Eglės Čėjauskaitės –Gintalės ir Martyno Gintalo paroda „Atsivėrimas” Palangos gintaro muziejuje
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje Palangos gintaro muziejuje eksponuojama autorinė paroda „Atsivėrimas“, kuri yra tęstinio projekto „Gintaro dizaino tradicijų aktualizavimas“ dalis, o parodą ir kitas projekto veiklas parėmė Lietuvos kultūros taryba. Parodos autoriai – metalo menininkė Eglė Čėjauskaitė–Gintalė ir vizualinių menų atstovas Martynas Gintalas. Abu autoriai yra savo srityje pripažinti dizaineriai, ieškantys originalių sprendimų. Martynas Gintalas, įkvėptas žmonos darbų, sukūrė video instaliacijas, kurios leidžia lankytojui būti parodos dalimi. Jos suteikia galimybę atrasti daiktus daugiabriauniais rakursais: pažvelgti į jų gelmes ir pamatyti pasaulį tarsi iš viršaus. Visi darbai kurti specialiai muziejui, priderinti prie sakralios buvusios Tiškevičių koplyčios salės aplinkos. Eksponatai ypač susiję tarpusavyje kaip nuosekli istorija. Jie išdėlioti ratu nuo gimimo per svarbiausius gyvenimo įvykius.
Šių menininkų paroda kultūriškai paveiki ne tik vizualine ar estetine prasme. Kūryba pateikiama kaip etnokultūros puoselėjimas, naujam gyvenimui pažadinami senolių daiktai, ryškus autentiškas gamtos ir žmogaus santykis su gamta, išskirtinę prasmę įgyja bendravimas tarp kartų. Eglės Čėjauskaitės–Gintalės juvelyrika balansuoja ant konceptualumo ribos, bet tuo pačiu įkūnijamos lietuviškos vertybės, pabrėžiama tradicijų svarba. Ryškus kultūrinių klodų universalumas, užkoduotas tradiciniuose simboliuose. Kuriant vėrinius, drabužių aksesuarus, menines kompozicijas, gausiai naudojami archetipiniai simboliai ir jų reprezentantai: kryžius, ratas, žuvis, grėblys, korys, tinklas, autorės seneliui priklausę daiktai. Greta tauriųjų metalų menininkė naudoja ypač daug gintaro, kurį „prisijaukino“ tik kurdama objektus šiai parodai.
Skirtingų formų veidrodžiai padeda orientuotis autorių siūlomoje kelionėje, ragina prisiliesti prie egzistenciškai svarbių temų, aptinkant savasties autentiškumą. Autorės žodžiais – „gali būti visur, bet būdamas visur, išlieki savimi“.
Kryptys. Kur tu esi?
Kur esame tame begaliniame kosmose? Ties kuria koordinate dvelkia lemties vėjas ir kuria kryptimi jis įsuks egzistencijos malūną?
Laimė
Kas yra laimė? Pasak Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, visi gimstame laimingi, krikšto marškinėliais apsisiautę. Esame tabula rasa – lyg švari lentelė, kuri bus prirašyta. Kur vaikas nešamas, ten jis ir yra, jo esatis persiima aplinka. Vaikas turi begalę galimybių. Tačiau pamažu jis atranda, kad galimybė reiškia ir ribą. Atrandame laisvę, kuri jau pamatuota saikingu, vertybėmis grįstu atvirumu.
Viskas yra duota
Matome tikinčiųjų padėkos ženklus votus primenančias atskiras iš įvairių medžiagų sukurtas kūno dalis, suvertas į vieną papuošalą. Kas būtų žmogus, jei jis tebūtų kūno narelių rinkinys? Gal siela ir yra tas suvienijantis vardiklis, kuris suteikia kryptį ir prasmę buvimui bei tampa savotiška egzistencine puošmena? Tikrasis gyvybės šaltinis yra idėja, o ne vien mechaniškas paskirų užduočių atlikimas.
Pradžios mazgas
Priimant sprendimus labai svarbu pamatas – sakoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Mazgas yra tai, kas užtvirtina tolimesnę eigą, nukreipia įvykius tam tikra linkme. Tai gali būti ir požiūris, išeities taškas, nuo kurio priklauso, kaip susidėlios visa kita. Šis mazgas gali būti interpretuojamas ir retrospektyviai, kaip iš būtojo laiko tėkmės gimusi nauja pradžia, užtvanka, kai pribręsta momentas praeitį palikti užnugaryje ir pradėti kitą gyvenimo etapą.
Jungtys
Ryšys su Kitu ne visada būna sklandus, dažnai santykiai įtempti. Menininkės senelio kastetas parodoje tampa tokių sudėtingų, „kampuotų“ santykių atspindžiu. Dažniau kastetą suvokiame kaip brutalų įrankį. Vis dėlto ir iš konflikto gali gimti gražūs susitikimai, atradimai, savitarpio supratimas – šios minties vedama kastetą autorė papuošė gėlių žiedais.
Kaupimas
Kaupimas pats savaime nėra blogis. Kiekvienas žmogus nepajėgia ko nors atsižadėti – įpročių, polinkių bei pomėgių, kurie suteikia žavesio konkrečiai asmenybei ir išskiria ją iš kitų (gintarinės sagos lyg saldainiai juodame apsiauste). Tačiau peržengus ribas materija atsigręžia prieš mus pačius: vaikai prašo vis naujo žaislo, suaugę sandėliuoja ateičiai. Iš besaikio kaupimo ir daiktų pertekliaus kyla rimti padariniai, sužalojantys esatį: godumas tarsi dėlės įsisiurbia ir užvaldo mintis bei elgesį. O gintariniai „guminukai“ nuima problemos rimties krūvį, į situaciją pasižiūrėta vengiant moralizavimo, žaismingai.
Ką tu matai?
Pasitelkdami veidrodžius autoriai tarsi kviečia atsigręžti į save ir paragina pačiam interpretuoti jų kūrybą. Tai sykiu ir kvietimas mažiau paisyti kitų nuomonės bei išgirsti vidinį balsą – o kaip aš vertinu situaciją? O kokia mano gyvenimo užduotis ir kas man yra svarbu? Kas primesta? Galbūt tik tokiu atveju meno kūrinys prabyla į parodos lankytoją, kai autorius siekia peržengti daikto ribas ir užmegzti dialogą – šioje vietoje juvelyrė kreipiasi į vertintoją klausimu. Vienoje iš properšų matyti akis. Akis – sielos simbolis. Ką pamatysime, priklauso nuo žvilgsnio, tiksliau, nuo žvilgsnių susidūrimo – tiek autorės, tiek mūsų.
Našta
Kiekvienas nešulys sudėtas į rezginę, kuri, rodos, ims ir pratrūks, o nturinys iškris. Ar nusikratyti naštos – lengviausias sprendimas? Nusikratyti žmonių ir darbų galime greitai, tačiau kiekvienas atsakomybės gestas, įdėtos pastangos, siekiant gero rezultato, savo indėlis tuo pačiu yra ir laimikis – gal dėl to menininkė akmenis ir gintarą lyg žuvis patalpino sidabriniuose tinkluose.
Kosmosas
Ant Martyno Gintalo sukonstruotos raketos užkoduota parodos nešama žinia – ATSIVĖRIMAS. Tai KELIONĖ. Ne tik išpažinties prasme – autorė šį žodį sieja ir su vėrimu. Tai aktyvus kūrybinis veiksmas, ne tik (savo gyvenimo) istorijos papasakojimas. Vėrimo pagrindinė idėja – sujungti skirtybes į visumą, įvesti tvarką, o tuo pačiu pažinti save ir pasaulį.
Metų žymės
Paroda „Atsivėrimas“ paskatino naujai pažvelgti į gintarą ir jos autorius. Čia Eglė Čėjauskaitė-Gintalė gintaro naudoja ypač daug. Anksčiau menininkė gintaro dar nebuvo „prisijaukinusi“. O dabar atrastas džiaugsmas – „įvesti gintarą į darbus“. Centrinėje vitrinoje pristatomas gintaro objektų rinkinys primena kalendorių, sudarytą iš rėžių medyje. Šie ženklai atspindi, kas nutiko praėjusiais metais. Gal vis kartojome klaidas, vis ant to paties grėblio užlipdami? Dirbant gintaras dažnai skilo. Tačiau autorė traktuoja tai kaip normalų reiškinį – gyvenime dažnai kažkas dūžta, o kiekviena nauja pradžia skatina ieškoti kitų perspektyvų.
Ieškojimas
Ieškojimas yra tarsi audinio dygsniavimas, kiekvienas žingsnis palieka pėdsaką. Raudonas siūlas, apjungiantis visas adatėles (paskutinioji – su širdies formos ausele) yra proceso liudijimas. Dažnai procesas svarbiau nei pasiektas rezultatas. Tačiau kartais nutinka, kad ieškome adatos šieno kupetoje... Gal ir nereikia stengtis visko suprasti ir paaiškinti, o tiesiog palikti vietos ir stebuklui.
Širdies lengvumo
Skamba tarsi palinkėjimas. Ko reikia, kad svarstyklės išsilygintų ir „pasidarytų lengva ant širdies“? Svarstykles ragina pamąstyti tokiomis kategorijomis, kaip amžina gėrio ir blogio kova, kūno ir sielos, materijos ir dvasingumo prieštara.
Jausmai
„Walking dead“ (vaikščiojantis negyvėlis) – galbūt pavargęs, niekuo nebesistebintis, nieko nebevertinantis, tik mechaniškai kasdienių vaidmenų kaukes bekaitaliojantis ir piktas ant viso pasaulio žmogus. „Drugeliai“ – tai patirtys, emocijos, gebėjimas pastebėti pasaulio transliuojamus stebuklus. Šie dalykai išjudina iš sąstingio. Siekiamybė – būties lengvumas, sielos karalystė, kuri susideda iš daugybės didesnių ar mažesnių pergalių prieš patį save ir visa tai, kas gniuždo, slopina gyvybės pradą.
Džiaugsmas
Emocijos teka lyg medus iš korių, paauksuoti koriai tampa nuoroda į akimirkas, kurias turėtume branginti. Dominuoja išlukštenimo motyvas: laiminga akimirka visų pirma turi būti subrandinta, o tada – ir išlukštenta, randant laiko pasidžiaugti. Dalintis gera emocija ne ką mažiau svarbu nei ją išgyventi sau pačiam – bičių koriai ir medus yra ir bičiulystės simbolis.
Tarpinė stotelė–neužsibūti
Estetiškai perteiktas naudingas patarimas nuolat eiti į priekį, tobulėti, paleisti tai, ką sukaupėme, atiduoti pasauliui tą kraujo lašą ir apmirus vėl atgimti. Ribinės situacijos, ypač kančia, mus subrandina ir skatina atsivėrimui. Toks, matyt, ir Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, kaip kūrėjos, variklis ir apskritai gyvenimo filsofija – nebijokime mirties, jei iš tiesų gyvename.
