Penki pasakojimai apie Vilniaus istoriją suvenyruose: nuo vokiečių karių ant Pilies bokšto iki legendinio milžino Alkio

Tokiuose nekaltuose ir kasdienybėje beveik nepastebimuose daikteliuose kaip Vilniaus suvenyrai atsiskleidžia gausybė miesto istorijos sluoksnių. Tai – pasakojimai apie įvairias miesto bendruomenes, įtampas nepasidalinant miesto XX a. pirmoje pusėje, miestą svetimšalių akimis ir miesto kolonizaciją bei sovietizaciją po Antrojo pasaulinio karo.

Vilniaus suvenyrų atskleidžiami pasakojimai gali būti nuotaikingi, keisti, neįtikėtini ir kartais netgi tragiški. Pristatome penkis būtent tokius pasakojimus apie miesto suvenyrus iš skirtingų Vilniaus istorijos laikotarpių. Visi šie pasakojimai (ir dar daugiau!) nugulė leidyklos LAPAS kartu su Vilniaus muziejumi išleistoje, Rūtos Miškinytės sudarytoje knygoje „Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“.

 

Kariai ant bokšto, arba Vilnius 360 laipsnių kampu

„Vilniaus panorama nuo Pilies kalno“ (Rundblick auf Wilna vom Schlößberg aus), dail. Johann Grutzka, 1916. AV

1915 m. spalio 8 d. virš Vilniaus suplevėsavo juodos, baltos ir raudonos spalvų Vokietijos vėliava – vokiečiai pirmieji Aukštutinės pilies bokšte iškėlė savo trispalvę. Šis veiksmas turėjo parodyti naująjį miesto pavaldumą. Simbolinis gestas buvo kartojamas per visą XX amžių, keičiantis miesto priklausomybei [1]. Pirmojo pasaulinio karo metais atsirado populiariu propagandiniu įvaizdžiu tapęs siužetas su vėliavą virš bokšto keliančiais ar nuo to paties bokšto į miestą žiūrinčiais kariais. Būtent taip kariai žvelgia ant Johanno Grutzkos sukurto 360 laipsnių kampu Vilniaus panoramą vaizduojančio lankstinio viršelio. Šis leidinys dėl savo detalumo ir tikslumo buvo naudojamas tiek kariniais, tiek pažintiniais tikslais [2].

 

Vilniui – 600

Medalis „Atmink Vilnių. 1323–1923“, dail. Kajetonas Sklėrius, 1923. LNM, M 846; Dėžutė, aut. nežinomas, XX a. 3–4 deš. VM, GEK-30; Atvirukas su dailininko Mariano Trzebińskio Vilniaus Didžiosios sinagogos akvarele, 1925. BN, DŻS XII 8b/p.95/22 Poczt.7116

Vilniaus 600-asis jubiliejus buvo reikšmingas tarpukario Lietuvos įvykis. Konfliktuojant su Lenkija dėl teisės į miestą, jo paminėjimo sukaktis tapo puikia proga pabrėžti Vilniaus lietuviškumą. Tiesa, minėtos ne paties miesto, o Vilniaus buvimo Lietuvos sostine metinės [3]. 1922–1923 m. visoje šalyje vyko minėjimai ir renginiai, leistos Vilniaus istorijai skirtos publikacijos, gaminti atminimo ženkliukai ir medaliai [4].

 

Karo dievas, nulipdytas iš sniego

Atvirukas, fot. nežinomas, 1942. ŠAM, IK-F 3752/1

Atviruke – savamokslio skulptoriaus iš Miuncheno Josepho Edlbauerio 1942 m. sausį prieš Vilniaus katedrą pastatytos sniego skulptūros nuotrauka. Skulptūra vaizduoja romėnų karo dievą Marsą, vadeliojantį keturiais žirgais pakinkytą vežimą. Vizualiai Edlbauerio skulptūra primena Berlyne, virš Brandenburgo vartų, kvadrigą vadeliojančią pergalės deivę Viktoriją.

Edlbaueriui iš sniego lipdant skulptūrą, prie darbų buvo pristatyti ir keli Vilniaus žydai. Jie „vežė sniegą, vandenį ir padavinėjo kas reikalinga“ [5].

 

Šv. Kristoforas ir milžinas Alkis

Plaketė „Vilnius“, dail. Rimantas Dūda, 1988. VM, GEK-528/1
Plaketė su dedikacija Pranui Gudynui, iki 1969. Antano Gudyno nuosavybė
Suvenyrinis kilimas, aut. Zita Alinskaitė- Mickonienė, XX a. 8 deš. Žemaičių šeimos nuosavybė

Kaip ir cariniu laikotarpiu, taip ir sovietinės okupacijos metais šv. Kristoforo atvaizdas neteko miesto herbo statuso. Nors herbas buvo pakeistas, simbolinė Kūdikėlį Jėzų nešančio šventojo svarba nesumenko, o suvenyrų gamintojai senojo miesto simbolio nepamiršo. Kurti ir gaminti ženkleliai, atvirukai, odiniai albumai ir net kilimai su šv. Kristoforo atvaizdu.

Tuo metu iš stalčiaus ištraukta XIX a. istorikų romantikų sukurta legenda, esą ikikrikščionišku šv. Kristoforo prototipu buvęs milžinas Alkis (ar Alcis), ant pečių per upę nešęs savo žmoną Janterytę (ar Jauterytę, Gintarytę). Šis milžinas vaizduotas sovietiniuose suvenyruose. Pasakojimas apie galiūną Alkį pasitelktas ne tik kuriant suvenyrus. Vaikų žurnale „Genys“ 1957 m. net pasirodė Vlado Mozūriūno pagal legendą sukurtas eilėraštis [6].

Kūdikėlį Jėzų ant peties nešantis šv. Kristoforas suvenyruose vėl vis dažniau imtas vaizduoti 9 deš. antroje pusėje.

 

Rankų darbo suvenyrai

Kepurė, aut. Ona Dambrauskienė, 2022. VM, GEK-55028

Iš pirmo žvilgsnio suvenyrų parduotuvėlėse dominuoja masinės gamybos suvenyrai, tačiau gerai paieškojus galima rasti ir linksmų bei įdomių vietos meistr(i)ų rankdarbių. Kartais jų nereikia toli ieškoti – smagių, unikalių suvenyrų galima rasti čia pat, populiariausiose suvenyrų prekyvietėse. Ši kepurė 2022 m. pabaigoje buvo įsigyta Vilniaus centre, Pilies gatvėje.

Partnerio turinys

1 Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė Didžiojo karo metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018, p. 49.

2 Ibid., p. 120.

3 Dangiras Mačiulis, Darius Staliūnas, Vilnius – Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 133

4 Pavyzdžiui, Kazys Binkis, Petras Tarulis, Vilnius 1323–1923, Kaunas: „Švyturio“ b-vės leidinys, 1923.

5 Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui Peliksui Bugailiškiui dedikuotas atvirukas, 1942 02 11, ŠAM, I-R 6238.

6 Vladas Mozūriūnas, eilėraščio „Legenda apie Vilniaus herbą“ ištrauka, Genys, 1957, Nr. 8 (44), p. 7–9. Sudarytoja dėkoja Mariui Janulevičiui, populiarioje feisbuko grupėje „Vilniaus istorija“ pasidalijusiam publikacijos nuotraukomis.