Dažnai tiek patys vilniečiai, tiek patys svečiai mano, kad visos įdomios vietos, akį traukiančios ar tiesiog jaukios vietos Vilniuje – ar tai būtų istorinės vietos, ar įdomūs muziejai, ar vaizdingos gatvės, ar išskirtinės skulptūros, ar dar kažkas – yra centre ar bent jau netoli, nueinamu atstumu nuo jo. Kad kokiuose nors Paneriuose, Viršuliškėse ar Naujojoje Vilnioje nerasi nieko įdomaus, verto dėmesio, patraukiančio akį. Kad tiek norint „pasikultūrinti“, tiek pasigrožėti gražiais vaizdais reikia judėti link centro.
Bet taip nėra. Ir nutolusiuose nuo centro Vilniaus rajonuose galima išvysti kvapą gniaužiančių vaizdų, meno galerijų po atviru dangumi, įdomių istorinių pastatų bei vietų ir dar daug ko įdomaus. Tereikia ryžtis ištrūkti iš savo geografinės „komforto zonos“ ir pasižiūrėti, kas gi ten toliau.
Šio maršruto kontekste Tolimuoju Vilniumi laikomi rajonai, kurie nėra Senamiestyje ir jį supančiuose rajonuose – ar tai būtų Naujamiestis, ar Žvėrynas, ar Užupis, ar Žirmūnai, ar artimasis Antakalnis. Laikėmės tokio principo: jei nuo Senamiesčio iki tam tikros vietos pėsčiomis reiktų keliauti bent jau keliasdešimt minučių, o galbūt ir daugiau, tai jau nebėra centrinis Vilnius. Tai – Tolimasis Vilnius.
„Tolimasis“ čia reiškia ne tik geografinį atstumą, bet ir atstumą galvoje – daugeliui vilniečių, net ir mieste gyvenančių seniai, šios vietos atrodys „tolimos“, nepažintos, nesisiejančios su Vilniaus kaip miesto, kurio gyvenimas verda centre ir aplink jį, idėja. Tad pasileiskime į kelionę po Tolimąjį Vilnių!
Viršuliškių miško parkas ir M.Saukos skulptūros jame
Tarp Buivydiškių ir Čiobiškio gatvių, Viršuliškės – nuoroda žemėlapyje
Viršuliškėse esantis laukinis ir gana mažai lankomas parkas-pušynas ant nedidelės kalvos tarp sovietinių daugiabučių rajonų turi tai, ko neturi joks kitas parkas (ar pušynas) Vilniuje.
Nuo 2018 m. čia stovi 6 skulptoriaus M.Saukos sukurtos trijų metrų betoninės skulptūros, pasižyminčios ne itin įprastomis pozomis. Šnekamojoje kalboje dalis vilniečių parką vadina tiesiog „Saukos skulptūrų parku“.
Autorius teigė tokią vietą skulptūroms pasirinkęs specialiai tam, kad ir toliau nuo miesto centro atsirastų traukos taškas, kurį verta pamatyti. Tarp skulptūrų – žmogus, gulintis ant nugaros ir kojas iškėlęs į viršų, kultūristo poza stovintis žmogus, tupintis susimąstęs žmogus.
„Tai, kas sieja paprastus žmones, atsispindi jų veide. Tai yra pati giliausia prasmė. Daugiau čia nereikia nieko suprasti“, – apie savo skulptūras sako autorius.
Kaip rasti? Parką rasite tarp Buivydiškių ir Čiobiškio gatvių esančiame pušyne Viršuliškėse.
Netikėtoje vietoje, pramoniniame Vilniaus rajone – Aukštuosiuose Paneriuose – galima rasti skulptūrų parką.
Šešios betoninės skulptūros, esančios ties magistralinio kelio A4 ir Žarijų gatvės sankryža, iškilo 1985–1986 m. vykusio simpoziumo „Skulptūra pramoniniame peizaže“ metu. Medžiagą skulptūroms skyrė tuometinė Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamykla, parkas ir iškilo gamyklos teritorijoje.
Simpoziumą organizavo skulptorius Mindaugas Navakas. Skulptūrų autoriai – M.Navakas, Ksenija Jaroševaitė, Kęstutis Musteikis, Naglis Nasvytis, Vladas Urbanavičius, Mindaugas Šnipas. Daugeliui skulptorių tai buvo pirmasis susidūrimas su betonu – tuomet neįprasta skulptūroje medžiaga.
Skulptūros stovi iki šiol. Parkas yra ties keliu, vedančiu į Trakus, tad vasarą netoli šio parko važiuoja daug vilniečių, net nežinodami apie pakeliui stūksančius žinomų Lietuvos skulptorių darbus.
Kaip rasti? Parkas yra ties Galvės ir Žarijų gatvių sankryža. Norėdami jį pasiekti, važiuodami nuo centro iš Galvės gatvės pasukite į Žarijų gatvę, parkas bus dešinėje.
Lazdynų „Statybininko“ paminklas ir E.Šimkūnaitės skveras
Architektų gatvė, Lazdynai – nuoroda žemėlapyje
Lazdynų rajono viduryje galima rasti neįprastą skulptūrą – „Statybininką“. Šis Antano Dimžlio kūrinys neretai yra pakrikštijama viena seksualiausių Vilniaus skulptūrų.
Akmenyje atvaizduotas tvirtas statybininkas su darbine apranga, prisėdęs – tiksliau, priklaupęs – pailsėti po darbų. Ji primena apie statybininkus, kurie sunkiomis sąlygomis statė Lazdynų rajoną. Šis rajonas tapo pirmuoju Vilniaus gyvenamųjų namų rajonu, įrengtu taip toli nuo centro, taip pat pirmuoju, kurio atskiras dalis jungė bendra žiedinė gatvė.
O eidami nuo skulptūros ir požemine gatve kirtę Laisvės prospektą, rasite dar vieną įdomią vietą – Eugenijos Šimkūnaitės skverą. Ši garsi žolininkė, vaistažolių rinkėja ir biologijos mokslų daktarė gyveno būtent Lazdynuose. Skvere stovi jai skirtas paminklinis akmuo, aplink kurį pasodinta 12 vyšnaičių, o kiek toliau, Erfurto g. 4, veikia jos memorialinis butas-muziejus.
Kaip rasti? Skulptūra yra į pietus nuo adresu Architektų g. 109 esančio namo, o skverą rasite kirtę po Laisvės prospektu vedančią požeminę perėją.
Kai kalbama apie Vilniaus gyvenamuosius rajonus, kuriuose laikas tarsi sustojo XX a. pradžioje, dažniausiai pirmiausia prisimenama Šnipiškių dalis netoli centro, kurią vilniečiai vadina Šanchajumi.
Tačiau Markučiai tokio apibūdinimo nusipelno ne ką mažiau. Kalbame apie rajono dalį, kurią galima pasiekti nuo Subačiaus gatvės kylant Markučių gatve aukštyn.
Skirtingai negu Šanchajaus, Markučių iš visų pusių dar nesupa daugiabučiai. Šis miesto rajonas ypač kalvotas, kupinas sunkiai pravažiuojamų gatvelių ir senų medinių trobelių, dar, atrodo, mažai paliestų šiuolaikinio pasaulio.
Pasiekus aukščiausią rajono tašką, Markučių gatvėje, netoli geležinkelio, atsiveria puikus vaizdas į apylinkes, o šalia galima išvysti garsaus skulptoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Kmieliausko sukurtą moters skulptūrą.
Tokių apžvalgos vietų, iš kurių galima pamatyti ir nufotografuoti Vilnių netikėtais kampais, čia yra ir daugiau. Be to, čia galima stebėti tiek pravažiuojančius traukinius, tiek kylančius ar besileidžiančius lėktuvus.
Netoliese yra ir Sibiro gatvė. Taip ji pavadinta, nes dar XIX a. čia kūrėsi iš Sibiro grįžę 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. Jie turėjo kurtis kuo atokesnėje vietoje ir apsilankius galima suprasti, kodėl tam buvo pasirinkta būtent ši miesto dalis. Joje, beje, gyveno ir jau minėtas skulptorius A.Kmieliauskas.
Kaip rasti? Skulptūrą rasite užkilę Markučių gatve aukštyn nuo rajono pradžios ant kalvos ties Markučių ir Gegužės gatvių sankryža, gražus vaizdas atsivers paėjus dar kiek toliau. O gražų vaizdą jau į centrinį Vilnių galėsite išvysti iš pradžių Ramunių gatve nusileidę nuo kalno, o tada užkilę į Žibuoklių gatvę, maždaug ties Žibuoklių g. 33 esančiu namu.
Gariūnai – tai ne tik turgus. Užkopus ant šiame rajone esančios regyklos atsiveria stulbinanti Vilniaus panorama. Ją pasieksite nuo Gariūnų automobilių turgaus, keliaudami per senąjį Gariūnų kaimą.
Priklausomai nuo to, į kurią pusę ir kaip toli žiūrėsite, iš šios regyklos galima išvysti tiek Lazdynų daugiabučius ir televizijos bokštą, tiek Neries slėnį, tiek aplinkinius miškus, tiek Gariūnų vaizdus.
Regyklos lankytojų patogumui įrengtas suoliukas.
Kaip rasti? Patogiausia pasiekti regyklą nuo Gariūnų automobilių turgaus pusės, keliaujant beveik iki galo Gariūnų akligatviu, iš kairės aplenkiančiu turgų. Galima regyklą pasiekti ir sunkesniu keliu, pėsčiomis kylant į kalną nuo Titnago gatvės, bet turėkite mintyje, kad kalnas – labai status!
Naujosios Vilnios pilkapynas yra kalvoje, stūksančioje virš Vilnios slėnio ties Rokantiškių tvenkinio užtvanka. Čia išlikę 4 I tūkstantmečio po Kristaus II pusės pilkapiai.
Visgi įdomiausias objektas čia – netgi ne patys pilkapiai, o greta esantis savotiškas akmenų muziejus. Čia surinkti akmenys su ženklais iš įvairių Lietuvos vietovių ir laikotarpių (arba jų kopijos).
Šių ženklų reikšmė daugeliu atvejų neaiški, tačiau neabejotina, kad Lietuvos senieji gyventojai jais vieni kitiems perduodavo kažkokias žinutes. Airėnų akmuo, Salako akmuo, Dubingių akmuo, Paparčių akmuo, Žvėryno akmuo – akmenys šį muziejų po atviru dangumi pasiekė iš įvairių vietovių.
Aplankius pilkapyną ir nusileidus nuo kalno, dar verta pereiti į kitą gatvės pusę, kur rasite Rokantiškių užtvanką, o už jos – senąjį Kučkuriškių popieriaus fabriką.
Kaip rasti? Pilkapynas yra palei Vilnelę besidriekiančioje A.Kojelavičiaus gatvėje, pakilimą link pilkapyno vykdami nuo centro rasite prieš 50 numeriu pažymėtą gatvės namą.
Tūkstančio lovų Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė (Parko g. 21) pradėta statyti 1902 m., o pirmieji ligoniai čia gydyti pradėti 1903 m. Tai buvo viena didžiausių tuomet Rusijos imperijoje psichiatrinių ligoninių.
Po I pasaulinio karo ligoninė evakuota, o čia ilgai buvo įsikūrusios kareivinės, iš pradžių lenkų, vėliau sovietų, dar vėliau nacių, pastarieji čia buvo įkūrę belaisvių stovyklą. Pokariu grįžo sovietai.
1961 m. ligoninė atnaujino veiklą ir nuo tada pastato funkcija nesikeitė. Dabar pastate veikia Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė. Pastatas išlaikė ir beveik nepakitusią pradinę išvaizdą, buvo neatstatyti tik keli karo metu sugriauti korpusai. Po ligoninės kiemą pasivaikščioti dabar gali visi norintys.
Prie pastato stovi dekoratyvinė Vaclovo Krutinio skulptūra, simbolizuojanti po gydymo atgimstantį žmogų, o pats pastatas yra vienas didžiausių Vilniuje išlikusių imperinės Rusijos architektūros pavyzdžių.
Kaip rasti? Įėjimas į ligoninės teritoriją yra iš Parko gatvės pusės, pačios ligoninės adresas yra Parko gatvė 21.
Panerių geležinkelio tunelis buvo pradėtas statyti 1859 m., o eksploatuoti pradėtas 1861 m. Paskutinę, simbolinę plytą įmūrijo pats Rusijos imperatorius Aleksandras II.
Statybos vyko pačioje geležinkelių eros pradžioje ir buvo didžiulis technologinis iššūkis. Liudininkai prisiminė, kaip statybos vyko sunkiomis sąlygomis, išnaudojant iš aplinkinių kaimų dažnai prievarta surinktus darbininkus – lietuvius, baltarusius, lenkus. Baigtas statyti 427 metrų ilgio tunelis buvo pirmas tuometinėje Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Europoje.
Po II pasaulinio karo traukiniai vis dar važiavo tuneliu, bet, pradėjus irti jo skliautams, jis 1960 m. buvo uždarytas, netoliese nutiesus naujus bėgius. Apie atokioje vietoje esantį, nebenaudojamą tunelį žino ne visi. Bet išvysti šį XIX a. technikos paminklą verta.
Tiesa, giliai į tunelį įlįsti nepavyks – šiuo metu jis saugomas kaip šikšnosparnių žiemojimo vieta. Šikšnosparniai itin pamėgo šį tunelį, čia galima rasti ir retų, saugomų rūšių.
Kaip rasti? Tunelį pasiekti galima nuo Panerių geležinkelio stoties, kurią pasiekti galima automobiliu ar traukiniu, šiek tiek paėjus palei geležinkelį centro kryptimi. Iš kitos, Zuikių gatvės, pusės įėjimas į tunelį užverstas aklinai.
Visai greta dabartinio išvažiavimo į Kauną Vilniuje, Paneriuose, vingiuoja ir senojo Vilniaus–Kauno trakto akmenimis grįsta atkarpa. Dabar šis kelias nebenaudojamas kaip kelias, bet išliko kaip istorinė vertybė. Šiuo keliu 1794 m. traukėsi sukilėliai, šiuo keliu 1812 m. traukėsi Napoleono armijos likučiai. Naudotas jis buvo maždaug iki XX a. vidurio.
Einant šiuo vingiuotu keliu, nutiestu per mišką, lengvai galima įsivaizduoti tuos laikus, kai pro čia vykę keliautojai turėjo saugotis plėšikų, o dviem vežimams buvo sunku prasilenkti. Lyg to būtų negana, XIX a. šaltiniai liudija, kad kelias kai kuriose atkarpose buvo toks status, kad besileidžiančius arklius buvo sunku sulaikyti, o kylantieji aukštyn šaudydavo į orą, kad įspėtų tuos, kurie leidžiasi.
Kelio atkarpa čia yra kiek ilgesnė negu kilometras, o pasiekę jos galą rasite senas Panerių kapines.
Kaip rasti? Kelias prasideda ties Titnago gatve, pora šimtų metrų nuo Savanorių prospekto, netoli 6 numeriu pažymėto namo. Jo pradžią žymi ženklai.
Pavilnio rajone esantis Tuputiškių serpantinas, jungiantis Aukštąjį Pavilnį ir Žemąjį Pavilnį – vienintelis serpantinas arba gyvatės formos kalnų kelias Lietuvoje, įrengtas 1911 m.
XX a. pradžioje Pavilnys buvo kuriamas kaip geležinkelininkų gyvenvietė prie geležinkelio. 1908 m. geležinkelininkai iš Žemojo Pavilnio ant kalno nusipirko 80 ha žemės ir įkūrė sodą, o po kelių metų pradėjo statytis namus. Nutarta, kad Aukštojo ir Žemojo Pavilnio gyventojams patogiausia pasiekti vieniems kitus bus būtent nutiesus serpantiną.
2021 m. buvo baigta serpantino rekonstrukcija, ir dabar juo vėl galima pravažiuoti arba praeiti abiem kryptimis. Tik būkite atsargūs!
Užkilus Tuputiškių serpantinu galima aplankyti ir nedidukę medinę bažnyčią – Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią, pasižyminčią įdomia architektūra. Tai vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniuje.
Kaip rasti? Serpantiną pasiekti galima Žiedų gatve tiek iš Aukštojo, tiek iš Žemojo Pavilnio pusės. Vykstant nuo centro, patogiausia vykti Pavilnio gatve nuo Markučių, o pasiekus sankryžą su Žiedų gatve, pasukti į kairę. Galima atvykti ir traukiniu, išlipant Pavilnio stotelėje ir Žiedų gatve einant pėsčiomis.
Kadaise Valakampių paplūdimys buvo viena labiausiai vilniečių lankomų vietų visame Vilniuje. Prieš keliasdešimt metų karštais vasaros savaitgaliais čia, rodos, suplūsdavo visas Vilnius.
Link Valakampių slinkdavo sausakimši troleibusai ir Nerimi plaukdavo garlaiviai, Neris būdavo tiršta nuo besipliuškenančių poilsiautojų, o ir ant kranto rasti vietą nebuvo lengva, geriausias vietas užsiimti pavykdavo tik atėjus anksti.
Dabar vietos populiarumas jau ne toks, kaip kadaise, tačiau ieškantiems paplūdimio ir norintiems išvengti perkrautų Žaliųjų ežerų poilsiaviečių Valakampių paplūdimys išlieka puikiu pasirinkimu – jei tik nebijote srovės ir šiek tiek šaltesnio nei ežeruose vandens. Iš čia galima pasigrožėti ir tuo, kaip kitame krante iškyla Verkių bažnyčios bokštai ar aukšti balti Žirmūnai.
Kaip rasti? Valakampių pirmąjį paplūdimį pasieksite arba pėsčiomis, keliolika minučių eidami palei Nerį nuo Valakampių tilto, arba automobiliu, važiuodami Vaidilutės gatve ir palikdami ją netoli paplūdimio esančioje aikštelėje. Antrąjį Valakampių paplūdimį rasite dar keliolika minučių paėję pakrante.
Vilnius – itin miškingas miestas ir Plikakalnio atodanga yra viena geriausių vietų tuo įsitikinti. Tai antroji pagal aukštį atodanga Lietuvoje, jos aukštis – 58 metrai. Ją lenkia tik vilniečiams taip pat puikiai žinoma Pūčkorių atodanga.
Nuo šiaurės rytinėje Lazdynų dalyje esančios Plikakalnio atodangos atsiveria puikus vaizdas į Karoliniškių draustinį, Vingio parką ir Vilnių už jo. Pačios atodangos viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Na, o aplink atodangą gausu miško takų ir takelių, kuriais jauku pasivaikščioti ir pasijusti gamtos prieglobstyje net ir esant mieste.
Kaip rasti? Plikakalnio atodangą pasiekti galima arba iš Karoliniškių pusės, einant už TV bokšto vingiuojančiu pamiškės taku ir sekant ženklus, arba iš Lazdynų pusės pro Architektų gatvės namų kiemus.
Antakalnio darbininkų kolonija (teritorija tarp Švyturio ir P.Širvio gatvių bei aplink jas) – 1940–1941 m. Antakalnyje pastatytas vienaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas, skirtas ką tik pradėtos statyti Turniškių hidroelektrinės darbininkams.
Hidroelektrinės, turėjusios aprūpinti Vilnių elektra ir apsaugoti nuo potvynių, projektas ir tiksli vieta keitėsi, galiausiai ji taip niekada ir nebuvo pastatyta, tik sukalti poliai Neries dugne. Bet kvartalas išliko iki šiol. Tokių 1 aukšto namų kvartalo, tokios darbininkų kolonijos Vilniuje daugiau niekur nėra.
Nors Antakalnio darbininkų koloniją supa tiek didesni ir pigesni daugiabučiai namai, tiek naujos statybos privatūs namai, po ją vis dar galima pasivaikščioti ir atkreipti dėmesį į šį neįprastą sovietmečio architektūros pavyzdį. Dalis kolonijos namų yra renovuoti, bet išlaikė neįprastas architektūrines formas. Atkreipkite dėmesį į apvalius langelius šoniniuose fasaduose – iš jų suprasite, kad žiūrite ten, kur reikia.
Beje, elektrinei buvo spėta pastatyti ir administracinius pastatus Turniškėse. Ten dabar yra Lietuvos prezidento ir premjero rezidencijos.
Kaip rasti? Antakalnio darbininkų kolonija apima teritoriją tarp Švyturio ir P.Širvio gatvių bei aplink jas. Apsilankę šioje teritorijoje, tiesiog dairykitės ieškodami vieno aukšto mūrinių namukų. Nepastebėti jų bus sunku – jie išsiskiria iš aplinkinių daugiaaukščių namų bei naujos statybos privačių namų architektūros.
Du Vilniuje esančius pėsčiųjų tiltus per Nerį – Baltąjį ir Vingio parko – žino dauguma vilniečių. Bet Vilniuje yra ir dar vienas pėsčiųjų tiltas per Nerį. Tiesa, juo eiti būtų labai pavojinga.
Lazdynėlius ir Vilkpėdę jungia Bukčių pėsčiųjų tiltas. Kombinuotas pėsčiųjų ir vamzdynų tiltas buvo pastatytas 1957 m. vos per pusmetį, vienoje upės pusėje pastačius šiluminę elektrinę ir kitas gamyklas, o kitoje išsiplėtus šiltnamių kombinato teritorijai. Bet tiltas niekada nebuvo priimtas eksploatacijai dėl nekokybiškų statybos darbų. Pastačius didesnius tiltus iš abiejų pusių netoliese, tiltas tapo mažai kam reikalingu.
Vis dėlto žmonės tiltu vaikščiojo iki pat 2008 m., kai tiltas buvo uždarytas. Tilto ilgis yra 192 metrai, tai didžiausias kabamasis pėsčiųjų tiltas Lietuvoje.
Tiltą planuojama rekonstruoti, pervadinti Elektrinės tiltu ir vėl sujungti Vilkpėdę su Lazdynėliais, tačiau kol kas jis vis dar stovi apleistas. Ant jo užlipti negalima, tačiau įdomu jį pamatyti iš arti ir padaryti gražių nuotraukų.
Kaip rasti? Prieiti ar privažiuoti prie tilto galima iš Lazdynėlių pusės, jis prasideda maždaug ties Miškinių gatvės 39-uoju namu.
Skulptūrų sodas Jeruzalės rajone, Lobio gatvėje, skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva buvo įkurtas prieš maždaug 60 metų.
Tai buvo pirmasis šiuolaikinės lietuvių skulptūros parkas Vilniuje, unikalus tuo, kad gimė ir yra prižiūrimas pačių skulptorių pastangomis. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vladas Vildžiūnas, kritikų priskiriamas prie vadinamųjų „tyliųjų modernistų“, nuosekliai kūrusių alternatyvą sovietiniam socrealizmui, uždegė sodo idėja keletą jaunesnės kartos skulptorių, kurių parodos ir viešose erdvėse įkurdinti darbai liudijo socrealizmo eros pabaigą.
Greta esančiuose Vildžiūnų namuose Jeruzalėje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia lankėsi ne tik skulptoriai, bet ir įvairių sričių inteligentai, į tėvynę pasisvečiuoti atvykę JAV lietuviai.
Šiuo metu sode sukaupta apie 50 skulptūrų iš įvairių medžiagų, tokių kaip granitas, geležis, nerūdijantis plienas. Čia eksponuojami ir klasikų, ir jaunosios kartos skulptorių darbai. Po sodą pasivaikščioti gali visi norintys, jame beveik nėra tvorų.
Kaip rasti? Sodas įsikūręs adresu Lobio g. 6A. Lobio gatvę pasiekti galima iš Baltupių gatvės, einančios šalia Geležinio vilko gatvės.
