„5* okupacija“: dar kartą apie Izraelio ir Palestinos konfliktą
„Penkių žvaigždučių okupacija“, – karčiai juokauja kolega palestinietis, su kuriuo pėsčiomis kertame neseniai įrengtą Kalandijos patikros punktą. Izraelis teigia, kad naujasis patikros punktas leidžia greičiau ir patogiau patekti į šalį. Palestinos atstovai tikina – Izraelio patikros punkto jų teritorijoje apskritai neturėtų būti.
Šis patikros punktas – tik nedidelė kibirkštis liepsnojančiuose Palestinos ir Izraelio santykiuose.
Atsakymų į nuolat viešojoje erdvėje keliamus klausimus ieškau penkias dienas su palestiniečiais ir jų teises ginančiais Izraelio aktyvistais leisdama Vakarų Krante.
Okupacija. Sulaužyti susitarimai
Vakarų Krante vykstantys procesai gali būti vertinami labai skirtingai. Bandome ieškoti objektyvaus atspirties taško – žvelgiame į istoriją ir remiamės tarptautine teise.
Izraelis, kaip žydų valstybė, vienašališkai apie susikūrimą pasiskelbė 1948 metais, kai tuometinėje Palestinoje baigė galioti Didžiosios Britanijos mandatas.
Tuomet vykusio karo metu, lėmusio didžiulę palestiniečių pabėgėlių bangą, Izraelis užėmė Palestinos mandato teritorijas, išskyrus Vakarų Krantą, kuris atiteko Jordanijai, ir Gazos Ruožą, kurio kontrolę perėmė Egiptas.
1967-ųjų karo metu Izraelis užėmė ir Rytų Jeruzalę – prieš tai šis miestas buvo padalytas į Jordanijai bei Izraeliui priklausančias dalis. Izraelis Jeruzalę laiko savo nedaloma sostine. Kaip būsimos savo valstybės sostinę rytinę šventojo miesto dalį mato ir palestiniečiai.
1993 metais Izraelis ir Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) pasirašė Oslo taikos susitarimą, kuriuo remiantis palestiniečiai gavo ribotą autonomiją Vakarų Krante ir Gazos Ruože.
Tačiau taikos susitarimas žlugo. Palestiniečiai tikina, kad jį pažeidė Izraelis, Palestinos teritorijose plėsdamas naujakurių gyvenvietes. Izraelis kaltina palestiniečius, kad jie sulaužė susitarimą naudodami smurtą.
Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Lietuvą, palestiniečiai, Izraelio kairieji ir Izraelio Aukščiausiojo Teismo nutartis sako, kad Izraelis Vakarų Krantą okupavo. Tačiau šalies dešinieji tikina, kad teritorijos buvo iškovotos Izraeliui ginantis kare.
Konfliktas tęsiasi.
Nugriovė. Ir vėl nugriaus
Vakarų Krantas yra padalytas į tris zonas – A, B ir C. Zoną A visiškai kontroliuoja Palestinos autonomija (PA), tiesa, joje gali veikti Izraelio kariai.
Palestinos autonomija B zonoje turi administracinę kontrolę, saugumą joje prižiūri Izraelio gynybos pajėgos (IDF).
60 proc. Vakarų Kranto apimančioje C zonoje Izraelis turi visišką kontrolę. Šiai zonai priklauso visas Jordano slėnis, išskyrus jame įsikūrusį palestiniečių miestą Jerichą ir aplinkinius kaimus. Čia įsikūrusios ir vis dar plečiasi izraeliečių nausėdijos, kurias tarptautinė bendruomenė laiko neteisėtomis.
***
Keliaudami per Jordano slėnį ant begalinių ruduojančių kalvų stebime išsibarsčiusias Izraelio nausėdijas. Netoli aukštomis tvoromis apjuostų pastatų kompleksų matyti skurdžios beduinų trobelės: jos ir laukuose besigananti avių banda išduoda, kad atvykome į Al Hadidijos kaimą.
Čia mus pasitinka ponas Abu Arifas.
Beduinas Abu Arifas pasakoja čia gyvenantis su devyniais vaikais ir trimis žmonomis. Vos už kelių metrų nuo vėjo perpučiamos pašiūrės, kurioje glaudžiasi šeima, įsikūręs tvartas su bliaunančiomis avimis. Jos – pagrindinis 23 beduinų bendruomenių, gyvenančių Jordano slėnio šiaurėje, pragyvenimo šaltinis.
Al Hadidijoje nuo 1967-ųjų gyvenančio Abu Arifo pašiūrė, stovėjusi už kelių šimtų metrų, pernai spalį buvo nugriauta. Dabartinius namus beduinų šeima pasistatė nelegaliai – statybų leidimai palestiniečiams paprastai neišduodami – todėl buvo duotas įsakymas nugriauti ir šį statinį. Tai gali įvykti bet kuriuo metu.
Šiose teritorijose gyvenantiems beduinams pagalbą teikia Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų (ECHO) organizacija.
Nugriovimų ar turo konfiskavimo atveju organizacijos darbuotojai bando įsikišti kiek įmanoma anksčiau ir mobilizuoti bendruomenę. Tačiau aktyvistai pripažįsta ne visada spėjantys tai padaryti – nugriaunama po kelis statinius per savaitę.
Jordano slėnyje veikiantys aktyvistai taip pat padeda beduinams apsisaugoti nuo Izraelio naujakurių smurto ir nuo jų apsaugoti turtą.
Al Hadidijos beduinai ir jiems padedantys aktyvistai iš Europos pasakoja, kad buvo išardytas į kaimą vedantis kelias, todėl vaikai žiemą negalės pasiekti mokyklos, o Izraelio paskirtas autobusas stoja pernelyg toli. Taip pat buvo nugriautas vienintelis šiose apylinkėse veikęs darželis.
„Mums labai svarbu, kad mūsų vaikai gautų išsilavinimą“, – sako Abu Arifas.
Remiantis Ženevos konvencija, okupuojanti galia okupuotose teritorijose negali griauti ar konfiskuoti čia gyvenančių asmenų nuosavybės. Anot konvencijos, okupuojanti galia okupuotose teritorijose negali apgyvendinti savo piliečių.
Tačiau Abu Arifas tikina – jei ganydami avis beduinai priartėja prie nausėdijos, jie gali būti suimti.
Mums svečiuojantis pas beduinų šeimą, kieme pasirodo IDF džipas. Išvydę, kad einame apžiūrėti sugriautos pašiūrės, kariai nuo žurnalistų nesitraukia viso vizito metu. Abu Arifas tikina, kad kariai beveik kasdien atvyksta pas šeimą, o tai moterims esą kelia stresą.
Tai primena buvusio Izraelio kario pasakojimą: jam karinės tarnybos metu buvo įsakyta priversti palestiniečius pajusti karinį Izraelio buvimą bei sukurti nuolatinio vaikymosi jausmą.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Mūsų vizito Al Hadidijoje metu jiems tai, galbūt ir neplanuotai, pavyksta.
Daugiausia ašarinių dujų pasaulyje
Netoli Jeruzalės įsikūrusi Aidos pabėgėlių stovykla glaudžia 1948-ųjų konflikto metu namus praradusius palestiniečius ir jų palikuonis.
Stovykla, kurios dalį juosia Izraelį ir Palestiną skirianti bei politiškais grafičiais apipaišyta siena – puiki vieta įspūdingų kadrų ieškantiems žurnalistams.
Tačiau gyvenimas stovykloje nėra lengvas.
2017-ųjų JAV Berklio universiteto ataskaitoje Aidos pabėgėlių stovykla įvardyta kaip vieta, kurioje panaudojama daugiausia ašarinių dujų pasaulyje. Ašarinės dujos nėra laikomos mirtinu ginklu, tačiau gali turėti pasekmių sveikatai, ypač sergantiems kvėpavimo takų ligomis.
Ašarines dujas Izraelio gynybos pajėgos (IDF) naudoja stovykloje vykdomų reidų metu.
Nedidelis atstumas iki sienos ir pagrindinio patikros punkto tarp Betliejaus bei Jeruzalės sukuria papildomą įtampą ir nulemia susidūrimus tarp IDF ir palestiniečių. Susidūrimai vyksta Izraelio pajėgų vykdomų reidų metu, kai jie ieško, pavyzdžiui, į karius akmenis mėčiusių palestiniečių.
Stovykloje dirbantys aktyvistai pasakoja, kad dėl reidų, galinčių vykti bet kuriuo paros metu, Aidos pabėgėlių stovyklos gyventojai jaučia nuolatinę įtampą.
Izraelis tikina, kad reidai vykdomi saugumo sumetimais.
Mažiau nei vieno kvadratinio kilometro plotą užimančioje stovykloje gyventojų daugėja: skaičiuojama, kad šiuo metu čia gyvena virš 3 tūkst. pabėgėlių ir jų palikuonių.
Vaikštinėjant tarp aukštų pastatų matyti netvarkingai kabantys elektros laidai: baiminamasi, kad gaisro atveju siauromis gatvėmis negalėtų privažiuoti ugniagesių automobilis.
Didžioji dalis stovyklos priklauso PA kontroliuojamai A zonai, todėl Palestinos pasus turinčių gyventojų galimybės susirasti darbą Jeruzalėje ir Izraelyje yra apribotos.
Vakarų Krante izraeliečių naujakurys per dieną gali suvartoti iki 240 litrų vandens, palestinietis – 73 litrus. Tai – gerokai mažiau nei Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas minimalus 100 litrų standartas.
Nusiplauti ašarinėms dujoms reikalingas didelis vandens kiekis, todėl tokie apribojimai dar labiau apsunkina situaciją.
Skirtingas leidžiamo suvartoti vandens kiekis – ne vienintelis, palestiniečių žodžiais tariant, diskriminacinės politikos įrodymas.
Didelę įtampą kelia siena – Izraelio vadinama saugumo barjeru – skirianti izraeliečių ir palestiniečių teritorijas. Ji 2003-iaisiais buvo pradėta statyti kaip atsakas į savižudžių sprogdintojų teroristinius išpuolius. Beje, Izraelis sieną stato ne savo, o Palestinai pagal Oslo susitarimus priklausančioje teritorijoje.
Vakarų Krante įkurta 140 patikros punktų, tačiau ne visi jie veikia nuolat. Palestiniečių teigimu, jie apsunkina kasdienį judėjimą.
Teksto pradžioje minėtą Kalandijos patikros punktą kertame kartu su mūsų kolegomis palestiniečiais pėsčiomis: esame patikrinami metalo detektoriumi, nuskenuojamas mūsų kuprinių turinys.
Izraelyje ar Jeruzalėje dirbantys palestiniečiai tokius patikros punktus turi praeiti kiekvieną rytą, todėl skundžiasi, kad ši procedūra prailgina kasdienes keliones.
Europiečiai patikros punktus gali kirsti sėdėdami transporto priemonėje – užtenka kariams parodyti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Patikros punkte tyliai groja klasikinė muzika. Vietiniai sako besijaučiantys tarsi laboratorijos žiurkės – esą tokiu būdu bandoma juos nuraminti.
Patikros punktuose neretai palestiniečiai Izraelio karius puola peiliais.
Įtampa šventojoje Jeruzalėje
1948 metais britams nutraukus Palestinos mandatą, tuometinis Izraelio premjeras Davidas Ben Gurionas paskelbė Vakarų Jeruzalę gimstančios valstybės sostine. Rytų Jeruzalė tuo metu priklausė Jordanijai.
Po 1967 metais vykusio Šešių dienų karo Izraelis aneksavo ir Rytų Jeruzalę. Šią šventojo miesto dalį palestiniečiai vis dar mato kaip ateities valstybės sostinę.
Dauguma pasaulio valstybių, įskaitant Lietuvą, laiko Rytų Jeruzalę okupuota, todėl nepripažįsta šio miesto kaip Izraelio sostinės.
Status quo pasikeitė 2017 metais, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė perkeliantis šalies ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Pasak aktyvistų, procesai, skirti iš Rytų Jeruzalės išstumti palestiniečius, nuo to laiko suaktyvėjo.
Trims religijoms švento Jeruzalės miesto senamiestyje gyvena apie 2,9 tūkst. žydų, 27 tūkst. musulmonų ir 4,47 tūkst. krikščionių. Į senamiestį nuolat atkeliami izraeliečių naujakuriai, kuriuos saugo valstybės apmokami apsauginiai, o palestiniečiai priverstinai iškeldinami.
Vien 2011 metais privačiai apsaugai iš Izraelio Būsto ministerijos biudžeto skirta 70 mln. naujųjų Izraelio šekelių (18,24 mln. eurų).
Jeruzalėje mus pasitinka Izraelio nevyriausybinės organizacijos „Ir Amin“ atstovė Amy Cohen.
Pasak A.Cohen, dieną ir naktį Jeruzalėje gyvenančių palestiniečių namuose vykdomos kratos, policijos smurtas, viduryje rajonų išdygstantys patikros punktai, jaunimo ir vaikų areštai yra priemonės, skirtos „sumažinti palestiniečių populiaciją ir pasakyti: jūs šiame mieste esate nelaukiami, tai – ne jūsų namai“.
Jau kitą dieną spėjame tuo įsitikinti savo akimis: prie Damasko vartų Izraelio kariai suima grupelę taikaus jaunimo, dainavusio Palestinos laisvės dainą. Suimama ir karius sustabdyti bandžiusi advokatė, su kuria vos prieš 15 minučių išėjome iš jos ginamo palestiniečių paauglio namų.
A.Cohen pasakoja, kad viena taktikų, skirtų iš Jeruzalės išstumti palestiniečius – namų, pastatytų be leidimo, griovimas.
2019-ųjų rugpjūtį atliktais skaičiavimais, šiemet Rytų Jeruzalėje buvo nugriauta mažiausiai 140 palestiniečių namų.
Sąskaitos už griovimo „paslaugą“ pateikiamos namų savininkams, todėl neišgalintys jų susimokėti – 74 proc. Jeruzalės palestiniečių gyvena skurde – renkasi savo namus nugriauti patys.
Prie palestiniečių šeimų išvarymo iš Jeruzalės prisideda ir Izraelio nuosavybės įstatymas. Juo remdamiesi izraeliečiai gali atgauti nuosavybę, jiems priklausiusią iki 1948-ųjų, tačiau veidrodinis principas palestiniečiams negalioja.
Priverstinio iškeldinimo problema itin aktuali Sheikh Jarrah rajone. Šiltą spalio popietę jo gatvės apytuštės – sutinkame tik kelis vaikštinėjančius ir paspirtukais važiuojančius žydų ortodoksus.
1956 metais šią miesto dalį kontroliavusi Jordanija leido palestiniečių pagalbos organizacijai UNRWA pastatyti namus, kuriuose buvo apgyvendintos 28 iš Jafos, Haifos ir Vakarų Jeruzalės pabėgusios šeimos.
Jordanijos vyriausybė pažadėjo palestiniečių šeimoms suteikti nuosavybės teises, tačiau tai neįvyko, nes 1967 metais Rytų Jeruzalę okupavo Izraelis.
1972 metais Izraelio naujakurių grupės pareiškė, kad ši žemė jiems priklauso jau nuo 1885 metų.
Į Ankarą, kurioje įsikūręs tų laikų žemės registracijos archyvas, nuvykę palestiniečių advokatai nerado naujakurių teises patvirtinančių dokumentų, tačiau teismų sprendimai nebuvo jiems palankūs.
Nuo 2008-ųjų prasidėjo čia gyvenančių šeimų iškeldinimas – vietoj jų apsigyvena izraeliečiai. Neturėdami kur eiti, kai kurie palestiniečiai kai kada apsigyvena palapinėse šalia buvusių namų. Už tai jiems gresia piniginės baudos.
Lankomės pas Mohammado al Sabbagh šeimą, kurią teismas įsakė iškeldinti. Jis baiminasi galįs nedidelio buto netekti bet kurią akimirką, o atgauti šeimos nuosavybės Jafoje M.al Sabbagh neturi teisės.
Kvepia rinkimais
Lankantis Vakarų Krante mus pasiekia žinia – planuojama greitu metu Palestinos teritorijose surengti visuotinius rinkimus.
Tačiau sutikti politikai, įskaitant premjerą Mohammadą Shtayyeh, kelia būtiną sąlygą: balsuoti turi ir Gazos Ruožo, ir Rytų Jeruzalės gyventojai. Vargu ar Izraelis tai leis padaryti.
Nerimą kelia ir Gazos Ruožą kontroliuojančios partijos „Hamas“ dalyvavimas: Europos Sąjunga, pasisakanti už dviejų valstybių sprendinį ir remianti Palestiną, ją laiko teroristine organizacija.
Sutikti palestiniečių žurnalistai puse lūpų užsimena: „Hamas“ Gazos Ruože nebepopuliari, nes jų organizuojamų protestų metų palestiniečiai siunčiami tiesiai į Izraelio pajėgų ugnį, tačiau nepasiekiama jokių tikslų.
Tačiau Vakarų Krante, spėja žurnalistai, „Hamas“ populiarumas galėjo išaugti. Ir tai nebūtinai atsispindės apklausose.
Žurnalistės kelionę į Palestiną apmokėjo Europos Sąjunga. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi.