Romualdo Rakausko „Žydėjimo“ paradoksai
„Kai pagauni kokią monumentalią temą, ji tave labai disciplinuoja, ir tu jau žinai, kur link eini. Per žiemą prigalvodavau įvairių scenų, motyvų, o kai tik prasidėdavo žydėjimas, taip ir važiuodavau pradėdamas Dzūkija, kuri pražysta pirma, ir kildavau į viršų per visos Lietuvos sodus“, – šitaip apie žymiausią savo fotografijų ciklą „Žydėjimas“, kurtą 1974–1984 metais, pasakoja fotografijos klasikas Romualdas Rakauskas.
Lietuvos fotografijos istorijoje šio menininko pavardė yra tapusi romantikos, lyrizmo ir gyvenimo džiaugsmo sinonimais. Kiekviena jo serija pažymėta tuo „rakauskišku“ subtilumu bei jausmingumu, kuris labiausiai ir atsiskleidžia poetinių metaforų cikle „Žydėjimas“.
Kalbėdamas apie šio ciklo kūrimo aplinkybes, fotografas prisimena, kad ne kartą iš savo kolegų girdėjęs raginimą mesti šią saldžią temą ar bent ją sudramatinti, tačiau kad ir kiek bandė ieškoti aštresnių kampų, vis sugrįždavo prie savo šviesaus matymo.
„Žydėjimas – tai kodas, – teigia menotyrininkė Agnė Narušytė, – tam tikra nuostata, pasaulėžiūra, kurios laikydamasis, nors ir nesąmoningai, fotografas visuomet atras, užfiksuos ir patvirtins šviesos, švelnumo faktus ir sukurs romantiškus, kvapą gniaužiančius grožio vaizdus.“
Pasak paties fotografo, šioje serijoje jam buvo svarbiausia ne atskleisti vaizduojamų žmonių bei aplinkos dvasią, net ne parodyti žmogaus ryšį su gamta. „Tai buvo grynai mano dvasinė būsena – ką aš įsivaizdavau ir ką norėjau matyti“, – sako R.Rakauskas.
Nors dauguma „Žydėjimo“ fotografijų yra surežisuotos, tačiau jos sukuria vientiso, harmoningo pasaulio vaizdinį, kurio centre – Grožio išsiskleidimas – amžinas gyvybės ritualas, trunkantis vos akimirką.
Nuotraukos Romualdas Rakauskas
Tekstas Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė