Primiršta „Sigmos“ istorija: gamykla Žirmūnuose, kur dirbo tūkstančiai ir gimė pirmasis lietuviškas kompiuteris

Daug vilniečių dar mena laikus, kai didelė Žirmūnų dalis buvo pramonės rajonas, čia veikė net kelios tūkstančius darbuotojų turėjusios įmonės. Kas rytą į Žirmūnus keliavo darbininkai iš viso Vilniaus, kuriuos vos išlipusius iš troleibuso pasitikdavo savitas pramoninio rajono kvapas.

Būtent Žirmūnuose prieš beveik 60 metų gimė ir „Rūta“ – pirmasis lietuviškas kompiuteris. Jį sukūrė Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos, daugeliui vilniečių geriau žinomos „Sigmos“ vardu, inžinieriai.

„Sigmos“ pastatai stovi ir dabar, tačiau skaičiavimo mašinų čia jau niekas nebekonstruoja. Skaičiavimo mašinos užleido vietą šiuolaikiniams kompiuteriams, o pramonė iš „Sigmos“ teritorijos, kaip ir visų Žirmūnų, apskritai beveik pasitraukė.

Dabar buvusioje „Sigmos“ teritorijoje įsikūrę dešimtys mažų įmonių ir biurų, kurių darbuotojai galbūtnet nežino, kad dirba vietoje, kur kadaise buvo kuriami pirmieji Lietuvoje kompiuteriai.

Ši 15min istorinė multimedija pakvies bent virtualiai pasivaikščioti po buvusią „Sigmos“ teritoriją ir prisiminti gamyklos istoriją.

„Sigma“ šiandien. Luko Balandžio nuotr.

Galėsite išvysti, kaip „Vilniaus skaičiavimo gamyklos pastatai atrodė praeityje bei kaip tie patys pastatai atrodo dabar ir sužinoti įdomybių, pavyzdžiui, kaip buvo apdovanojami labiausiai pasižymėję darbuotojai ir kaip – jų vadovai. Pasufleruosime – vadovai apdovanojami buvo gausiau.

Kaip ir ankstesnėse istorinėse multimedijose apie Valakampių šlovės metus, Vingio parko praeitį ar Sporto rūmus, prisiminti neseną praeitį padėjo gidas, „Facebook“ grupės „Kelionės po Vilniaus praeitį“ administratorius Vytis Ledas.

Šis tekstas – pirmoji pasakojimo apie pramoninę Žirmūnų istoriją dalis. Ateityje laukia pasakojimai apie dar dvi sovietmečiu Žirmūnuose įsikūrusius pramoninius objektus – Kuro aparatūros gamyklą bei „Vilmą“.

Statyba „Sigmos“ gamykloje kadaise...
...ir Senieji „Sigmos“ cechai dabar. Luko Balandžio nuotr.

Nuo kasos aparatų prie kompiuterių

„Sigmos“ istorija prasidėjo 1954 m. Tais metais SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nutarta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o 1957 m. – pirmieji cechai.

Tais pačiais metais pasirodė ir pirmieji kasos aparatai. Tačiau jų gamyba truko neilgai. Jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė – ji tapo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla. Buvo įkurtas Skaičiavimo mašinų konstravimo biuras, skirtas tokioms mašinoms, dabartinių kompiuterių protėviams, kurti ir projektuoti.

Gamykla įsikūrė palei Kalvarijų gatvę, anuomet vadintą Felikso Dzeržinskio gatve. Vardą ji gavo pagal vieną liūdniausiai pagarsėjusių komunistų revoliucijos Rusijoje vadų, garsėjusį žiaurumu. Beje, augusį Vilniuje.

Kuriantis gamyklai, XX a. šeštajame dešimtmetyje dabartinė Kalvarijų gatvė dar buvo priemiestį primenantis plentas. Tai puikiai matyti žemiau esančioje nuotraukoje.

Joje matyti jau stovintis 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė“. Pastatas stovi ir dabar, jame įsikūręs klubas „Legendos“. Bet aplinka visiškai pasikeitė.

 

Kino teatras „Tėvynė“ XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Kalvarijų gatvė dar atrodė visiškai kitaip...
... Ir tas pats pastatas bei gatvė dabar. Luko Balandžio nuotr.

Kitoje Kalvarijų gatvės pusėje nuo buvusios Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos ir dabar galima išvysti keletą senų, XX a. pradžią menančių trobų. Pasak Vyčio, prieš gamyklos statybas tokių medinių namukų buvo galima rasti ir būsimojoje gamyklos teritorijoje, ir aplinkui.

Gamyklos teritorijoje iki šiol stovi akmuo su „Sigmos“ logotipu, menantis ankstyvuosius gamyklos metus.

Luko Balandžio nuotr.

Lietuviškas kompiuteris, padėjęs planuoti ir vykdyti apskaitą

1959 m. prasidėjo gamyba. Gamykloje buvo pagaminta pirmoji išorinių 80 stulpelių perfokortų įrenginių serija. Perfokortos buvo tam tikros duomenų kaupimo kortelės, kurias naudojo pirmosios kartos kompiuteriai.

1961 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje surinkta pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina – Maskvoje sukurta EV80-3M. Tiesa, ši mašina buvo amerikietiškos mašinos IBM 604 kopija. Lietuvoje ji tik surinkta.

Skaičiavimo mašinų gamykla Vilniuje 1958 m.
Vilnius Skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“ 1967 m.

Bet jau netrukus gamyklos inžinieriai ne surinkinėjo Maskvoje sukurtas (tiksliau, nuo amerikiečių nukopijuotas) mašinas, bet ir ėmėsi lietuviškų kompiuterių gamybos.

1962 m. Skaičiavimo mašinų konstravimo biuras sukūrė pirmąją lietuvišką elektroninę skaičiavimo mašiną – elektroninį atsitiktinių procesų analizatorių EASP-S, kuris buvo gaminamas 1964–1967 m. Taip prasidėjo jau Lietuvoje kuriamų skaičiavimo mašinų istorija.

Na, o 1963 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje sukurtas pirmas Lietuvoje antros kartos (tranzistorinis) kompiuteris EVP80-2, gavęs „Rūtos“ vardą. Jo procesorius galėjo atlikti 2500 operacijų per sekundę. Jis taip pat buvo ir sukurtas, ir surenkamas Lietuvoje. Jo projektas gimė gamyklos Eksperimentiniame ceche.

„Rūtos“ kompiuteris buvo naudojamas apskaitos ir planavimo, inžineriniams, ekonominiams, statistiniams ir matematiniams uždaviniams spręsti. Ši mašina buvo maždaug 2 metrų ilgio ir 2 metrų pločio – ne tokia jau didelė tiems laikams.

Tokių elektroninių skaičiavimo mašinų gamyba vyko 1964-1974 m. Iš viso pagamintos 702 šio modelio mašinos, daug jų eksportuota į kitas Rytų bloko šalis.

Vėliau sukurti ir dar keli Rūtos vardą gavę įrenginiai: skaičiavimo kompleksas „Rūta-110“, ranka rašyto ir spausdinto teksto nuskaitymo įrenginys „Rūta-701“.

Pirmasis lietuviškas kompiuteris „Rūta“ 1961 m.

„Rūta“ ir kitos skaičiavimo mašinos, kurias iki pat sovietmečio pabaigos gamino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, buvo šiuolaikinių kompiuterių pirmtakai. Tačiau už dabartinius kompiuterius jos buvo daug kartų didesnės, nors vystantis technologijoms mažėjo.

Tokios mašinos stovėjo skaičiavimo centruose, universitetuose, institutuose. Jos suteikė įvairių galimybių – pavyzdžiui, inžinierius, projektavęs kokį nors tiltą, mašinos pagalba galėjo paskaičiuoti, kokios apkrovos veiks tiltą.

Su tokiomis mašinomis susidurti, tiesa, jau gerokai vėliau, teko ir Vyčiui.

„Man teko dirbti draudime, o šalia buvo Finansų ministerijos skaičiavimo centras su mašinomis. Tai eini į salę, o ten stovi daug pusantro metro aukščio ir panašios į šiukšlių konteinerį apimties dėžių – skaičiavimo mašinų. Ir tau jos padeda paskaičiuoti kažkokią statistiką, duomenis apdoroti. Dabar tai daro kompiuteryje esančios programos, o tada darė tos dėžės. Jų daug būdavo, koks 50 patalpoje“, – prisiminė Vytis.

Beje, Vilniaus universiteto skaičiavimo mašinų centras džiugino studentus dėl gana neįprastos priežasties – suteikdamas šiems galimybę maudytis rudenį.

„Saulėtekyje buvo didžiulis baseinas, kurio vanduo aušino tas mašinas. Tame baseinėlyje vanduo būdavo šiltas. Ir chebra, aišku, maudydavosi ten. Ar ten radiacijos buvo tam vandeny, ar nebuvo, sunku pasakyti. Bet studentams patiko šiltas vandenėlis, kad rudenį gali nueiti ir stovėti“, – prisiminė Vytis.

Didžiausias gamybinis susivienijimas Lietuvoje

Iki 1966 m. veikusi kaip atskira įmonė, tais metais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla tapo susivienijimo dalimi. Tais metais buvo įkurtas skaičiavimo technikos gamybinis techninis susivienijimas „Sigma“.

Susivienijimui, be Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos, priklausė dar 6 gamyklos Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Tauragėje ir Pabradėje. Šios gamyklos gamino skaičiavimo mašinų komponentus ar kitą susijusią įrangą. Taip pat susivienijimo dalis buvo keli konstravimo biurai, Vilniaus statybos ir montavimo valdyba.

Vilnius Sigma Skaičiavimo mašinų gamykla cechas 1985 m.
Panevėžio Elementų mazgų skaičiavimo mašinoms surinkimo cechas 1975 m.
Skaičiavimo mašinų gamykla Telšiuose 8-as deš.
Tauragės Skaičiavimo mašinų elementų gamykla 1976 m.

„Tai buvo didžiausias gamybinis susivienijmas Lietuvoje. Visos gamyklos turėjo savo vaidmenį – gamino įvairius skaičiavimo mašinų komponentus, perforatorius ir taip toliau“, – sakė Vytis.

Vilniuje šalia Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos įsikūrė pagrindinis „Sigmos“ susivienijimo administracinis pastatas.

Pati Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla vykdė visų skaičiavimo kompleksų pirmųjų pramoninių serijų išleidimą, jų generalinį surinkimą, centralizuotą pagalbinę ir aptarnaujančią gamybą.

Kitaip tariant, dalis skaičiavimo mašinų dalių buvo gaminama kitose susivienijimo įmonėse, o pats mašinų surinkimas, procesų administravimas vyko Vilniuje.

„Sigma“ vėlyvuoju sovietmečiu...
Ir tie patys senieji „Sigmos“ cechai dabar. Luko Balandžio nuotr.
Skaičiavimo mašinų gamykla Vilniuje 1962 m.

1983 m. susivienijimo „Sigma“ įmonėse dirbo apie 12 200 žmonių. susivienijime buvo 28 srautinės ir mechaninės gamybos linijos, 12 automatinių gamybos linijų.

Be skaičiavimo mašinų, susivienijimo įmonės gamino ir įvairius buitinės paskirties gaminius: avarinius automobilių švyturėlius, pakabinamas ir įstatomas spynas, lempučių girliandas, litavimo komplektus, stalo/virtuvės įrankius, šviestuvus, pasikalbėjimo įrenginius, automobilių startinius kabelius, automobilių užvedimo bei apsaugos sistemas, purvasaugius ir net labai populiarias žvejų tarpe blizges.

Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla turėjo savo futbolo ir ledo ritulio komandas, chorą „Elektronika“, estradinį ansamblį „Sigma“, turistų klubą. Gamykloje lankydavosi SSRS draugiškų užsienio šalių delegacijos, yra buvęs Vietnamo vadovas Ho Ši Minas.

Skaičiavimo mašinų gamykla „Modulis“ Pabradėje 8-as deš.
Skaičiavimo mašinų gamyklos valgyklos virtuvė 1986 m.
Skaičiavimo mašinų gamyklos valgykla 1986 m.

Įmonėje buvo gausu nelietuvių

Gidas Vytis pasakojo, kad „Sigmoje“, kaip ir daugelyje kitų stambių Vilniaus pramonės įmonių, didelė, o galbūt didžioji, dalis darbuotojų buvo nelietuviai. Pagrindinę darbuotojų dalį sudarė atvykėliai iš kitų SSRS respublikų. O pagrindinė bendravimo kalba įmonės viduje buvo rusų kalba.

Tai, pasak Vyčio, lėmė kelios priežastys. Viena jų – tokiose gamyklose kaip Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla dažnai prireikdavo siauros srities specialistų, kurių Lietuvoje tiesiog niekas neruošdavo. Jie buvo atsivežami iš Maskvos, Leningrado ar kitų SSRS miestų.

Be to, kadangi kadangi pagamintomis skaičiavimo mašinomis buvo prekiaujama kitose buvusios SSRS respublikose, visa dokumentacija buvo rengiama rusiškai, susirašinėjimas su kitomis respublikomis irgi vyko rusiškai.

Visa tai, pasak Vyčio, lėmė, kad lietuviai dirbti tokiose gamyklose nelabai ir verždavosi. Turėdami galimybę, jie stengdavosi pakliūti ten, kur galėjo bendrauti lietuvių kalba.

Na, o imigrantams į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų, net jei jie buvo ne specialistai, o tik eiliniai darbininkai, tokiose gamyklose kaip „Sigma“ pritapti kaip tik buvo lengviau.

Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykla 1980 m.

Kaip „Sigma“ metalo laužą „gamino“

Pasak Vyčio, nepaisant įspūdingų gamybos apimčių ir uždirbamo solidaus pelno, „Sigmos“ veikla pasižymėjo ir kuriozais. Gidas apie juos išgirdo iš pirmų lūpų – „Sigmoje“ dirbo jo draugo tėvas Klemensas.

„Teko išgirsti ir istoriją apie jį patį: retą įžvalgumą turėjęs Klemensas netruko pastebėti gamybos procesų trūkumus ir pateikė keletą techninių pasiūlymų, kurių įdiegimas leido sutaupyti nei daug, nei mažai – du milijonus rublių. Gamybos padalinio, kuriame dirbo Klemensas, vadovas už tokio gero racionalizatoriaus išugdymą gavo dovanų brangiausią to meto sovietinį lengvąjį automobilį „Volga“. Na, o pats Klemensas gavo 50 rublių premiją. Tuos pinigus Klemensas juokdamasis metė savajam viršininkui ant stalo“, – pasakojo Vytis.

Dar vienas jam įstrigęs pasakojimas buvo apie apie spalvotųjų metalų laužą. Gido teigimu, sovietmečiu kiekviena stambesnė gamybinė įmonė turėjo savąjį metalo laužo „planą“ – kiek kas mėnesį reikia atvežti į metalo laužo supirktuvę vario, žalvario, plieno atliekų.

„Mėnesio pabaigoje apsižiūrėta, kad trūksta bemaž dviejų tonų vario laužo, tad vienam tekintojui buvo duota užduotis geras varines detales paversti metalo laužu. Ir žmogelis stovėjo prie staklių net suplukęs, kol dvi tonos varinių detalių buvo „sudrožtos“ į metalo laužą“, – pasakojo Vytis.

Gido teigimu, draugo tėvas jam pasakojo ir apie brangią užsieninę įrangą, kuri buvo nupirkta gamyklai asmeniniu SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo nurodymu. Ši įranga, ilgą laiką pagulėjusi dėžėse, buvo tiesiog išmesta, o tvirtos dėžės panaudotos gaminiams sandėliuoti.

Vilnius Skaičiavimo mašinų gamykla Surinkimo cechas 1982 m.

Paskutiniai gamyklos metai

Vilniuje buvusi gamykla ir kitos „Sigmos“ susivienijimo gamyklos sunyko XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.

Žlugus Sovietų Sąjungai, 1991 m. iširo ir „Sigmos“ susivienijimas. Skaičiavimo mašinų gamyba buvo nutraukta.

Kurį laiką Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla dar tęsė gamybinę veiklą – gamino elektronines automatines telefonų stotis, medienos apdirbimo buitines stakles, medžioklės prožektorius, kitus plataus vartojimo reikmenis.

Bet jau 1994 m. bendrovė buvo privatizuota, tapo akcine bendrove ir gamybinę veiklą nutraukė. Tūkstančiai bendrovės darbuotojų turėjo ieškotis naujų darbo vietų.

Kas daugiausia prisidėjo prie to, kad „Sigma“ griuvo? Ar ją buvo įmanoma išsaugoti? Pasak Vyčio, tai klausimai, reikalaujantys plačių istorinių tyrimų.

Skaičiavimo mašinų gamyklos „Sigma“ Vilniuje produkcija 1986 m.

„Kiek buvusių vadovų buvo intereso, kad ta gamykla griuvo, o gal jie jau patys nevaldė tų procesų, čia sunku pasakyti. Realiai ta technika, lyginant su pasauliniu lygiu, nors ją ir buvo galima naudoti, ji buvo žemesnių standartų, pajėgumų negu pasaulinė. Gali būti, kad buvo ir politinių sumetimų „Sigmą“ išformuoti, nes čia, kaip minėjau, dauguma dirbusių buvo nelietuviai. Buvo ir jedinstvininkų, kurie prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo. Gal ir dėl to buvo stengiamasi nusilpninti bendrovę, kad tos antivalstybinės nuotaikos nebūtų vienoje vietoje“, – svarstė Vytis.

Bendrovė „Vilniaus Sigma“ egzistuoja iki šiol, bet dabar ji užsiima patalpų komercinei veiklai nuoma „Vilniaus Sigmos“ teritorijoje ir elektros darbais. 2017 m. bendrovėje dirbo 25 darbuotojai – šimtus kartų mažiau negu XX a. devintajame dešimtmetyje.

Milžiniški, kelių šimtų metrų ilgumo cechų pastatai stovi ir dabar. Juose įsikūrę daug smulkių įmonių ir verslų. Pramonė iš šios teritorijos visiškai nedingo – dalyje cechų ir dabar veikia gamybine veikla užsiimančios įmonės. Jų iš viso apie 60.

Tad pasivaikščiojus tarp „Sigmos“ teritorijoje esančių cechų iki šiol pro langos galima išvysti stakles, girdėti įrenginių ūžimą ir užuosti pramonės rajonui būdingą specifinį kvapą. Bet, laikams pasikeitus, jis jau daug silpnesnis negu kadaise.

Jeigu norite į „Sigmos“ istoriją pasigilinti dar labiau, galite apsilankyti bendrovės atminimui skirtame puslapyje, kurį rasite paspaudę šią nuorodą.

 

„Sigma“. Luko Balandžio nuotr.
Senieji „Sigmos“ cechai, kur dabar įsikūrusios įvairios mažos bendrovės. Luko Balandžio nuotr.
Senieji „Sigmos“ cechai, kur dabar įsikūrusios įvairios mažos bendrovės. Luko Balandžio nuotr.
„Sigmos“ cechai. Luko Balandžio nuotr.
Pastatai „Sigmos“ teritorijoje. Luko Balandžio nuotr.
„Sigmos“ teritorijoje. Luko Balandžio nuotr.
Pastatai „Sigmos“ teritorijoje. Luko Balandžio nuotr.
Senas namas Žirmūnuose, žvelgiant iš „Sigmos“ teritorijos. Luko Balandžio nuotr.
„Sigmos“ teritorija dabar. Luko Balandžio nuotr.
Kalvarijų gatvė netoli „Sigmos“. Luko Balandžio nuotr.