Donaldas Kajokas: „Banalybė yra didelė tiesa, tik per daug kartų pakartota“

Daugiabučio Kaune kiemas primena parką – medžių ir žalumos čia tikrai daug. „Štai šis ąžuolas užstoja nuo Sukilėlių prospekto garsų. O medžių pas mus neiškirto, niekas per daug į juos nesikėsina“, – sako poetas ir prozininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas. Čia, viename iš miegamųjų Kauno mikrorajonų, menininkas gyvena jau beveik pusė šimto metų. Būtent čia per gyvenimą pribraukyta daug rankraščių, čia kilo daug vidinių virpesių, vedančių į kūrybą, čia užrašyta ir daug dienoraščio fragmentų.

– Birželio 13-oji – jūsų gimtadienis. Šiemet – jubiliejinis, sukanka 70 metų. Kaip pažymite gimtadienius, o gal tai tik paprastas gyvenimo skaičius? 

– Kuo toliau, tuo labiau tik skaičius. Pamenu, kai buvo 40 metų, 50 metų – tada ir šurmulio daugiau, o dabar tik skaičius, kuris norisi, kad kuo greičiau praeitų. Visiškai nesureikšminu datų, jos net truputį slegia. Geriau, kad jų nebūtų.  

Šiemet turbūt važiuosime pas bičiulį į sodą, porą dienų pabūsim gamtoje, gal išgersime kokio alučio, nusimaudysime Dusios ežere. Ir viskas, daugiau jokio šventimo. 

– Sakoma, kad mūsų gyvenimai programuojami dar vaikystėje, kad vaikystės patirtys lemia tolesnes patirtis, įvykius. Koks yra ryškiausias jūsų vaikystės potyris?  

– Kol man suėjo gal septyneri metai, mes neturėjome savo namų, tad man namai buvo krikštamotės sodyba netoli Prienų, Pakumprio kaime, kur praleisdavau vasaras. Visi atsiminimai, net kai kurie sapnai – iš to meto.  

Tai buvo didžiausias turtas, didžiausias įspūdis iš gamtos, pamiškės, sodybos ir keisto laiko vienišumo sodyboje. Kartais ten būdavo keli tetos vaikai, o kartais – tik aš, ji ir nieko daugiau. Būdavau joje vienas tarp vištų, žąsų, šunų. Už miškelio ėjo plentas, todėl girdėdavosi juo pravažiuojančių automobilių gausmas.  

Man tada atrodė, kad ten verda gyvenimas, o čia – nuobodu, nėra ką veikti. Traukė į miestą.  

Prisimenu kaip dabar.  

Vėliau apsigyvenome Kaune, Šančiuose, kur stovėjo kino teatras „Taika“, būriuodavosi daug čigoniukų – truputį agresyvių, truputį ir elgetaujančių. Tokie atsiminimai.

– Kaimas apskritai paliko žymę laikmečio, jo yra ir literatūroje, ir poezijoje. Kas yra kaimas jums?  

– Visų pirma, gamta. Ne kaimo žmonių santykiai, bet gamta, kai pažindavau kiekvieną meduką, kiekvieną žolynėlį, buvo aiškūs jų pavadinimai. Dabar jau kai kuriuos užmiršau, o tada viską žinojau. Pažinimas atėjo natūraliai, be jokio mokymosi. Tiesiog... Gamta ir santykis su ja man yra labai natūralus, akivaizdus. Toks, kad apie jį net negalvoji, tiesiog esi jame ir kitaip negali būti. Dabar man tai atrodo kaip buvimas rojuje. O tada atrodė, kad visas pasaulis taip egzistuoja.  

Paskui, kai atsirandi mieste, pamatai, kad pasaulis kitaip egzistuoja ir gamtos praradimas tampa akivaizdus.  

– Tuomet kas jums yra miestas?  

– Jis man labiau žmonių santykiai. Kaime to nebuvo, o gal tą suprasti buvau per mažas. Man miestas buvo ne statiniai, ne gatvės, ne architektūra, o santykiai tarp žmonių – tarp vaikų, tarp paauglių, tarp suaugusiųjų.  

Pamenu, kai atsikraustėme gyventi į Kauną, kiekviena gatvelė ar rajonas turėjo savo gaują – jie buvo kaip šunys, kurie neprisileidžia ir savo teritorijoje karaliauja. Tokie buvo santykiai.  

Ir, aišku, mieste daugiau įvairios kultūros. Tačiau maždaug iki trylikos metų man ji nerūpėjo, nebuvo svarbi. Paskui atsirado gitara, dainos, net ir savas dainas pradėjau kurti, gal dar ir žodžius kokius sugalvojau. Bet teatrų, parodų – to nebuvo labai ilgai.  

– Nes iki kultūros irgi reikia užaugti.  

– Turbūt. Kai baiginėjau vidurinę, jau į mokslų pabaigą, atsidūriau M.K.Čiurlionio muziejuje. Maždaug nuo 15–17 metų man kildavo įvairūs egzistenciniai klausimai. Atradęs meną nustebau, tai buvo tarsi apakimas, kad šitokie dalykai dedasi pasaulyje, apie kuriuos aš nežinojau.  

Į tuos kylančius klausimus bandė atsakyti ir Čiurlionis. Arba ne atsakyti, o išplėsti, pasakyti, kad už vieno klausimo yra dar kitas, o už jo – ir trečias, aštuntas. Kad ir „Rex“ stebuklas, supratimas, kad kuo tu daugiau žinai – tuo daugiau nežinai.  

Čiurlionis mane nukovė, nes turbūt viduje jau buvau subrendęs šiam menui. Tada atsirado filharmonija, muzika.  

– Tėvai, mokytojai į muziejus, filharmoniją nusivesdavo?  

– Ne, ėjau pats. Pradėjau domėtis muzika, kaupti plokšteles, daugiau – klasikinės muzikos. Labai patiko Čaikovskis, vėliau atsirado Rachmaninovas. Abu iš rusų kultūros, nes tuo metu visi skendėjo ten. O pradėjus klausytis plokštelių, irgi kilo klausimų. Pavyzdžiui, kaip groja orkestras? Tada ėmiau eiti į filharmoniją.  

Joje lankiausi ir jau studijuodamas tuometiniame kūno kultūros institute, o kartą filharmonijoje pamatė viena dėstytoja. Ji dėl to man ėmė rašyti geresnius pažymius.  

– Teko girdėti vieną jūsų pasakojimą iš mokyklos, kad rašėte literatūros rašinį, kritikuojantį sovietinę santvarką.  

– Ne, ne santvarką. Tas rašinys buvo prieš komjaunimą ir apie tai, kad komjaunuoliai dviveidžiai. Vienaip kalba, o kitaip daro. Jaunuoliai yra labai jautrūs dviveidystei.  

Aš pats nebuvau komjaunuolis, į komjaunimą nestojo visa mūsų klasė. Beje, ilgai buvau tikras tuo, kad mes visi, nebūdami komjaunuoliais, ir baigėme mokyklą. Tik neseniai susitikęs su buvusiu klasioku sužinojau, kad buvo ne taip. Jis pasakė, kad visa klasė įstojo, tik aš vienas ne. Komjaunuoliais tapo dėl to, kad reikėjo stoti į aukštąsias mokyklas. Pasirodo, taip buvo, bet aš to fakto neatsimenu.  

Baigęs mokyklą norėjau stoti į žurnalistiką Vilniaus universitete. Tik man iš karto buvo pasakyta, kad net nebandyčiau, nes žurnalistika yra ideologinė profesija ir ne komjaunuolių nepriima.  

Teko stoti į Kūno kultūros institutą. Pasirinkau jį, nes sportuodavau. Jau studijų metais, tiesa, į komjaunimą įstojau, nes dar turėjau minčių po pirmojo kurso išeiti ir studijuoti žurnalistiką. Bet manęs iš Kūno kultūros instituto nebeišleido, sakė, kad valstybė pirmojo kurso studijoms skyrė daug pinigų, investavo į mane, o aš neva dabar į viską nusispjausiu ir išeisiu. Be to, stojant būtų reikėję komjaunimo sekretoriaus charakteristikos – jis nesutiko jos parašyti, o vienas komisijos narys pasakė: net nebandykite, nes nepavyks.  

Taip ir nutiko, kad studijas Kūno kultūros institute baigiau.  

– Ir po jų dirbote treneriu?  

– Reikėjo atidirbti dvejus metus, bet aš dirbau tik metus. Pamatė, kad visai kiti mano interesai ir geranoriškai paleido. Iš karto buvau pasakęs, kad po dvejų metų vis tiek išeisiu, tad man neapsimoka nė vaikų grupių turėti.  

Išėjau į niekur. Jokio darbo, nieko. Šiek tiek dirbau turistų klube, greitojoje pagalboje sanitaru, o paskui jau ilgai „Elektronikos“ gamyklos katilinėje. Gal iki pat 1990 metų. Atėjus nepriklausomybei jau buvau išleidęs pirmąją savo poezijos knygą, ir mane dirbti pakvietė žurnalo „Nemunas“ žmonės.  

– Pirmąją savo knygą išleidote dirbdamas katilinėje? 

– Taip. Bet man ten buvo visai gerai. Ten, katilinėje, buvo didysis mano brendimas, rašymas, o dėl darbo specifikos nereikėjo intelektualiai mąstyti. Todėl katilinėje mano protas buvo laisvas. Darydavau, kas man priklausė, atlikdavau filtrų regeneracijas, o likęs pamainos laikas – laisvas. Taip, aplinkui girdisi siurblių keliami garsai, jokios ramybės, bet protas tavo gali tarnauti tik tau ir niekam daugiau. Katilinėje man buvo labai gerai.  

O štai redakcijoje jau tu tarnauji kažkam. Ten apie 80 procentų energijos sudarydavo galvojimas, ką spausdinti, ko prašyti, ką redaguoti. Protas užimtas kitais dalykais.  

– Nebuvo jausmo, kad pagaliau atsiradote savo erdvėse, kur kūryba, kur kitokie žmonės? 

– Iš pradžių taip ir atrodė.  

– Nes darbas susilieja su gyvenimu, su kūryba, su pomėgiu. Viskas viename? 

– Taip, bet tada atimamas asmeninės kūrybos laikas ir reikia daug daryti dėl kitų. Iš karto tikrai buvo gerai, tačiau vėliau pajutau, kad tai mane ima slėgti. Ypač grafomaniški tekstai.  

Pradžioje juk turėjome visiems žmonėms parašyti atsakymus, kodėl nepublikuojame, ko trūksta, o kiti dar ateidavo pasikonsultuoti. Labai daug šurmulio.  

Nuvargindavo prasti tekstai, nes turėjai apie juos kalbėti. Atėjus nepriklausomybei pasitaikė ir kurioziškų atvejų, kai ateidavo prastai rašantis žmogus ir, išgirdęs, kad jo kūryba nebus publikuojama, imdavo sakyti: ko jūs čia sėdite, laikai pasikeitė, dabar mūsų metas, mes turime ateiti į šią literatūrą, o jūs tik sovietmečiu išleidote knygą.  

Ir taip toliau. Net iki grasinimų, kad šito taip nepaliks, nes jis tikras, kad labai gerai rašo, tik jo niekas nepublikuoja. Nemalonių dalykų buvo.  

– Teksto, žodžio jausmas: jis žmogui duotas? O gal galima išmokti? 

– Aš manau, kad tai turėtų būti įgimta, bent jau įgimta didelė dalis. Ir – elementaru – dalis darbo. Tik mano atveju tas įgimtas dalykas, kurį reikėjo išvaduoti, buvo labai giliai nugramzdintas. Jaučiau, kad literatūrai turiu gabumų, bet ten, kur gyvenau, niekam nerūpėjo jokie menai, jokios literatūros. Jei ir skaitydavo knygas – tai buvo serija „Drąsiųjų keliai“ ir panašios nuotykinės. Apie jokius menus, kol pats nepradėjau kelti klausimų, dėl ko aš atėjau į šį pasaulį – nebuvo kalbos.  

Kai kyla įvairūs klausimai, tada supranti, kad sovietinė filosofija, marksistinė, ji į juos neatsakinėja, nes egzistenciniai dalykai jai neįdomūs. Ji eina viena kryptimi, visiškai nieko bendro su filosofija neturi. Taip ir pamatai, kad tau į klausimus atsakinėja muzika, poezija, dailė – kažkas iš šių dalykų.  

Tau pakeliui su jais.  

– Esate sakęs, kad poezija sovietmečiu vykdė daug šalutinių funkcijų. Ji buvo ir greitoji pagalba, ir filosofija, ir disidentavimas, ir pranašavimas, ir informacija. O kas poezija yra šiandieniniame pasaulyje? 

– Man atrodo, poezija ir yra. Ji atlieka savo vaidmenį, kam ir yra reikalinga.  

Prisiminus net keista, kai pirmosios knygos būdavo leidžiamos iki 10 tūkst. tiražu, ir jį išpirkdavo per dvi savaites.  

Neseniai grįžau prie savo dienoraščio, kurį anuomet rašiau, paskaičiau apie tą laiką ir net radau tokių sakinių: „kažin, ar aš užtiksiu savo knygą knygyne?“.  

Teko tartis su pardavėjomis, su vedėja, kad man pačiam paliktų mano pirmą knygą. Kai leidau pirmąją knygą, poezija jau buvo leidžiama kalbėti truputį daugiau, nei pasakyti prozoje ar publicistikoje.  

Poezija kalbėjo savo specifinėmis priemonėmis, kurių galbūt cenzoriai nelabai ir suprasdavo. Ir palikdavo tas bažnyčias, dievą iš mažosios raidės ir taip toliau. Bet mano pirmą knygą vis tik išmėtė. Nors redaktoriai praleido, bet glavlitas – cenzūra, tie žmonės, kurie sekė ideologinius dalykus – ne, nes jiems netiko, tad kone trečdalis knygos buvo išmesta.  

Pirmoje mano knygoje buvo kalbama apie tuos dalykus, kurie žmonėms rūpėjo, kai kurios vibracijos poezijoje jau egzistavo. Apie tuos tikrus dalykus, dėl ko pasaulis gyvena, dėl ko žmogus gyvena, kas čia iš viso vyksta. Todėl ji buvo perkama. 

Šiandien šias funkcijas gali atlikti ir filosofija, ir psichologija, ir daugelis kitų. Todėl poezijai dabar liko tik poezija. Arba gali sakyti kitaip – net poezija.  

Kai pasižiūri į pasaulį, niekada nebuvo leidžiami didžiuliai poezijos tiražai, net genijaus. Arba atvirkščiai – kuo didesnis genijus, tuo sunkiau į populiarumą nueina.  

Dirbo poezija visais šimtmečiais savo darbelį, labai tykų, ramų, kad žmogus nenustotų savęs klausti labai svarbių dalykų. Ji nerodo žmogui krypties, kur eiti, bet pasako: tu eik ir pats pasiklausk, ko tau reikia.  

Pačiais didžiausiais autoritetais gali pasitikėti, bet ir juos patikrink, ar jie teisybę sako. Eik į save ir klausk savęs – tai svarbiausia, ką daro poezija. Ji dar kartais parodo ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, proporcijų pajautą.  

Aš iki dabar manau, kad poezija yra proporcijos. Bandymas kuo labiau atspėti realybės proporcijas. Nors kalbi apie visai svetimus dalykus, tokius kaip šuo pakėlė koją ar praplaukė debesys, bet net apie šitai kalbėdamas realybės proporcijas – kažkokias keistas – pradedi dėlioti. Ir kai šitai pavyksta, tau iš pasąmonės, intuityviai daug dalykų ateina, pasikrauna. Įgyji energijos, entuziazmo, savęs imi klausinėti. Kartais tai gali būti ir į bloga, gali tavo nuotaiką sumenkinti, nuliūdinti, nes nežinai atsakymų, nors jų nori.  

Paskui, po kiek laiko, ji vėl tave nuveda kitur. Tik tam, kad taip būtų, svarbu skaityti gerą poeziją. Gerą. Aš dirbdamas buvau prisikaitęs grafomanijos, ir ji iš tiesų labai smukdė.  

Atsakant: dabar poezija dirba savo darbą. Ir tegul dirba.  

– Jūsų, be abejo, dešimtis kartų jau to klausė: kas yra geras eilėraštis?  

– Čia amžinas klausimas ir, svarbiausia, kad jam nėra jokio recepto. Vieni kalba, ir aš su jais sutinku, kad kai perskaitai labai gerą eilėraštį – tau vos ne skruzdėlės nugara ims bėgioti. Aš tai žinau, kas yra geras eilėraštis.  

– Kas? 

– Negaliu pasakyti. 

– Kodėl? 

– Todėl, kad reikia būti, virti toje košėje labai ilgai, kad iš karto, iš kelių frazių ar iš kelių posmelių, eilučių, puslapių suprastum: šį verta, o šio neverta skaityti. Ir vėl atsiranda kažkoks proporcijų klausimas.  

Arba dar sakyčiau taip: turi kalbėti siela. Tai – nieko nereiškianti metafora.  

Siela visada kalba išskirtiniais žodžiais, nors apie tas pačias kelias banaliausias tiesas, kurias visi žino. Bet ji išsako taip, kaip dar niekas nepasakė, tam tikru kampu, tam tikru atspalvėliu.  

Todėl nepasakė, kad kai tau tai labai svarbus dalykas, randi žodžius, kurie dar niekada nebuvo sakyti. Kita vertus, galima grįžti prie banalybės, bet banalybė yra didelė tiesa. Tik per daug kartų pakartota.  

Sulaukęs savo metų aš vis dažniau grįžtu prie banalių tiesų ir matau, kokios jos yra gelmiškos, tik reikia nuo jų nupūsti dulkeles, nuvalyti purvelį ir tada matai, kad pati banaliausia tiesa yra pati didžiausia. Tik reikia kitaip prasibrauti pro banalumą. Ir ten jau yra visa energija, energetika.  

Nėra nė vieno daikto, kas dar nėra pasakyta. Itin svarbaus. Nuo Antikos ir dar senesnių laikų iki pat dabar. Bet kiekvienas žmogus tą stebuklą turi atrasti pats. Poezija turi ne tik pasakyti išskirtinius dalykus, bet, kaip sakiau, paskatinti patį žmogų eiti link tų dalykų. Ir todėl menas, poezija niekada nekeičia pasaulio, bet visada keičia žmogaus žiūros tašką į pasaulį. Liepia klausti pačiam. 

– Kūriniuose mes turbūt visuomet ieškome šiek tiek savęs. Todėl vienam nuo vieno kūrinio gali nugara bėgioti skruzdės, kitam – nuo kito?  

– Žmonės yra skirtinguose etapuose. Ir gyvenimo, ir amžiaus, dvasinio vystymosi, intelektualinio ėjimo. Viename etape veikti gali viena poezija, kitame – kita, reikia kito teksto. Tačiau tikrai geras tekstas, genialus kūrinys, – nesvarbu, kuriame etape žmogus bebūtų, – jis vis vien veiks. Geras kūrinys yra didesnis už kūrėją, už žmogų, kuris tai parašė.  

Gali kūrinį parašyti dvidešimtmetis, o daugelį reikšmių suprasi būdamas šešiasdešimties, skaitydamas, kas parašyta. Nes kažkas tose sukaupties valandėlėse atsitinka, žmogui atsiveria ypatingi intuicijos kanalai, kada jis žino daugiau, nei žino jo protas. Ir per tai vibruoja energija.  

Jei turi talentą, turi gabumų – tuo momentu tai gali apgyvendinti tam tikrame žodžių statinyje. Pastatai žodžius ir energija ateina, gyvena. Tada, kai tau šešiasdešimt, pažiūri ir sakai: matai, aš ir šitai žinojau, bet būdamas keturiasdešimties nežinojau, kad tai žinojau. 

– Ar mokate savo eilėraščius mintinai? 

– Galima sakyti, kad moku, bet niekada atmintinai savo eilėraščių neskaitau, nes bet kurioje vietoje galiu užsikirsti. Netikėtumų gali būti. Bet šiaip, be abejo, visi jie yra tavyje. Kai man buvo apie trisdešimt, visus mokėjau, o dabar ir artimų žmonių pavardes pamirštu. Bet visa esmė, visi dalykai yra žmoguje. Ir jei labai reikia, juos atsiminsi.  

– Vėliau jūsų kūryboje atsirado proza. Neišsitekote poezijoje? 

– Nežinau, kodėl pradėjau prozą. Poezija tokia plati, kad joje išsitekti gali visada, bet man pasidarė įdomi pati kalba. Jei sakome, kad poezija yra žodis, tai proza yra sakinys. Tada pradedi lįsti į prasmes. Pažvelgi į žodyną, į žodį ir matai, kad jis turi keliolika reikšmių. Tik vienas žodis. Poezijoje keliolika jų ir gali egzistuoti.  

Kai žodis įkeliamas į sakinį – beveik visos jo reikšmės apribojamos. Paliekama viena ar kelios, o dešimt lieka žodyne. Tada atsiranda prozos kūrinys, kuris apriboja reikšmes. Poezija palieka jas.  

Man kalba tapo įdomi kaip sakinys. Ne tik kaip žodis. Taip ėjau tyrinėti, kas yra ta proza, buvo įdomi jos struktūra. Dar yra pasakymas, kad poezija kalba apie amžinybę, o proza apie tam tikrą laikmetį. Man buvo įdomu patyrinėti būtent tai. Joje pamačiau, kad daugelį man svarbių dalykų aš galiu aiškintis. Anksčiau maniau, kad tą galima daryti per poeziją, bet įmanoma ir per prozą.  

Yra žiūros taškas, iš kurio aš matau pasaulį ir to pasaulio tam tikrą karkasą pastačiau iš savo prozos tekstų. 

– Ar daug savo gyvenime esate išbraukęs rankraščių?  

– Labai daug. Aš neįsivaizduoju, kad kitaip galima parašyti eilėraštį. Gal kažkada nutiko taip, kad parašiau trumpą eilėraštį beveik be taisymų. Bet šiaip jų labai daug. Jauti, kad kažkas tavyje vibruoja ir pradedi rašyti. Tada jauti: ne tai. Pagaliau antrame–trečiame puslapyje atsiranda ta eilutė, tas žodis, kurio ieškojau. Nuo to pradedi kažką tverti, kurti. Svarbu, kad nenutrūktų vibracija, kuri teka kažkokiu laideliu. Kai nutrūksta – viskas.  

– Tiesa ar mitas, kad kūrybiškumas yra ir disciplina? 

– Tai labai susiję. Turbūt gali būti keli kūrybiškumai. Kai viskas vyksta spontaniškai ir tarsi iš nieko, kai tu per daug į save nesigilini, bet iš tavęs eina, putojasi, darosi. Jei toliau eisi, ne tik spontaniškai, pamatysi, iš kur tai tavyje.  

Iš kur tos putos, kurios gal įdomios. Pradėsi žiūrėti, galvoti. Ir atrandi, iš kur. Gali tai pavadinti siela, gali – savastimi. Kažkas svarbaus tavyje yra. O kai yra, anksčiau ar vėliau tau kils klausimas apie tai, ar kiti tai mato. Religijos visos apie tai ir kalba. Kiekviena. Pradėsi domėtis ir religija.

– Beje, vienu metu jūs nesutarėte su krikščionybe. Kas buvo ir kas pasikeitė?  

– Todėl, kad aš labai paviršutiniškai supratau krikščionybę. Nebuvau sutikęs nė vieno gero kunigo, arba jei kur bažnyčioje ir būdavo, tai jie atbubendavo kažką panašaus į tai, kad jei blogai elgsiesi, degsi pragare. Man tai ir užsifiksavo, kaip primityvus daiktas: daryk kaip reikia arba bus blogai.  

Tada aš pradėjau domėtis kiek kitaip, švelniau – pats sau. Todėl man buvo labai įdomu prasukti pro Rytus, bet kai grįžau čia ir pamačiau, kad yra ne visai taip, kaip aš pradžioje galvojau, kas yra krikščionybė.  

Kad ir patys kunigai gali kartais nesuprasti, kur link jie eina, kad gali būti ir labai prastų kunigų – ėmiau gilintis, pamačiau, kad krikščionybė yra puikus dvasinis mokslas, jis liečia tavo savastį, tavo sielą, tavo esmę. Kai tai pamatai, galvoji – kodėl yra dešimt Dievo įsakymų, kodėl yra tokios budistinės tiesos, kodėl kiti dalykai? Tai disciplinuoja. Gali daryti ką nori, bet po kurio laiko pamatai, kad negali daryti, ką nori. Yra tokie dalykai, kurių nereikia daryti, ir ne todėl, kad tau bus blogai, o todėl, kad tavo prigimtis to daryti neleidžia. Esmių esmė sako: šitaip nedaroma.  

Aišku, dėl to tau bus blogiau, bet ne dėl to tu nedarysi. Panašiai, kaip žmogus rojuje atsiduria, ten – pilnas vaišių stalas, bet jis žino, kad pridaręs nuodėmių negali valgyti, todėl greičiau kriaukšlę duonos išsitrauks, o to stalo nepalies. Jis žino: už viską reikia mokėti, už viską atidirbti, todėl net ir žinodamas, kad gali nuo to stalo valgyti – nevalgys. Tai ir yra esminiai dalykai, dėl kurių reikia save disciplinuoti, ne viską daryti, nors gali viską. Ne, nes ne viskas leista.  

– Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimuose“ kalbėjote apie tai, kad kai nebijai mirti, labai gražu gyventi.  Antroji gyvenimo pusė nekelia nerimo, baimės? 

– Ne. Atvirkščiai, supratau, kad mirtis yra gėris, normalus, natūralus dalykas. Iš principo niekas nebijo mirties, nebent labai daug nusikaltęs žmogus. Jei ne, tada žmogus bijo priešmirtinių kančių, priešmirtinių ligų, patalų, bejėgystės. Bet ne mirties. Ji tik peržengimas į kitą variantą, mums nežinomą.  

Įvairios religijos bando sakyti apie dangų, pragarą, apie persikūnijimą, atgimimo ratus. Kaip ten bus – niekas nežino, bet ten bus kitos taisyklės, kai turėsi sumokėti už tai, ką čia ne taip padarei.  

– Kaip ir mes ne mirusio žmogaus gedime, o savęs. Kaip mums reikės be jo gyventi.  

– Ne be reikalo kai kurios religinės sektos per laidotuves iš džiaugsmo šoka. Tai – tik požiūrio reikalas.  

– Kaip ir beveik viskas gyvenime.  

– Esu įsitikinęs, kad kiekviena epocha turi savo požiūrius, kurie po šimto metų atrodys juokingi arba pašaipos verti, kaip mums atrodo prieš kelis šimtus metų buvusi vergovė.

– Esate sakęs, kad sakyti tiesą nieko neįskaudinus yra laimė. Kodėl jums taip atrodo? Ir ar tikrai visada gali pasakyti tiesą nieko neįskaudinus? 

– Ne, bet aš niekada nežinojau, kaip kitaip apibrėžti, kas yra laimė. Gali sakyti, kad ji dvasinis orgazmas, bet juk taip pasakęs nieko nepasakysi. Čia, beje, ne aš sakiau – Felinio filme taip buvo ištarta ir man labai tiko, mano situacijai, kuri man tuo metu buvo svarbi.  

Bet ir dabar aš panašiai sakau, kas yra laimė. Beveik neįmanoma sakyti tiesos niekada nemeluojant, nė kruopelytės. Kartais mes pameluojame tam, kad kito neįskaudintume, neįžeistume. Lengvas meliukas, bet vis tiek – meliukas. Sakyk tiesą, bet kad neįžeistum, neįskaudintum, kad tas žmogus greičiau nudžiugtų – superinis dalykas, vienintelis, ką ir galiu pavadinti laime šiame buvimo tarpsnyje, nuo gimimo iki mirties.  

– Nuo keturiolikos metų rašote dienoraštį, iki pat dabar. Sunkiai įtikėtina.  

– Ir man sunkiai.  

– Kai bandžiau tai daryti, entuziazmo užteko gal dešimčiai dienų.  

– Mano sesuo irgi panašiai – pradėjo, metė, paskui vėl rašė. Bet kad taip nuolat kas rašytų – iš savo pažįstamų nelabai žinau. Yra, kas rašo periodais.  

Savo dienoraščio tekstus jau esu atidavęs leidyklai. Iš karto buvo sumanymas leisti du tomus, vis tik vėliau nutarta, kad bus vienas. Knyga vadinsis „Leistinas privatumas“, ten – dienoraščiai nuo 1979-ųjų metų iki 1999-ųjų metų. Nuo pirmos knygos iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Nuo nulio iki tol, kol ir kiti pastebėjo ir pasakė, kad kažkas yra.  

– Koks jausmas įsileisti skaitytoją į savo dienoraštį? Ne veltui turbūt yra žodis „privatumas“.  

– Bet ne veltui yra ir žodis „leistinas“. Tai, kas neleistina – negalima.  

– Per daug asmeniška?  

– Taip. Pasirinkau pagrindines kryptis – tam tikras dvasinis, intelektualinis ir kūrybinis ėjimas. Šiek tiek socialinių detalių, bet daugelis intymesnių dalykų, šeimos – to nėra. Arba apie žmones irgi nėra, nes juk apie juos visaip esi prasitaręs. Kartais gražiai, o kartais nelabai. Rūsčiai.  

– Kaip pradėjote jį rašyti, būdamas keturiolikmetis? Gal įsimylėjot?  

– Ne, mokykloje mokytoja pasakė, kad jei norite pasikelti pažymį – rašykite dienoraštį ir atneškite jį  man. Pamaniau, o kodėl nepasikelti pažymio? Rašiau ir nunešiau. Ar pažymį pakėlė – nebepamenu, bet pamačiau, kad man šitai tinka, nes pabūdamas su savimi, suformuluodamas kai kuriuos savo klausimus, abejones, dėliodamas dienotvarkes save disciplinuoji, randi teisingesnę kryptį, kur link eiti. Atrandi pusiausvyrą, gali grįžti ir pamatyti, ką ne taip padarei. Man tai pasirodė įdomus disciplinavimo būdas, o dar vėliau – ir šiaip įdomus daiktas. Iki dabar nesustoju.  

– Savo dienoraščių fragmentais esate dalijęsis ir leidinyje „Metai“. Rašėte apie tai, kad „buvo laikas, kai nieko nenorėjau. Absoliučiai nieko. Bet tai buvo ne ramybę pasiekusiojo, o depresinė kone savižudžio būsena. Labai sunkiai pakeliama. Šitai tęsėsi apie savaitę.“ Buvo gyvenime duobių? Kas tai yra? 

– Tai – jau neleistini privatumai. 

– O jūs mėgstate ne rašyti, o kalbėtis su kitais?  

– Keistai, turbūt aš esu truputį užsisklendęs savyje, užsiblokavęs. Daug kalbėti nemėgstu, bet kartą jaunytėje su literatais mes gerokai išgėrėme. Kažkas atsiblokavo ir pradėjo lįsti sakiniai, tai, ką aš noriu pasakyti. Pamačiau, kad kitiems įdomu, ką aš sakau. Vadinasi, reikėjo kažkokio atsiblokavimo ir tą padarė alkoholis, tačiau tai šiek tiek negerai. Atrodė, kad alkoholis padeda. Tada ir antrą, trečią kartą išgeri, kalbiesi. Galiausiai pamatai, kad tokie boheminiai dalykai nebeįdomūs, nes jie tik daugiau gramzdina, nei duoda boheminio, šampaniško putojimo, džiaugsmo.  

Supratau, kad iš to reikia išbristi, bohemą išbraukti, ir tada liko keletas žmonių, su kuriais galiu pasikalbėti. Bet jų smarkiai sumažėjo. Manau, kad esu introvertas, kad nelabai su žmonėmis kalbuosi. 

Dar buvo vienas etapas – kai aš kalbu, o tie, kurie klausosi, yra kitame intelektualiniame etape, o aš jiems duodu savo etapus. Atrodė, kad jie svarbūs, įdomūs. Tačiau netrukus irgi pajutau, kad nei svarbu, nei įdomu. Žmogui įdomu jo etapas, o ne tai, ką tu vienas bandai kalbėti apie savo problemas, savo gelmes. Tai negerai. Geriau nutilti, o jei sugebi – pakilti iki kito žmogaus etapo. Arba nusileisti. Jei esi tame pačiame etape su kitu žmogumi – jūs labai gerai susikalbate. Bet tą reikia mokėti, tam reikia labai išmintingo žmogaus. Kone švento.  

– Kas jums pačiam šiandien yra svarbu? 

– Jei atvirai, laukiu vieno nuotykio. Mirties. Tikras nuotykis manęs tik vienas laukia – šis. Prieš tai, žinoma, dar bus įvairių nuotykėlių – ir smagumynų, ir nuliūdimų. Visko bus.