Mūsų komanda nusprendė jas praverti. Susitikome su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro darbuotoja ir doktorante Milda Alksne, kuri praėjusią vasarą gavo prestižinę „L’Oréal Baltic“ stipendiją „Moterims moksle“ už pastangas sukurti dirbtinį kaulinį audinį. Jeigu sumanymą pavyktų įgyvendinti, žmonėms būtų galima transplantuoti 3D spausdintuvu sukurtą kaulinį audinį. Ši inovacija išspręstų su kaulų pažeidimais susijusias medicinines problemas.

Gyvybės mokslų centras, kuriame ir kalbinome Mildą, yra vienas iš pagrindinių Lietuvos mokslo centrų. Pastatas modernus ir šviesus, kupinas studentiško šurmulio. Net pirmasis susitikimas su mokslininke įvyko kiek neplanuotai — taręsi susitikti jos laboratorijoje, prigavome ją bėgančią koridoriuje į mūsų susitikimą. Milda buvo džiaugsmingai nusiteikusi ir visiškai neprimenanti medijų suformuoto mokslininkės įvaizdžio.

Mums buvo įdomu ne tik tai, ką Milda jau pasiekė — norėjome sužinoti, ką mokslininkui tenka patirti siekiant karjeros. Viešumoje dažniausiai girdime tik apie rezultatą, tačiau mes norėjome sužinoti, kokia kelionė slypi iki tol, kol rezultatas išvysta viešumą.

Kai antras variantas tapo gyvenimo keliu

Dar besimokydama Kaune, mokyklos suole, Milda žinojo savo kryptį. Nors aktyviai užsiiminėjo sportine gimnastika ir priklausė Lietuvos rinktinei, ją nuo vaikystės domino biologijos mokslai ir ji svajojo tapti medike. Tačiau iki vietos medicinos studijose Mildai pritrūko balo.

„Kai paaiškėjo rezultatai ir pamačiau, kad neįstojau — buvo ašarų pakalnės,“ — prisimindama naujo etapo pradžią juokėsi moteris. Kadangi jos noras buvo padėti žmonėms, ji pasirinko mokytis molekulinę biologiją, mokslą, tiriantį gyvybę molekuliniame lygmenyje. Toks pasirinkimas Mildai buvo nemažas iššūkis. Šeima ir draugai jai visada buvo be galo svarbūs, tad mintis, kad vienai teks keltis į Vilnių atrodė gąsdinanti.

Tačiau viskas susiklostė gerai. Bakalauro studijos Mildai patiko — kaip pati sako, pirmieji metai tikrai nėra patys įdomiausi, nes turi mokytis bendruosius biologinius dalykus. Tačiau su kiekvienu aukštesniu kursu mokytis Mildai buvo vis įdomiau — prasidėjo specializuoti dalykai, kurie leido gilintis į dominančias sritis, todėl vis didesnė buvo jos motyvacija. Pabaigusi bakalaurą ji nusprendė, jog nori siekti magistro, o po jo — ir daktaro laipsnio.

Nors Mildai mokytis sekėsi, ji pripažįsta, jog pirmaisiais studijų metais buvo tikrai sunkių momentų — nežmoniškas informacijos kiekis ir greitas mokymosi tempas kėlė daug iššūkių.

„Tekdavo praleisti naktis bibliotekoje kalant baltymų pavadinimus, reakcijas, šeimas, rūšis, gentis lotyniškai ir kitą biologams svarbią informaciją.“

Be to, jog teko pakelti didžiulį studijų krūvį, Milda stengėsi ir išlaikyti santykius su draugais, likusiais Kaune. „Kiekvieną savaitgalį važiuodavau namo su jais pasimatyti — atrodė, jog Kaune liko visi man brangūs žmonės, o aš čia Vilniuje — viena kaip pirštas,“ — kiek save pašiepdama pasakoja Milda. Tačiau atėjus pirmosioms Kalėdoms Vilniuje viskas kiek pasikeitė — netikėtai gavusi kalėdinių sveikinimų nuo naujųjų draugų Milda suprato, jog nereikia taip smarkiai prisirišti prie vietos. „Gavusi tas dovanas labai nustebau, kad aš ir čia kažkam svarbi. Tada supratau, kad nereikia prisirišti prie vietos — ryšiai su senais draugais niekur nenutrūks, o ir čia galiu atrasti žmonių, su kuriais smagiai galiu leisti laiką“. Šiandien Milda Vilniuje gyvena daugiau nei 10 metų — čia ne tik sukūrė šeimą, tačiau atrado naujų, artimais tapusių žmonių.

Tik įdomiai skamba

Šiandien Mildos kasdienybė — laboratorija. Prie dirbtinio kaulo audinio tyrimo, už kurį buvo apdovanota stipendija, ji dirba kartu su savo kolegomis mokslininkais. Idėja kurti dirbtinį kaulą kilo visiems kartu. Laboratorija, kurioje darbuojasi Milda, yra viena seniausių Lietuvoje ir viena pirmųjų, pradėjusių dirbti su kamieninėmis ląstelėmis ir jų taikymu audinių inžinerijoje — tarpdisciplininiame moksle, kuris siekia sukurti dirbtinius audinius, skirtus transplantuoti žmonėms.

Tam, jog projektas pavyktų, mokslininkai dirba kartu su gydytojais, kurie išsako problemas, susijusias su audinių ar organų stygiumi. Visi kartu jie vienija jėgas, jog sukurtų trūkstamus audinius. Toks užmojis — sudėtingas, tačiau įmanomas.

Šiandien jų didžiausias tikslas — padėti žmonėms, turintiems problemų su žandikaulio kaulu. Pavyzdžiui, žmogui iškrenta dantys, jam iš karto nėra sukamas implantas. Praėjus tam tikram laiko tarpui, žandikaulio audinys atitirpsta, pasidaro skylė ir gydytojas, norėdamas padėti pacientui, nebegali to padaryti.

Dirbtinio kaulo kūrimas vyksta pasitelkus 3D spausdinimo technologiją, kuria siekiama spausdinti sukurto audinio karkasą. Kiekvieno karkaso kūrimas — skirtingas. Kadangi audinys turi išspręsti žmogaus problemą, jis turi būti unikalių geometrinių formų, pagal pažeistąją vietą. Įsodinus tokį karkasą, jis turėtų prigyti ir skatinti formuotis naują kaulinį audinį.

Pradėjusi pasakoti apie savo tyrimo kasdienybę, Milda plačiai šypsosi ir sako, kad ji — neįdomi. „Aš kartais pati ateinu į laboratoriją ir galvoju „Milda, visiems skamba taip įdomiai, o tu pilstai tuos tirpaliukus ant tokių kvadratėlių, ir viskas.“

Šiuo metu tyrimo komanda dirba prie karkaso sukūrimo. Turėdami daug vienodų 3D spausdintuvu pagamintų karkasų, mokslininkai ant jų sėja ląsteles ir augina jas specifinėje terpėje. Pili rožinį tirpalą, lauki savaitę, tada jį nupili, užpili kitą tirpalą, ląstelės nusidažo, tu žiūri pro mikroskopą, kartais su specialia kamera padarai nuotraukų, tada vėl pili tirpalą, stebi kalcio sankaupas, matuoji ir stebi — taip savo darbą laboratorijoje apibūdina Milda. „Tai taip atrodo tas mano mokslas“ — juokaudama pasakoja Milda.

Sunkiausia — rašyti straipsnius moksliniams žurnalams

Susitikimo metu mokslininkės prašėme papasakoti apie tai, kokios nesėkmės ir iššūkiai ištiko ją jos profesiniame kelyje. Pokalbio metu Milda atsiskleidė kaip pozityvi ir nelinkusi iššūkių laikyti problemomis — jai tai neišvengiama darbo dalis, kuriai, atrodo, ji neteikė per daug dėmesio.

„Man atrodo, kas tas nesėkmes prisiminti visada yra labai sunku, nes lieka tik gražūs dalykai, o negražūs visi nugrimzta tolyn.“ — svarstė ji. Tačiau papasakojo, jog jos kolegė kartą išmetė mokslinį eksperimentą, brandintą savaitę, nes jos nuomone, jis per ilgai stovėjo ir tai tikriausiai buvo šiukšlė. „Būna ir tokių nesėkmių, kur tiesiog tai įvyksta ne dėl tavo kaltės. Kiekvienas dalykas pamoko, kad kitą kartą reikia užklijuoti lapelį su užrašu: Mildos, neliesti.“

Daugiau pakalbėjus su Milda, paaiškėja, jog moters požiūris — ir realistiškas, ir pozityvus. Milda kalbėdama apie savo kolegų ir draugų patirtis sako, jog „visi tą pačią dainelę dainuoja“.

Jeigu galvoji, jog kitur yra geriau nei ten, kur esi tu — tik apgauni pats save.

Žinojimas, jog tie dalykai, kurie tau šiandien kelia daugiausiai problemų, vis tiek niekur nedings, skatina ją eiti į priekį.

Darbas laboratorijoje — ne vienintelė veikla, kuria užsiima mokslininkai. Svarbi jų darbo dalis — nuolatinis straipsnių apie savo tyrimą rašymas ir jų publikavimas. Kai kalbėjomės su Milda ji kaip tik bandė užsipublikuoti vieną savo straipsnių, kurį atmetė jau keli žurnalai.

Jai šis procesas — ne iš lengvųjų. Straipsnio parengimas reikalauja nemažai laiko sąnaudų — jį reikia paruošti pagal mokslinio žurnalo reikalavimus, atitinkamai sumaketuoti, įtikinamai pristatyti rezultatus.

„Po kokių trijų savaičių atrašo, kad ne, jūsų darbas per silpnas“ — atsidūsta Milda. Tačiau jos balse nesigirdi didžiulio apmaudo — ji kalba tvirtai, tarsi žinodama, jog vieną dieną tas straipsnis tikrai atsidurs ten, kur turi būti.

„Straipsnis yra kaip mokslininko darbo įrodymas — be jo tavo rezultatai yra niekiniai, tu nieko nepasiekei, nes tave visur vertina pagal tai, kiek turi publikacijų.“

Milda pripažįsta, jog mokslas nėra vienintelis jos interesas. Laisvu nuo darbo metu, ji sportuoja, šoka, leidžia laiką su šeima ir draugais ir kaip pati sako, tai jai tikrai padeda eiti į priekį. „Visą laiką stengiamės leisti aktyviai — man tai suteikia jėgų ir motyvacijos dar kažką nuveikti.“

Stipendininkė, mokslininkė ir beveik mokslų daktarė Milda sako, kad svarbiausia — savęs negailėti. Negalvoti, kad nesiseka tik tau — nesiseka visiems. Gyvenime yra periodai — vieną momentą lengviau, kitą sunkiau. Jeigu dabar sunku, žinok, kad ateis periodas, kai tu šypsosiesi ir džiaugsiesi. O dabar — „kelk užpakalį ir eik dirbti.“