Septynis šimtmečius nuo pirmojo paminėjimo skaičiuojantis Vilnius ir šiandien yra sklidinas netikėtų atradimų, kasdien praeinamų, tačiau niekada taip ir nepastebėtų senųjų reliktų bei naujai atsirandančių kūrinių pačiose įvairiausiose miesto erdvėse.
Žinoma, „netikėtas“ miestas kiekvienam yra savaip, o daugelis smalsių Vilniaus istorijos tyrinėtojų ar tiesiog entuziastų dykinėtojų galėtų sukurti savo nepakartojamą maršrutą, kuriame lauktų įdomiausios istorijos ar nuostabą keliantys objektai.
Šis maršrutas – tik vienas iš daugybės galimų. Jame orientuotasi daugiausia į Vilniaus centre esančius didelius ir mažus, senus ir visai naujus, žaismingus ir susimąstyti priverčiančius meno kūrinius, netikėtas vietas bei kitokias įdomybes.
Šešiolika objektų bei keletą papildomų taškų nesunkiai aplankysite per pusdienį, tad šis maršrutas tinkamas nuo mažiausių iki vyriausių, subalansuotas tiek tėvams su mažais vaikais, tiek ir seneliams su senelėmis.
Praėjusių metų pabaigoje Užupyje poeto, filmininko, avangardinio Amerikos kino krikštatėvio Jono Meko šimtmetis įamžintas ne tik atnaujintu taku, pavadintu Jono Meko skersvėju, tačiau ir didžiuliu sienos piešiniu, kuriame jis pavaizduotas „šienaujantis“ savąja „Bolex“ kamera.
Šį darbą pagal 1971 m. fotomenininko Antano Sutkaus užfiksuotą fotografiją sukūrė dailininkas Žygimantas Vilkas Amelynas.
Įdomu ir tai, kad pati nuotrauka padaryta J.Mekui su broliu Adolfu pirmą kartą po dvidešimt septynerių metų iš Niujorko trumpam sugrįžus į gimtąsias pievas. Čia jis ir nufotografuotas, tik jau ne su dalgiu, o filmavimo kamera, ne vieną dešimtmetį Amerikoje tapusia kasdiene jo palydove.
Dailininko piešinyje iš J.Meko kameros pabyra raidės, nejučia besijungiančios į pavienius žodžius ir pasakojimus užrašytus tekstu, vaizdu ir smagiu šio „ūkininko vaiko iš Lietuvos“, kaip mėgo save apibūdinti pats Jonas, juoku.
Daugelis yra lankęsi ar bent praėję pro Užupyje įsikūrusį Tibeto skverą – vienintelį tokį skverą Europoje, o gal net ir visame pasaulyje. Dėmesį visų pirma čia patraukia rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tibetietiškais piešinių motyvais išmargintos pastato sienos.
Taip pat ir skulptoriaus Rimanto Sakalausko mozaikinė kompozicija „Mandala“. Ją 2013 metais atidengė ir pašventino čia apsilankęs Tibeto dvasinis lyderis, Užupio garbės pilietis Dalai Lama XIV.
Kiek mažiau pastebima yra Tibeto skvero pievoje auganti obelaitė, kurią 2018 m. čia taip pat pasodino Dalai Lama. Simboliškas yra jos pavadinimas – „Everest“ – primenantis Pasaulio stogu vadinamą kraštą, kuriame ir užgimė unikali, spalvinga ir iki šiol nesunaikinta Tibeto kultūra.
Vilniaus tramvajus – šis žodžių junginys šiandien skamba lyg utopinė vizija ar ateities sostinės mero rinkiminis pažadas. Vis dėlto, tai jau buvo. Lygiai prieš 130 m. Vilniuje atidaryta pirmoji tramvajaus linija „Žaliasis tiltas – Geležinkelio stotis“.
Tiesa, tai buvo ne šiaip tramvajus, o arklių traukiamas vagonėlis ant bėgių, vadinamas „konke“. Vėliau atidarytos dar kelios linijos: viena jų driekėsi tarp Maironio gatvės ir Lukiškių aikštės, kita, tiesa, tik šiltuoju sezonu, nuo Katedros aikštės, Antakalnio gatve iki ties miesto riba veikusio kelto per Nerį.
Vidutiniškai 28 vagonai šiomis trasomis kasdien miestiečius veždavo nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro.
Šį arklinį tramvajų aptarnaudavo daugiau kaip 150 darbininkų. Vien per 1909 metus „konkės“ paslaugomis pasinaudojo 2,6 mln. keleivių.
Vilniaus tramvajaus epochą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulis karas: visi – maždaug šimtas – arklių paimti kariuomenės reikmėms, o bėgiai ilgainiui išardyti ir dalis jų panaudota kaip Vilnios upės užtvaros.
Dabar jais niekas nebevažiuoja, nebent prisėda pailsėti belaukdami autobuso ar pasimatymo.
Paminklas aštuoniolikmečiui herojui
Maironio g., šalia Užupio tilto – nuoroda žemėlapyje
1931 m. balandis į Vilniaus istorijos puslapius įrašytas kaip Didžiojo potvynio metas. Tuomet iš krantų išsiliejus Neries bei Vilnelės upėms, buvo smarkiai užtvindyta dalis miesto, o padaryta žala siekė 10 mln. zlotų.
Šį įvykį Vilniuje ir šiandien primena bent keletas istorinių ženklų. Vienas jų – tai memorialinis paminklas aštuoniolikmečiui Amatų mokyklos mokiniui Mečislavui Dordzikui, balandžio 23 d. puolusiam į Vilnelės vandenis gelbėti skęstančio keturmečio žydų berniuko Chackelio Charmaco. Deja, to padaryti jam nepavyko ir abu nuskendo.
Praėjus trejiems metams šioje vietoje Vilniaus krikščionių bei žydų bendruomenių pastangomis buvo atidengtas paminklas su reljefiniu Aušros Vartų Marijos atvaizdu, kuriuo įamžinta ši tragedija, o kartu ir herojiškas „krikščioniškos artimo meilės“ pagimdytas žygdarbis.
Įdomu ir tai, kad, minint 90-ąsias šio įvykio metines, Vilniaus meras įsteigė Mečislavo Dordziko vardo premiją, teikiamą drąsiausiam sostinės vaikui, jaunuoliui ar jaunuolei iki 19-os metų.
Kiek pasviręs į šoną, tačiau visus neramumus, permainas bei rekonstrukcijas atlaikęs, didingas, daug regėjęs ir dar daugiau pats skelbęs – toks šiandien yra dar tarpukario laikus menantis ir vienintelis Vilniuje išlikęs šis skelbimų stulpas.
Panašios „reklamų kolonos“, tiesa, medinės, mieste stovėjo jau 1900 m., o iš skelbimų užklijuotų ant jų vilniečiai bei miesto svečiai sužinodavo apie jų laukiančias pramogas bei svarbesnius įvykius.
Pastarasis skelbimų stulpas, drauge su dar 29 kitais, Vilniuje išdygo 1936–1937 m. laikotarpiu. Norintys čia pakabinti savo skelbimą, už pirmą parą miesto valdžiai turėjo sumokėti 1,5 zloto ir po 40 grašių už visas kitas.
Sovietmečiu šios betoninės kolonos nebuvo jokia retenybė: sluoksnis po sluoksnio ant jų lipdomi plakatai bei įvairūs reklaminiai skelbimai miestiečius kvietė į koncertus, kino teatrus ar skelbė į miestą atvažiavus cirkui.
Nepriklausomybės atkūrimo sulaukusios kolonos tyliai ir be garsių skelbimų galiausiai buvo nušluotos naujų urbanistinių madų vėjų. Tad šiandien pasireklamuoti ant vienintelio tokio istorinio relikto – prestižas ir garbė.
Durys, kurios veda į biblioteką ir pačios yra tartum knyga – šitaip galima apibūdinti vienas įspūdingiausių Vilniaus durų.
Bronziniame jų paviršiuje išlietuose bareljefuose įrašyti pasakojimai bei asmenybės, susijusios su Lietuvos kultūros, Vilniaus miesto bei universiteto istorija. Kristupas Radvila Našlaitėlis, Valerijonas Protasevičius, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Konstantinas Sirvydas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Basanavičius, Jurgis Bielinis, Vincas Mykolaitis-Putinas – tai vos keletas tų, kurių vardus bei darbus galima įskaityti šios „knygos“ puslapiuose.
Durys sukurtos siekiant pažymėti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos – beje, saugomos kažkur už šių durų, 450 metų sukaktį. Štai kodėl ant jų taip pat yra pavaizduota ir ši knyga, taip pat ir Mikalojaus Daukšos „Postilė“.
Šį įspūdingą paminklą lietuvių kultūrai sukūrė skulptorius Jonas Meškelevičius. Jos iškilmingai atidarytos 2001-aisiais.
Durų apačioje galima perskaityti sakinį iš poeto Justino Marcinkevičiaus knygos „Žinių medis“, tapusį pagrindiniu šio kūrinio leitmotyvu: „Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems, toms knygoms, mūsų lopšį supusioms.“
Alumnato kiemelio gilumoje, kur atsiveria netikėtas rakursas į Prezidentūros kiemelį, jau beveik keturis dešimtmečius stovi unikalus objektas – ant savo galvų šachmatų lentą laikantys du drambliukai.
Šią mažąją skulptūrą 1985 m., kaip savo diplominį darbą tuometiniame Dailės institute sukūrė Vytenis Jankūnas.
Vieta kūriniui taip pat pasirinkta neatsitiktinai – gretimame pastate tuo metu veikė Vilniaus šachmatų klubas. Jo ištakos – nors ir ne tiesioginės, bet labiau simbolinės – siekia 1887 m., kai Vilniuje susibūrė pirmasis šachmatų klubas.
Šachmatų drambliukai puikiai iliustruoja ypač sovietmečiu gyvavusią ir skatintą šachmatų žaidimų kultūrą – būrelius ir turnyrus, atskirą mokyklą ir nuolatines publikacijas spaudoje, galiausiai įvairiose miesto vietose įrengtas lauko šachmatų aikšteles. Alumnato kiemas buvo viena iš strateginių šachmatų mėgėjų susibūrimų vieta.
Penkerius metus, kol drambliukų kaimynystėje tebeveikė klubas, ant jų kasdien buvo padedama šachmatų lenta ir bet kas norintys galėdavo atėję čia sužaisti partiją.
Nors vėliau drambliukai, kaip, beje, ir šachmatų žaidimo kultūra, ilgai buvo apleisti, tačiau 2011 m. ši dekoratyvinė ir kartu labai praktiška skulptūra restauruota, o šiandien ji vėl laukia ne tik smalsių turistų, bet ir šio žaidimo, pasak vienos iš legendų, užgimusio senovės Indijoje, entuziastų.
Nors siauriausia Vilniaus gatve oficialiai yra vadinama S.Skapo gatvelė, jungianti Pilies g. su Simono Daukanto aikšte, tačiau neformaliame sostinės kultūros žemėlapyje šis apibūdinimas labiau prigijęs kiemelyje šalia M.K.Čiurlionio muziejaus esančiai siaurai perėjai tarp dviejų namų.
Vos pusę metro pločio tesiekiantį bevardį praėjimą išties sunku būtų pavadinti gatve – juo tikrai niekada nedardėjo karietos, nevažinėjo automobiliai, o ir čia praeiti vietos užtenka vos vienam žmogui.
Maža to, ši perėja ir veda visai netoli – į tą patį privatų kiemelį. Tačiau būtent dėl savo atokumo ar net slaptumo (kartais kiemelis būna uždarytas, tad čia patekti ne visada gali pavykti) romantiška vaizduotė šį išskirtinį ir unikalų senamiesčio užkampį ir pavadino „siauriausia gatve“.
Tiesa, į neoficialios siauriausios gatvės titulą dar galėtų pretenduoti ir Miesto sienos gatvė – ne ką platesnė už pirmąją, ne tokia atoki, užtat besipuikuojanti skambiu pavadinimu.
Mažieji Vilniaus senamiesčio kiemai, kaip ir senieji jo stogai, įprastą ir kasdienį miestą leidžia pamatyti visiškai kitaip, netikėtu kampu ir atrasti tai, kas visada buvo panosėj, bet dažniausiai tiesiog praeita ir nepastebėta.
Kaip tik tokia ir yra senovės lietuvių miškų ir medžioklės deivę „Medeinę“ – mergelę jojančią ant meškos – vaizduojanti bronzinė Mariaus Grušo skulptūra. Čia 1988 m. ji pastatyta neatsitiktinai – šiame kiemelyje buvo įsikūrusi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinė.
Įdomu ir tai, kad autorinę šio darbo kartotę galima pamatyti ir Čangčuno mieste Kinijoje bei Aleksanderio mieste JAV.
Na, o gretimame kiemelyje Stiklių g. 4 yra ir dar viena skulptūra-atradimas. Tai „Metraštininkas“, skirtas XVI–XVII a. čia pat veikusiai karališkosios vardo Mamoničių spaustuvei bei rusėnų kilmės LDK veikėjui, spaustuvininkui Pranciškui Skorinai, 1517 m. Vilniuje įkurtoje spaustuvėje rusėnų kalba išspausdinusiam pirmąją Lietuvoje knygą.
Akyli miesto vaikščiotojai neabejotinai yra atkreipę dėmesį į priešais „Žinijos draugijos“ pastatą Vilniaus gatvėje esančią bromą, kurios kampuose įsitaisę du (už stiklinių durų vidinėje kiemo pusėje – dar du) barzdoti metaliniai nykštukai, kurių krūtines puošia užrašas „Rok 1857“.
Šios senųjų pastato vartų detalės dabar, rodos, skirtos vien tik miestiečio nuostabai ir estetiniam džiaugsmui patirti.
Vis dėlto, nykštukai turėjo labai praktinę paskirtį – jie saugojo pastato kampus, kad jų nenudaužytų pro vartus važiuojančios karietos, vežimai ar automobiliai.
Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius nustatė, kad šie nykštukai nėra unikalūs: identiškų jų brolių bei panašių pusbrolių galima aptikti Varšuvos bei Lodzės bromose.
Tačiau neabejotina tai, kad šios metalinės būtybės – gražiausi vartsargiai visame Vilniuje.
Susipažinę su Vilniaus gatvės nykštukais, dabar imsite pastebėti ir kitų bromų kampuose stūksančius akmeninius stulpelius ar iš žemės kyšančius įmūrytus akmenis: tai vis tą patį „saugotojų“ darbą dirbantys „nykštukai“, tik ne tokie meniškai išraiškingi.
Japonijos diplomato Čijunės Sugiharos 1939 m. Kaune išduotos „gyvenimo vizos“, nuo žūties išgelbėjo apie 6000, daugiausia iš Lenkijos pasitraukusių žydų, gyvybių.
Jo atminimą Vilniuje garsiausiai simbolizuoja dešiniajame Neries krante šalia Baltojo tilto įkurtas Čijunės Sugiharos sakurų parkas, žydėjimo metu čia sutraukantis minias smalsuolių ir asmenukių mėgėjų.
Tačiau retas eidamas Pamėnkalnio gatve yra išsukęs kiek į šoną ir pakilęs akmenimis grįsta gatvele. Jos gale stovinčiame name veikia Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicija, o šalia įkurtame parkelyje galima išvysti pirmąjį, dar 1992 metais, šiam Pasaulio Teisuoliui pastatytą atminimo ženklą.
Tai bendras japonų ir lietuvių skulptorių Goiči Kitagawos ir Vlado Vildžiūno kūrinys, vaizduojantis abstrakčią žmogaus figūrą, į dangų keliančią pusmėnulį.
Atokiau nuo judrios gatvės jau tris dešimtmečius esantis parkelis, įspūdinga skulptūra ir labiau užmiestį primenanti uždarų kiemų aplinka daugelį pirmą kartą čia apsilankiusių priblokš savo netikėtumu ir privers ištarti: „Šitiek kartų ėjau pro šalį, bet niekada nebūčiau pagalvojęs...“
Šiame name gyveno ir ligonius priiminėjo Jakovas Vygodskis – Gydytojas iš didžiosios raidės, vilnietis, Lietuvos Valstybės Tarybos narys 1941 m. gestapo nukankintas Lukiškių kalėjime.
Tokia mažytė aukso spalvos atminimo lentelė įmontuota šaligatvio plytelėje – tik viena iš 19-os Vilniuje, viena iš 64-ių – Lietuvoje ir viena iš 75 tūkst. visoje Europoje.
Šie Atminimo akmenys atgal į savo gimtuosius miestus iš koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, krematoriumų ir masinių kapo duobių simboliškai tartum sugrąžina Holokausto metu išžudytus čia gyvenusius, dirbusius, auginusius savo vaikus bei nespėjusius užaugti žydų tautybės žmones.
Pirmoji tokia lentelė 1992 m. menininko Gunterio Demnigo iniciatyva buvo įrengta Kelno mieste, Vokietijoje.
Vilnius prie šio didžiausio memorialinio muziejaus po atviru dangumi prisijungė 2016 m.
Vilnius drąsiai gali būti tituluojamas pasaulio rokenrolo megažvaigždžių miestu, kuriame sutiksi ir Franką Zappą, ir Johną Lennoną ir Leonardą Coheną.
Nors nė vienas iš šių muzikantų niekados Vilniuje nesilankė, tačiau jų muzika, dainų tekstai ar knygos paliko ryškų pėdsaką bent kelių kartų gyvenimuose.
Pati naujausia, maža to, pirmoji pasaulyje – tai skulptūra litvakiškų šaknų Kanados bei JAV dainų autoriui ir atlikėjui L.Cohenui. Savo kūrybos kelią jis pradėjo 1966 m. išleisdamas romaną „Žavūs nevykėliai“, tačiau pasaulinę šlovę šiam išskirtinio balso kūrėjui pelnė tokios nemirtingos baladės kaip „I'm Your Man“, „Hallelujah“, „Dance Me to the End of Love“ bei daugelis kitų.
Dar labiau prie Lietuvos L.Coheną priartino ir lietuviškai išleista jo biografinė knyga „Tavo žmogus. Leonardo Coheno gyvenimas“, kurioje pasakojama bohemos ir dvasingumo sklidina šios asmenybės istorija.
Muzikanto skulptūrą sukūrė žinomas Vilniaus skulptorius Romualdas Kvintas ir tai buvo paskutinis jo meno kūrinys.
Dar prieš kelerius metus ši vieta buvo viena iš sostinės piktžaizdžių – apleista ir aplenkiama daugelio praeivių.
Tačiau Vingrių šaltinių vardas žinomas jau mažiausiai pusę amžiaus: pirmasis rašytinis paminėjimas datuojamas 1501 m. Lietuvos Didžio kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio rašte, kuriame besikuriantiems vienuoliams dominikonams jis dovanoja žemės sklypą, keturias karčiamas ir Vingrių šaltinį.
Būtent iš čia bei dar dviejų – Aušros Vartų ir Misionierių šaltinių – iš pradžių mediniais, vėliau metaliniais vamzdžiais vanduo pasiekdavo dalies vilniečių būstus.
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad per parą čia buvo surenkama apie 70 tūkst. kibirų vandens.
Šio pirmojo Vilniaus vandentiekio istorija nutrūko XX-ojo amžiaus pradžioje: 400 metų Vingrių šaltiniai tiekė geriamą vandenį Vilniaus miestui.
Dabar tai – šiuolaikiškų ir prašmatnių daugiabučių bei MO muziejaus kaimynystei derantis skverelis su moderniomis skulptūromis, suoleliais, trinkelėmis ir nors labiau simboliškai, tačiau tebetekančiu vandeniu.
Atskirą maršrutą drąsiai galima būtų sudaryti Vilniaus skulptūrose įamžintiems įvairiausiems gyvūnams.
Čia sutiksi bent kelis žirgus, lietuviškus skalikus, šokoladą valgančius meškiukus, akiniuotą dobermaną, jau matytus mešką ir drambliukus, Viršuliškes žadinantį gaidį bei Karelijos gegutę, siena laipiojantį žiogą ir miegantį liūtą.
Tačiau bene didžiausias, sveriantis net 10 tonų, yra Jurgos katinas, įsikūręs visai netoli namo Aguonų g. 15, kuriame paskutinį dešimtmetį iki pat savo mirties gyveno ši žinoma rašytoja, keliautoja bei Tibeto laivės rėmėja.
Skulptūros autorė Ksenija Jaroševaitė Jurgos skverui neatsitiktinai pasirinko pavaizduoti būtent katiną – šis sutvėrimas ne tik pasirodo beveik kiekvienoje rašytojos knygoje, tačiau ir pati rašytoja turėjo augintinę Lūšį.
Skvero atidarymo proga 2009 m. J.Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė neatsitiktinai pabrėžė, kad ne kas kitas, o katės ir angelai buvo didžioji Jurgos meilė.
Tai vienas naujausių ir labiausiai nuo centro nutolęs šio maršruto skulptūrinis objektas. Tiksliau, du viename – vienas didelis, kitas rožinis, bet abu jie – sniego žmonės.
Šią porą menininkas Tomas Daukša pavadino „Nauja karta“, puikiai tokioms žavioms būtybėms pasirinkęs ir vietą – Naujamiestį. Nors tai yra pirmasis jaunosios kartos kūrėjo darbas viešojoje erdvėje, tačiau toli gražu ne pirmieji jo sniego žmonės.
Tokios įvairaus dydžio figūrėlės pavaizduotos skirtingose gyvenimiškose situacijose yra vienas iš T.Daukšos atpažįstamumo ženklų.
Pats menininkas sniego žmonių skulptūrėles mistifikuoja pateikdamas net dvi jų atsiradimo versijas. Pasak vienos jų, skulptūrėles atrado žmogus, tikintis, kad jas padarė sniego žmogus.
Antroji versija teigia, kad menininkas šiuos objektus kuria pats, bet visiems sako, jog gavo juos iš žmogaus, kuriam šiuos artefaktus padovanojo sniego žmogus.
Kuria versija tikėti, o galbūt susikurti savąją – rinktis jums. Tačiau neabejotinai šios būtybės yra rimtas konkurentas mieste esantiems angeliukams.
