Išskirtinis žvilgsnis į bohemiškus Operos ir baleto teatro užkulisius

Nacionaliniame operos ir baleto teatre aidi plojimai. Artistai dėkoja publikai, nusilenkia, kai kas pamoja ranka. Plojimai rimsta, nusileidžia teatro užuolaida, sudulka. Už jos artistų gyvenimas verda toliau.
Dar viena premjera. Repeticijos, mankštos, sveikatos patikra, naujas grimas ir kostiumai. Ištiesi kojas bufete, atsikvepi ir vėl repeticijos.
Ką pasakytų teatro sienos, jei galėtų kalbėti? Tyli nelemtosios. Užtat nepasislėps fotografuojamos.
Pavaikščiokime kartu po Nacionalinio operos ir baleto teatro užkulisius.

Nuotrauka Iš autc.lt / „Literatūra ir menas“, 1967 m.

1963 m. architektės Elenos Nijolės Bučiūtės paruoštas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projekto maketas.

Nuotrauka iš archyvai.lt / LYA, f. 16895, ap. 1, b. 49, l. 33.

  Operos ir baleto teatro statybos Vilniuje. 1969 m. 

Nežinomo autoriaus nuotr.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro statybos 1970 m.

Luko Balandžio nuotr.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2019 m.

„Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (Vilnius, 2012) knygos iliustracija
Operos ir baleto teatras baigtas statyti 1974 metais.
L.Volkovo nuotr.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro statybos.

Luko Balandžio nuotr.

Operos ir baleto teatras iš Vilniaus gatvės pusės.

Luko Balandžio nuotr.

Teatro fasadą puošia 1990 metais sukurtos skulptūros, vaizduojančios personažus iš įvairių operų ir baletų: Otelas, Aida, Eglė Žalčių karalienė, Borisas Godunovas, Mefistofelis, Margiris, Violeta ir kiti operos ir baleto kūrinių herojai. Skulptūrų autoriai – Juozas Kalinauskas, Jonas Naruševičius ir Antanas Žukauskas. 

Luko Balandžio nuotr.

Įėjus pro tarnybinį įėjimą, artistai, kostiumininkės, grimuotojos, dekoracijų statytojai ir didesnė teatro darbuotojų dalis skuba prie šios lentos, kad sužinotų, kokie darbai laukia šią savaitę: kada ir kur vyks repeticijos, ar repeticija su ar be kostiumų, ar tik su dalimi kostiumų, su grimu ar be jo, su butaforiniais daiktais ar be jų. Prie jų kolegos aptaria ir teatro, ir gyvenimo klausimus.

Luko Balandžio nuotr.

Tik įėjus pro tarnybinį įėjimą, priešais stovi staliukas, ant kurio gali rasti įvairios informacijos ir kieno nors pamestų daiktų. Dažniausiai tai būna raktai.

Luko Balandžio nuotr.

 Ilgi teatro koridoriai, nukabinėti buvusių ir dar rodomų spektaklių afišomis.

Luko Balandžio nuotr.

Tarnybinio bufeto panorama. Tolumoje matosi iš geležies pagamintų auksinių ir juodų burbulų sienelė ir vitražai, esantys nuo pat teatro atidarymo pradžios (1974 m.) Kas pasakys, kad tai – ne modernas?

Luko Balandžio nuotr.

Tarnybinis bufetas. Sienos nukabintos įvairiomis afišomis su atlikėjų autografais ir palinkėjimais teatrui ir jo kolektyvui.

Luko Balandžio nuotr.

Darbuotojų kavinė. Po remonto liko šie autentiški dalykai: vitražai ant langų ir geležinės sienelės – aukso ir juodos spalvų burbulai.

Luko Balandžio nuotr.

Darbuotojų kavinė. Po remonto liko šie autentiški dalykai: vitražai ant langų ir geležinės sienelės – aukso ir juodos spalvų burbulai.

Luko Balandžio nuotr.

Tarnybinio bufeto vitražai nuo teatro atidarymo laikų.

Luko Balandžio nuotr.

Prie įėjimo į orkestro duobę stovi gongas, kuris įnešamas, jei jo prireikia muzikiniam atlikimui.

Luko Balandžio nuotr.

Pro šias siauras duris į orkestrinę duobę susirenka orkestrantai. Ar galite įsivaizduoti, kaip reikia laviruoti kontrabosistui, kad įneštų savo didelį instrumentą nesubraižytą? Pavyksta.

Luko Balandžio nuotr.

Orkestrinė duobė su pultais, ant kurių padėtos kiekvieno muzikanto partijos natos. Tolumoje matosi žiūrovų dalies balkonai.

Luko Balandžio nuotr.

Valytoja valo sceną prieš statant dekoracijas.

Luko Balandžio nuotr.

Dirigento pultas ir žiūrovų salė.

Luko Balandžio nuotr.

Dirigentai būna įvairių ūgių, tad tenka su šia rankena pareguliuoti dirigento pakylos aukštį.

Luko Balandžio nuotr.

Prieš keletą metų atnaujinta žiūrovinė dalis. Patogios kėdės džiugina žiūrovą ypač tada, kai spektaklis ilgas.

Luko Balandžio nuotr.

Televizorius žiūrovinėje salėje, bet žiūrovai jo nemato. Jame rodomas dirigentas, kad jį galėtų matyti ir giliausiai scenoje ar užkulisiuose esantys artistai.

Luko Balandžio nuotr.

Kai kurios dekoracijos saugomos koridoriuose. Dž.Verdi operos „Ernani“ dekoracijos.

Luko Balandžio nuotr.

Teatro skalbykla. Po kiekvieno spektaklio gausybė drabužių keliauja į skalbyklą. Per 1–2 dienas tenka išskalbti ir išlyginti šimtus kostiumų. Juk kiekvienas atlikėjas nori atrodyti nepriekaištingai.

Luko Balandžio nuotr.

Lyginimo presai. Jie taip pat padeda pagreitinti kostiumų paruošimo darbus.

Luko Balandžio nuotr.

Teatro skalbykla. Priekyje – mėlynas lyginimo manekenas. Pirmiausia jį pripučia, tada įšildo ir užvelka marškinius, kad išsilygintų. Taip patogiau, bet be mūsų skalbėjos pats manekenas nei apsirengia, nei nusirengia.

Luko Balandžio nuotr.

 Išskalbti ir išlyginti kostiumai.

Luko Balandžio nuotr.

Dar sena skalbimo mašina, bet puikiai tarnauja ligi šiolei.

Luko Balandžio nuotr.

Teatro skalbykla. Senas gręžimo įrenginys irgi dar tarnauja.

Luko Balandžio nuotr.
Skalbykla. Naujovė prižiūrint kostiumus – ozono spinta. Į ją sukabinami kostiumai ir paleidžiama ozono programa, kuri pašalina nemalonius kvapus ir įvairias bakterijas iš kostiumų, skrybėlių ir batų. Kadangi ozonas kenksmingas žmogaus sveikatai ir turi specifinį kvapą, spinta stovi atskiroje patalpoje.
Luko Balandžio nuotr.

Ilgi teatro koridoriai, kuriuose gali surasti visokių įdomių daiktų: štai ant šono paverstas fortepijonas. Groti juo būtų sunku – čia jau greičiau cirko artistai tą galėtų padaryti.

Luko Balandžio nuotr.

Repeticijų salė, bet prieš dainuojant galima ir pasportuoti.

Luko Balandžio nuotr.

Medicinos punktas. Čia užsuka ir dainininkai, ir baleto šokėjai, ir teatro darbuotojai, jei tik turi sveikatos problemų. Kiekvienas turi savo kortelę.

Luko Balandžio nuotr.

Medicinos punktas. Otolaringologė – ausų, nosies ir gerklės specialistė padeda operos solistams saugoti balsus, dažnai ir pagydo, kad jie galėtų dainuoti. Matyt, plakatai reikalingi ir daktarei, ir dainininkams, kad žinotų, kur ir kokie yra balso padargai.

Luko Balandžio nuotr.

Medicinos punktas. Otolaringologė – ausų, nosies ir gerklės specialistė padeda operos solistams saugoti balsus, dažnai ir pagydo, kad jie galėtų dainuoti. Matyt, plakatai reikalingi ir daktarei, ir dainininkams, kad žinotų, kur ir kokie yra balso padargai.

Luko Balandžio nuotr.

Medicinos punktas. Įvairūs fizioterapiniai aparatai, gelbėjantys tiek operos, tiek baleto artistus. Aparatai tik padeda, o pagrindinį darbą atlieka medicinos sesutės.

Luko Balandžio nuotr.

Kartais orkestro artistams tenka repetuoti savo partijas ir koridoriuose. Modernios technologijos neaplenkė ir šios srities. Mobiliajame telefone, padėtame ant pulto, – natos.

Luko Balandžio nuotr.

Garažas, kur iš sandėlių atkeliauja ir iškeliauja dekoracijos.

Luko Balandžio nuotr.

Nuo pastatymo laikų dar veikianti priešgaisrinė sistema, kuri specialistų tikrinama kiekvienais metais. Su ugnimi žaisti nederėtų.

Luko Balandžio nuotr.

Priešgaisrinės sistemos ryškiaspalvės sklendės.

Luko Balandžio nuotr.

 Priešgaisrinės sistemos šachta. Taip pat menanti atidarymo laikus (1974).

Luko Balandžio nuotr.

Ilgi teatro koridoriai. Originalios nuo atidarymo laikų (1974 m.) išlikusios varinės kolonos. Tolumoje matosi grimo staliukai.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambarys.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambario dalis. Ant sienų kabo senų spektaklių afišos.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambario dalis, kur sudėtos ir kepurės, ir einamųjų spektaklių kostiumų dalys. Įdomus pastebėjimas: vyriškas kostiumas turi daug daugiau detalių nei moteriškas. Vyrui reikia kelnių, marškinių, kaklaraiščio, liemenės, švarko, kepurės, batų, o moterims kartais užtenka tik suknelės. Žinoma, ir moteriškų kostiumų būna tokių sudėtingų, kad tenka net kelioms kostiumininkėms paplušėti, kad aprengtų aktores.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambario dalis iš viršaus. Kostiumų galybė.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumų galybė.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambario dalis. Per trumpas pertraukėles moterys išsiverda kavos ir užkanda, bet šiukštu neliečia kostiumų nešvariomis rankomis. Scenoje matosi visos dėmės.

Luko Balandžio nuotr.

Kostiumininkių kambarys. Čia prieš spektaklį verda gyvenimas: lyginami, valomi ir ruošiami kostiumai prieš atlikėjams išeinant į sceną. Kostiumininkių darbas sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai, nes dažnai tenka ir nuraminti, ir patarti, ir išklausyti solistų, choro ir baleto atlikėjų. Jiems labai svarbu, kad kostiumą užvilktų geros nuotaikos kostiumininkė – tada ir dainuoti bei šokti lengviau.

Luko Balandžio nuotr.

Choro artistų persirengimo kambarys. Juo dalijasi 4–5 atlikėjai. Visi turi savo staliukus su veidrodžiais ir apšvietimu. Kiekvienam svarbu atrodyti nepriekaištingai. Juk žiūrovas viską mato.

Luko Balandžio nuotr.

Koridorius, jungiantis tarnybines patalpas su užkulisiais. Spektaklio metu čia zuja labai daug žmonių.

Luko Balandžio nuotr.

Įvairūs scenos įrenginiai, kuriuos valdyti tenka žmonėms ir kompiuteriais, ir savo rankomis.

Luko Balandžio nuotr.

Užkulisiai. Ruošiamasi statyti kitos dienos spektaklio dekoracijas. Scenos darbininkai dirba trimis pamainomis: rytinė, dieninė ir naktinė. Jei vakare spektaklis, o kitą dieną – kitas, tenka po spektaklio išrinkti vieno dekoracijas ir per naktį ir rytą sustatyti kitas. Kai kurių spektaklių dekoracijos statomos keletą dienų.

Luko Balandžio nuotr.

Didžiulė scenos erdvė.

Luko Balandžio nuotr.

Įvairūs scenos įrenginiai: apšvietimas, dūmų mašinos, siurbliai ir viskas, kas sukuria vaizdą žiūrovams.

Luko Balandžio nuotr.

Vaizdas iš scenos gilumos. Sudėtinga technika ir šviesos. Dirba labai daug puikių specialistų, kad žiūrovas pamatytų gražų vaizdą.

Luko Balandžio nuotr.

Aukštyn galvas ir pamatysite, kokie sudėtingi įrengimai dekoracijoms.

Luko Balandžio nuotr.

Orkestrinė duobė ir žiūrovų salė.

Luko Balandžio nuotr.

Scenos užkulisių dalis.

Luko Balandžio nuotr.

Sudėtingi įrengimai dekoracijoms.

Luko Balandžio nuotr.

Butaforijų sandėliai.

Luko Balandžio nuotr.

Čia rasite kardų, žibintų, taurių, gėlių vainikų, krepšelių, dalgių, gyvūnų iškamšų ir net skeletą. Scenoje viskas svarbu.

Luko Balandžio nuotr.

Butaforijų sandėlio langas.

Luko Balandžio nuotr.

Garažas, kur iš sandėlių atkeliauja ir iškeliauja dekoracijos.

Luko Balandžio nuotr.

Su dideliais sunkvežimiais į teatrą iš sandėlių atvežamos dekoracijų dalys, kurias specialūs įrengimai pakelia į scenos lygį ir scenos darbininkai jas gabena į sceną sustatymui.

Luko Balandžio nuotr.

Kai vyksta didelis spektaklis, kuriame užimti beveik visi artistai, grimo stalai išnešami į koridorius, kad patys artistai galėtų nusigrimuoti, o grimuotojos tik uždeda paskutinius potėpius. Veidrodyje atsispindi originalios nuo pastatymo laikų stovinčios varinės kolonos.

Luko Balandžio nuotr.

Naujoviškas grimo stalas.

Luko Balandžio nuotr.

Ir teatras myli visas dailės šakas. Skulptūra „Nikė be galvos“ puošia koridorių. Ją teatrui padovanojo buvęs baleto šokėjas ir choreografas Elegijus Bukaitis.

Luko Balandžio nuotr.
Ilgi teatro koridoriai.
Luko Balandžio nuotr.

Dekoracijų dirbtuvėse gimsta dekoracijų dailininkų sugalvotos skulptūros ar dekoracijų elementai, kuriuos teatro skulptoriai išskaptuoja iš putplasčio, paskui juos nudažo.

Luko Balandžio nuotr.

Net ir priėjus arčiau skulptūros atrodo kaip padarytos iš medžio ar kitos skulptūroms naudojamos medžiagos.

Luko Balandžio nuotr.

Darbo procesas.

Luko Balandžio nuotr.

Siuvimo dirbtuvės. Net pačios įmantriausios kostiumų dizainerių svajonės, išpildytos eskizuose, čia virsta realybe. Mūsų siuvyklos darbuotojos, konstruktorės ir siuvėjos visada turi darbo. Joms tenka ne tik siūti naujus, bet ir taisyti rodomų spektaklių kostiumus: tai įplyšo siūlė, sugedo užtrauktukas, atspuro suknelės apačia ar pasimetė saga.

Luko Balandžio nuotr.

Siuvimo dirbtuvės. Ilgas konstruktorės stalas, ant kurio daromos kostiumo iškarpos ir sukerpama medžiaga, kad toliau keliautų pas siuvėjas.

Luko Balandžio nuotr.

Artistų matavimosi kabinos.

Luko Balandžio nuotr.

Kabinos turi būti erdvios, kad atlikėjas galėtų judėti, nes scenoje jis atlieka daug judesių. Ypač baleto artistai. Ir ne tik dėl to: matavimosi metu aplink atlikėją kartais sukasi 3–4 moterys, prižiūrimos kostiumų dailininkų ir jų padėjėjų, jos matuoja, ženklina, sudaigsto. Taigi matavimosi kabinoje kartais turi tilpti ir 7 žmonės.

Luko Balandžio nuotr.

Siuvimo dirbtuvės. Siuvimo mašinos, manekenai, net ir ant lubų kabo balerinų tutu sijonai.

Luko Balandžio nuotr.

Skirtingų proporcijų manekenai.

Luko Balandžio nuotr.

Kepurių ir kitų galvos papuošimų dirbtuvės. Kostiumų dailininkų eskizai čia tampa tikromis skrybėlėmis ir karūnomis, puošmenomis ant galvos, kaklo ir ausų. Kartais vieną galvos papuošalą tenka gaminti kelis mėnesius. Toks techniškai sudėtingas ir kantrybės reikalaujantis procesas. Negana to, jos dar ir turi suremontuoti jau einamųjų spektaklių papuošalus. O visų artistų galvas, kaklus ir ausis papuošia 2 nuostabios ir be galo linksmos moterys – Jurga ir Onutė. Fotografijoje – Jurga.

Luko Balandžio nuotr.

Kepurių ir kitų galvos papuošimų dirbtuvių langas.

Luko Balandžio nuotr.

Kepurių ir kitų galvos papuošimų dirbtuvės. Kostiumų dailininkų eskizai čia tampa tikromis skrybėlėmis ir karūnomis, puošmenomis ant galvos, kaklo ir ausų. Kartais vieną galvos papuošalą tenka gaminti kelis mėnesius. Toks techniškai sudėtingas ir kantrybės reikalaujantis procesas. Negana to, jos dar ir turi suremontuoti einamųjų spektaklių papuošalus. 

Luko Balandžio nuotr.

Kažkada buvusių scenos uždangų gamybos patalpa šiuo metu tarnauja kaip operos repeticijų salė. Teatre muziką ir dainavimą galima išgirsti bet kuriame pastato aukšte, net ir kabinetuose yra įrengta vietinė radijo sistema, kad visi galėtų sekti repeticijų ir spektaklių eigą.

Luko Balandžio nuotr.

Didžioji baleto salė. Čia vyksta baleto pamokos, repeticijos. Čia gimsta baleto spektakliai. Choreografai čia pradeda kurti šokius. Per pamoką salė būna pilna jaunų baleto artistų, kurių kelias didžiąją scena labai sunkus: daug darbo, prakaito ir neretai traumų. Bet žinant, kad jų laukia pilnos salės žiūrovų, visi dirba iš širdies.

Luko Balandžio nuotr.

Bet prieš eidami į pamokas ir repeticijas, visi išnagrinėja savaitės tvarkaraščius. Juos ruošia baleto skyriaus administratorė, kuri žino repertuarą, artistų sveikatos būklę ir daug smulkmenų, kad galėtų deramai ir visiems patogiai sustatyti darbo valandas. Darbas nelengvas.

Luko Balandžio nuotr.

Nuo pat pastato atidarymo pradžios, t.y. nuo 1974 m. (architektė Elena Nijolė Bučiūtė), dauguma tarnybinių patalpų durų rankenų yra nepakeistos. Tais laikais jos buvo atvežtos iš Suomijos. Tarnauja iki šiol. Kiek žinomų mūsų kultūros veikėjų rankų lietė šias rankenas, kad galėtų įeiti į stebuklingus teatro užkulisius, kabinetus ir kitas patalpas, – sunku būtų suskaičiuoti.

Luko Balandžio nuotr.

Žiūrovų rūbinės. „Teatras prasideda nuo rūbinės“ – taip sakė garsus rusų režisierius Konstantinas Stanislavskis. Numerėlius rūbininkai ant pakabų sukabina prieš spektaklį, paskui jie keliauja pas žiūrovą, o po spektaklio surenkami ir padedami saugoti į specialias spintas.

Luko Balandžio nuotr.

Įžengus pro bilietų patikrą, atsiduri teatre, kurio kvapas unikalus: kava, karštas šokoladas (skaniausias Vilniaus mieste) ir brendis. Operos ir baleto teatro Akmeninės fojė baras. Toks jis buvo atidarant ir iki šių dienų išlikęs autentiškas dizainas.

Luko Balandžio nuotr.

Žymusis Lietuvos operos ir baleto teatro karštas šokoladas. Skanesnio niekur Vilniuje nerasi. Juo džiaugiasi ir teatro darbuotojai tarnybiniame bufete.

Luko Balandžio nuotr.

Akmeninės fojė baro staliukai. Čia prieš spektaklį ir per pertraukas žiūrovai gali užsisakyti kavos, kitų gėrimų ir torto. O jei jau tenka ateiti į teatrą po darbo, nepergyvenkite – gausite užkąsti ir mišrainės. Juk gurgiančiu pilvu žiūrėti spektaklį nesinori.

Luko Balandžio nuotr.

Teatras iš lauko pusės. Šiais laiptais pakylate ir įžengiate į stebuklingą teatro pasaulį.