Pasimatuoti jūrą: per Baltijos bangas su jachta „Ambersail 2“

 

Kokia pirmiausia emocija jus apimtų, jei sužinotumėte apie galimybę plaukti išskirtine jachta? Jūroje. O... jei tai sportinis lenktyninis laivas ir plaukimas numatomas chaotiškų bangų supamoje Baltijoje? Poetišką romantiką akimirksniu nuplautų ekstremalaus nuotykio purslai. Ir ne be reikalo.

Balandžio pabaigoje, kai „Ambersail 2“ ruošėsi startui prestižinėje Karibų Antigvos regatoje, įgulos kapitonas Simonas Steponavičius duodamas interviu 15min sakė: „Buriavimas – tai ne martinis ir bikinis, čia – piktas sportas.“

Jo šmaikštus pasakojimas apie tai, kad po lenktynių buriuotojai „būna pavargę, nusvilę nuo saulės, dehidratavę, laka vandeniuką kaip bėriai, kad tai – rimtas fizinis krūvis“, kėlė ne tik šypseną, bet ir daug klaustukų – tai kaip ten su tais atvirukais, kuriuose plaukimas jachta piešiamas tarsi nerūpestingas poilsis ant vandens, mėgaujantis kerinčiais pakrančių vaizdais? Kaip ten su tuo švelniu plaukus kedenančiu vėjeliu, kaip su fiestą primenančiu vakarėliu laive?

Pamirškite! Tai – šampaninis plaukimas. O mes čia juk apie rimtą, normalų sportą!

Paskutinė „Ambersail 2“ komandos treniruotė prieš regatą

Portalas 15min drauge su Lietuvos buriuotojų sąjunga, „Volfas Engelman“ nealkoholiniu alumi ir vandenynų dakaro bolidu vadinamu „Ambersail 2“ ėmėsi bendro projekto – 15min platformoje nuo pavasario pradžios sėkmingai vystomas bendras buriavimo sporto populiarinimui skirtas projektas „Su vėju!“

Meile vėjui gyvena visi buriuojantys – ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjai, nuotykių ieškotojai, ir profesionalai, olimpiečiai. Meile vėjui vis labiau užsikrėtė ir 15min. Ir lyg to neužtektų, įšoko į jachtą kartu su „Ambersail 2“ komanda – patirti, ką reiškia plaukti kiečiausiu Lietuvoje „Volvo65“ laivu ir būti profesionalios įgulos dalimi.

Bet apie viską nuo pradžių...

„Ambersail 2“ finišavo regatoje „AF Offshore Race“

Birželio 26-ąją 15min fotografas Lukas Balandis gavo jūrinį krikštą – išsiruošė į 11 dienų kelionę su „Ambersail 2“. Per visą šį laikotarpį jam teko nuplaukti nemenką 1300 jūrmylių atstumą Baltijos jūra: pirmiausia iš Klaipėdos pasiekti Stokholmo uostą, vėliau manevravimo prasme įveikti sudėtingą atkarpą aplink fiordus, galiausiai – išplaukus į atvirą jūrą pagal laikrodžio rodyklę apiplaukti Gotlando salą ir finišuoti Sandhamno saloje.

Tuomet iš jos pasiekti Taliną, o iš Talino grįžti atgal į Klaipėdą, kur Liepos 6-osios proga vyko ne tik iškilmingos laivo sutiktuvės, bet ir krikštas – olimpietė buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt tapo „Ambersail 2“ krikštamote.

„Tai buvo neįkainojama patirtis. Įveikiau 1300 jūrmylių, susipažinau su nuostabiais žmonėmis ir labiau pažinau save. „Smagu buvo matysi virsmą iš turisto į buriuotoją“, – pasakė „Ambersail 2“ komandos vadovas Arvydas Paunksnis parplaukus namo“, – sakė L.Balandis.

Lukas Balandis prie „Ambersail 2“ vairo

Liepos pirmomis dienomis į Taliną atvyko ir 15min žurnalistė Monika Svėrytė. Estijos sostinėje tuomet vyko išskirtinis renginys, kuriame susitiko Lietuvos, Latvijos ir Estijos buriuotojai, bendro Baltijos šalių lyderių susitikime nuskambėjo ilgai brandinta idėja – suburti bendrą komandą, kuri plauktų 2021 metais vyksiančiose buriavimo lenktynėse aplink pasaulį „The Ocean Race“ (anksčiau vadintos „Volvo Ocean Race“). Vėliau Monika drauge su „Ambersail 2“ iš Talino parplaukė į Klaipėdą.

Monika Svėrytė Talino uoste prieš išplaukiant į Klaipėdą

Šiame multimedijos pasakojime pateikiame du – Luko ir Monikos  pasakojimus. Ką jiems teko patirti? Su kokiais iššūkiais susidurti? Kaip jų akimis atrodė pirmas kartas jūroje? Ką naujo, netikėto ir įdomaus sužinojo apie buriavimą? Apie gyvenimą ir komandinį darbą laive? Kaip pavyko įveikti jūrligę? O dar – kaip vėliau paaiškėjo – egzistuoja ir kranto liga!

Lukas Balandis ir Monika Svėrytė su „Ambersail 2“ įgula

Lukas

Prie Baltijos jūros buvau šimtus kartų, matydavau mažesnes ar didesnes bangas atsimušančias į krantą. Tačiau visi tie kartai buvo sausumoje arba iš milžiniško kelto, kurio smarkiai išsiūbuoti nesugeba net didžiausios bangos. Baltijos jūrą įsivaizdavau pakankamai ramią, tinkamą ramiam buriavimui. Tačiau per 11 dienų „Ambersail 2“ jachtoje turėjau tikrąją pažintį su Baltija. Supratau, kad kokteiliukų ant denio negurkšnosime!

Ne pats tinkamiausias momentas lipti ant denio

Dar prieš išplaukiant į didįjį nuotykį laukė kruopštus pasiruošimas. Reikėjo atlikti daugybę įvairių formalumų, pasitikrinti prietaisus, nepamiršti svarbiausių dalykų. Visi pasiskirstė darbus. Aš ir komandos narys Regimantas Buožis buvome atsakingi, kad plaukiant netrūktų maisto ir gėrimų. Parduotuvėje praleidę keletą valandų, sutalpinome viską į automobilį ir važiavome atgal prie laivo.

Tiesa, valgiaraštis laive labai paprastas: greitai paruošiami makaronai, košės, tirpi kava, vytinta mėsa, įvairūs saldumynai, vanduo. Laive dujinė viryklė atstoja visą virtuvę, tad imtis kulinarinių šedevrų čia būtų sudėtinga.

Apsipirkimas Klaipėdos prekybos centre prieš plaukimą
Techninės dalies patikrinimas prieš paliekant Klaipėdą
„Ambersail 2“ kelionė per Baltiją
„Ambersail 2“ palieka Klaipėdos uostą gerokai po vidurnakčio

Pasirūpinę maistu ir susitvarkę kitus būtinus formalumus, planavome išvykti apie 20 valandą vakare, tačiau laiką teko pavėlinti – Klaipėdos uostą palikome gilią naktį, nors su gera nuotaika ir šypsenomis veiduose.

Tačiau kuo krantas labiau tolo, tuo vėjas stiprėjo, jachta plaukė vis greičiau šokinėdama per bangas, prasidėjo tikra taip vadinama skalbykla – laivo nosis panirdavo į bangą, kuri užliedavo visą denį vandeniu. Tada supratau, ką per prieš kelionę reiškė komandos vadovo Arvydo Paunksnio išsakyti žodžiai „laukia šlapias plaukimas“ – net ir profesionali jūrinė apranga nebegelbėjo, buvome kiaurai šlapi. Bet aš – žmogus paprastas, galiu prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, todėl toliau mėgavausi plaukimu ir galimybe būti „Ambersail 2“ komandos dalimi.

„Ambersail 2“ kelionė i Stokholmą

Ruošėmės varžyboms, todėl visas komandos dėmesys buvo sutelktas į tai. Iki birželio 30-osios starto lenktynėse turėjome dieną, skirtą treniruotėms. Lietuviai pasiruošimui Stokholmo archipelage skyrė 4 valandas.

Regatos „AF Offshore Race“ starto diena – jachtos laukia starto
„AF Offshore Race“ regatos startas

Plaukimas varžybose nuo paprasto plaukimo taip pat skiriasi, ypač dėl tvarkos laive: regatos metu labai ribojamas laivo svoris, mažiausiai reikalingi daiktai paliekami krante, net miegmaišiais tarpusavyje keitėmės – jų laive buvo minimalus skaičius.

Kiekvienas komandos narys laive turėjo jam deleguotą užduotį, visi buvo pasiskirstę darbais, ant denio neliko nė vieno, kuris neturėtų kuo užsiimti. Visa tai dėl bendro tikslo – visas dėmesys buvo sutelktas į buriavimą.

„Ambersail 2“ kapitonas Saulius Pajarskas
„Ambersail 2“ regatoje „AF Offshore Race“ Švedijoje
„Ambersail 2“ Baltijos jūroje
Finišo link

Liepos pirmosios pavakarę „Ambersail 2“ įgula finišavo regatoje „AF Offshore Race“ aplink Gotlando salą, kurioje nusileido „HIQ4“ komandai.

Lietuviai distanciją įveikė per 27 valandas, konkurentams nusileisdami 12 minučių.

 

Monika

„Mano pasakojimas šiek tiek skiriasi nuo Luko. Vien todėl, kad plaukti teko tik parą – finalinę „Ambersail 2“ kelionės atkarpą nuo Talino iki Lietuvos. Bet emocijų ir įspūdžių tiek, kad nesumeluočiau sakydama – Baltiją perplaukiau! Šis gyvenimo nuotykis įsimins ilgam! 300 jūrmylių, kaip ne kaip – ne toks jau ir kuklus jūrinis debiutas.

Buriavimą po truputį pradėjau jaukintis kelis sezonus dalyvaudama Žurnalistų regatose, tačiau Kauno ar Kuršių marios – tai ne Baltijos jūra, o „RS-280“ jachtos, kad ir kokios greitos ir manevringos bebūtų, tai ne papiktintas „Volvo 65“ bolidas.

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą savo akimis gyvai išvydau „Ambersail 2“, pagalvojau – monstras! Ši jachta – milžiniška. Įspūdį darė ir akimis neaprėpiamas jos 20 metrų ilgis, ir 30 metrų siekiantis laivo stiebas. Jei čia taip vaizdingiau – tai prilygsta 9 aukštų pastato aukščiui, o burėmis galima užkloti nemenką koncertų salę – vien groto plotas siekia 162 kvadratinius metrus, ką jau kalbėti pusvėjinę burę-genakerį – jos kvadratūra 375 kvadratai, 375!!! Kai radę ramesnę minutę vėliau su įgula krenavome jachtą galvas užvertę į dangų, svarstėme, kokie mažiukai būtume ant jos sugulę…

Žodžiu, monstras. Labai greitas, sportinis, juodai oranžinis žvėris. Ir nors jūros kontekste tapome dar mažesni, jau ko ko, jachtos šiaip kukliu laiveliu nepavadinsi – tokiomis aukščiausios klasės buriuotojai 9 mėnesius plaukia prestižinėse lenktynėse aplink pasaulį.

„Ambersail 2“ įplaukia į Klaipėdos uostą

Nuo šios temos – buriuotojų susitikimo dėl planų apie „The Ocean Race“ regatą – ir prasidėjo mano reali pažintis su „Ambersail 2“.

Žinią apie galimybę kartu parplaukti į Lietuvą priėmiau kaip vaikas gavęs skaniausią saldainį – juk čia taip neįtikėtina! Toks gyvenimo nuotykis! Su didžiausiu lietuvių laivu! Skrodžiant jūrą – vau!

Pasakojimo pradžioje ne veltui paminėjau sąvoką „šampaninis plaukimas“. Pamenu, kai Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas Raimundas Daubaras sykį paklausė, koks variantas man skamba patraukliau – ar tas šampaninis, ar ekstrymas? – Ekstrymas! – nesudvejojau. Mėgstu jausmą, kai adrenalinas išsivaikšto po kraują.

Vėliau, tiesa, permąsčiau savo žodžius iš naujo, bet trauktis jau nebuvo kur – jūra iki kelių tik tuomet, kai stebi ją nuo kranto.

Į Lietuvą įgula grįžta per Talino uostą

Likus kelioms valandoms iki atsišvartavimo Taline apniuko dangus, pro pajuodusius debesis pabiro kruša, žemė pasidengė ledukais. Liepos mėnesį! Puiki įžanga! – pagalvojau.

Iki Lietuvos mūsų plaukė 16, nors pradžioje įgula planavo būti beveik dvigubai mažesnė, tačiau „Ambersail 2“ tuščias net pačių mažiausių atstumų neplaukia – visada atsiranda norinčių. Todėl ir šįkart komandą papildė specialiai dėl šios galimybės į Estiją suvažiavę buriavimo entuziastai.

Didžioji dalis įgulos – aukščiausio lygio profesionalai, taip pat – perspektyvus, olimpinėmis jachtomis plaukiojantis jaunimas, dauguma – puikiai pažįstantys laivą, ne vieną akvatoriją juo jau spėję perplaukti. Na ir mes... keli tokie kuklesni, kas daugiau patyrę, kad mažiau, o kas apskritai pirmą kartą į rimtesnį laivą įšokę...

Be manęs laivu plaukė ir dar viena mergina, latvė Linda, vieno iš komandos narių draugė, su kuria vėliau viena kitą pradėjome vadinti buriavimo sesėmis.

Bendra nuotrauka prieš paliekant Taliną

Pirmiausia – instruktažas, saugumas – svarbiausia. Išklausėme kursą, kaip elgtis laive, ką galima daryti, ko – žūtbūt ne. „Jei esate žmogus, iškritęs už borto, neplaukite link laivo – taupykite energiją, stenkitės laikyti šilumą, nes vanduo – gana šaltas. Ir nepanikuokite, mes jus rasime, ištrauksime“, – pamokėlę laive pradeda buriuotojas, vienas atraminių „Ambersail 2“ įgulos narių Tomas Ivanauskas.

Šypteliu. „Kokia tikimybė iš to laivo iškristi?“ – pamąstau. Iš tikro, kol laivas krante, atrodo, kad reiktų labai pasistengti, kad tai įvyktų. Kol krante...

„Jei įkrisite į vandenį, liemenė išsipūs. Joje yra suspausto oro balionėlis, kuris nuo slėgio maždaug 15 centimetrų gylyje suveikia. Kiekviena liemenė turi asmeninį navigatorių, yra daviklis, kuris padės rasti jus vandenyje, užsidegs lemputė, ji matosi iš toli“, – toliau tęsiamas instruktažas. Tačiau jei dėl kokių nors neatleistinai žioplų priežasčių į vandenį įkristi tektų be liemenės – yra dar kita sistema: komandos lyderiai parodo į laivo gale esančią raudonomis virvutėmis pritvirtintą baltą dėžę, ištraukia šalia jos saugiai padėtą peilį.

„Tokiu atveju nupjaukite virves ir meskite dėžę į vandenį – netrukus išsiskleis gelbėjimosi namukas. Ir... svarbu – jei laive kuriuo nors metu jausitės nesaugiai, pasisakykite iškart“, – toliau kalba Tomas ir parodo, kuriose vietose rekomenduojama kabinti karabinus.

Vėliau visiems primenama apie „trijų taškų poziciją“ – kai, norint jaustis stabiliai judančiame laive, rekomenduojama kur nors įremti bent tris savo galūnes. Net jei sėdite – svarbu laikytis. Net jei esate viduje – svarbu laikytis. Laikytis, laikytis, laikytis – tai kartojama ne šiaip sau, sykį man trumpam atsikabinus banga buvo greitesnė ir nespėjus iš naujo užsikabinti nubloškė lyg per čiuožyklą...

Tiesa, svarbu žinoti, ir kur rankų ar kojų geriau nekišti – laive griežtai negalima remtis į vairą, bandyti užsikabinti už virvių – jos manevro metu gali tapti labai pavojingomis.

Nuo jaudulio ima prakaituoti delnai. Paprašau kolegų nufotografuoti, kaip atrodau dar švytinti, iki jachtai pajudant ir – vuolia! – atsišvartuojame.

Krantą Taline palikome šiek tiek po 16 val., kitos dienos 20 val. turėjome įplaukti pro Klaipėdos uosto vartus. Vėjas buvo toks stiprus, kad jo užteko ne tik garbanoms susukti – atidžiai orus analizavęs „Ambersail 2“ vadovas Arvydas Paunksnis iš anksto sakė, kad plauksime greičiau nei greitai, todėl, jei jau ko ir reiks ieškoti, tai užuovėjos, ne paties vėjo.

„Ambersail 2“ įgulos vadovas Arvydas Paunksnis

Buriuotojus tokios prognozės džiugina: daugiau vėjo – įdomesnis, ekstremalesnis plaukimas, daugiau nuotykio, daugiau sportinės dvasios. O ko laukti tiems, kurie mažiau patyrę? „Labai geras krikštas bus, bus labai įdomu, pamatysi“, – merkdamas akį sakė buriuotojas Simas Bačiulis. Nors vėliau jo kiti klausimai nuteikė ne taip pozityviai: „Įdomu, vemsi ar ne?“

Išties, labai įdomu, – mintyse pati sau ironizavau. Vemti nusiteikiau. Iš anksto. Sakyčiau, net visai padariau namų darbus tuo klausimu – dieną prieš paklausiusi Lietuvos buriavimo sąjungos prezidento Naglio Nasvyčio išsakytų patarimų, nuo pat pusryčių atidžiai skaičiavau kąsnius, bet ko nevalgiau, buvau gavusi pamokų, kad prieš išplaukiant į jūrą verčiau neprivalgyti riebaus, sunkiai virškinamo maisto, negerti kavos, jei yra galimybė – vartoti imbierą.

Imbiero neturėjau, bet visas kitas rekomendacijas išklausiau galvodama apie tai, kad jei jau lįstų tas maistas atgal, tai bent... na, suprantat, ne taip šlykščiai. Guodžiau save, kad dievinu įvairius atrakcionus, nebijau suptis žemyn galva, kad nesu iš tų, kuriuos net sėdint ant automobilio galinės sėdynės užsupa. Prisiminiau patirtis kalnuose ir draugiškai mane sutikusius Himalajus, kai dėl deguonies trūkumo kažkaip mistiškai pykinimo pavyko išvengti ir tik... labai ėmė miegas.

Iki maždaug 20 val. plaukėme gana ramiai, nors vėjas palaipsniui vis stiprėjo, bangos – atšiaurėjo. Atviroje jūroje jaukumą kūrė tik oranžinis, besileidžiančios saulės nuspalvintas dangus. Ir kai galiausiai šis užgeso, prasidėjo tai, kas ir yra tikrasis plaukimas. Ta tikroji jūrinė patirtis.

„Ambersail 2“ finišavo regatoje „AF Offshore Race

Bangos ėmė užstoti horizontą, akys nori nenori paskęsdavo jose, galiausiai paskendo ir mintys. Pasilenkiau per šoninį bortą ir išgirdau: „Tik ne čia! Jei pykina, varyk į laivo galą“. Mintyse susijuokiau, nes supratau, kad jei būtų čia – tai visas skrandžio turinys skristų ant komandos draugų. Bet nebuvo ten kam skrist – tik pažiaukčiojau oru kaip iš vandens į krantą ištraukta žuvytė ir vėl ramiai sau tupėjau. Nors jau tame laivo gale.

Laikas nuo kokios 23 val. ėmė slinkti lėčiau. Sutemo. Prie manęs prisėdo dar pora likimo draugų. Nors jie tai akivaizdžiai buvo stipriau pavalgę – nei ten juoktis, nei verkt norėjosi stebint jų vandenyje paliktą taką. Man tik norėjosi vėjo į veidą, nebuvo blogai, tik taip... jaučiausi neįprastai, ne visai sava, sakyčiau. Suvokiau, kad šiaip būdama šneki, užsičiaupiau ir tiesiog buvau.

„Ambersail 2“ kelionė per Baltijos jūrą: iš Talino – į sutiktuves Klaipėdoje

Vieno, ko nesitikėjau – kad plaukti bus TAIP šlapia. Baltijos jūroje jautėmės kaip skalbimo mašinoje – sūrus vanduo nuolat purškia į veidą, bangų purslai daužosi į kūną, per kojas srovėmis subėga atgal į jūrą. Viskas sukasi, juda, vėjas švilpia kiaurai. Kad nepasirodytų maža – dar praplauna ir lietaus debesys.

Ir net jei buriuotojai pasirūpina specialia, nuo vandens ir vėjo apsaugančia technine apranga, po kelių valandų skalbyklos net ir ji permirksta. Vėliau domėjausi, kiek čia vandens su kiekviena minute gaunam? Gavau atsakymą – maždaug po toną. Skamba įspūdingai, bet dar įspūdingiau skambėjo tai, kad neva plaukiant, pavyzdžiui, per Atlanto vandenyną, analogiškoje situacijoje denį kas minutę plauna po 4–5 tonas vandens.

Po vidurnakčio, jau būdama iki apatinių šlapia ir sušalusi, suvokiau, kad su kiekviena valanda plaukimas darosi vis rimtesnis. Bet buvau patikinta, kad lįsti į jachtos vidų verta tik tuomet, kai jau esi devynis kartu pamatavus – ten esą greičiausiai jausiuos dar prasčiau.

„Kai norėsi eiti miegoti, pasakyk. Paprašyk, kad kas nors palydėtų ir nurengtų prieš atsigulant“, – iš anksto pasakė Tomas. Skamba gal ir linksmai, bet visi žodžiai laive turi savo svorį – tiesa ta, kad, nusprendus leistis į vidų, nusirengti ir atsigulti rekomenduojama per 20 sekundžių. Viduje – aklinai tamsu, palyginti su jausmu ant denio – čia trūksta gryno oro, todėl to nepadarius kaip įmanoma greičiau, neretai pasidaro bloga. Akys nebemato horizonto linijos, viskas juda, aplink viskas juoda... nekas.

Po ilgų derybų su savimi ant denio garsiai paklausiau: „Kas galėtų mane palydėti ir nurengti?“

O viršutinius drabužius nusirengti per kelias sekundes reikia įgūdžių – vien liemenė turi daugybę užsegimų, o kur dar šturminė striukė, kombinezoninės kelnės, pirštinės, batai... kol viską nuo savęs nusiplėši ir nusigauni iki gulto, tos sekundės praskrenda žaibo greičiu. O dar viskas šlapia, limpa prie kūno... Todėl pagalba čia – nepamainoma!

Gavusi nurodymą, kuris mano gultas, nutipenau iki jo, greit atsiguliau. Rūbai, su kuriais likau, šlapi, apsiklojau jau drėgnu miegmaišiu ir bandžiau užmigt. Patogumu skųstis negalima, viskas labai gerai, nors keistas jausmas, kai fiziškai dėl traukos į vieną pusę negali apsiverst, nes laivas plaukia kone šonu.

Atsiguliau apie 1 val. nakties. Galvoje sukosi milijonas apmąstymų – į kokį čia neįtikėtiną nuotykį įsivėliau! – o juos pertraukinėjo didžiulis triukšmas. Bangos daužė jachtą taip, kad viduje atrodė, jog bandau numigti statybų aikštelėje. Juokavome su Luku, kad iš garso atrodo, jog ruoniai į dugną daužosi, o gal net ne ruoniai – banginiai!

Taip ir neužmigau, kol apie 4 val. į gultą virš manęs įsiropštė Lukas. Sako – Monika, saulė teka, norėjai pamatyti. Šios silpnumo akimirkos sau iki šiol negaliu atleisti – buvau baisiai sušalusi ir tik tuomet radusi antrą miegmaišį užsiklojus pradėjau šilti... Velnias, sakiau, vos vos sušilsiu ir būtinai kilsiu ant denio, sakiau. Mintis apie tai, kad reiks šokt atgal į permirkusius batus, tuo metu atrodė per daug sunki. O gaila...

Saulėtekį pramigau, bet po 4 valandų poilsio atsikėliau kaip niekad gerai išmiegojusi. Saulė šviečia, viskas gražu, bangos aprimę... Jau ir mintis apie tuos batus nebeatrodė tokia neįveikiama. Pamenu, labiau juokiausi, kai kartu plaukęs komandos narys Jokūbas pabudęs tuo pat metu sėdėjo nuleidęs kojas gretimame gulte ir gręžė žliuginas kojines. Susižvalgę pasijuokėm, pasekiau jo pavyzdžiu ir... vėl į striukę, kelnes – ir vėl kaip nauja kylu ant denio.

Virvės gultuose reikalingos prisitraukti kuo aukščiau, kad neiškristum

Dar subtili tema – tualeto reikalai. Vyrams čia bent iš dalies paprasčiau, bet o ką daryti dviem merginoms laive? Dar prieš išplaukdami buvome supažindinti su procedūra.

Karališka vieta jachtoje teturi tris sienas ir išvyniojamą užuolaidėlę. Jei ji pakelta, vaizdas atsiveria į laivo priekyje esantį taip vadinamą „valgomąjį“. Ir nors šioje erdvėje veiksmo nedaug, reikia susitaikyti, kad privatumu teks dalintis. Bet... juk visi savi, kai pagalvoji, laive kažkaip visos ribos išblunka.

Kai įlipau į laivą, vyrai juokavo, kad tie, kurie pirmą kartą plaukia, visuomet prašo ne tik nurengti prieš miegą, bet ir į tualetą palydėti. Susitvarkiau pati, bet įdomu paminėti, kad planuoti apsilankymą į šią kvadratinio metro patalpą verta iš anksto – norint pasinaudoti tualetu, reikia atsukti ir užsukti visokius kranelius, atlenkti ir užlenkti kitus, kažką paspausti, dar kitur įjungti-išjungti. Ir tą būtinai daryti eilės tvarka. Kai išmoksti – paprasta, tačiau tas pirmas kartas... Ypatingas, nepasiginčysi. Beje, unitazas čia – juda kartu su laivu. Žodžiu, linksmybės.

Laivo skyrius, kuriame yra tualetas, šaldytuvas, laikomos burės.

Jachta iš tiesų yra laivas su visais reikalingais kambariais. Čia yra ir virtuvėlė, kurioje veikia dujinė viryklė, galima užsikaisti arbatinį ar ką išsikepti. Man teko plaukti neilgai, todėl valgėme paprastai, bet tūkstančius jūrmylių su „Ambersail 2“ įveikę buriuotojai dalijosi pasakojimais, kaip jie jachtoje plaukdami kepė net... bulvinius blynus!

Jachtoje yra ir taip vadinamas darbo kambarys, jame – visa svarbiausia įranga, navigatoriai, kompiuteriai, čia kraunama technika. Čia galima matyti ir laivų žemėlapį: kur kokie laivai plaukia, kokiu atstumu, kokiu greičiu, kur susikerta kursai – visa ši informacija svarbi, kad plaukimas vyktų sklandžiai. Šiame darbo kambaryje net staliukas su specialiomis pakabintomis kėdutėmis yra – sumontuota taip patogiai, kaip jei nežinotum, jog plauki jūra, kurios gylis vietomis siekia daugiau nei 100 metrų, gali pasijusti kaip kokioje tiesiog pritemdytoje patalpoje...

Komandos strategas Rokas Milevičius prie navigacijos prietaisų

Laivo šonuose – 16 gultų, po jais – saugiai sudėti įgulos daiktai. Viskas laive primena stalčius, lentynėles – privalu susipakuoti taip, kad krepšiai posūkiuose neskraidytų po jachtą, neužtvertų praėjimų.

Dar viena svarbi erdvė – pavadinkime, drabužinė. Kiekvienas įgulos narys gauna numerį, pagal jį ant atitinkamai sužymėtų kabliukų susikabina savo šturminę striukę, kelnes, gelbėjimosi liemenę, apraišus. Tokia tvarka svarbi norint nesupainioti daiktų tarpusavyje, tai ypač aktualu, kai visų drabužiai vienodi, kai skiriasi tik dydžiai.

Šalia atitinkamai sužymėtos aprangos yra ir dar viena numeracija – sąrašas, kuriame surašytos vachtos, kitaip – budėjimo laive grafikas. Įgula įprastai pasiskirsto į kelias grupes – kol vieni dirba laive, kiti gali skirti laiką poilsiui ir atvirkščiai – jei ateina tavo budėjimo valandos, esi verčiamas iš lovos, net jei sapnuojasi saldžiausias jūrinis sapnas.

O veikti laive yra ką, neretai, ypač, jei dangus negaili vėjo, ant denio sukasi bent 6–8  žmonės. Ir net jei gilią naktį ne visiems lieka daug ūpo stoti į kovą su vėju, kartais įsitraukti į aktyvų buriavimą norisi vien tam, kad sušiltum – pasukus kavamalę kraujotaka kaipmat pagreitėja!

Kiekvienas daiktas laive turi savo vietą.
Lino Ivanausko-Linkaus šypsena pasiekus finišą

Kelionėje į Klaipėdą laivo vairą laikė vienas garsiausių Lietuvos buriuotojų Linas Ivanauskas-Linkus. Stebėdama jį ir visus kitus aukščiausio lygio profesionalus, žavėjausi – kiek visko reikia tame laive išmanyti! Kiek visko numatyti, kiek visko apskaičiuoti, sužiūrėti, sudėlioti į priekį, paskirstyti darbus... Koks rimtas dalykas iš tiesų tas buriavimas! Kiek čia reikia... fizinių jėgų ir smegenų kiek!

Iš naujo prisiminiau dar vieną Simono Steponavičiaus mintį – kad  „buriavimas – tai hibridas tarp bokso ir šachmatų“. Nes čia, kaip jis sakė, reikia mokėti multitaskinti: tuo pat metu stebėti vėją, jo pasisukimus, dėlioti strategiją, vadovautis taktika. O dar ir fiziškai dirbti, tuo pat metu – viena akimi matyti ir visą įgulą.

Žavėjausi, kaip „Ambersail 2“ įgula laksto po jachtą, bėgioja iš vieno galo į kitą kaip kokie beždžioniukai – atrodo, kad judantis laivas jiems nė motais, pusiausvyra išlavinta klasiškai!

Žavėjausi jaunąja buriuotojų karta – pirmą kartą sportine „Volvo65“ plaukusiais, nors beveik visą gyvenimą olimpinėmis jachtomis buriuojančiais 20-mečiais Simonu Jeršovu ir Domantu Juškevičiumi. Bandžiau suprasti, ką jiems reiškia stoti prie „Ambersail 2“ vairo – juk tai taip ypatinga!

„Ambersail 2“ grįžta į Klaipėdos uostą
„Ambersail 2“ pasitikimas Klaipėdos uoste

Jachtą „Ambersail 2“ pakrikštijo olimpietė Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt

Kai Liepos 6-osios proga sugrįžome į Klaipėdą, kai „Ambersail 2“ įplaukė į gimtąjį uostą ir dar valstybinės dienos proga sulaukė krikšto – buvo jautru. Kėlėme Lietuvos vėliavą su degančiais fejerverkais rankose ir akimirką sustojo laikas – svarsčiau, kaip tokios akimirkos nusėda jūreivių širdyse? Koks jausmas apima, kai įplauki į savą uostą, kai tau ploja tūkstančiai, o visas pasaulis drauge gieda Tautišką giesmę?

Koks jausmas apima, kai parveži į Lietuvą dar vieną apdovanojimą – juk Švedijoje vykusioje regatoje „Ambersail 2“ iškovojo 2-ąją vietą! Lietuva ir lietuvių jachta iškovojo antrąją vietą!

Ačiū, kad įtraukėte mus į neįtikėtiną nuotykį. Šlapią, greitą, vėjuotą. Ačiū, kad leidote pasijusti „Ambersail 2“ dalimi, princese ant denio. Ačiū, kad iš arčiau parodėte tikrą buriuotojų kasdienybę, kad po visa ta marinistine romantika slypi ir daug juodo, kruvino darbo. Tačiau gal dėl to, kad to intensyvaus mąstymo daug, dėl to, kad to veiksmo daug – nėra prabangos jokioms pašalinėms mintims. Gal todėl ta galva taip ir pailsi. Gal todėl norisi pasileist tuos plaukus prieš vėją, įkvėpti ir vėl atsišvartuot palikus krantą.

Išlipę iš laivo dar kurį laiką vaikščiojom ieškodami savo „trijų taškų pozicijos“ – remtis dviem kojomis į žemę buvo per maža... „Kranto liga“, – juokėsi buriuotojai. Pasirodo, ir ji ištinka. Kai pasimatuoji jūrą. O tada svarstai, kad vėl norėtum kelt bures... Su vėju!