Pasaulis Vaivos Grainytės atvirukuose: 10 sustabdytų kelionių akimirkų

Dar visai neseniai išsiųsti atvirutę namiškiams ar draugams iš užsienio atrodė vienas iš savaime suprantamų kelionių žingsnių. Atsižymėjimu pasiekus tikslą ir savęs toje kitoje erdvėje sustabdymu. Atvirutes siųsdavome net ir tranzavimo laikais, kai keliaudavome po Europą kiauromis kišenėmis, o paštas neretai būdavo toks lėtas, kad atvirutės namus pasiekdavo vėliau nei parsirasdavai juose pats.

Dabar tai daugeliui atrodo praėjusio laiko rudimentas – laikais, kai kur kas greičiau, paprasčiau išsiųsti elektroninį paštą ar pranešimą messengeriu. Tačiau tai visgi ne tas pats. Kaip interviu šiame žurnale sako „The Analog Sea Review“ leidėjas Jonathanas Simonsas, cituodamas Marshalą McLuhaną, jau pats pranešimas yra žinutė. Tai, kokiomis priemonėmis perduodi savo mintis, irgi labai svarbu.

Tad nusprendėme vėl patirti, ką reiškia keliones reflektuoti štai tuo, senoviniu, lėtesniu, mąslesniu būdu. Rinktis atvirutę, užrašyti ant jos savo mintis. Ką reiškia adresatui skaityti, kas joje parašyta.

Kelionių susirašinėjimo drauge tapo rašytoja, dramaturgė, poetė Vaiva Grainytė. Jos knyga „Pekino dienoraščiai“ man iki šiol lieka viena geriausių lietuvių autorių su kelionėmis, savęs prijaukinimo kitur temomis susijusi knyga. Buvimo kintančiame pasaulyje jausenos jautriai prasiskverbia ir kitoje V.Grainytės kūryboje.

Vaiva parašė 10 atvirukų iš skirtingų pasaulio vietų, ir žvilgterėti į tai, ką ji pajuto ten, ką norėjo sustabdyti, siūlome ir jums.

Audrius Ožalas

Šiandien Leipcige transporto streikai, tai per visą miestą vilkau lagaminą iki Max Planck research centro Zoo sode. Lara Rüter dirba ten primatų tyrimų stotyje. Ji šiaip puiki poetė, vakar skaitėme kartu poeziją Leipcigo knygų mugėje (ji vertė mano 7-22 m. amžiaus eiles iš „Gorilos archyvų“). Dažnai stebiuosi, kaip gyvenime viskas susirimuoja.

6-7 s. susirakinę žvilgsniai su šimpanze, vardu Joesy, sukėlė odos pašiurpimą – kiek tose akyse skausmo, išminties, smalsumo, liūdesio!

Aš tikiu Darwinu.

Leipcige daug grūsties, pankų, Manga komiksų personažų (knygų mugės tema šiemet + Nyderlandai), mačiau parke lesbiečių porą, viena kitą maitinančia avižine koše*. Tikiuosi, connecting flights nevėluos, šiaip jaučiuosi nusitąsiusi nuo kelionių, Lufthansa stiuardesės dažniausiai būna pasyviai agresyvios.

Rašau bet ką, dar labai noriu pabūti su tuo įspūdžiu iš primatų pasivaikščiojimo su Lara – labai labai paveikė.

Vaiva, Leipcigas

2024 03 22

Linkėjimai iš Kabelių!

Atvykome į ganiavos sezono atidarymą. Banda labai pasikeitusi, daug avių išmirė – kirminai ir incestas įsisiautėjo. Avytės, be to, apkirptos, tai vos pažinau Begemotę. Ji tiek nervų prigadino, kai čia gyvenau rugsėjį ir visą mėnesį ganiau 57 avis. Šiaip tai graudu matyti svirduliuojančius ėriukus...Visai kita nuotaika, bet virtinių gamyba ir pažintis su naujais žmonėmis prasklaido slogutį.

Prisimenu ekspediciją į Čepkelių raistą su Onute Grigaite, labai miela pamatyti Laurą ir įstatyti koją į celę, kur nakvota, gyventa su saule.

Žvaigždutės ir Velniuko dvynukai – vienas miršta, kitas guvus.

Vaiva, Kabeliai, Dzūkija

2024 m. balandžio 28d.

Labas iš Singapūro –

Azijos JAV, kultūros ir rasių katilo. Dieną miestas vienoks, naktį – kitoks. Sutikau (seniai nematytą bičiulį – V.G. past.) Hui, jo vaikinas skrodžia peles – abu atėjo į „Saulę ir jūrą“, kur dainavo ir Singapūro Operhauzo sopranių choras. Viskas čia nepaprastai sklandu, teatre visi iki smulkmenų organizuoti.

Perfekcionizmas ir drėgmė.

Naktys svaigina – einu įlanka ir svajoju sugrįžti į Aziją.

Gaila I.Šimonytės, nes lietuvių bendruomenės vakar ją nutampė, o ir spektaklį žiūrėjo su aukštakulniais.

Singapūras investuoja dabar į kultūrą ir nori atsigriebti. Už kramtomos gumos įvežimą čia sodina kalėjimą, taiko mirties bausmę. Singapūras – Azijos Šveicarija – dosnus pinigų plovimo operacijoms. Politinė drausmė – geras būdas išlaikyti etninę įvairovę ir neleisti vienai etninei grupei uždominuoti.

Dėl karščio vaikštoma tuneliais.

Viename kampe garbinama Šakti, kitame – pėdų masažas, trečiam ir penkioliktam – „Rotari“ klubo vyrai ir orchidėjų kriokliai, įdegę australai. Daug ambasadų įsikūrusios tiesiog prekybos centruose.

2024 m. gegužės 31d.

Singapūras,

Vaiva

...juk į Balį norėjau vykti studijuoti induizmo ir vietinės jų kalbos dar 2010 m. Tačiau laimėjo ne Balio, o Kinijos paraiška ir taip metams išsikrausčiau į Pekiną.

Atvykau čia „uždaryti geštalto“, buvo pakeliui iš Singapūro gastrolių su „Saule ir jūra“.

Vakar „Setia Darma“ lėlių ir kaukių muziejuje praradau laiko nuovoką – ritualinių, apeiginių kaukių kolekcija atgijo „Arma Foundation“ muziejaus kiemelyje: geroji dvasia, Barongas, nukovė demonus akomponuojant gamelano orkestrui!

Suprantu, kad tai turistams pateikta degradavusi ritualo versija, tačiau po pasirodymo lindau į užkulisius pasilankstyti atlikėjams – kinų turistai juos fotkino ignoruodami gyvą ryšį.

Šiandien patekau į kas 7-6 m. vykstančias masinės kremacijos apeigas, likau pakerėta, nors ir užtampyta minios ir saulės. Tame 70 m. (aukščio – aut. past.) buliuje (Šivos simbolis) tikri kaulai ir kūnai! Visa bus padegama, taip pigiau.

Oi, ant kojos dedasi keistos dėmės – gal lėlių muziejuje pernelyg glausčiausi prie barongų kailiniuotųjų?

Rašau truputį afekto būsenoj, jausdama begalinį dėkingumą už šias patirtis ir IŠSIPILDYMĄ.

Vaiva

2024 m. birželio 10d.

Ubudas, Bali, Indonezija

Labas,

Taip jaudinausi prieš tą Veneciją! Ne dėl to, kad sugrįžtu po 5 metų, ar kokios nors nostalgijos – ne, nejaučiu sentimentų! Jaudinausi prieš 5 dienas trukusį Master Class, kurį teko vesti jauniesiems (aš jau vis mažiau ir mažiau jauna!) kūrėjams. Man patiko laikyti erdvę ir dėmesį, jaučiuosi pasikrovusi ir įveikusi savo baimę „dėstyti“.

Nu bet šiandien turėdama laisvą  pusdienį aplankiau mūsų paviljoną – nė vieno žmogaus, tik drėgmė ir pelėsis, sutrūniję A.Gerliko mediniai takeliai. Jokio šurmulio, ar eilių. Vietoj maksimalia įtampa įkrauto pliažo stūkso Mamita Montaña lėlė (Čilės menininkės Valeria Montti Colque darbas). Žodžiu, geras laikinumo ir neprisirišimo įkūnijimas: visa, kas alma, kada nors numirs. Visa, kas trūnija – gali atgyti...Nu bet kapitonai, su kuriais tiek incidentų turėjome, žiū, gerai išsilaikę – tėvukas Mauricijus vedė, kitas, matau, lavina bicepsus irklavimu – praplaukė kanalu, kol kosėjau nuo pelėsių išėjusi laukan.

Labai karšta, Marco vėl užsišikęs – atsibodo!

2024 m. birželio 21d.

18:13

Venecija

Vaiva

Baltijos kelio diena*, aukštaitiškos juostos pranešimo „Kinijos ir Rusijos santykiai bei jų įtaka pasaulio (ne)stabilumui“ fone. Masiulio knygyne nėra to, ko ieškau. Senutė psichiatrė gatvėje sučiumpa E. skvernus pasakyti komplimento. Picerijoje vietine tarme rekomenduojamas rukolų priedas. Miesto gatvės tuščios, pastatai atkreipia dėmesį neaukštumu,  S.Eidrigevičiaus muziejuje megalomaniškas mastelis praryja kaukes ir Miltinio mitą. Nuo jam įprasto aplinkos atskilęs klerkas blaškosi gatvėje, ieškodamas geresnės kavos, bet ją gerti gali tik forumo dalyviai – vieni kitų klausytojai.

* Panevėžio kraštotyros muziejuje 10 val. rytoj pamatau Baltijos kely plazdėjusią vėliavą, siūtą čia.

2024 08 23 Panevėžys

Labas,

Štai toks vaizdas pro mano balkoną nuo 2024 m. rugsėjo 11d. iki lapkričio 11d!

Austrių kilogramas turguje – 9 EUR. (Jų namelio forma ir paviršius mėgdžioja Cap Canaille.)

Trečia savaitė, kaip gyvenu 60 min. iki Marselio ir plaštaka iki jūros. Oras čia keičiasi greitai, pvz., einant iki J.Meko filmuoto komposto išpilti avokado geldelių, privalu užrakinti langus: vėjas mistralis čia kerta nuožmiai ir iš pasalų. „Camargo Foundation“ bibliotekoje Gertrude Stein libretų originalai, klampūs C.G.Jungo esė apie UFO, Gilgamešas, Zen poezija, E. Dickinson raštai – didžiausia tokios klasikos vertė, kad nuo visų leidinių galima nuimti filantropo Jerome Hill pirštų anspaudus, visos knygos priklausė jam. Kartą sapnavau ir patį Jeromą, tik taip ir likau nesupratusi, ar sapnas priklauso man, ar buvo atpūstas...

Kartu reziduoju su akademikais ir menininkais iš skirtingų žemynų. Mums visiems apie 40/60 m., tai dažniausiai susitinkame tik darbinėse sesijose, po kurių sunku užmigti – temos nuo Indijos DNR paieškų, antipsichiatrijos judėjimo Maroke arba negalios sampratos 18 a prancūzų teatre. Kartais rytai prasideda nuo pernelyg garsaus jūros kriokimo, kartais – nuo Zoom su povandeninės archeologijos mokslininke.

Vakare traukinys į Tulūzą, rodysime „Geros dienos!“.

Bandysiu dar įšokti į jūrą.  

Cassis,

Vaiva

2024 m. spalio 1d. 8:59

Tulūzoje daug arbatos rūšių ir visi labai draugiški – moterį iš rankinių butiko pakviečiau į „Geros dienos!“.  Ji irgi kairiarankė, atgijusi po avarijos.

Floristų kambaryje – šikšnosparniukų skeletai, vietoj rožių.

Šv. Saturnino katedroje – relikvijos ir vapsvų spalvos šviesa.

Į vakarėlį atėjo Haznas, bet jo žemą balsą užgožė tranki muzika.

Viešbuty buvo elektrinė plytelė, tai sutaupė daug energijos.

Spektakliai baigdavosi vėlai, vertėjas „juice bar“ išvertė į „jews‘ bar“.

Lietuvių falangas didelis, atvyko japonas Yutsuki iš Berlyno. Radau įdomių užrašinių. Tulūza nustebino, rožinės plytos čia dainuoja.

2024 m. spalio 4d.

Tulūza,

Vaiva

Labas iš Marselio!

Šis miestas – elektrinis ungurys: degina, įkrauna ir iškrauna.

Statu.

Tad į Katedrą užvežė „Uberis“ (paskui nulipau pėsčia – skubėjome įsigyti Taro kortų specialiame butike).

Noriu papasakoti apie V a. abatiją, Šv. Viktoro.

Kriptose palaidoti vaikai, netoli jų – „X“ (formos – aut. past.) kryžiumi nukryžiuoto Šv. André  koplytėlė. André  globoja gerklę. Verta jam melstis čia, Marselyje kur mistralio ledinis tonas perkošia kiaurai. Bet virš kriptų ir André  vyko vestuvės: storulis sintezatoriumi skambino L.Coheno „Aleliuja“. Ko ne „aleliuja“: mirtis, požemiai, praeitis ir virš kapų vykstančios jungtuvės, kurios galiausiai nuguls į kriptas.

Naktį nakvojom centre, pusrūsy – dužo stiklai, vyko ginčai arabų kalba.

Neišsimiegojus sunku leistis į parodas, MUCEUM praleidome 5 val. Nusipirkau queer ir disability aspektus (?) vaizduojantį romaną „Romance ir Marseille“.

Jau nelaiko kojos, Tulūzoje viskas ramiau, be kibirkščių.

Gal į Casis reik bandyti kviesti „Uberį“??? Autobusai nepatikimi čia.

2024 m. spalio 5d. 18:03 val.

Vaiva,

Marselis

Labas iš Avinjono,

Kaip čia nejauku atvykus iš Arlio!

Kodėl sutikau eiti į Popiežių rūmus?

Norėjau pamatyti klasikinę gigantomaniją, ar amfiteatrą? Ok, smalsumas.

Išvargino erdvės, masė turistų – vien senjorai iš JAV.

Patiko, va, šitas fragmentas iš popiežiaus miegamojo – sakaliukas rankoje!

Per daug paveldo šias dienas aprėpta – apsėsta.

2024 spalio 12 d.

12:32

Avinjonas,

Vaiva