NESUSITAIKĘ

 

Lietuvos nacionalinis muziejus pristato naują parodą – „Nesusitaikę“, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Ši paroda – tai pasakojimas apie lietuvių, sovietmečiu nepaklususių Maskvos diktatui, pasipriešinimąlaisvėjimą ir laisvę.

Paroda sudaryta chronologiniu principu, o jos temos apima laikotarpį nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki pat 1993 metų rugpjūčio, kai iš Lietuvos buvo išvestas paskutinis sovietų armijos dalinys.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę imti kurti svarbiausi valstybės pagrindai švietimo ir kultūros, užsienio politikos, krašto gynybos, ekonomikos, valstybės institucijų kūrimo srityse.

 

 

PASIPRIEŠINIMAS

Sovietinėje Lietuvoje XX a. 6 dešimtmetyje plito įvairios pasipriešinimo prieš totalitarinę sistemą apraiškos, viena iš jų – Lietuvos trispalvės kėlimas.

Lietuvos trispalvė, 1966 m. vasario 16 d. naktį iškelta prie Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato. Tą pačią naktį mieste buvo iškeltos dar dvi vėliavos. Jas iškėlusių asmenų KGB neišaiškino.

Lietuvos ypatingasis archyvas

 

1966 m. vasario 16-osios naktį ant Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto Lenino rajono komiteto pastato buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Tos pačios dienos rytą vėliava buvo pastebėta, nukabinta ir perduota į Saugumo komiteto rankas. Tą pačią dieną Kaune buvo iškeltos dar bent dvi vėliavos. 

Siekiant surasti šį veiksmą atlikusius asmenis buvo atlikti įvairūs tyrimai. Vėliavoje iškirpus kelis audinio gabalėlius bandyta nustatyti, iš kokios medžiagos ji buvo pasiūta, kokie dažai ir siūlai naudoti, kokia buvo vėliavos siuvimo technologija ir kokiu įrankiu naudojantis nudrožtas vėliavos kotas. Ekspertizės rezultatus saugumui pateikti turėjo netgi siuvimo įmonės „Lelija“ darbuotoja. 

Ištyrus visas tris tądien iškeltas vėliavas nustatyta, jog jos pagamintos iš tos pačios medžiagos, siūtos įgudusio žmogaus, ir greičiausiai ne vieno. Jas iškėlusių asmenų KGB neišaiškino. 

Vėliavų kėlimas nebuvo vienintelė pasipriešinimo išraiška. Per visą okupacijos laikotarpį tai šen, tai ten pasirodydavo mažų, bet visuomenės istorinės atminties gyvybingumą liudijančių akcijų – SSRS politiką kritikuojančių užrašų, viešo „Tautiškos giesmės“ giedojimo, istorinių asmenybių pagerbimo mitingų ir panašiai. Rimtesnės politinės organizacijos, ypač nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, buvo greitai susekamos ir likviduojamos.

Politinio kalinio Balio Gajausko straipsnio, slapta rašyto Permės srities Kučino ypatingojo režimo lageryje 1983 m., fragmentas.

Plono popieriaus lapeliuose užrašytus tekstus autorius susukdavo į tūteles ir slėpdavo kameros sienų plyšiuose. Per pasimatymus perduodavo žmonai, kuri juos išnešdavo į laisvę ir perduodavo į Vakarus.

Gražinos Gajauskaitės nuosavybė

 

B. Gajauskas (1926–2017) – ilgiausiai, 37 metus, sovietiniuose lageriuose kalintas politinis kalinys lietuvis. Būdamas laisvėje kaupė pasipriešinimo sovietiniam režimui dokumentus, vertė A. Solženicyno knygą Gulago archipelagas. Atgimimo metais aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Kovo 11-osios Akto signataras.

 


Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

Visuomenės ateizacija, valstybės vykdomas religinės veiklos ribojimas buvo vienas svarbiausių sovietinės ideologijos ir politikos elementų. Lietuvos katalikų bažnyčia šiam ribojimui priešinosi įvairiomis formomis. Viena iš jų – pogrindžio katalikiškos spaudos leidinių rengimas ir jų platinimas – tapo pačia efektyviausia, bet kartu ir rizikingiausia. Dabar jau tvirtai galima pasakyti, kad be patikimo ir itin slapto leidėjų bei platintojų tinklo Lietuvos katalikų bažnyčios kronika nebūtų tapusi ilgiausiai pogrindyje ėjusiu leidiniu. Tačiau kaip faktai apie tikinčiųjų persekiojimą, kuriuos sovietų valdžia norėjo nuslėpti, prasprūsdavo pro geležinę uždangą?

Tūbelė nuo skutimosi kremo, naudota slapta gabenant fotojuostą su Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tekstais. XX a. 8 deš. 

Lietuvos nacionalinis muziejus

Fotojuostos su Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (nr. 61) ir Aušros (nr. 20–21) tekstais, kurios slapta buvo persiųstos į JAV. Atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą juostas parvežė vyskupas Sigitas Tamkevičius.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Mikromagnetofonas „Panasonic“ (šalia mikrokasetė), naudotas įrašyti kunigų pamokslams, teisiamų disidentų ir jų kaltintojų kalboms teismuose. Ši medžiaga buvo naudojama rengiant straipsnius pogrindžio leidiniams, slapta vykusiose dvasinėse pratybose.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Vatikano radijo 1978 m. transliuotos laidos fragmentas. Pranešama, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis nedavė leidimo vyskupui Liudvikui Poviloniui dalyvauti atlaiduose Kybartuose, apie vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus, atvykusio be valdžios leidimo, dalyvavimą Kybartų bažnyčios pastatymo 50-mečio šventėje; apie valdžios perspėjimus kunigui Albinui Deltuvai ir tikinčiųjų mokinių persekiojimą.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – ilgiausiai ėjęs pogrindinis periodinis leidinys, leistas 1972–1989 m. Pirmasis redaktorius – kunigas Sigitas Tamkevičius, žurnalą redagavęs dešimtį metų. Nuo 1983 m. redagavo kunigas Jonas Boruta. Iš viso išėjo 81 numeris. Kronikai žinias rinko, redagavo, spausdino ir daugino daug kunigų, vienuolių ir pasauliečių.

 

Pirmasis Kronikos numeris į Vakarus pateko atspausdintas popieriuje, bet ore tvyrant didžiulei įtampai labai greitai buvo sugalvota naujų (dar šiandien nuostabą keliančių) būdų, kaip šį leidinį išgabenti ir pasauliui papasakoti tiesą. Perfotografuotų leidinio puslapių negatyvus platintojai slėpė skutimosi kremo arba dantų pastos tūbelėse, moterų pudrinėse ar saldainių dėžutėse – vieną saldainį pakeičiant popierėlyje įvyniotu negatyvo ritinėliu. Būta bandymų tekstą užrašyti ant viršutinių rūbų pamušalo, tačiau dėl sudėtingumo šis būdas retai naudotas.

Kronikos leidėjams tekdavo ne tik parengti leidinį, paruošti jį perdavimui, bet ir surasti, kas tai padarytų – Sovietų Sąjungoje gyvenusiems asmenims judėjimas į Vakarus buvo praktiškai neįmanomas, todėl pervežti paketą būdavo prašoma į šalį atvykusių užsieniečių. Lietuvoje Kronikos numeriai buvo spausdinami spausdinimo mašinėle. Surinkus viso numerio tekstą būdavo padaroma apie penkias, o kai kada net ir dešimt kopijų: tam būdavo naudojamas itin plonas popierius, kuriame per kalkę atsispausdavo mašinėlės raidės. Dėl to kai kurie egzemplioriai būdavo labai sunkiai įskaitomi.

Vienuolė Gerarda Elena Šuliauskaitė, viena iš Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjų ir redaktorių, pasakoja apie Kronikos bendradarbių areštus, apie leidinio rengimo perkėlimą į Kybartų bažnyčios kleboniją, kai čia dirbti iš Simno buvo perkeltas kunigas Sigitas Tamkevičius, apie sutartinius pavojaus ženklus klebonijos antrame aukšte Kroniką rengusioms vienuolėms.

 


Laisvi nelaisvėje 

Sovietinėje Lietuvoje oficialiai buvo skambiai skelbiama apie tai, kad Lietuvos kultūra bus tautinė savo forma, bet sovietinė savo turiniu. Iš tiesų centralizuotai, pagal bendrą iš viršaus nuleidžiamą kultūrinį planą, turėjo būti suvaldyta viskas – ir forma, ir turinys. Cenzūra siekė kontroliuoti visas meninės raiškos formas: dailę, kiną, teatrą, muziką, šokį, literatūrą... Valdžia ne tik nurodė, kas turi būti vaizduojama arba privalo būti nutylėta, bet ir diktavo teisingesnes ir sektinas raiškos formas – „buržuazines“ turėjo pakeisti „tarybinės“. Į nepageidaujamųjų sąrašą pateko džiazo ir roko muzika, dalis (post)moderniosios Vakarų filosofijos ir literatūros kūrinių, abstraktusis menas ir kontrkultūriniai judėjimai, autentiška tautinė kultūra ir savarankiško valstybingumo istorija – iš esmės viskas, kas nebuvo sukurta sankcionuojant Komunistų partijos funkcionieriams.

Vilniaus muzikos grupė „Gėlių vaikai“ (susikūrusi 1969 m.) savo pavadinimu, įvaizdžiu, dainų tekstais demonstravo solidarumą su hipių judėjimu. Grupės repertuare vyravo The Beatles, The Rolling Stones, The Doors dainos, taip pat autoriniai kūriniai. Parodoje eksponuojama Stasio Daugirdo, grupės „Gėlių vaikai“ lyderio, gitara. 1969–1975 m.

Muzikos klubo „Tamsta“ nuosavybė

Ant vokų klijuojami lipdukai su politinių kalinių (Juliaus Sasnausko, Vytauto Vaičiūno, dr. Algirdo Statkevičiaus, Genovaitės Navickaitės) nuotraukomis, platinti JAV. XX a. 7–8 deš.

Lietuvos nacionalinis muziejus

1978 m. lapkričio 13 d. įkurta vieša organizacija Katalikų komitetas Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti. Šios organizacijos tikslas – legaliais būdais kovoti dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių. Komitetas skelbė tikinčiųjų diskriminavimo faktus, rašė protesto pareiškimus sovietų valdžios institucijoms. Suėmus idėjinius organizacijos lyderius – kunigą Sigitą Tamkevičių ir kunigą Alfonsą Svarinską, – 1984–1986 m. komitetas veikė pogrindyje.

Iš Permės lagerio kunigas A. Svarinskas grįžo 1988 m., su savimi atsivežęs lageryje vilkėtus rūbus, daiktamaišį ir lagaminą.

 

 

LAISVĖJIMAS

Ant scenos – „Antis“

Laisvėjančioje šalyje vienu iš būdų pristatyti visuomenei savo idėjas tapo „Roko maršas per Lietuvą“ – jo metu buvo grojama ne tik anksčiau smerkta roko muzika, bet ir skelbta apie Sąjūdį, jo veiklą.

Vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo Algirdas Kaušpėdas, muzikos grupės „Antis“, dalyvavusios „Roko maršuose“, lyderis. Savo dainomis, teatrališkumu ir provokuojamu įvaizdžiu grupė reiškė Sąjūdžio idėjas, sklandžiusias kritiškai nusiteikusioje visuomenėje.

Pirmojo lietuvių roko grupės „Antis“ albumo viršelis. Albumas įrašytas 1987 m. Grupę subūrė Algirdas Kaušpėdas, „Anties“ lyderis ir vokalistas. Grupė gyvavo penkerius metu – nuo 1985 iki 1990 metų. Grupės dainos pašiepė sovietinį režimą, biurokratiją, miesčioniškumą.

Roko grupės „Antis“ vokalisto Algirdo Kaušpėdo koncertinis švarkas ir marškiniai, vilkėti „Roko maršuose per Lietuvą“. 1988–1990 m.

Algirdo Kaušpėdo nuosavybė

„Anties“ koncertas Alytuje, 1988 m. sausis. Grupės vokalistas Algirdas Kaušpėdas vilki koncertinį švarką, tapusį parodos „Nesusitaikę“ eksponatu.

 


Ekologiniai mitingai

Sovietmečio pabaigoje, kai okupuotoje Lietuvoje nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą, sudundėjo „Roko maršai“, tūkstančiai gyventojų išėjo į gatves vedini ir visai kito tikslo – dalyvauti mitinguose už teisę gyventi švarioje Lietuvoje.

Ekologijos klubo „Žemyna“ skelbimas, kviečiantis į pirmąjį susirinkimą iš susitikimų ciklo „Kuršių marios – mūsų rūpestis“.

Mitingas prie Ignalinos atominės elektrinės 1988 rugsėjo 17 d.

Ekologinė akcija „Apkabinkime Baltiją“ 1988 rugsėjo 3 d.

Vienas iš didžiausių ekologinių mitingų, kurį organizavo Sąjūdis, taip pat ir Lietuvos, Latvijos, Estijos žaliųjų judėjimai, įvyko 1988 metų rugsėjo 3-ąją dieną prie Baltijos jūros. Šiame mitinge vien iš Lietuvos dalyvavo apie 100 000 žmonų. Mitinge buvo atkreiptas dėmesys į pajūrio paplūdimių užterštumą, kopų ir kraštovaizdžio niokojimą. Anuomet vykusio protesto vaizdus užfiksavo fotografas Raimondas Urbakavičius.

 

Ekologinis žygis Jonavoje 1988 liepa.

Emblemos ir lipdukai, skirti protesto akcijai dėl Ignalinos atominės elektrinės. Dailininkas Giedrius Reimeris. 1988 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus

 

„Ekologinis žaliųjų judėjimas kilo iš pačių Lietuvos gyventojų, bet idėjų šaukliu laikyčiau ekologijos klubą „Žemyna“. Sovietmečiu rengti mitingai buvo nukreipti prieš Ignalinos atominę elektrinę ir jos III-ąjį bloką, Jonavos azotinių trąšų gamyklą, Kuršių marių taršą“ , – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Irena Mikuličienė.

1988 metais Lietuvoje įvyko daug ir gausių mitingų už krašto ekologiją. Nelygu koks mitingas, dalyvių skaičius juose svyruodavo nuo 2000 iki 100 000 žmonių. Įspūdingiausi mitingai užfiksuoti ir to laikmečio fotografijose. Kaip sako istorikė, valdžia žaliųjų judėjimu nesidžiaugė, bet ir jo nedraudė.

 

 

LAISVĖ

1987 m. Lietuvos laisvės lyga surengė pirmąją viešą nesankcionuotą ir neišvaikytą akciją, priminusią apie Lietuvos neteisėtą okupaciją. Tai tai tapo postūmiu susikurti Sąjūdžiui, o pogrindyje veikusioms organizacijoms išeiti į viešumą.

Netrukus skausmingai ir sunkiai pradėti žengti svarbiausi valstybės pagrindų (švietimo ir kultūrosužsienio politikosekonomikoskrašto gynybosvalstybinių institucijų) sukūrimo žingsniai.

Sunkumai priminė, kad laisvė – tai ne tik džiaugsmas, bet ir kasdienė kova. Kova iki pat 1993 m. rugpjūčio, kai iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.

Sovietinių paminklų nugriovimas simbolizavo naują istorinį Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, etapą. Tai – Vilniuje 1991 m. nugriauto sovietinės ideologijos simbolio – Lenino paminklo postamento nuolauža.

1991 rugpjūčio 23 d. Lenino paminklo demontavimas dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Kareiviški kerziniai batai su užrašu „Gorbi, atsiimk“ – Lietuvos žmonių protesto prieš sovietinės kariuomenės buvimą išraiška.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Guminė lazda, riaušių malšintojo šalmas, antrankiai, dūminis užtaisas ir ašarinių dujų balionėlis – SSRS vidaus reikalų kariuomenės ir milicijos pareigūnų naudotos priemonės mitingams malšinti. 1988 m.

Išėjusi iš pogrindžio Lietuvos laisvės lyga, pogrindinė antisovietinė organizacija, 1988 m. rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje organizavo Lietuvos okupacijos 49-osioms metinėms paminėti skirtą mitingą, kuris milicijos ir kariuomenės buvo išvaikytas jėga, todėl liaudyje pramintas „bananų baliumi“.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato muziejus

Vaikai atsisako sovietinių žaislų. Vilnius 1989 gruodžio 29 d.

 


Švietimas

Viena iš svarbiausių užduočių, atkūrus Lietuvos nepriklausomybe, tapo istorinės tiesos sakymas ir sąmoningo, Lietuvos Respublikai įsipareigojusio piliečio ugdymas. Tai buvo kryptingai daroma keičiant mokyklines programas, muziejuose pradėjus pasakoti apie patirtas represijas ir vaduojantis nuo vidinės cenzūros kūryboje.

 

 

Violeta Jonynienė, Elena Motiejūnienė. Aš ir pasaulis: vadovėlis 1 klasei. 1992 m.

 

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, suskubta rengti naujai mokyklinius vadovėlius, keičiant buvusią sovietinę švietimo sistemą – jos principus, formas, turinį ir vertybes. Vadovėlis Aš ir pasaulis skirtas gamtos ir socialinių mokslų pažinimui. Programa, pagal kurią parengtas vadovėlis, paremta naujais demokratiškumo, humaniškumo principais, skatinama užsiimti tiriamąja veikla pasaulio pažinimo pamokose. Vadovėlis itin spalvingas, žaismingas, kad sudomintų mažiausiąjį mokinuką ir padėtų atsakyti į klausimus kas, kaip, kodėl vyksta gamtoje ir aplink mus.

Vadovėlio autorės – mokytojos, ugdymo programų kūrėjos, vėlesnių gamtos mokslų vadovėlių rengėjos V. Jonynienė ir E. Motiejūnienė.

Birutė Briliūtė. Dievas mane myli: tikybos vadovėlis. 1 ir 2 d. 1992 m.

Vadovėlis Dievas mane myli skirtas mažiausiems mokiniams, gausiai iliustruotas piešiniais ir trumpais tikybiniais paaiškinimais. Vadovėlį išleido Katalikų pasaulio leidykla, parengė – vienuolė Birutė Briliūtė – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, slapta mokiusi jaunimą tikėjimo tiesų, redagavusi ir platinusi pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kitus leidinius.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir atsiradus galimybei mokyklose dėstyti tikybą, pirmieji šio darbo ėmėsi drąsesni kunigai ir vienuolės dar 1989/1990 mokslo metais, nors dar nebuvo tikybos vadovėlių, metodinės medžiagos, mokytojų. Kaip mokomojo dalyko, tikyba mokyklose pradėta dėstyti 1991 m.

Lietuvių autorių parengti vadovėliai vyresniųjų klasių mokiniams 1990–1992.

Darius Kuolys, pirmasis atkurtos Vyriausybės Kultūros ir švietimo ministras. Visas pasakojimas – čia.

 


Krašto gynyba

1990 m. Lietuvos teritorijoje vis dar buvo dislokuota sovietinė kariuomenė (per 30 tūkst. karių) ir aktyviai veikė kitos represinės struktūros. Brutalios jėgos naudojimas skatino suvokimą, kad kova dėl nepriklausomybės reikalauja ne tik aukų, bet ir savigynos struktūrų, kurios padėtų apsaugoti valstybę. Pirmaisiais valstybės gynėjais tapo Sąjūdžio mitingų metu budėję ir tvarką prižiūrėję savanoriai. Netrukus buvo įsteigtos ir valstybės saugumo struktūros: kariuomenė, policija, pasienio apsaugos, valstybės saugumo tarnybos.

Savanorio Bonifaco Mikšio, saugojusio Aukščiausiosios Tarybos rūmus, raištis. Ant raiščių buvo rašoma asmens kraujo grupė ir kokiems vaistams asmuo yra alergiškas. 1991 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingų tvarkdario raištis, priklausęs Tautvydui Lideikiui. 1988–1989 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Arvydas Pocius. Visas pokalbis – čia.

 


Lietuvos ekonomika

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos ekonomika buvo beveik visiškai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos – didžioji dalis išteklių buvo įvežama iš SSRS, prekės eksportuojamos į kitas sovietines respublikas, Lietuva neturėjo savarankiškos valiutos ir naudojosi rubliu, o rinkos ekonomika, grįsta privačiu verslu, dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Kremlius, norėdamas susigrąžinti savo politinę įtaką ir reikalaudamas atšaukti Kovo 11-osios aktą, ėmė vykdyti prieš Lietuvą nukreiptą ekonominę blokadą –nutraukė naftos ir dujų tiekimą.

Skelbimas apie renkamas lėšas Blokados fondui. 1990 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Parodoje „Nesusitaikę“ eksponuojama tik ketvirtadalis Blokados fondo – 20 iš 82 kilogramų aukso. 

 

Blokados fondas buvo įsteigtas 1990 m. balandį. Jo paskirtis tuomet buvo šelpti Lietuvos gyventojus, kurie dėl Sovietų Sąjungos vykdomos ekonominės blokados pateko į sunkią finansinę padėtį. Už Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių gyventojų, įstaigų, organizacijų, judėjimų paaukotus pinigus buvo nupirkta 26 778 vnt. įvairių prabų juvelyrinių aukso dirbinių.

Auksas žmonių visada buvo laikomas tvirčiausia valiuta, tačiau, auksui nuvertėjus, 1998 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Blokados fondas buvo likviduotas, jo turtas patikėtas saugoti Finansų ministerijai, o 2008 m. kaip XX a. 9 dešimtmečio Lietuvos istoriją iliustruojantis eksponatas perduotas saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Blokados fondo steigimo ir kiti dokumentai buvo perduoti Seimo archyvui.

Ekonominės blokados Lietuvoje akimirka. Gyventojai automobiliais atvyko į degalinę. 1990 gegužė.

Pirmosios Vyriausybės ekonomikos ministras Vytas Navickas. Visas pokalbis – čia.

 


Užsienio politika

Svarbiausias pirmosios atkurtos Lietuvos vyriausybės uždavinys buvo išsikovoti pasaulinį valstybės pripažinimą. Svarbiausias lūžis valstybės pripažinimo istorijoje įvyko 1991 m. rugpjūčio pabaigoje, po Maskvos pučo, kurio metu griežtosios SSRS politikos šalininkams nepavyko perimti valdžios. Tuomet tapo aišku, kad SSRS reformatoriai turi didesnę įtaką ir visuomenės palaikymą. Tai paskatino Vakarų valstybes paremti Baltijos valstybių siekius, o pirmoji 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvą pripažino Islandija.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pažymėjimas nr. 1. 1990 m., Lietuvos nacionalinis muziejus

Bendra deklaracija dėl diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Islandijos užmezgimo. 1991 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos archyvas.

Užsienio reikalų ministerija

Pirmosios Vyriausybės užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Visas pokalbis – čia.

 


Valstybinės institucijos

Atkūrus Nepriklausomybę pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokia konstitucine sistema turi remtis atkurtoji Lietuvos Respublika. Siekiant, kad valstybė būtų atkurta, laikinai sugrąžinta tarpukarinė, 1938 metų, Konstitucija, apribojant straipsnius, kurie numatė autoritarinį valdymą.

Neilgai trukus, 1991 m. vasario 9 dieną, referendumo metu už nuostatą, kad Lietuva būtų „nepriklausoma demokratinė respublika“ pasisakė 90 proc. balsavusiųjų. Būtent ši nuostata tapo pirmuoju 1992 m. spalio 25 d. priimtos Konstitucijos straipsniu.

Pirmieji Lietuvos Respublikos piliečio paso pavyzdžiai. Nuo 1992 m. sausio 20 d. pirmieji pasai buvo išrašomi ranka, o pirmasis tarptautinius reikalavimus atitinkantis pasas išduotas 1992 m. balandžio 2 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Gražinos Landsbergienės Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas. Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai galiojo kartu su sovietiniais pasais. 1991 m.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Pagrindinis Lietuvos įstatymas – Konstitucija – priimtas 1992 m. spalio 25 d. referendume.

Pirmosios Vyriausybės teisingumo ministras Pranas Kūris. Visas pokalbis – čia.