Reportažo meistras Marius Baranauskas ir jo laikas

Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos nacionalinio muziejaus projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

„Fotografija man – tai lyg atverstas gyvenimo puslapis. Ar paimčiau nuo laiko pageltusią, ar tik vakar padarytą fotografiją, ji visada mane jaudina savo istoriška, nenuginčijama dokumentalia tiesa. Juk fotografija ir yra savotiškas gyvenimo veidrodis.“ Taip yra rašęs Lietuvos fotografijos klasikas Marius Baranauskas (1931–1995), bene žymiausias ir darbščiausias fotožurnalistas, savo kūryboje ir gyvenime suderinęs reporterio bei menininko kelią. 2021-ieji – jubiliejiniai fotografo metai: liepos 24 dieną jam būtų sukakę 90. Šia proga kviečiame leistis į kelionę laiku su M.Baranausko fotoreportažais bei pasakojimu apie šią asmenybę.

1969 metais Maskvoje Centriniuose žurnalistų namuose atidarytoje parodoje „9 Lietuvos fotografai“ M.Baranausko darbai eksponuoti drauge su kitų fotomenininkų kūryba. Šis įvykis tapo pagrindu to meto kritikams prabilti apie Lietuvos fotografijos išskirtinumą, suformuoti „Lietuvos fotografijos mokyklos“ terminą bei atverti galimybę Fotografijos meno draugijos įsteigimui Vilniuje. Visų šių reiškinių bei istorijų dalimi tapo ir M.Baranauskas, kurį kritikas Skirmantas Valiulis, pasitelkdamas vienos fotografo nuotraukos paralelę, yra įvardijęs „laiko vartininku“.

Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvė žiemą. Vilnius, 1960 m.
Neries ir Vilnios santaka. Vilnius, 1959 m.

M.Baranauskas gimė 1931 metais Prienuose. Kaip fotografas spaudoje debiutavo grįžęs iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje 1956 metais. Tuomet laikraštyje „Tiesa“ publikuota jo fotografija, kurioje užfiksuoti Pakruojo mokyklos statybos darbai. Netrukus jis įsidarbino Lietuvos telegramų agentūros ELTA, vėliau Spaudos naujienų agentūra „Novosti“ fotokorespondentu ir šį darbą dirbo iki pat staigios mirties 1995 metais.

Kritikų vertinimu, M. Baranauskas, regis, vienintelis lietuvių fotografas, kuris nevengė būti „spaudos mašinos priedu“ – taip kartais vadinami fotožurnalistai profesionalai. „Visas jo gyvenimas, – kaip teigė fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, – tai nuolatinė kadrų medžioklė, buvimas reikiamu metu reikiamoje vietoje.“

Vilniaus senamiesčio panorama. 1970 m.
Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios stogo fragmentas ir Šv. Onos bei Bernardinų bažnyčios. Vilnius, 1968 m.
Senamiesčio stogai. Vilnius, 1968 m.

Būtent darbai spaudos agentūrose M.Baranauskui suteikė galimybę skersai išilgai išvažinėti visą Lietuvą bei tuometinę Sovietų Sąjungą. Maža to, atvėrė išskirtinę teisę keliauti ir po platųjį pasaulį, kuris daugeliui to meto žmonių buvo terra incognita paslėpta už geležinės uždangos. Beveik per keturiasdešimt fotoreporterio darbo metų M.Baranauskas aplankė daugiau nei keturias dešimtis šalių, tarp kurių Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija, Bulgarija, Turkija, Kipras ar Graikija, taip pat ir egzotiškosios Kuba, Marokas, Angola, Šri Lanka, Indija bei kitos.

Parodose M.Baranauskas debiutavo 1959 metais; tąkart jo fotografijos rodytos Prahos, Berlyno bei Paryžiaus salonuose ir konkursuose. Pirmoji personalinė paroda „10 dienų Londone“ surengta 1968 metais Vilniuje. Ji sulaukė didžiulio visuomenės bei spaudos susidomėjimo, o vėliau dar porą metų keliavo iš vienos ekspozicinės erdvės į kitą. Šaltojo karo metais daugeliui žmonių šios nuotraukos tapo langu į tolimą ir nepažįstamą Anglijos sostinės kasdienybę, neregėtą ir intriguojantį londoniečių gyvenimą.

Sargyba keičiasi. Londonas, 1968 m.
Londone. 1968 m.
Paryžiuje. 1968 m.
Londone. 1968 m.
Londone. 1968 m.
Pozuotoja. Londonas, 1968 m.
Pas elnių augintojus Jakutijoje. Rusija, 1975 m.
Jakutijoje. Rusija, 1976 m.

Nors savo kūryboje fotografas išbandė įvairius žanrus, o jo archyve gausu portretų, peizažų, miesto vaizdų ir net aktų, tačiau ryškiausiai M.Baranauskas atsiskleidžia reportažuose, kuriuose fiksavo reikšmingus ir kasdienius to meto gyvenimo įvykius. Neatsitiktinai ir pats yra prisipažinęs labiausiai vertinantis geras reportažines nuotraukas, išplėštas iš aplinkos bei įvykio vietos.

„Čia reikalinga puiki reakcija, didžiulė gyvenimo patirtis ir pažinimas. Be to, fotografas privalo objektyviai atspindėti gyvenimo tiesą. Aparatas fotografui, tai lyg instrumentas muzikantui arba teptukas dailininkui. Objektyvu fotografas piešia jį supančią aplinką, žmonių portretus. Bet išliekamąją vertę turi tik tos fotografijos, kurios prabyla į mus savo netikėtumu, stipria mintimi ar įtaiga. Tokie fotodarbai jaudina skaitytoją, žiūrovą“, – teigė M.Baranauskas.

Vaikų lopšelis Algirdo gatvėje. Vilnius, 1960 m.
Konfliktas. 1968 m.
Vaikai prie Elektrėnų marių. 1967 m.
Ruduo dviese / Ruduo / Pavasaris rudenį. 1969 m.

Turinio atžvilgiu visą kūrybinį fotografo palikimą galima suskirstyti į tris dalis – tai 6–9 dešimtmečio Lietuvos vaizdai, kelionėse po pasaulį užfiksuotos akimirkos bei Atgimimo laikotarpio kronika. Tiek istoriškai, tiek stilistiškai šios temos atsiskleidžia savitai, nors visose jų į akis krinta preciziškos bei meistriškos kompozicijos, ritmiška vaizdo grafika ir siužetiškumas.

M.Baranausko fotografiniai reportažai natūraliai įsiliejo į Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją bei temas: dėmesys čia skiriamas kasdieniam žmogaus gyvenimui, tarpusavio santykiams, aplinkai. Tiesa, neapsieita ir be ideologizuotos estetikos, kuria rėmėsi ir propagavo informacinių agentūrų redaktoriai.

„Šešupės“ kolūkio kolūkietės. Kapsuko (dabar Marijampolės) r., 1959 m.
Pavasario šventė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje. Vilnius, 1959 m.
Kauno radijo gamykla. 1965 m.

Pasak M.Baranausko albumą „Laiko reportažai“ sudariusios Aistės Žvinytės, „tokiose iš socialistinio realizmo stilistikos dar neišsivadavusiose fotografijose matyti sustingusios pozos ir išraiškos, surežisuotas siužetas, nuasmeninti personažai. Vis dėlto tokią siužeto ydą kompensuoja nepriekaištinga vaizdo kompozicija, detalių išdėstymas.“

Reporterio siužetuose dominuoja įvairūs žmonių susibūrimai renginiuose, atidarymuose, šventėse, taip pat naujosios statybos, krašto industrializacija, reportažai iš gamyklų, fabrikų, įstaigų, kuriuose, pagal to meto standartus, atspindimas „šviesus ir laimingas“ gyvenimas.

Pasak M.Baranausko kolegos, fotografo ir žurnalisto Povilo Sigito Krivicko, „šiandien vis dažniau girdime, kad per pastaruosius dešimtmečius spaudoje įsivyravo pernelyg neigiama informacija. Pasiilgstama optimistiškesnio požiūrio į gyvenimą ir jį atitinkančių vaizdų viešojoje erdvėje. Mariaus Baranausko būta tikro optimisto. Tiesa, gal kartais naiviai romantiško, bet mokėjusio džiaugtis gyvenimu ir savo fotografijomis tą džiaugsmą perduoti kitiems.“

Prie parduotuvės ir „Erfurto“ restorano Lazdynuose. Vilnius, 1973 m.
Kauno hidroelektrinės darbuotojų suvažiavimas pirmosios turbinos paleidimo proga. 1959 m.
Senis Šaltis Vilniaus universalinėje parduotuvėje. 1979 m.
Lazdynų tilto statyba. Vilnius, 1968 m.
Pirmieji žingsniai. 1974 m.

1982 metais žurnalistė Astrida Mėlytė apie fotografą rašė: „Marių Baranauską galime pamatyti visur. Vieną dieną jis Kaune fotografuoja studentus, kitą dieną sutiksi jį Nacionaliniame parke Ignalinoje, dar po poros dienų jis jau Elektrėnuose, Kėdainiuose ar Klaipėdoje <...> Tarp nesibaigiančių darbų jis atranda laiko fotografuoti ir sau, savo malonumui.“

Tad net ir rengdamas reportažus agentūroms, laikraščiams bei žurnalams, M.Baranauskas bandė pažvelgti savitu, netikėtu kampu. Rodos, kuo proziškesnė tema, tuo daugiau jo fotografijose poetikos bei psichologijos. Jau tuometiniai apžvalgininkai atkreipė dėmesį, kad imdamasis standartinių to laiko temų, pavyzdžiui, darbo, M.Baranauskas sugeba jas parodyti įdomesniu kampu – „užfiksuoti tekintoją gamykloje, tačiau ne šalia tekinimo staklių arba kombaino mašinistą – be kombaino“.

Darbuotojų mankšta „Sigmos“ gamykloje. Vilnius, 1967 m.
Seminaristai Kaune. 1975 m.

Fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio teigimu, M.Baranaukas „jau nuo šeštojo dešimtmečio kartu su kolegomis fotožurnalistikoje laužė pokarinius standartus, bet ir vėl juos gamino, tik jau su atšilimo meto ženklais. Gal todėl daugelis jo fotografijų yra etaloninės, netgi plastiškos, lyg laiko ar mąstymo sustambintomis kategorijomis simboliai“.

Kareiviai grįžta namo / Lygiavimas kairėn. 1968 m.
Tėvai. 1966 m.

Ikoninės, labiausiai apdovanotos bei atpažįstamos M.Baranausko fotografijos, stebina savo idealia kompozicija, nepriekaištingais sutapimais ir tai verčia suklusti – ar išties tai vyko, ar, vis dėlto, siekiant maksimalaus efekto, buvo surežisuota? Vis dėlto, nepaisant to, kokiu būdu šios fotografijos padarytos, jos patraukia dėmesį ir atveria perspektyvą mąstymui, klausimui ar abejonei.

Naujagimiai Alytaus gimdymo namuose. 1979 m.

Jo kūryboje išskirtinis yra fotografijų ciklas „Žmogaus gimimas“ (1985), už kurį Vokietijoje, Lenkijoje ir Estijoje pelnė aukso medalius. Tai ypač gerai sukomponuotas ciklas, kuriame autoriui pavyko sukoncentruoti ir skausmą, ir džiaugsmą, viltį ir lūkestį, tikėjimą ir meilę. Ciklo unikalumas – bet kuriame pasaulio krašte jis suprantamas be žodžių ir papildomų aiškinimų.

Dvynės eina į mokyklą. Vilnius, 1973 m.
Prie Neries. Vilnius, 1969 m.
Vienatvė. 1972 m.

Nuo pirmojo 1967 metais pasirodžiusio almanacho „Lietuvos fotografija“ vos ne kasmet čia buvo publikuojami ir M.Baranausko darbai. Jo biografijoje daugiau nei keturi šimtai parodų bei konkursų, apie du šimtai medalių, specialių prizų bei diplomų, daugiau nei trys dešimtys autorinių parodų.

Taip pat išleisti ir šeši albumai: „Naujasis Vilnius“ (1972, kartu su L.Ruiku), „Tarybų Lietuva“ (1976, kartu su R.Rakausku, L.Ruiku, A.Sutkum), „Dainavos kraštas“ (1979), „Vaikų pasaulis“ (1982), „Mūsų šeima“ (1986), „Lietuvos žvejai“ (1988).

2016 metais, minint fotografo 85-ąsias gimimo metines, Lietuvos nacionalinis muziejus surengė retrospektyvinę parodą bei išleido solidų albumą „Laiko reportažai“.

Vartininkas. 1972 m.
Elektrėnų grožio salone. 1967 m.
Abiturientų brigada Zarasuose. 1959 m.

Nors Nepriklausomoje Lietuvoje fotografas išgyveno vos šešerius metus, tačiau spėjo užfiksuoti svarbiausius Atgimimo metų įvykius. Vienam iš nedaugelių jam pavyko įamžinti Lietuvos laisvės lygos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 rugpjūčio 23 d., taip pat po metų Gedimino kalno papėdėje įvykusį „bananų balių“, kuriame milicija bei kariškiai jėga vaikė mitingo dalyvius. M.Baranauskas su fotokamera dalyvavo ir Baltijos kelyje, 1991-ųjų sausio įvykiuose, įamžino Medininkų aukų laidotuves, Lenino paminklo Vilniuje demontavimą bei sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.

Viename interviu paklaustas, kokiu keliu eitų po daugiau nei trijų dešimtmečių fotožurnalistikoje, M.Baranauskas atsakė: „Žurnalisto profesijos nekeisčiau niekada gyvenime. Savo gyvenimą reikia praeiti savo kojomis.“

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Vilnius, 1987 m. rugpjūčio 23 d.
Gedimino pilies kalno papėdėje išvaikomas mitingas, skirtas Molotovo–Ribbentropo pakto antrojo slaptojo protokolo pasirašymo 49-osioms metinėms paminėti. Vilnius, 1988 m. rugsėjo 28 d.
Gedimino pilies kalno papėdėje išvaikomas mitingas, skirtas Molotovo–Ribbentropo pakto antrojo slaptojo protokolo pasirašymo 49-osioms metinėms paminėti. Vilnius, 1988 m. rugsėjo 28 d.
Spaudos rūmų užėmimas sovietų kariuomenės remiamo perversmo dienomis. Vilnius, 1991 m. sausio 11 d.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sovietų kariuomenės remiamo perversmo dienomis. Vilnius, 1991 m.

Dukra Audra Baranauskaitė: Pilku sovietmečiu jis išsiskirdavo iš minios. Nebuvo stileiva, bet turėjo gerą kirpėją, be to, buvo pasisiūdinęs kelis militaristinio stiliaus à la Che Guevara marškinėlius. Jo eisena visada atrodė elegantiška ir lengva, ir tas begalinis pasitikėjimas savimi... Jis gyveno čia ir dabar. Gyvenimo geismas veržėsi per kraštus, todėl nors įspraustas į konjunktūrą ir sėkmingai prie jos prisitaikęs, buvo savo laiko ir savo pasaulio šeimininkas. Aišku, skeptiškai žiūrėjau į visus jo lengva ranka kepamus reportažus. Kai ruošiausi stoti į žurnalistiką, jis man liepė dėl viso pikto „sukalti“ keletą panašių siužetų ir aš juos „sukaliau“. Kita vertus, „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ skaičiau dar mokykloje taip pat savo tėvo dėka.

Niekada netikėjau, kad jį būtų galėjęs užverbuoti saugumas. Žinau, kad verbavo, bet jis nesutiko, net išsisuko nuo stojimo į partiją. Tačiau rengiant knygą „Laiko reportažai“ norėjau būti tikra ir kreipiausi į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Po dvidešimties dienų jau turėjau atsakymą: mano tėvas niekada nebuvo užverbuotas. Aišku, jo kelionėmis jie domėjosi.

(Iš esė „Apie Tėvą“ knygoje „Marius Baranauskas „Laiko reportažai“, 2016 m.)

Vilniaus centriniame knygyne. 1965 m.
Charakterio ugdymas. XX a. 8–9 deš.
Žvejai prie Neries. Vilnius, 1970 m.
Per virvutę / Šokinėjimas. 1980 m.

Fotomenininkas Antanas Sutkus: Marius Baranauskas labai aktyviai dirbo spaudoje, o jo fotografijos publikuotos ne tik Lietuvos, bet ir kitų respublikų laikraščiuose, žurnaluose. Jo braižą ir stilių, be jokios abejonės, veikė spauda ir jos diktuojamos formos, pasakojimo būdas. Nepaisant to, kai kurie jo darbai iki šiol išlieka atmintyje ir mūsų fotografijos istorijoje kaip labai tikslūs „lemiamos akimirkos“ pagavimai. Efektingos, įdomios ir suprantamos – šitokiais žodžiais galima būtų apibendrinti žymiausias Mariaus nuotraukas.

Jo darbai, skirti plačiajai visuomenei, atskleidė fotografijos žavesį ir padėjo įtvirtinti ją kaip savarankišką mąstymo vaizdu kryptį. Ir ne tiek svarbu, ar kalbėtume apie meninę fotografiją, ar žurnalistinę – anuomet ši riba mums neegzistavo. Juk daugelis mūsų – tiek aš pats, tiek R.Rakauskas, A.Kunčius, A.Macijauskas – savo laiku valgėme spaudos fotografų duoną. Neatsitiktinai ir Marius buvo ne tik Fotožurnalistų ir spaudos dailininkų sekcijos pirmininku, bet kartu ir Fotografijos meno draugijos, jos valdybos ir Meno tarybos nariu. Mums visiems rūpėjo gera fotografija. Kiekvienas turėjome savo temas ir dėl vietos fotografijoje nekonkuravome.

Svarbiausia Mariaus tema įvardyčiau patį gyvenimą bei savąjį laiką. Dabartinėje spaudoje galima matyti, kaip verčiamasi per galvą bandant vaizdu pakerėti, priblokšti, šokiruoti skaitytoją ir vis tiek tokio efekto nepasiekiama, kaip tai pavykdavo Mariui. Jam užtekdavo padaryti kūlverstį ir jis jau turėdavo puikų, įsimintiną kadrą.

(Iš pokalbio su Gediminu Kajėnu, 2021 m.)

Dailininkas prie bastėjos. Vilnius, 1971 m.
Startas / Regata. 1979 m.
Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Vilnius, 1971 m.

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas: Marius buvo vienas iš tų, kurie ne tik fotografuoja, bet fotografija ir gyvena. 1964–1965 metais fotoklubuose jis mėgėjams skaitydavo paskaitas. Tada pirmą kartą jį sutikau ir, kaip visuomet, išdrįsau paprieštarauti dėl formos dalykų, kadangi laikiau save menininku ir į fotožurnalistiką žiūrėjau su pašaipa.

Kai jau buvo įkurta Fotografijos meno draugija, jiedu su Antanu Sutkumi sėkmingai reguliavo veiklą tarp Draugijos ir Žurnalistų sąjungos fotografų sekcijos, rasdami labai neblogų sprendimų, na, o viskas, kas siedavosi su grynai žurnalistine fotografija, būdavo derinama su Mariumi. Be to, tam, kad apskritai vyktų parodos, būtų spausdinamos publikacijos, leidžiami „Lietuvos fotografijos“ almanachai, reikėjo „ideologinių žaibolaidžių“, o Marius puikiai išmanė tuos dalykus.

Nuo pat pradžių, kai įkūrėme fotomenininkų draugiją, siekėme, kad fotografija taptų savarankiška meno šaka. Tame judėjime Marius buvo mūsų komandoje, net, sakyčiau, vienas iš energingesnių. Jo indėlis į Lietuvos fotografijos vystymąsi tikrai didelis, puikūs buvo ir parodiniai jo darbai.

(Iš knygos „Marius Baranauskas „Laiko reportažai“, 2015 m.)

Butyrinas, Kunčius, Baranauskas. Meno taryba Vilnius. 1987 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Fotomenininkas Algimantas Kunčius: Kai atėjau dirbti į „Kultūros barus“, jau žinojau „tokį Baranauską“, matydavau labai simpatišką, elegantišką, modernų, visada nuoširdžiai besišypsantį, – be to, Marius buvo vienas iš tų, kurie, paduodami ranką, tiesiai ir atvirai žiūri į akis.

Autentiško autorinio atspaudo išbaigimas, optinė plastika nelabai jam rūpėjo. Daugiausia tą lėmė darbo specifika: skubūs užsakymai reikalaudavo greičio, o Marius buvo tikrai operatyvus. Jei ne toks darbo pobūdis, gal būtų išvystęs jautrumą, juk supratimą turėjo, bet jo klausa buvo kita: jis daugiau kreipė dėmesį į semantinę pusę, siužetiškumą, jam buvo svarbus aiškus komponavimas, gerai sutvarkyta erdvė.

Būdavo, reikia nufotografuoti brigadininką, kartu nufotografuoja ir gražią dirvą. Kai atitrūkdavo nuo užsakymų, meninė pusė išryškėdavo ten, kur stipriau išreikšti motyvai, ritminės toninės kompozicijos, labai aiškus siužetas, dažnai išgrynintas net iki plastiškumo. Optimizmas, gerumas, taurumas, kiek įmanoma tais laikais, ir romantika – žmonėms tai patiko. Marius nesigilino į etinius, socialinius, antropologinius dalykus, neieškojo priešpriešos, dinamikos, jis daugiau fiksuodavo labai aiškiai išreikštą procesą, o turint omeny estetinę, meninę pusę – apsiribodavo visuotinai suprantamais grožio principais.

(Iš knygos „Marius Baranauskas „Laiko reportažai“, 2015 m.)

Naujametės dekoracijos parduotuvėje. Vilnius, 1968 m.
M.Gorkio (dabar Didžioji) gatvė. Vilnius, 1970 m.
Prie konditerijos parduotuvės „Svajonė“ Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Vilnius, 1971 m.

Žurnalistas ir fotografas Povilas Sigitas Krivickas: Mariaus Baranausko atkaklumą rodo ir tai, kad jis, jau būdamas 29-erių, pradėjo neakivaizdiniu būdu studijuoti žurnalistiką, po šešerių metų gavo aukštojo mokslo diplomą. Tiek studijuodamas, tiek vėliau buvo vienas produktyviausių fotožurnalistų.

Su kolega Mariumi teko pirmąsyk artimiau bendrauti sudarant pirmąjį almanachą „Lietuvos fotografija“ (1967), į kurį įdėjome dvi jo elegantiškos kompozicijos fotografijas „Mano gimtinė“, „Žemės riekės“. M. Baranausko nuotraukomis pradedamas albumas-katalogas „9 Lietuvos fotografai“, skirtas parodai Maskvoje, surengtoje 1969 metais. Kaip lydinčiame tekste rašė Skirmantas Valiulis, „jo fotografijos išsiskiria ne tik naujų fotografavimo taškų paieška, kompozicijos išraiškingumu, bet ir įvairiais fotografavimo technikos metodais, padedančiais harmonizuoti vienus ar kitus pastatų architektūros elementus“. Tačiau ne tik peizažui ar architektūrai buvo atidus Marius Baranauskas. Jis mokėjo nedelsdamas reaguoti į gyvenimiškas situacijas ir fiksuoti reportažo metodu.

Kilęs iš suvalkietiškųjų Prienų, turėjo tiesiog įgimtą lietuvių kalbos jausmą. Ne veltui jo bendramoksliais vidurinėje buvo mįslingomis aplinkybėmis žuvęs lituanistikos profesorius Jonas Kazlauskas (1930–1970), įžymus poetas Justinas Marcinkevičius (1930–2011).

Marius visada spinduliavo elegancija – skoningai apsirengęs, pasitempęs. Esu rašęs, kad jam buvo būdinga aukšta profesinė kultūra, mokėjimas prisitaikyti prie aplinkybių. Net per baleto spektaklį Marius galėjo fotografuodamas judėti su artistais scenoje ir niekam neužkliūti.

(Iš esė „Tvarkingasis romantikas“ knygoje „Šviesraščio takais“, 2010 m.)

Šonta, Butyrinas, Baranauskas. Meno taryba. 1984 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis: Su Mariumi kartu dirbome Meno taryboje, kuri, iš esmės, formavo Lietuvos fotografijos pristatymus bei jos įvaizdį Lietuvoje ir užsienyje. Kiekvieną trečiadienį iš Kauno mes keturiese – aš, A.Macijauskas, R.Rakauskas ir V.Šonta – važiuodavome į šiuos posėdžius. Ir kiekvieną kartą, vos tik mus išvydę, labiausiai džiaugdavosi buvęs kaunietis V.Butyrinas ir M.Baranauskas – šviesus, džiugus, energingas žmogus. Jis visuomet dalindavosi naujausiomis žiniomis apie svarbiausius pastarųjų dienų įvykius, mat dirbdamas spaudoje buvo jų sūkuryje. Ir nors darbas Meno taryboje ne visada buvo lengvas, mat nuomonės dėl fotografijų nebūtinai sutapdavo, tačiau būtent Baranauskas įkaitusią atmosferą sugebėdavo praskaidrinti savo neblėstančiu optimizmu ir gera nuotaika.

Jis buvo labai pareigingas, dirbo nuosekliai ir kryptingai. Pamenu 1984 metų seminarą Nidoje. Paprastai visi čia atvažiuodavome smagiai praleisti laiko, susitikti su bičiuliais, pasidžiaugti, pasidalinti patirtimis, parodyti savo bei pažiūrėti kitų darbus. O Marius visuomet derindavo darbą su linksmybėmis. Tąkart, saulei kylant, jis buvo sutaręs fotografuoti pasieniečių. Naktį prieš su dainomis mes smagiai užgastroliavome iki pat ryto. Apie pietus išsikrapštęs iš kambario, sutikau Marių, o jis – žvalus, energingas, jau sugrįžęs iš sutartos fotosesijos...

Hipiai Palangoje. 1971 m.
Vaikai ant gaublio. Ignalinos r., 1986 m.
Restorane „Žirmūnai“. Vilnius, 1971 m.

Dėl savo darbo, kur reikėjo pateikti tik tai, kas būtų priimtina, tinkama, leistina, Marius, manau, problemų neturėjo, nes savo prigimtimi buvo nekonfliktiška asmenybė. Tai ne Macijauskas, kuris į pasaulį žvelgė tragiškiau, pesimistiškiau, pašaipiau, rėksmingiau. Mariui gyvenimas buvo gražus, todėl jis ir fotografavo vaikus, močiutes, šeimas, gamtos peizažus. Rodos, sovietinės ideologijos nė nebūta. Beje, tokiu požiūriu bei savo natūra jis labai panašus į Rakauską.

Kita vertus, fotografuojant spaudai teko priimti ir jos taisykles. Juk tas pats galioja bet kurioje užsakomojoje fotografijoje – tiek reklamoje, tiek ir vestuvėse. Turi taip parodyti objektą, kad tavo nuotrauka tiktų, patiktų ir ją nupirktų.

Palūšės vaikai. Ignalinos r., XX a. 7–8 deš.
Eilė prie parduotuvės Aukštadvaryje. Trakų r., 1986 m.
Statybų grafika. Elektrėnai, 1975 m.

Marius atstovavo kartai, kurią suformavo spaudos fotografija ir žurnalas „Sovietskaja foto“. Tarkime, gerai žinomi ir atpažįstami jo darbai su laikraščius skaitančiais tėvais ir kūdikiais vežimėliuose arba kareiviais, atsigręžusiais į praeinančias moteris, padaryti pagal to meto sovietinės spaudos fotografijos standartus. Jos žaismingos, smagios, bet jauti, kaip padarytos. Marius profesionaliai ir nuoširdžiai fotografavo tai, ką galima buvo publikuoti, o į aštrias, kontraversiškas temas nelindo.

Sąjūdžio metais jis visa galva metėsi į tų įvykių fotografavimą: tomis dienomis jo visur buvo pilna. Sausio įvykių metu Marius ėjo į patį pavojaus epicentrą, mat žinojo, kad fotografuoti, dokumentuoti yra jo pareiga. Aukščiausiosios Tarybos nariai laukė, kas bus, o fotografai – tarp jų ir Marius – ėjo ten, kur kilo didžiausia grėsmė laisvei ir gyvybei. Fotografai tuomet buvo priešakinėse kovos linijose, o jų ginklai buvo fotokameros. Neatsitiktinai už šiuos darbus 1993 metais jam buvo įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis.

(Iš pokalbio su Gediminu Kajėnu, 2021 m.)