Pasakojimas apie Palėvenę: mažas miestelis, per kurį atsiskleidžia Lietuvos istorija

Palėvenė – miestelis Kupiškio rajone, dešiniajame Lėvens krante. Labai garsus šis miestelis nėra. Jei nesate iš Kupiškio krašto, tikėtina, kad dabar šio miestelio pavadinimą girdite pirmą kartą.

Tačiau Palėvenę ir jos istoriją pažinti verta. Nes, pažindami šio miestelio istoriją, galime pažinti ir Lietuvos istoriją. Matyti, kaip visą Lietuvą paveikę istoriniai procesai bei įvykiai – švedų tvanas, M.Valančiaus blaivybės sąjūdis, I pasaulinis karas, A.Smetonos prezidentavimas, sovietmetis – atsispindėdavo paprasto Lietuvos miestelio gyvenime.

Be to, Palėvenės miestelis ir pats tapo svarbia ne vieno garsaus Lietuvoje žmogaus gyvenimo dalimi. Laurynas Gucevičius, Kazys Binkis, Unė Babickaitė – tai keli iš jų.

Tad kviečiame kartu leistis į kelionę po Palėvenės istoriją. O kartu pažinti ir Lietuvos istoriją.

Palėvenės gimimas

Palėvenė kaip vietovė rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart minima 1586 metais. Seni žmonės iki šiol prisimena ir kitą Palėvenės pavadinimą – ,,Palėvenės klėštorius“. Tai susiję su tuo, kad Palėvenėje nuo XVII a. pabaigos veikė dominikonų vienuolynas (vokiškai Kloster).

Palėvenės miestelio puošmena ir dvasinis traukos centras yra vienabokštė, balta lyg gulbė Šv. Dominyko, šv. Pranciškaus ir šv. Lauryno titulo bažnyčia ir prie jos stovintys dominikonų vienuolių ordinui priklausę gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. Ir bažnyčia, ir vienuolynas kilti pradėjo XVII a. Statinius fundavo Ukmergės pavieto teisėjo padėjėjas Laurynas Mykolas Počobutas-Odlianickis su žmona Marijona Daumantaite-Siesickaite.

Ansamblis, traukia ne tik vietos gyventojų bei pravažiuojančių dėmesį – jis intriguoja ir mokslininkus, tyrinėtojus, besistengiančius perprasti jo istoriją.

L.M.Počobutas būtent Palėvenę bažnyčiai ir vienuolynui rinkosi neatsitiktinai. Anot legendos, Švedų tvano metais (1655–1660 m.) nuo švedų L.M.Počobutas kelias savaites slėpėsi Palėvenės kapinaičių koplyčioje. Ir pasižadėjo, jei liks gyvas, būtinai pastatyti bažnyčią.

1671–1673 m. Počobutai supirko daug žemių šioje teritorijoje, netrukus čia ėmė kurtis bažnyčia ir vienuolynas. Oficialiai bažnyčios statyba prasidėjo 1676 m., nors pamatai buvo padėti dar 1671 m. Dominikonų vienuolių įsikūrimo metais Palėvenėje taip pat laikomi 1676 m.

Prie bažnyčios ir vienuolyno pradėjo formuotis bažnytkaimis. 1775 m. bažnytkaimyje buvo 6 dūmai (ūkiai). ATR karalius Stanislovas Augustas XVIII a. Palėvenei suteikė miestelio statusą ir leido trečiadieniais rengti turgus.

Bažnyčia, kurią statė dešimtmečius

Dabar pastatų statybos, trunkančios dešimtis metų, daugelį stebintų. Tačiau tais laikais tokios ilgos statybos buvo normalu. Statybas dažnai pertraukdavo karai, įvairūs kiti sukrėtimai, ėję per Lietuvą, jie neaplenkė ir Palėvenės.

Fundatorius L.M.Počobutas testamente nurodė, kad norįs būti palaidotas Palėvenės bažnyčioje šalia sūnaus Jono ir jai mūryti 12 metų skiriąs nemažas pinigų sumas. Tačiau kai 1688 m. vasario 28 d. fundatorius mirė, bažnyčia dar nebuvo baigta statyti. Pinigų tolimesnėms statyboms skyrė geradario antroji žmona Kotryna Tiškevičiūtė.

Deja, ir jai statybų užbaigti nepavyko – 1701 metais Kotryna mirė. Dar nebaigta įrengti, bet jau pradėta naudoti bažnyčia nukentėjo nuo 1700 m. prasidėjusio Šiaurės karo.

Tuometinė bažnyčia buvo nedidelė, stačiakampė, vienanavė su trisiene apside, kur po didžiuoju altoriumi buvo įrengti laidojimo rūsiai. Bažnyčios statyba sustojo ilgam laikui.

1723 m. prie bažnyčios pradėta statyti Kristaus koplyčia. Statybas pradėjo antrosios L.M.Počobuto žmonos Kotrynos tėvai Noriūnų dvaro savininkai Tiškevičiai.

Apie XVIII a. vid. koplyčią galutinai užbaigė Vilniaus pavaivadis Mykolas Rapolas Šumskis. Kitą koplyčią XVIII a. pr. fundavo Vladislovas Mykolas Lučka.

Vėliau pastatyti šv. Hiacinto ir šv. Kotrynos altoriai. Dabar bažnyčioje yra 8 altoriai. 1851 m. po žaibo smūgio nugriuvus varpinės bokštui, 1883 m. pastatytas naujas, žymiai aukštesnis, 44 metrų, kurio architektūroje matyti baroko ir klasicizmo sąsajos.

Bažnyčios atnaujinimai tęsėsi ir vėliau. 1900 m. kunigo Leono Kleniausko rūpesčiu šventoriaus tvoroje išmūryta 14 neogotikinių Kryžiaus kelio koplytėlių ir dideli to paties stiliaus vartai – bromas. 1913 metais kunigas Jonas Šileika įrengė 13 registrų vargonus.

Vienuolyno istorija

Vienuolyno statyba Palėvenėje irgi truko labai ilgai. Pirmieji Palėvenėje įsikūrę vienuoliai, kol vyko vienuolyno statybos, gyveno palivarkuose. Pagrindinio vienuolyno gyvenamojo korpuso statyba pradėta 1690 m. ir baigėsi 1701 m. Šis korpusas buvo atgręžtas į Lėvens šlaitą.

Antrasis korpusas su refektoriumu (bendra vienuolių valgykla) pradėtas statyti 1704 m. Tačiau dėl karo veiksmų ir maro darbai nutrūko ir vėl tęsėsi tik 1739 m. Daugiausia prie statybų prisidėjo 1742 m. atvykęs prioras Augustinas Hlaskis. Jis pirmiausia įrengė plytinę, išdegė plytų, parūpino kalkių, akmenų ir 1744 m. baigė refektoriumo statybą.

Trečias, pietinis, korpusas išmūrytas 1778–1788 m. Jame buvo įsikūrusi biblioteka, kuri turėjo 970 knygų, tarp jų ir lietuviškų.

Iš viso per tris korpusus vienuolyne buvo 38 kambariai, kiekviename iš jų buvo po krosnį puošnių glazūruotų koklių. Puošniausia ir didžiausia buvo prioro celė. Palėvenės vienuolyne buvo ruošiami jaunieji dominikonų kunigai – teologijos ir filosofijos studentai.

Čia veikė ir parapijos mokykla. Jai už išsilavinimo pradžią gali būti dėkingas Laurynas Gucevičius, būsimasis Vilniaus rotušės ir Vilniaus katedros architektas.

L.Gucevičius gimė 1753 m. rugpjūčio 5 d. Migonių kaime, Šimonių parapijoje, Kupiškio rajone. Pakrikštytas jis buvo būtent Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje.

Palėvenės dominikonų vienuolyne veikė mokyklėlė, kurioje vienuolynas laisva valia mokydavo po keletą aplinkinių vargingesnių bajorų vaikų už patarnavimą kunigams vienuoliams, suteikdamas jiems visą išlaikymą.

Taip pat čia mokydavosi po keletą vietos gyventojų bei vienuolyno palivarkų valstiečių vaikų. Būtent čia dvejus metus mokėsi ir L.Gucevičius, gimęs valstiečių šeimoje.

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčios prieangyje architektui L.Gucevičiui 2003 metais 250-ųjų gimimo metinių proga buvo atidengta paminklinė lenta.

Švietėjai iš Palėvenės

Vienuolyno rūpestis švietimu tęsėsi ir žlugus Abiejų Tautų Respublikai bei Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi. Dar daugiau, vienuoliai rūpinosi švietimu būtent lietuvių kalba.

1835 m. Palėvenės dominikonas Dominykas Sutkevičius parengė lietuvių–lenkų ir lietuvių–lenkų–lotynų kalbų žodynus. 1859 m. kitas dominikonas Rapolas Jasikevičius išleido 4 tomų pamokslų rinkinį lietuvių kalba.

1804 metais Terpeikių kaime Palėvenės parapijoje gimė Kajetonas Aleknovičius (Alekna). Jis buvo baigęs kunigų seminariją, kunigavo 40 metų, tačiau tolimesnės karjeros nepadarė. Užtat 1846 metais jis paruošė elementorių lietuvių kalba. O 1861 metais buvo išspausdintas Kajetono Aleknovičiaus poezijos rinkinys „Pasakos, pritikimai, vesėlios ir giesmės“.

Literatūros istorikai K.Aleknovičių laiko satyrinio feljetono pradininku. Kai kurie jo kūriniai, pavyzdžiui, giesmė ,,Kikilis“ virto liaudies dainomis. K.Aleknovičius rašė aukštaičių tarme ir vienas iš pirmųjų pareiškė, kad ši tarmė turi sudaryti literatūrinės lietuvių kalbos pagrindą.

Klajodamas be pastovios vietos, XIX a. pradžioje Palėvenės vienuolyne ne kartą lankėsi dar vienas šalies literatūros istorijai svarbus žmogus – kunigas ir poetas Antanas Strazdas, kuris „už nusižengimus dvasininkų luomui“ (turėjo sūnų) prarado pareigas.

Visgi, nors čia turėjo bičiulių, ilgiau Palėvenėje jis neapsistojo. Vilniaus vyskupas vienuolynui rašė, kad A.Strazdą priimtų, bet jam čia vietos neatsirado.

Kovos dėl blaivybės

XIX a. viduryje didelę Lietuvos dalį apėmęs vyskupo Motiejaus Valančiaus inicijuotas blaivybės sąjūdis neaplenkė ir Palėvenės. Tarp vyskupo ir vienuolių čia netgi kilo konfliktas.

Dar XVIII a. vienuolyne dominikonai įsteigė ir alaus bravorą. 1744 m. čia iškilo karčema su dviem arklidėmis. Viena karčemos patalpa buvo skirta prastuomenei, kita – savininkams, trečia – keliaujantiems svečiams.

1858 m. lankydamasis Palėvenėje M. Valančius pradėjo viešai skelbti blaivybę ir būtent Palėvenėje buvo sukurta pirmoji Žemaičių vyskupijoje blaivybės draugija. Į ją M.Valančius savo ranka įrašė daugiau kaip šimtą žmonių. Blaivybę toliau Valančius skelbė per visų bažnyčių vizitaciją.

Jau pirmajame savo bendrajame blaivybės laiške vyskupas džiaugėsi, kad žmonės atsisakė gerti degtinę (gerti vyną ir alų blaivininkams nebuvo draudžiama).

,,Ir jūs patys ar maž džiaugiatės pergalėję tą neprietelę arielką, jau nebgaišinat dykai grašio, atiduodami žydams tuomet, kad jūsų vaikai būdavo pusalkaniai ir pusplikiai. Nebegirdėti jau muštynių ir nezgadų namuose, bet ko pirma nė viena šventė neapsieidavo. Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebesikavojat nuo vyrų savo girtų namo pargrįžtančių, visuomet dabar matot juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. Ir jūs, vyrai, neberegit moterų savo girtų namo pareinančių arba iš namų javus skraistais į karčemas nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčemas išnyko, butuose pargrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių“, – rašė M.Valančius.

Tačiau patys dominikonai, gaminę alų, neskubėjo platinti blaivybės. Daug vargo įdėjo vyskupas M.Valančius propaguodamas blaivybę. Galutinai vienuolių pasipriešinimą jis įveikė tik 1862 m.

Tačiau netrukus visa tai buvo pamiršta – prasidėjo 1863–1864 m. sukilimas, neaplenkęs ir Palėvenės.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Biržų, Kupiškio, Panevėžio krašte formavosi sukilėlių būriai. Palėvenėje prie sukilimo prisidėjo vienuolis Jackus Milasnickis, atvykęs iš Agluonos dominikonų vienuolyno. Jackus Milasnickis rėmė sukilėlius pinigais o po pralaimėto mūšio Biržų girioje slėpė sukilėlius vienuolyne. Sukilimui pralaimėjus, Milasnickis buvo įskųstas.

Be to, per Palėvenę ėjo ir dar vieno sukilimo vado, kunigo Antano Mackevičiaus, kelias. Tai kunigas, vienas iš svarbiausių sukilimo vadų ir dvasinis lyderis. Jam atsisakius išduoti sukilėlius buvo pritaikyta mirties bausmė pakariant. Egzekucija įvyko Kaune 1863 m. gruodžio 28 dieną.

Po sukilimo Kauno gubernatorius 1865 m. kovo 15 d. nurodė Palėvenės dominikonų vienuolyną uždaryti o čia esančius 20 vienuolių išsiųsti į Raseinių, Gardino, Nesvyžiaus, Žemaičių Kalvarijos vienuolynus. Vienuolyno turtas buvo išparduotas, pinigai įnešti į Rusijos iždą. 1872 m. buvo sunaikinta ir vienuolyno biblioteka.

I pasaulinis karas ir tarpukaris Palėvenėje

Pirmo pasaulinio karo metais vokiečių kareiviai Palėvenės bažnyčioje įrengė laikiną ligoninę, dar vadinama lazaretu. Čia buvo gabenami sužeistieji iš mūšio lauko. Neišgyvenusius laidodavo Palėvenės kapinėse, ten palaidota 57 vokiečių kariai.

Palėveniečiai dalyvavo ir Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Trys Vyčio Kryžiaus kavalieriai – Aleksas Vėta, Aleksas Bausys ir Ipolitas Silickas – yra palaidoti Palėvenės kapinėse.

Lietuvai tapus nepriklausoma, nepriklausomybės vėjai greitai ėmė pūsti ir Palėvenėje. Aukštadvaryje, 1 km nuo Palėvenės miestelio, nuo seno buvo Palėvenės dvaro palivarkas, kurį XX a. pradžioje valdė dvarininkai Komarai.

Palėvenės dvaro savininko Komaro žmona ir Bogdano Komaro seserys buvo stačiatikės, bet priėmė Romos katalikų tikėjimą. Jos buvo pakrikštytos Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje.

1920 m iš bendrų Bogdano Komaro valdų Aukštadvario palivarke buvo nutarta išskirti 277 ha žemės reformos reikalams ir 1922 m suformuoti atskirą kaimą.

Žemės visų pirma gavo 18 savanorių, karių bei keli bežemiai. Taip susiformavo Aukštadvario kaimas – vienas iš 42 kaimų Palėvenės parapijoje.

1940 m. sovietai dvarą nusavino. 1992 m dvaras gražintas Bogdano Komaro anūkės Nijolės Milaknienės šeimai.

1921 m. Palėvenė suvaidino svarbų vaidmenį dar vieno Lietuvoje žinomo asmens gyvenime. Tų metų gegužės 27 d. per Sekmines Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje Kazys Binkis susituokė su Pranute Adomonyte, netoliese esančio Noriūnų dvaro savininko Jono Adomonio seserimi. Iškilmingas vestuvių pokylis vyko Noriūnų dvare. Šias vestuves knygoje „Su kuo valgyta druska“ aprašė ir Juozas Baltušis.

Dar viena svarbi Palėvenei tarpukario data buvo 1927 m. Tų metų liepos 27 d. Palėvenėje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Po neseniai įvykusio valstybės perversmo jis darė „turnė“ po Lietuvą, lankydamas įvairius kaimus ir miestelius. Palėvenėje prezidentui gėles įteikė Grilauskaitė iš Palėvenės miestelio.

Kiek vėliau tarpukariu duris Palėvenėje atvėrė pirmoji įstaiga. Tai buvo iniciatyvaus klebono Juozapo Laurenčiko ir vargonininko Povilo Grakausko aktyviomis pastangomis įkurta pašto agentūra, prie kurios plevėsavo Lietuvos vėliava. 1936 m. paštas buvo telefonizuotas.

P. Grakauskas buvo ir XII Panevėžio rinktinės 15-o Palėvenės šaulių būrio sekretorius, turėjo ginklą. Šauliai dažnai rinkdavosi būtent pašte. P.Grakauskas turėjo radijo imtuvą, visi klausydavosi žinių. Čia laukė parskrendančių Dariaus ir Girėno. Vietiniai pasakojo, kad ryte rado vyrus, užsikniaubusius ant stalo ir verkiančius...

Dar vieni tarpukario Palėvenės šviesuoliai buvo Šilinių šeima. 1871 m. Svėdasų krašte gimęs Matas Šilinis buvo kaimo siuvėjas, atvykęs į Palėvenės parapiją siūti. Čia susipažino su Apolonija Kumštyte, sukūrė šeimą, kurioje gimė 7 vaikai. Gyveno netolimame kaime, po I pasaulinio karo persikėlė gyventi į Palėvenės miestelį.

Šiliniai buvo darbštūs, sumanūs žmonės. Siuvėjas Matas tapo prekybininku turėjo krautuvę Palėvenėje, taip pat iki gilios senatvės patarnavo bažnyčioje, buvo zakristijonas. Vėliau šias pareigas ėjo sūnus Povilas.

Iš jau minėtų savanorių, įsikūrusių Aukštadvario kaime prie Palėvenės, išsiugdė ne viena garsi asmenybė. Viena jų – Jonas Baranauskas. Jis gautą žemę paliko tėvams o pats išvyko studijuoti į Olandiją, vėliau mokėsi Švedijoje, Italijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, įgijo humanitarinį istoriko išsilavinimą. 1933–1940 m. buvo Panevėžio vyskupijos kultūrinių jaunimo organizacijų vadas.

Dar viena ryški asmenybė – karininkas Jonas Černiauskas, kuris 1919 m. tapo Černiumi. 1929 m. jis baigė Briuselio aukštąją karo inžinerijos mokyklą. 1932 m. Paryžiuje baigė generalinio štabo akademiją. Vėliau ėjo aukštas pareigas: 1935–1939 m. buvo kariuomenės štabo viršininkas, 1939 m. kovą–lapkritį ministras pirmininkas.

SSRS okupavus Lietuvą, tapo generolu majoru. Bet prasidėjus SSRS–Vokietijos karui iš Raudonosios armijos pasitraukė, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Tuo metu Lietuvai ir Palėvenei teko nauji iššūkiai.

Sovietinė okupacija

Kai Lietuva dūsavo carinės Rusijos gniaužtuose, lietuviai kryžiais puošė savo sodybas, pakeles, kryžkeles, melsdami, kad Dievas saugotų juos ir brangią tėvynę Lietuvą. Gyvenimui pagerėjus kryžius primiršo.

Kai 1940 m. Lietuvą okupavo Tarybų Sąjunga, mūsų tautai vėl prasidėjo sunkūs laikai. Pirmaisiais okupacijos metais pasipriešinimo nebuvo. Lietuviai – tiek pasauliečiai, tiek kunigai – kovojo dvasinėmis priemonėmis.

1940–1941 metais Palėvenės parapijoje vikaravo jaunas kunigas Antanas Valantinas. Jis paskatino parapijiečius statyti kryžius kaip pasipriešinimo simbolį sovietams. Per tuos metus parapijos kaimuose buvo pastatyta 21 kryžius.

Tais lemtingais 1940 m. palėveniečiams šauliams teko baigti savo veiklą. Žinią apie nuveiktus darbus sudėjo į butelį, apliejo smala ir įkasė į žemę. Nežinia, ar tą butelį kas būtų radęs...

1940 m. baigė plevėsuoti prie pašto ir trispalvė. Ją P.Grakauskas nukabino, žmona Anelė išplovė, sulygino, ir ji, senutėlė, komodoje tarp skalbinių išgulėjo visą okupaciją ir sulaukė šių dienų.

1940 m. P.Grakauskas dirbo ir gyveno pašte, daug padėjo mažaraščiams valstybės tvarkytojams, nes mokėjo rusiškai, buvo baigęs rusišką keturklasę mokyklą.

1941 m. birželio 22 d. per radiją išgirdęs apie Birželio sukilimą Kaune ir Lietuvos atkūrimą, jis apsisprendė, kad eis su sukilėliais. Pavakary savo šeimą ir biblioteką išsiuntė į Varniškių kaimą, į žmonos tėviškę, o pats pasiliko pašte, budėti poste.

Sovietai P.Grakausko nepasigailėjo. 1941 m. birželio 24 d. suėmė, nuvežė į Kupiškį, paskui į Panevėžį. Birželio 26 d. NKVD jį prie Cukraus fabriko žiauriai nužudė.

1941 birželio 29 d. rytą Palėvenės miestelį perskrodė dešimtmečio berniuko, Grakausko sūnaus Vytuko, klyksmas. Jis, pirma mamos atbėgęs į miestelį, išgirdo dviratininko iš Panevėžio atneštą ir paskelbtą kraupią žinią: Povilas Grakauskas, Bronius Tumonis, Dominykas Juodiškis iš Noriūnų, ilgametis Noriūnų mokyklos mokytojas Kazys Jurgevičius – iš viso 19 vyrų sušaudyti Panevėžyje, prie Cukraus fabriko.

Birželio 29 d. sušaudytieji buvo palaidoti Panevėžio kapinėse. Mažytis ekipažas: Anelė Grakauskienė, Marcė Puronienė ir mažasis Vytukas Grakauskas arkliu lėkė į Panevėžį. Suspėjo. Skambėjo visų bažnyčių varpai, minios žmonių.

Vargai nesibaigia

Lietuva vis dėlto nebuvo atkurta, okupacinės valdžios keitė viena kitą. Ėjo juodžiausi pasipriešinimo ir represijų metai. 1941 m. į Palėvenę atvyko kitas kunigas – Zenonas Karečka. Palėvenėje kunigo laukė sunki dalia.

1940 m. tarybų valdžia visą bažnytinę žemę buvo išdalijusi miestelio gyventojams. O 1941 m. ta žemė vėl buvo grąžinta klebonui, dabar jau Zenonui Karečkai. Jis žmonių akyse tapo blogu. O iš tiesų buvo inteligentiškas, geros širdies žmogus.

Klebonijoje visada tvyrojo baimė. Baimė, nes klebonas padėjo slapstytis iš Vilniaus geto pabėgusioms dviem žydaitėms: Mirai Burde ir dešimtmetei Irmai Degon. Jos liko gyvos ir po II pasaulinio karo išvyko į Izraelį.

Virš suktųjų laiptų vienuolyne buvo mažas kambarėlis, vadinamas ausyte. Ten visada gyveno nelojalūs vienai ar kitai valdžiai žmonės. Baisiausiais pokario metais klebonijoje, kuri buvo vienuolyne, dažni svečiai buvo rusų garnizono kariai, paprasti stribai. 1945 m. gruodžio 18 d. kleboną Z.Karečką areštavo ir ištrėmė į Komių SSR.

Išvysti, kaip Palėvenė ir jos žmonės atrodė tais laikais, galima fotografo Kazimiero Dudėno nuotraukose, nors visi baisumai jose neatsispindi. 1908 m. gimęs Kazimieras Dudėnas 1936 m. vedė Petronėlę Daugelavičiūtę iš Palėvenės, jie gyveno Kaune. 1941 m. kilus karui Dudėnai su vienerių metų dukrele Rimute persikėlė gyventi į Palėvenę, pas Petronėlės motiną. Erdviame name priešais vienuolyną K.Dudėnas atsidarė savo fotoateljė.

Palėvenėje prabėgo aštuoneri karo ir pokario metai. K.Dudėno fotografijos pasklido plačiai po apylinkes ne tiktai Palėvenėje. Jis fiksavo jį supančią aplinką, žmones – pažįstamus ir nepažįstamus, kasdienybę ir šventes.

Išskirtinė solistė ir gaisras bažnyčioje

Visgi ir po karo žmonės nenustojo lankytis bažnyčioje. Į mišias susirinkę žmonės galėjo išgirsti nuostabų Almonos Mikalauskaitės balsą.

Almona Mikalauskaitė gimė 1930 m. balandžio 7 d. Karaliūnų kaime Palėvenės parapijoje. Ji baigė Panevėžio muzikos mokyklą, toliau mokslus tęsė Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) vokalo klasėje.

Studijuodama konservatorijoje A.Mikalauskaitė vasaros atostogas leisdavo tėviškėje. O iš jos kiemo kaip ant delno matėsi Palėvenės bažnyčia. Jos tėvai buvo tikintys žmonės, todėl ir Almona būdama studentė nuolat lankydavosi bažnyčioje.

Almona turėjo labai gražų ir stiprų balsą. Giedoti bažnyčioje ją paskatino tuo metu dirbęs vargonininkas Benjaminas Čybas. Kiekvieną vasaros sekmadienį skambėdavo jos atliekami solo kūriniai.

Vėliau A.Mikalauskaitė dirbo soliste Vilniaus operos baleto teatre, dėstė solinį dainavimą Vilniaus Tallat Kelpšos muzikos mokykloje. 1963–1972 m. ji buvo LTSR Filharmonijos choro solistė ir choro artistė Ilgus metus ji dainavo Radijo ir televizijos chore. 2019 m. sausį A.Mikalauskaitė atgulė amžinam poilsiui Palėvenės kapinėse.

1955 m. liepos 10 dieną Palėvenės buvusiuose dominikonų vienuolyno pastatuose besilinksminęs jaunimas sukėlė gaisrą, nuo kurio užsidegė ir bažnyčia. Nudegė visa stogo konstrukcija. Tuo metu vienuolyno ir bažnyčios stogas buvo dengtas mediniais gontais. Kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią sudegė dar trys sodybos.

Sovietinė valdžia bažnyčią užplombavo ir atėmė raktus iš tuo metu dirbusio klebono Pranciškaus Masilionio. Kunigas Pranciškus Masilionis per didžiulius vargus Palėvenės Šv. Domininko bažnyčią iki 1960 metų atstatė. Jei ne jis, dabar bažnyčios miestelyje nebūtų.

Kol bažnyčia nebuvo atstatyta, šv. Mišios buvo aukojamos šventoriuje – spiginant saulei, pučiant vėjui, pliaupiant lietui.

Aktorė, atgulusi amžinam poilsiui Palėvenės kapinėse

Įėjus į Palėvenės parapijos kapines neįmanoma nepastebėti išskirtinės išvaizdos paminklo, Čia ilsisi Unė Baye, arba Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Vietą šiose kapinėse ji pasirinko todėl, kad čia buvo palaidota jos motina. Jos kapavietė atskira, bet šalia motinos.

U.Baye gimė Kupiškio rajone, Laukminiškių kaime 1897 m. Jos vardas buvo Uršulė, bet per I pasaulinį karą lietuvių pabėgėlių stovykloje ji susipažino su Baliu Sruoga, kuris ją skatino siekti mokslų, ėmė vadinti nauju vardu ,,Unė“, sakydamas, kad ji tokia yra tik vienintelė, unikali.

U.Babickaitė įstojo į Peterburgo imperatoriškąją konservatoriją. 1919 m. grįžusi į Lietuvą, pradėjo dirbti Kaune. Bet netrukus, 1920 m., išvyko į JAV, kur pasivadinusi Une Baye vaidino filmuose ir spektakliuose.

JAV ji ištekėjo už vadybos inžinieriaus pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. 1936 metais su vyru grįžo į Lietuvą, norėdami savo patirtį, talentą ir turimas žinias atiduoti Tėvynei Lietuvai. Tačiau Lietuvą okupavus SSRS, abu buvo teisiami ir pateko į lagerį. Iš jo Unė grįžo beveik po 2 metų, o Vytautas – niekada.

U.Babickaitė Palėvenės kapinėse netoli savo motinos kapo pastatė vyrui paminklą-kenotafą (kapas be palaikų). Čia ji ir pati 1961 m. atgulė amžinojo poilsio.

Palėvenės kapinėse taip pat ilsisi šokėjo ant ledo Povilo Vanago proseneliai Anelė ir Povilas Vanagai, seneliai Eleonora ir Povilas Vanagai, atlikėjo Jurgio Didžiulio prosenelis Kazimieras Didžiulis, poetas Vytautas Rudokas, Jurgio, Vytauto ir Vilhelmo Elisonų mama Elžbieta Elisonienė su dukra Elžbieta-Hortenzija Brazdžiūniene.

Tarp garsių Lietuvos žmonių, kilusių iš Palėvenės krašto – ir disko metikas Virgilijus Alekna. Jis 1972 m. gimė Terpeikių kaime Palėvenės parapijoje. Vaikystėje V.Alekna su broliu Ričardu patarnaudavo bažnyčioje.

Kunigas Antanas Juška (1906-1991) – vienintelis parapijos kunigas, augęs pačioje Palėvenės parapijoje, Pamarnakių kaime. Besimokydamas seminarijoje jis vasaros atostogas leisdavo savo tėviškėje. Jis parapijoje dirbo su jaunimu, kūrė bažnytines organizacijas. 

Veiklą jaunimo tarpe išvystė gana neblogai, tuo užimti buvo visi sekmadieniai, vėliau ši patirtis pravertė plėtojant bažnytinių organizacijų veiklą ir joms vadovaujant  Panevėžio vyskupijoje. 1929 m gegužės 25 d. vyskupas Juozapas Skvireckas A.Jušką įšventino kunigu. Primicijos vyko  birželio 16 dieną, Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje. 

Kunigas Antanas Juška – tauri asmenybė, kuri per savo gyvenimą išauklėjo ir finansiškai parėmė apie 10 jaunuolių. Bendruomenėje prigijo jų pavadinimas „Juškos vaikai“. Dėkingi auklėtiniai visą gyvenimą jį lankydavo, siųsdavo laiškus ir sveikinimus, dažnai jį vadino tiesiog tėveliu. 2010 m. buvo išleista knyga pagal Antano Juškos rankraštį „Mano žemiškoji kelionė“.

Dabartis

Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Palėvenėje gyvena 71 gyventojas. Palėvenės miestelis dabar išgyvena didžiulį pakilimą. Palėvenė kaip vietovė yra įtraukta į Kupiškio krašto lankomų objektų sąrašą. Miestelis sulaukia ekskursijų iš įvairių Lietuvos kampelių, iš kitų Europos šalių. Palėvenės Šv. Domininko bažnyčią lanko piligrimai.

2019 m. buvo sukurtas bendras lenkų ir lietuvių dokumentinis filmas apie kunigą Antaną Mackevičių „Paberžė: nepaklusniųjų lizdas“, prie kurio kūrimo prisidėjo, prodiusavimu rūpinosi ir šiuo metu Palėvenės Šv. Domininko parapijoje dirbantis klebonas, teologijos mokslų daktaras kunigas Rimantas Gudelis.

Filme filmavosi dabartiniai Palėvenės parapijos žmonės. Jo pristatymas visuomenei vyko domininkonų vienuolyno salėje ir bažnyčioje. Buvo atvykęs ir filmo režisierius Tadeuszas Bystramas iš Lenkijos.

2011 metais liepos 24 d. Palėvenės barokinė bažnytėlė buvo pilnutėlė svečių bajorų ir smalsumo atvestų parapijiečių. Šventės dalyviai rinkosi su savo heraldinėmis bajoriškų giminių vėliavomis.

Į bažnyčią buvo atvežta Vytauto Didžiojo biusto kopija, sukurta Konstantino Bogdano, ji keliavo per Lietuvą. Minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, Lietuvos bajorai sumanė Lenkijos Griunvaldo muziejui padovanoti Vytautą Didįjį.

Jis atsistojo šalia  lietuvio Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jogailos. Bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius bajorus.

Kanauninkas Vladas Rabašauskas pašventino naujai priimtų bajorų vėliavas. Vyko  bajorystės aktų įteikimas. Po iškilmių bažnyčios šventoriuje pasitiko renesansinių šokių kolektyvas „Alemanda“ iš Panevėžio.