Nutylėję:
kur homoseksualumas vis dar tabu

Šie žmonės atsidūrę hipervyriškose aplinkose, todėl yra priversti nutylėti savo tiesą. Vyriškumo kultas užčiaupė jiems burnas. Jei tik prabiltų, tokiose terpėse  jie gali nukentėti tiek fiziškai, tiek emociškai. Sveiki atvykę į XXI a. Sporte, įkalinimo įstaigose, kariuomenėje – terpėse, kuriose įsigalėjęs vyriškumo kultas, homoseksualai negali būti savimi. Tokiems žmonės be galo sunku: jie negali atskleisti savo seksualinės orientacijos, bijodami fizinio ir psichologinio smurto. Maža to, kalbėjimas apie savo tiesą galėtų atimti jų darbus, sužlugdyti karjerą, o galų gale hipervyriška aplinka tiesiog dar nepasirengusi priimti fakto apie seksualinę orientaciją. 

Ivaldas Vaitiekūnas, atliekantis bausmę Vilniaus pataisos namuose, esančiuose Sniego g., nėra gėjus. Pataisos namuose jis atsidūrė už žmogžudystę. Tuo metu, kai kalbėjomės, juose I.Vaitiekūnas skaičiavo devintus metus. Akivaizdu, vyras be galo pasiilgęs bendravimo su išoriniu pasauliu – mat mūsų pokalbio metu vis nuklysdavo į prisiminimus ir asmeniškumus, o ir pats pripažino, kad leidžiant dienas šiąpus tvoros norisi pasinaudoti bet kokia proga pabendrauti su tais, kurie yra anąpus jos. 

Grįžęs prie temos vyras tvirtina negalintis kalbėti apie tai, kas vyksta kitose įkalinimo įstaigose, tačiau Vilniaus pataisos namuose per ilgus metus požiūris į homoseksualus esą tapo liberalesnis. Vis dėlto, reikšdamas savo asmeninę nuomonę, prasitaria manantis, kad homoseksualumas, jo suvokimu, yra „psichinis nukrypimas“. 

Tądien, kai buvo filmuojamas siužetas, 15min komandai buvo aprodytos visos pataisos namų Sniego g. patalpos, tarp jų ir sporto salė, kurioje pluša nuteistieji. Ją aprodęs prižiūrėtojas prasitarė, kad vadinamieji bachūrai ir gaidžiai šioje salėje vienu metu nesutelpa. Ivaldas turėjo paaiškinimą, kodėl pastariesiems čia neleidžiama sportuoti. 

„Dalinuosi su jumis savo patirtimi. Pasitikiu jumis, tačiau nenoriu, kad būtų rašomas mano vardas, pavardė ar mano inicialai. Nenoriu nieko, iš ko mane būtų galima atpažinti“, –  prieš interviu 15min žurnalistę perspėja Dovydas (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas). Dovydas sportininkas, bėgikas. Bėgimo aistra jauną vyrą valdo jau devintus metus. Dovydas suvokia, kad sportas yra viena tų terpių, kurioje ypatingai demonstruojamas vyriškumas, tačiau kartais pats užduoda sau klausimą: „Kuo mes, gėjai, esame kitokie?“. Dovydas įsitikinęs – juk jie myli, jaučia, mato, siekia tikslų – tokių pačių, kaip ir tradicinės orientacijos žmonės. 

„Tad kodėl mes turėtume reikštis ir demonstruotis viešai? Žmogus visada turi pasirinkimą, ką jis nori mylėti, galbūt todėl aš nesijaučiu kitoks, todėl nematau prasmės atskleisti savo orientaciją visiems. Turiu tikrai didelę sportininkų draugų grupę, kurie žino viską apie mane, ir nesijaučiu ten atstumtas. Darome bendras treniruotes, varžomės, o po sunkių treniruočių, kartais einame prasiblaškyti, linksmai praleisti laiko“, – pasakoja Dovydas. Tokioje aplinkoje vaikinas jaučiasi saugiai, nesijaučia turintis stigmą, nepatiria nei fizinio, nei emocinio smurto. 

Dovydas mano, kad dažnai nesuvokiame, jog sporte nepakanka tik fizinio pasirengimo – ne mažiau svarbus ir psichologinis pasiruošimas. Sportininko patiriamas stresas svarbių varžybų metu, anot vaikino, nulemia viską. „Todėl, likus iki varžybų porai valandų, sportininkas turi atsiriboti nuo neigiamų komentarų, bloga linkinčių žmonių. Tad gerų netradicinės orientacijos sportininkų yra mažai, nes, būkime atviri, tai – dvigubas stresas, ypač tokioje šalyje, kurioje mažai apie tai kalbama ir yra nepriimtina būti tokiam. Vidinę ramybę išlaikyti padeda tinkami draugai, o kartais atsiribojimas nuo visų“, – atvirauja Dovydas. 

Jaunas vyras neturi draugo. „Esu dar jaunas, todėl nesvarstau apie santuoką ar įsivaikinimą. Galbūt todėl nesijaučiu Lietuvoje diskriminuojamas. Tačiau kartais apie tai pagalvoju. Nejaugi dviejų žmonių santykiai bus stipresni, jei jie susirašys? Jei taip, velniop tokius santykius, santuoka neįskiepys žmogui žmogiškumo, ištikimybės ir atvirumo“, – santuokos klausimu jis griežtas. O mąstant apie įsivaikinimą ateityje jo galvoje kyla dvejopų minčių: „Baimė, kad vaikas patirs patyčias, nes, būkim atviri, – Lietuva dar tam nepasiruošus. Tačiau, iš kitos pusės, ar vaikui geriau augti vaikų namuose ir alkoholikų šeimose?“ 

Šeimos nariams savo seksualinės orientacijos Dovydas nėra atskleidęs. Ir nė nežino, ar su tėvais kada nors išdrįs apie tai kalbėti. „Artimiausi draugai žino ir jie reagavo labai puikiai. Išties net nesitikėjau, kad taip paprasta gali būti. Tikriausiai žmogaus reakciją į tai lemia jo išsilavinimas“, – mano jis. Dovydo pasirinkimą bėgioti paskatino šilta ir draugiška aplinka. Tad jau trečius metus tai daro profesionaliai – bėga už Lietuvos rinktinę. 

„Būtent bėgimas man siejasi su pabėgimu nuo problemų, rutinos, tai – akimirka, kuri priverčia viską pamiršti ir atsipalaiduoti. Su sportu ateities nesieju, turiu kitų pomėgių, kurie man sekasi. Tikriausiai save realizuosiu Lietuvoje. Kaip jau ir minėjau, sporte labai svarbi psichologija. Vieša išpažintis, manau, blaškytų ir trukdytų pasiekti savo tikslus. O galbūt tai išlaisvintų? Tikriausiai, kol to kas nors nepadarys, mes nesužinosime, nes žmonės yra labai nenuspėjami“, – svarsto jis.  

Šiam projektui įgyvendinti žurnalistė skyrė daugiau nei pusmetį. Per šį laikotarpį vyko nuolatinės derybos dėl interviu su vienu homoseksualiu žmogumi, kuris atliko karinę tarnybą. Šis žmogus, galbūt panorėjęs pavedžioti už nosies, o gal iš baimės, daugybę kartų žadėjęs atsakyti į klausimus raštu, taip to ir nepadarė. Tuomet pasiūlė susitikti – paskutinę akimirką nukėlė susitikimo laiką ir jo nebepatikslino. Į prašymus daugiau nieko neatsakė. Jo teisė rinktis. 

Susisiekus su kitu pašnekovu, kuris būtų galėjęs papasakoti apie tai, kaip homoseksualus rusakalbis vyras jaučiasi atlikdamas karinę tarnybą, atšovė: „Tikrai nekomentuosiu. Norite, kad mane dar kartą sudaužytų? Arba užmuštų? Tikrai ne!“ Lietuvos gėjų lyga, Krašto apsaugos ministerija nekaupia duomenų apie karinę tarnybą atliekančių asmenų seksualinę orientaciją, todėl negalėjo padėti. 15min susisiekė su Latvijos atstovais, galinčiais suvesti su homoseksualiais žmonėmis, tarp kurių galbūt galėjo būti ir atlikusių karinę tarnybą. Vis dėlto ir jie negalėjo padėti šiuo klausimu. Akivaizdu, tai – vienas tų klausimų, apie kuriuos kalbėti vis dar tebėra tabu. 

Psichologė Grytė Ruzgė sako, kad kalėjimo, kariuomenės ir sporto aplinka homoseksualiam vyrui yra sudėtingesnė, nes joje labiau nei kitur įsitvirtinęs tradicinis vyriškumo suvokimas (t.y. vyro kaip agresoriaus, nugalėtojo, užkariautojo įvaizdis), o homoseksualumas laikomas „nepakankamu vyriškumu“. „Iš kitos pusės, tai gana paradoksalu, nes, pavyzdžiui, kalėjime romantiniai ir seksualiniai ryšiai (kalbu apie ryšius abipusiu sutikimu, ne prievarta, kokių taip pat nemažai pasitaiko) tarp dviejų vyrų yra gana įprastas reiškinys, tačiau dauguma jų tuos ryšius suvokia ir pateikia kaip priklausančius nuo situacijos (t.y. todėl, kad nėra moterų). O homoseksualus asmuo kalėjime paprastai vis tiek turi didesnę tikimybę susidurti su smurtu“, – aiškina specialistė. 

Būtent dėl rizikos būti atstumtiems ar net nukentėti, anot psichologės G.Ruzgės, homoseksualūs asmenys nelinkę atsiskleisti. „Dažnai diskusijose iš žmonių, kurie yra mažiau įsigilinę į LGBT tematiką, apie homofobiją galima išgirsti „kokia čia fobija? Aš jų nebijau, aš tiesiog jų nemėgstu“. Iš tikrųjų žodis homofobija yra gana tikslus. Homoseksualumas daugeliui žmonių, kurie laiko save heteroseksualiais, sukelia įvairių baimių. Dalis tų baimių yra susijusios su jų pačių galima trauka tos pačios lyties asmeniui, vyrams taip pat tai gali būti susiję su baime prarasti savo statusą“, – aiškina G.Ruzgė.

Pasak specialistės, būti vyru mūsų visuomenėje vis dar reiškia būti aukštesnio statuso nei būti moterimi, o būti gėjumi reiškia bent dalį to statuso prarasti. Dėl Lietuvos visuomenės „nepasirengimo“ priimti homoseksualumo – įvairūs komentarai apie homoseksualus, skandalingos situacijos ir pan. esą rodo, kad visuomenė dar sunkiai priima homoseksualumą. „Tuo kartais teisinasi ir Lietuvos politikai, priimdami sprendimus dėl teisės aktų. Mano manymu, užuot teisinęsi, politikai ir valstybinės institucijos turėtų prisiimti atsakomybę, siekdami užtikrinti visų piliečių lygiateisiškumą. Juk žmonės gyvena dabar, ir neturėtų laukti visuomenės malonės, kol ši „subręs“, – įsitikinusi G.Ruzgė. 

Daug LGBT asmenų, kurie galėtų dirbti ir kurti Lietuvoje, anot jos, iš Lietuvos išvyksta dėl čia esančių nepalankių teisės aktų ir tvyrančių fobijų. „Taip prarandame talentingus žmones ir savo piliečius, kurie moka mokesčius lygiai taip pat kaip ir heteroseksualūs asmenys ir nusipelno ne mažiau pagarbos. Taip galime prarasti ir talentingus sportininkus, ir karininkus. Iš esmės juk seksualinė orientacija savaime neturi jokio poveikio profesinei karjerai, jei leidžiame žmonėms dirbti ir siekti, tai kodėl turėtume diskriminuoti pagal jų seksualinę orientaciją?“ – retoriškai klausia specialistė. 

Sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorius Artūras Tereškinas sako, kad homoseksualų padėtis kalėjime, sporte ir kariuomenėje yra labai sudėtinga, pirmiausia dėl to, kad tai hipervyriška aplinka, sunkiai pakelianti normų neatitinkantį vyrų elgesį. Daugeliu atveju atsiverdamas homoseksualus vyras esą gali nukentėti ir fiziškai, ir emociškai. „Kai kada jis net gali prarasti savo darbą ir sužlugdyti savo karjerą. Turiu galvoje, kariuomenę ir sportą, kur vis dar galioja taisyklė „Don’t ask, don’t tell“ („Nieko neklausk, nieko nesakyk“ – liet.).

Šiose aplinkose, ypač kalėjime, homoseksualūs vyrai priklauso pažeidžiamiausiai grupei“, – sako sociologas, kurio tyrimai susiję su socialinės nelygybės studijomis, lyčių ir šeimos sociologija, vyriškumo studijomis ir emocijų sociologija. Kaip rodo įvairiose šalyse atlikti tyrimai, jei kalėjime sužinoma, kad vyras yra gėjus, jis gali patirti ne tik fizinę, bet ir seksualinę prievartą. Lietuvos kalėjime, pasak A.Tereškino, tai reikštų, kad jis gali tapti žemiausios kastos – neliečiamųjų – atstovu, t. y. tuo, kuris tenkina kitos kastos – vadinamųjų bachūrų – seksualinius įgeidžius ir tarnauja jiems: „Mano manymu, Lietuvoje visose šiose terpėse vis dėlto vyrauja mačo vyriškumas ir išankstinės neigiamos nuostatos homoseksualų atžvilgiu. Dėl to, jei neklystu, nėra nė vieno sportininko ar aukšto rango karininko, kuris būtų atskleidęs savo seksualinę orientaciją.“ 

Pamodeliuokime situacijas: homoseksualus vyras atsiduria duše arba persirenginėja vienoje patalpoje su heteroseksualais. Šias situacijas, pasak sociologo, dažniausiai modeliuoja patys heteroseksualūs vyrai, kurie kažkodėl įsivaizduoja, kad kiekvienas gėjus juos nori išprievartauti ir kad jie beprotiškai patrauklūs homoseksualiems vyrams. „Iš tikrųjų taip nėra. Homoseksualūs vyrai nebūtinai geidžia kiekvieno heteroseksualo; dažnai jie stengiasi nekreipti dėmesio į juos. Būtent heteroseksualūs vyrai kažkodėl prisigalvoja visokių baimių ir patys suerotina paprasčiausią maudymąsi duše ar nuogumą persirengimo patalpoje. Čia, kaip ir kitur, matyt, galioja keista heteroseksualių vyrų fantazija apie tai, kad jų turi geisti bet kuri moteris (o gal ir vyras?) ir kad jų erotiniam žavesiui neįmanoma atsispirti, kas visiškai nėra tiesa“, – paaiškina A.Tereškinas. 

Jo manymu, jei vyras nėra gėjus, jis neturėtų bijoti, kad kas nors prie jo priekabiaus. „Ne“ visada reiškia „ne“, net jei netyčia ir atsirastų homoseksualių priekabiautojų. „Visos šios baimės yra tiesiog nepagrįstos. Dėl šių susikurtų baimių ir keistų fantazijų, kurių prisikuria heteroseksualūs vyrai, gėjai gali ir nukentėti – nes kiekvienas ilgiau trunkantis žvilgsnis gali būti palaikytas priekabiavimu“, – sako A.Tereškinas. Kai kurie mokslininkai teigia, kad pats tradicinis vyriškumas yra grįstas baime ir siaubu, kad pasirodysi nepakankamai vyriškas, kad kito vyro prisilietimas ar žvilgsnis gali sužlugdyti ir taip trapų tavo vyriškumą. Dėl šios priežasties esą ir bijoma, ir įsivaizduojama nebūtų dalykų ir dušuose, ir pirtyse, ir persirengimo kambariuose. 

Vis dėlto, pasak sociologo, Lietuvos visuomenė nėra pasirengusi priimti kitos orientacijos asmenų ir jiems suteikti tas pačias teises, kaip ir heteroseksualams: „Dėl to homoseksualūs ir biseksualūs vyrai ir toliau kenčia negalėdami būti atviri apie savo gyvenimą. Kad ne tik visuomenė, bet ir jos atstovai, t.y. Seimas ir Vyriausybė, nėra tam pasiruošę, rodo diskriminacinių įstatymų svarstymas Seime ir mėginimas visiškai marginalizuoti LGBT žmones. 

Tačiau kol nebus politinės valios ir pažangių politikų, tol šis požiūris nesikeis. Pasak A.Tereškino, politikai dažnai teisinasi tuo, kad „Lietuvos visuomenė dar nepribrendusi tolerancijai“, „lietuviai dar nepasiruošę priimti vienalyčių asmenų partnerysčių“ ir t.t. „Bet ne kas kitas, o politikai turėtų būti visuomenės priekyje ir padėti visiems žmonėms, kas jie bebūtų, tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – įsitikinęs sociologas. 

Dar prieš dešimtmetį darydamas sociologinius interviu A.Tereškinas yra susidūręs su vienu kariškiu, kuris pasakojo, kad negalėtų atsiskleisti savo darbinėje aplinkoje, nes prarastų darbą. „Turėjau pažįstamą, kuris tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje planavo karininko karjerą, bet jos atsisakė dėl savo homoseksualumo. Abejoju, ar per tą laiką kas nors pasikeitė. Galima būtų daryti išvadą, kad sporte ir kariuomenėje homoseksualūs vyrai slepiasi iš baimės, kai kurie yra vedę moteris, kad įrodytų esą heteroseksualūs, nes šeima – nebloga priedanga“, – teigia sociologas. 

A.Tereškinas kartu su kolegėmis tirdamas Lietuvos vyrų kalėjimus seksualumo klausimo nelietė, nes suvokė, kad įkalinti vyrai nelinkę apie tai kalbėti. „Dabar dėl to šiek tiek gaila. Apibendrinant galima būtų sakyti, kad visos minėtos hipervyriškos aplinkos išlieka pavojingos homoseksualiems ir biseksualiems vyrams. Bet pavojinga ir Lietuvos visuomenė, perpildyta neapykantos jiems, nepasitikėjimo jais ir jų baimės“, – apibendrina A.Tereškinas.