iš kino filmo „Jausmai“ (1968):

Ikoninis Kuršių nerijos kino pavyzdys turbūt būtų Algimanto Puipos filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), pastatytas pagal danų rašytojo Holgerio Drachmanno novelę „Romanas kopose“. Režisierius sutiko pasidalinti nuotykiais iš filmavimo aikštelės užkulisių ir susidūrimu su gamtosaugininkais: „Mums leido pasistatyti dekoracijas tiktai Juodkrantės šiukšlyno teritorijoje, kur buvo galima privažiuoti sunkvežimiais. Aišku, iki pat vietos vis tiek reikėjo neštis daiktus rankomis. Tai buvo sunkus procesas fiziškai. Ruošdami dekoracijas pradėjom kasti, žiūrim – kažkokie medžiai, rąstai supuvę. Pasirodo, prisikasėm iki tikros trobos ir užpustyto kaimo. Dabar jau ten yra nuoroda, užrašas, kad buvęs kaimas, o mes tuo laiku kaip ir padarėm archeologinį atradimą. Su to meto aplinkosaugininkais reikėjo atsiskaityti – jiems norėjosi iš mūsų pinigėlių, nors mes ir buvom gavę leidimus filmuoti. Buvo sutarta, kad išrašys simbolinę baudą. Žurnalistai sužinojo apie tai ir visur paskelbė, kad mes kopas suniokojom.“

„Ta troba pastatyta filmui buvo labai graži. Valdžia siūlė ją taip ir palikti, daryti muziejų. Visgi ji buvo pastatyta kaip dekoracija, labai netvari, tad nebūtų ilgai stovėjusi. Todėl baigę filmuoti, išvažiavom, o darbininkams buvo pavesta išardyti ir nurinkti dekoracijas. Po 20 metų grįžau ieškoti, kur filmuoti kitą filmą, „Elzė iš Gilijos“ (2000), ir pamačiau pusiau užpustytą valtį, čerpių gabalus, o žmonės, ėję pro šalį komentavo, kad va, atpustė seną kaimą, nors iš tiesų tai buvo mūsų senos dekoracijos“, – pasakojo A.Puipa.

Ištrauka iš kino filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983):

Kinas ir aplinkosauga

Pasak istoriko A.Dambrausko, santykiu su gamta imta rūpintis dar prieš kinematografams pasirodant, tik dėl kitų priežasčių – buvo bandoma palaikyti tokias sąlygas, kad Kuršių nerijoje būtų galima gyventi žmogui: pradėtos tvirtinti kopos, stabdomas smėlis, vietiniams gyventojams taikomos milžiniškos baudos už medžių kirtimą. Buvo medienos trūkumas. „A.Puipos filmuose matome scenas, kaip žmonės renka išplautą medieną į krantą, nes kirsti buvo negalima. Dabar sako, kad yra atvirkščiai – tiek medžių anuomet prisodinta, kad reikia juos genėti norint išlaikyti į UNESCO įtrauktą kraštovaizdį“, – komentavo A.Dambrauskas.

Istorikas pastebi, kad ankstyvųjų filmavimų metu nebuvo labai atsižvelgiama į jautrias gamtos sąlygas. Juostoje yra užfiksuota, kaip žmonės čiuožia kopomis, ridenasi, už ką dabar yra skiriamos baudos. Ankstyvuoju sovietmečiu Kuršių nerija buvo labiausiai saugoma ne tiek aplinkosauginiu požiūriu, bet kaip pasienio ruožas: „Nuo septintojo dešimtmečio užfiksuotos pirmos baudos ir ima rastis suvokimas, kad negalima daryti bet ko, aplinkosaugininkai ir kino pasaulio žmonės ima ieškoti bendrų sprendimų. Iki tol išties buvo daroma bet kas. Pavyzdžiui, vokiečiai dažnai važiuodavo filmuoti į Rasytę, kur buvo sklandymo mokykla. Ten prašydavo, kad pilotai lėktuvų propeleriais sukeltų smėlio audras. Sovietmečiu, kiek žinau, irgi yra tokių atvejų buvę.“

Pasak A.Dambrausko, gamtai žalingų atvejų pasitaiko ir nepriklausomos Lietuvos laikais, nepaisant to, kad ekologijos tema buvo labai svarbi Sąjūdžio judėjimui ir leido netiesiogiai kritikuoti Sovietų Sąjungą: „Ryškesnis pavyzdys, būtų 2004–2005 vokiečių filmuotas labai didelio biudžeto filmas apie piratus „Pirato širdis“ („Piratas Štiortebekeris“). Filmo dekoracijos, nedidelis kaimelis, gana nemaži pastatai, buvo sukonstruoti Parnidžio kopos papėdėje ir po to viskas sudeginta. Yra užfiksuota, kad už tokius veiksmus parkui buvo sumokėta 25 000 litų. Visgi kyla klausimų, kaip tokia produkcija paveikė aplinką.“

Dabartinė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser šį atvejį komentavo taip: „Buvo pastatytas didžiausias dvaras Parnidžio kopos papėdėje, bažnyčia, pirato sodyba. Tą sodybą turėjo sudeginti ir vis dar atpusto kažkokius nuodėgulius kopose. Anksčiau buvo daug liberaliau žiūrima, dabar tokie dalykai tikrai nebeįvyktų. Kopos žemėja, bet koks judėjimas išjudina smėlį ir didina slinkimą į marias. Tokių apkrovų leisti nebegalime.“ Savivaldybės atstovė patikino, kad visada ieškoma kompromisų: „Problemos prasideda, kai norima filmuoti jautriose teritorijose, pavyzdžiui, kopose. Mes visada ieškome varianto, kuris atitiktų kūrėjų įsivaizdavimą ir nepakenktų gamtai. Kai filmavo „Tarp pilkų debesų“ (2018), taip pat teko ieškoti kompromisų. Kai jie į mus kreipėsi, bandėme tartis, perkalbėti, kodėl būtinai kopose reikia filmuoti, juk tai tikrai problemiška. Filmo kūrėjai ant stalo padėjo Lenos deltos nuotraukas ir pamatėme, kad kraštovaizdis lygiai toks pat kaip mūsų pilkųjų kopų. Tuomet nusprendėme ieškoti galimybių filmuoti nepadarant žalos gamtai.“

Į klausimą, kokiais atvejais prašymai filmuoti yra atmetami, Aušra Feser atsakė, kad griežtai draudžiama filmuoti rezervatuose, o jeigu filmuojama kopose, jautriose teritorijose, filmavimus lydi Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistas ir stebi, kad nebūtų padaryta žalos aplinkai: „Kopose draudžiama važiuoti transporto priemonėmis. Jei jau labai reikia ką nors atsivežti, turi būti klojama speciali danga. Jeigu mes esame informuoti ir prižiūrime procesą, žalos išvengiama.“

Parko atstovė visgi apgailestavo, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai kūrėjai išvis neinformuoja ir nesikreipia leidimo: „Šiemet buvo toks nemalonus atvejis. Pamatėme lietuvių atlikėjos klipą, kuris buvo filmuotas rezervate, kur žmonėms išvis draudžiama vaikščioti, ir tai buvo padaryta be mūsų žinios ir leidimo. Tokiais atvejais mes reaguojame ir perduodame informaciją Aplinkos apsaugos departamentui, o jie skiria administracines nuobaudas.“

Daugelį kino projektų Neringoje prodiusavęs Kęstutis Drazdauskas taip pat patvirtino, kad dažniausiai pavyksta susiderinti ir gauti leidimus filmuoti, nors taisyklės yra sugriežtintos ir kartais prašymai yra atmetami: „Ne dėl kokio piktybiško neleidimo, o dėl jautresnių teritorijų apsaugos. Kiek esu susidūręs, nagrinėjamas kiekvienas atskiras atvejis. Norint filmuoti bažnyčioj irgi yra panašiai – reikia pateikti scenarijų, nupasakoti, kas ir kaip bus daroma, ir tada svarstoma, galima filmuoti ar ne. Motyvai, žinoma, skirtingi, bet procesas panašus.“

Darbo Neringoje iššūkiai

Norintiems filmuoti Neringoje, reikia gauti leidimus iš kelių skirtingų institucijų, tad administracinis pasiruošimas yra labai svarbi ir ne visada paprasta darbo dalis. Pirminis prašymas yra teikiamas Neringos savivaldybės Kultūros skyriui. Šio skyriaus vadovė Edita Radzevičienė paaiškino, kad visi kino kūrėjai turi pateikti prašymą rengti viešą renginį: „Per praeitus metus gavome 5 prašymus filmuoti. Beveik nepasitaiko, kad nebūtų išduodamas leidimas. Nebent užsimano filmuoti kažkur pasienyje su Rusija, su dronais arba rezervato teritorijoj, kas yra draudžiama. Būna dar kartais, kad atvažiuoja kūrėjai ir jau kitą dieną nori filmuoti, tarsi Neringoje jokios taisyklės negalioja. Galime neišduoti leidimo, jeigu prašymas pateikiamas mažiau nei 10 dienų iki filmavimo darbų pradžios.“

Savivaldybės atstovė pakomentavo ir filmavimo regione įkainius: „Yra atskiros kategorijos – komercinis arba nekomercinis renginys. Jeigu, pavyzdžiui, nori filmuoti LRT arba produkcija yra finansuojama iš Lietuvos kino fondo, mokėti nereikia. Labai priklauso nuo projekto. Jeigu tai yra komercinė produkcija, imamas mokestis nuo 50 eurų už valandą.“

Paklausta, ar daugėja norinčių filmuoti regione, E.Radzevičienė atsakė, kad tokios tendencijos nepastebėjo, nes pateiktų prašymų skaičius kasmet nenuspėjamai kinta.

Prodiuseris K.Drazdauskas pakomentavo iš savo pusės, su kokiais iššūkiais yra susidūręs: „Vilniuje veikia Vilniaus kino biuras, kur nuėjus visi vadybiniai klausimai yra išsprendžiami. Neringoje taip nėra. Galbūt savivaldybė ir sutiks filmuoti, bet tada reikia derinti su kitomis institucijomis. Prodiuseriai patys turi nueiti visą kelią. Aš kadangi jau daug metų tai darau, žinau, ką su kuo derinti, bet naujam žmogui tai galėtų būti nemenkas iššūkis. Dar ir logistiniu požiūriu yra daug visokių rizikų: sunku nuvažiuoti, reikia keltis keltais. Važiuojant atostogauti, tai neatrodo labai svarbu, bet norint dirbti, daug niuansų atsiranda.“

Anksčiau aptarti aplinkosauginiai motyvai taip pat reikalauja apgalvotų sprendimų ir papildomų kaštų: „Kokiais 2003 metais filmavome Ramūno Greičiaus „Baltos dėmės mėlyname”. Išsirinkome vietą netoli Pervalkos švyturio. Pagal scenarijų turėjo būti namukas ant ratų, bet ta vieta buvo neprivažiuojama. Mes pasigaminome medinius takelius, panašius kaip poilsiautojams iškloja, kad galėtume nusigabent ir tą kemperį, ir įrangą. Išsiklojom taką, kuris leido mums tolygiau svorį paskirstyti, kad neliktų vėžių. Nusifilmavę nusirinkom viską ir palikom tą vietą taip, lyg nieko nebūtų buvę. Aišku, tai siejasi su papildomomis išlaidomis ir apmąstyti reikia, neblogai pasiruošti. Visą filmą filmuoti pamary yra ganėtinai brangu, nes kainuoja apgyvendinimas, komandos atsivežimas.“

Ištrauka iš filmo „Baltos dėmės mėlyname” (2003):

Kam filmuoti Australijoje, kai galima filmuoti Neringoje?

Be jau minėto atvejo, kai Neringa imitavo Lenos deltą filme „Tarp pilkų debesų“, istorikas A.Dambrauskas paminėjo daugiau pavyzdžių, kai dėl paprastesnės logistikos, taupant lėšas, Kuršių nerija suvaidino visai kitą geografinę vietą: „Kinas yra apgaulės menas. Kinematografininkai dažnai bando sukurti apgaulingą įspūdį ekrane. Šis regionas irgi neblogai buvo tam panaudotas. Vokiečiai dar tarpukariu, kai suklestėjo jų kino industrija, pradėjo filmuoti Kuršių nerijoje norėdami vaizduoti kažkokį kitą kraštą: filme „Moterys Golden Hilui“ (1938) imituojama smėlėtoji Australija, o Leni Riefenstahl vaizdavo Graikiją, 1936-ųjų olimpinių žaidynių deglo uždegimo ceremoniją. Ir sovietmečiu būta tokių atvejų. Pavyzdžiui, Arūnas Žebriūnas filmavo „Mažąjį princą“ Turkmėnijoje, bet grįžus paaiškėjo, kad dalis juostos sugadinta ir reikėjo perfilmuoti. Juk nevažiuos atgal į Turkmėniją – brangu, toli, sudėtinga – tad buvo nuspręsta perkelti darbus į Nidą.“

Pasak istoriko, šiais laikais tai irgi daroma. Pavyzdžiui, filmas „Koletė“ neseniai filmuotas keliose vietose, imituojant du skirtingus kraštus. Nida buvo virtusi Kapriu, o kitoje vietoje filmuota Bretanės pakrantė, kuomet Baltijos jūra atstojo Atlanto vandenyną. „Tai daroma ir taupant lėšas, nes tikrai pigiau vienoj vietoj sukti, o ne po visą pasaulį trankytis“, – pasakojo A.Dambrauskas.

Kita vertus, Lietuvos klimatas dažnai pateikia staigmenų ir nėra palankus sąjungininkas kino kūrėjams. Daugelį kino projektų prodiusavęs K.Drazdauskas pasidalijo savo patirtimi: „Filmavome maisto produkto reklamą. Idėja buvo tokia – sudužo laivas, išgyvenęs žmogus kaip koks Robinzonas Kruzas prabudo negyvenamoj saloj. Pagal scenarijų turėjom sukurti tropikus, bet kai atvažiavom filmuoti, temperatūra buvo 10 laipsnių, pūtė ledinis vėjas. Aktorius vos nesušalo į ožio ragą besifilmuodamas. Su mūsų jūra yra tokia rizika – net gavęs visus leidimus, atvažiuoji filmuot ir fiziškai gali būti neįmanoma dirbti. Prie Viduržemio jūros irgi būna audrų, bet jas galima prognozuoti, jos gana retos, o pas mus orai gan sunkiai nuspėjami. Tad gauti leidimai dar negarantuoja sėkmingo rezultato.“

Neringos savivaldybės kultūros skyriaus vadovė E.Radzevičienė taip pat patvirtino, kad neretai dėl netinkamų oro sąlygų filmavimus atšaukia patys kino kūrėjai.